Gintaro kelias. Liftas (Atsilupėlių keliais)

Sugrįžimas

(Apsakymas „Gintaro kelias. Liftas į praeitį“ ir „Gintaro kelias. Atsilupelių keliais“ motyvais)

Aut. A.Š. Donatas (Armanjako Šalis)

___________________________________________________________

elektroninėms skaityklėms tinkami formatai:

mobi - https://drive.google.com/file/d/13fGsmWvkuC03dXCtjyLm3U8ObvYlWS-a/view?usp=sharing

epub - https://drive.google.com/file/d/1wqzFFBxgsTEdTy93ctgkKdbQ-R1TdchV/view?usp=sharing

fb2 - https://drive.google.com/file/d/1pp9So3TDFJMhKr85N_DvRxthuDkPxT9g/view?usp=sharing

pdf - https://drive.google.com/file/d/1EhdjaQ924k2R9n1b3kG1GIB0CfMUZaQv/view?usp=sharing

https://gintarokelias.blogspot.com/ (jame rasite "Liftas į praeitį" (1 dalis) ir "Atsilupelių keliais" ( 2 dalis)

____________________________________________________________

-/-/-/-/-/-/-/-/-/-\-\-\-\-\-\-\-

Nuo autoriaus:

Ne, tai ne „Gintaro kelias" „Liftas į praeitį“ ir „Atsilupelių keliais“ tęsinys. Tai tiesiog apsakymas šių romanų motyvais. Galgi net įžanga į trečią dalį? Gal proįžangė į tai, kaip susikūrė venedai? Kaip pagaliau Saulius į žygius jau vedė savo gentį? Galbūt tai ta pirmoji gniūžtė, kuri sukėlė laviną, jei galima taip išsireikšti? Nors, tiesą pasakius, rašydamas šias eilutes, dar nežinau. Net nežinau ar iš vis bus minėtų nuotykinių romanų tęsinys.

Tačiau žinau, kad su minėtų romanų herojumi Sauliu Girskiu arba Sauliu Girskiu iš Ulos, tarp savųjų dar žinomas kaip Ežeržmogiu, Uždraustojo miško – Uždraustojo ežero šeimininku, arba tarp galų bojų dar žinomu kaip Sauleksas iš Aistuvos beveik (Beveik!) nesusitiksime. Nors, minėtiems romanams būdingas Saulietiškas stilius ir slengas bus beveik pilnai išlaikytas (tad, kaip žinia, jokioms popierinėms spaustuvėms šis apsakymas vėlgi netiks)...

Tai tiek. Nedaugžodžiausiu...

P.S. Tiesa, kadangi tai apsakymas, o ne visai istorinis (istorinis kiek tai įmanoma kalbant apie šias vietoves prieš 2,5 tūkst. metų)-nuotykinis romanas (su trupučiu mokslinės (ne fentezy) fantastikos) romanas, papildomų autoriaus komentarų su paaiškinimais nebus. Dėl apsakymo neturiu noro gaišti laiką komentarams. Vis tiek jų didesnė dalis minėtuose romanuose jau yra ir nesinori jų kartoti.

-\-\-\-\-\-\-\-\-\-\-/-/-/-/-/-/-/-/-

„...Priekyje keliavo Genys – liaunas toks vyrukas. Kūdas, liaunas, rodos vien tik iš sausgyslių suregztas. Lankstus kaip koks žaltys ar kiaunė. Arba žmogus voras. Šiek tiek pažinojau jį – kartą net demonstravo kaip savo koją ant sprando užsideda. Nafig. Man su savo „špagatu“ ar „virvute“ tik krūmuose slėptis...“

© Saulius Ežeržmogis iš Ulos

Labas broliai ir sudie

Čia ateidamas Genys, nors ir tikėjosi panašaus vaizdo, nors viduje jau buvo tam pasiruošęs, bet išvydęs buvusią gyvenvietę, savo šeimos namus arba tai kas iš jų liko, tarsi nustojo kvėpuoti. Rankos apsunko, nusviro. Kojos pačios sulinko ir jis klektelėjo savo užpakaliu ant ne taip seniai liepsnų aplaižyto rentinio, po savim parietė kojas ir užmerkęs akis, lėtai siūbuodamas pirmyn-atgal tarsi į taktą pradėjo urgzti, tarsi piktai aimanuoti. Kažkuriuo tai momentu tarsi nuplėšė nuo galvos kailinį gobtuvą, dėl kurio miške jį galėjai palaikyti kokiu tai vilkolakiu, ir atstatė veidą dulksnai.

Po kurio laiko veidas jau visas nurasojo, nubėgo lašeliais, o Genys vis dar lingavo ir urzgė. Bet lingavimas jau rimo, o urzgimas tilo.

Galų gale kilstelėjo taip iš rankų ir nepaleistą trofėjinį geležinį karo kirvį-kirvuką ir pasidėjęs jį ant kelių, taip ir neatmerkęs akių, pradėjo glostyti tarsi kokios mergos plaukus. Tik, kad meilių žodžių nesigirdėjo.

Genį atlydėję du vyrukai pamindžikavo, pamindžikavo ir vienas iš jų prisėdęs įsispitrijo kažkur į tolį, į laukus, kurie šiuo metu turėjo būti jau apdirbti, o ne dirvonuoti: antpuolį surengęs priešas paskubomis susižėrė visą derlių ir dingo. O gal ne priešas? O jau po to atėję jų gentainiai? Motavos gentis, kuria jau daugelį metų vadovauja Motvas, kurio tėvas irgi buvo Motvas, ir jo tėvo tėvas buvo Motvas. Vadovaut tai vadovauja, bet kažkaip kreivai. Amžinai ką nors nutyli arba žeria dviprasmybes. Kadaise, kai Genys ir jis, Pusnius, dar buvo visiški kūdikiai, ir Motavos apylinkės jau nebegalėjo išmaitinti gerokai išaugusios giminės, jų šeimos išėjo į pasienį, link šiauriečių Jovų.

Išeit tai išėjo, lyg ir taikiai, ir ryšiai liko tamprūs, bet vis tiek – jautėsi, kad vadui Motvai, o paskui jį ir jo pakalikams, kažkas subines spaudė: ne tai pavydas, ne tai dar kažkoks negeras dieglys. Ir, beje, Motavos vyrai buvo iš tų, kuriuos Saulius - Ežeržmogis, vadino „mužikais“, - kuriuos išvarė namo, nes nenorėjo paklusti žygio tvarkai. Štai ir pasitiko Motva juos, sugrįžusius iš žygio, ne itin maloniu žodžiu. Paskalų ir negerų žodžių prisiklausė. O „mužikai“ vengė į akis žiūrėti. Ir vadas tarsi su pasimėgavimu pranešė, kad nebėra Motavos Šakių gyvenvietės, Šakių šeimų. Ir Genys dabar jau nebe iš Šakių, ir Pusnius jau nebe iš Šakių. Ir dabar ratais besisukiojantis Žolius jau nebe iš Šakių. Ir Ražeina, kuri dabar sustingo už savo brolio Genio ir švelniai, tarsi ramindama uždėjo rankas ant jo pečių - ne iš Šakių. Kaip ir visi kas išliko.

Visi jie liko be šeimos. Bet ne be giminės. Motavai jų giminė. Prašom, kurkitės, kaip bedaliai kokie, pastumdėliai, ir viską ką per pastarąjį žygį susikrovėt – giminės naudai perduokit, o tai jūsų šeimų tai nebėra, viskas giminės!

Gerai, kad nors prie Skalių ežero, kur jie išsiskyrė su dar trim bendražygiais, bet jau iš Tarantų Jotvos giminės, gandus apie tai kas jų laukia namuose nugirdo ir Genys visus įkalbėjo visus parsivežtus turtus pasaugoti bendražygių iš Tarantų Jotvos: su jais vienas kraujas lietas, viena ir ta pati druska laižyta, ir duona laužta. Jie dabar daug daugiau ir labiau giminės, nei Motavos giminė, Motavos gentis. Veikiau kirvio broliai, o tai dar tvirtesni saitai, nei gentis, kurioje tu bedalius.

- Ražeina, - pagaliau atmerkęs akis ir rankogaliu perbraukęs šlapią veidą, ištarė Genys, - papasakok kaip viskas nutiko.

Ražeina jo gyva išlikusi jaunesnė sesuo pagal tėvą (motinos skirtingos – Ražeina nuo antros žmonos) palingavo galvą. Per gobtuvą saugantį nuo dulksnos, jos veido nesimatė. Beje, kaip ir dėl šiltų aprėdų visi jie keturiese buvo panašūs – sudribę kelioniniai rūbai ir siaustai juos darė visus panašius į vienas kitą. Net pagal lengvas, kiaunės žinginę primenančias eisenas juos būtų sunku atskirti. O ko norėti iš medžioklių? Šakių šeimos labiau medžiotojai, nei žemdirbiai – tarp šių raistų, pelkynų ir miškų ne tiek daug dirbamos žemės, o ir žemė ta pati – „šykšti“ - neturėjo „riebalo“ – smėlio daugiau nei juodžemio. Tad miškas ir jo gėrybės – duona kasdieninė. Tad ir eisenos, ir elgesys atitinkami. Na, nebent iš jų keturių, su tokia miško apranga galėtum merginą nuo vyrų atskirti, kad Ražeina kirvio neturėjo, o prie diržo prisegtas neilgas kaulinis peilis makštyse, toks kokį moterys ir paaugliai dažniausiai nešioja. Nors neišmanėlį matyt butų sutrikdžiusi trumpa ietis, kurią ji nešėsi taip, lyg su ja būtų ir gimusi.

- Jau kelis kartus pasakojau, - pasigirdo malonus ausiai ir ramus balsas. Ant lūžimo ribos. Švelnus balsas, toks kokį turi jau subrendusios, bet dar nevedusios merginos. Vėliau, po vaikų, balsai sugrubėja, suaižėja, nors ne taisyklė. Bet vis tiek pasikeičia.

- Pasakok, - Genio balsas aidėjo tarsi iš kažkur anapus: be spalvų, be intonacijos.

Ražeina atsidusdama gūžtelėjo pečiais:

- Tai nutiko paryčiais. Paukščiai jau pakirdę buvo (nors kokie ten paukščiai rugiapjūtėje? Ne pavasaris gi), bet dar sutemos tirštos. Ir lengvas rūkas, kaip pas mus visuomet ir būna...

Ražeina kažkodėl nutilo, nesimatė bet tarsi prikando lūpą.

Genys vangiai kilstelėjo ranką ir lengvai paplekšnojo per ant jo peties uždėtą Ražeinos ranką.

- ...taigi, kai rūkas, kad ir toks pažeme besidriekiantis, garsai toli sklinda. Tą naktį tėvas labai blogai miegojo ir visus šeimynykščius dažnai pažadindavo savo sukinėjimusi, kuitimusi ar net išėjimu į lauką. Pilnatis gal kalta?

- Gal ir pilnatis, - tyliai sušnabždėjęs linktelėjo Genys. – Pasakok.

Ražeina žiojosi, bet ją nutraukė baigęs ratai vaikštinėti prisliūkinęs Žolius:

- Vyrai senai bambėjo, kad kuorus reikia aplink numus (namus) statyti... bet tai vis rankos mat jiems nekyla...

- Nekilo, - pataisė jį Genys. – Raža, pasakok...

- Na, ką čia pasakoti? – bet čia pat, matyt buvusios gyvenvietės vaizdas atgaivino, kad ir nesenus prisiminimus, ir mergina pradėjo tarsi juos lieti, net su visomis smulkmenomis, kurių anksčiau neminėjo. – Tai ir sakau, tėvas išėjo su pirmais paukščiais kieman, o mes pradėjom akis krapštytis, keltis, motušė jau prie ugniakuro ugnį pūst pradėjo, ir staiga tėvas įšoka ir staugia:

„Greit laukan visi! Kan ir į mišką! (Ganys iš tiesų tarsi išgirdo savo tėvo riaumojimą, o jis buvo platus vyras ir balsas duslus – Genys laibas, kaip žardinis – į motinos giminę nuėjo, nors balsas labiau tėvo)“

...o pats stveria ietį, kabina skydą. Brolis su bernais naktigonėje buvo, o mažius irgi puolė prie ginklų, tik tėvas tėškė jam antausį ir pro duris išspyrė, ir mus visas kaip vištas laukan išvarė šaukdamas „pats jus užmušiu, jei priešas nepribaigs! Lauk ir į raistą! Kad nosies čia nekištumėt!“...

...na, o mes, ką? Ir puolėm lėkti. O kaimo gale, va, iš anos miško pusės, viena troba rūkti pradėjo. Kiek spėjau pastebėti, priešo buvo daug. Prie kiekvienų beveik durų po kelis ir jie mojavo kuokomis ar kirviais – kirto visus kas lindo lauk... Bet tiek ir temačiau. Mūsų troba kiek atokiau, tai dar prie mūsų pribėgti nespėjo. Bet jau lėkė trys ar keturi, o jiems tėvas kelią pastojo... – Ražeinai tarsi kas suspaudė gerklę, gomurį užspaudė, kalbėseną nutraukė. Matyt ir senai paslėptos ašaros skruostu nutekėjo.

- Ramiai, ramiai, Raže, - Genys pakilo, apsisuko ir prispaudė sesę prie savęs. – Ramiai. Užteks, daugiau nereikia. Šaunus buvo mūsų tėvas, bet dabar jis jau pas Velnią puotauja ir laukia kada mes jam jo žudikų sielas atsiųsim. Gal įžiūrėjai kaip pričnai (a.p.: - priešai, sen. indų-sanskr.) atrodė?

Papurtydama galvą Ražeina suspurdėjo ir atšlijo, ir kimiu, tarsi užspaustu balsu sušlamėjo:

- Neee... Per tamsu buvo, bet Kirius, kuris iš jų ištrūko ir miške pasislėpė, sakė, jog tai Jovai: Įžiūrėjo nukarusius ūsus ir išskustus smakrus, kaip tik Jovai nešioja. O ir su Jovais susikivirčiję dėl medžioklės plotų buvom. Tu to nežinai, čia taip nutiko jau tau išvykus. Su Jovais nuo Paežerės. Ir sklido gandai, kad pas juos šiemet derliaus nebuvo...

- Reikia skersti tuos Jovus! – sububijo Žolius. – Kodėl Motva nekelia vyrų kerštui?! – piktai krestelėjo savo kirvį? A? Jis gi turi už giminę stovėt!

- Motva kalbėjo su Jovais. Jie sako, kad į jokį žygį nėjo. Ir tų, kuriuos paėmė į nelaisvę, niekas nematė.

Genys papurtė galvą:

- Kažkas čia ne taip.

*****

Kažkur tolumoje, iš girių brūzgynų ataidėjo elnio baubimas...

Ruduo. Elniai ragus galanda, dėl poros kaunasi.

Auksinis ruduo. Medžiai pradėjo dažytis gelsvom ir rudom spalvom, bet dar ir žalumos apsčiai.

Žemė dar nepažliugusi. Gal tik raistuose, po kelių dienų dulksnos vanduo pakilo; einant samanos linguoja.

Nors drėgmė skverbiasi per kailinį siaustą, drėgnas šaltukas tarsi norėtų pasižnaibyti, bet tesugeba tik gairinti nosį, skruostus ir plaštakas.

Jau saulė jau kyla, meta savo kol kas dar šaltus spindulius į slėnį ir įdienojus, žiū – ir net karšta pasidarys. O tuo tarpu, jaunas venedas, vardu Turtanas, sudėjęs rankas rieškučiomis, jas šildė savo alsavimu ir iš savo slaptavietės žvelgė į bundantį slėnį, į rūke dar pasislėpusią šlapią ir ruduoti pradėjusią žolę, į jau iš rūko, tarsi vaiduoklius, išneriančius krūmynus, kuriuos jau rudino kylančios saulės spinduliai. Akys aprėpė ir į upelio vagą, ir senai jau ištryptą kelią: – vieną iš patogiausių kelių, kuriuo gali keliauti į piliavietę kviesti, laukiami ir nekviesti, nelaukiami svečiai, ir pričnai – priešai. Tik šiuo keliu, šiuo slėniu gali praeiti gausus raitelių būrys ar vilkstinė. Tai slėnis, kur jie, dar tik į gentį besiburiantys venedai ir jų kaimynai, vadovaujami didžiojo vado Sauliaus Ežeržmogio ir jo bendražygių jaunųjų vadų Giriaus, Surkaus, Sėrio, Alaus ir bičiaus Pelkaus, ir Turtano vado Genio, kadaise pastojo kelią skalotams (skitams ir sarmatams (sauromatams), kurie vos iki Aistmarių nenuėjo.

Šlovingas buvo mūšis. Nuo skalotų gadynės išgyvenę ir pabėgę iš pietų žmonės manėsi, jog viską siaubiantys skalotai nenugalimi, bet štai, Saulius su tauro ženklu ant krūtinės, kuris tapo venedų sentliu -žyme, ženklu (a.p.: dabar suprantama kaip totemas; žodis paimtas iš prūsų ebsentliuns – eb (pa)+sentliuns(ženklintas) – sentl – ženklas, žinklas; pvz.: iš tos pačios prokalabės kilęs ir germaniškas „bezeichnet“) pastojo kelią kaip legendinis milžinas Gramotas kadaise pastojo kelią gotonams. Daug vyrų kovoje krito. Bet priešas buvo įveiktas. Ir jau daug metų kaip apie juos nei Vistulos žemupys, nei Aistmarės nebegirdėjo. Netgi vakariniai laukų gyventojai iki pat Viadvos (Oderio) apie juos nebekalba. Ir bėglių beveik nebeliko, o iš užviadvos bohų kalnų atvykę Sauliaus kraujo brolio pasiuntiniai kviesti į bendrą žygį, į pietus, už anapus dar aukštesnių kanų, tik gūžtelėjo pečiais – sakosi jog skalotų gentys aprimo: - nusėdo tarp Pripetės ir Viadvos žemumų...

Tik Turtano galvoje virė ne prisiminimai apie mūšį, kuriame jis dalyvavo tik kaip pagalbinis vaikėzas, o prisiminimai apie susitikimą su dabartiniu venedų zurditu Geniu (a.p.: „zurdit“ – iš jotvingių žiūrėti arba balt. prokalb. „žurti“ – dėbtelti; šiuo atveju - žvalgo reikšmė)... Anuomet, prieš keletą metų, taip pat buvo tokia pati nuostabi diena. Graži, daug žadanti, bet Turtanui lemtinga. Bet ne – jis tuomet Turtanu nesivadino: Turtanas jo naujas venediškas vardas, o tuomet jis savo tikro vardo matyt ir nežinojo: Jovų atšakinėje Pagirių giminėje jį tiesiog vadino Neku. Arba Nieku. Kitaip tariant – našliu (našlaičiu): mirusio palikuonim (našlaitis ar našlys ar našlė, yra kilę būtent ir minėtų žodžių „našlas“ – miręs). Pagirių giminėje jis iš ties buvo niekas: – sūnus, kurį atsivedė moteris, kadaise pagrobta kitos genties ir susilaukusi sūnaus kaip vergė, net ne sugulovė. O grįžus jos šeimos jau nebebuvo – vis Anapus išėję, na ir Neko tėvo niekas nepažinojo. Tad nebeliko Pagiriuose užtarėjų, nebuvo šeimos – tik giminė. O ir motina neužilgo pasimirė. Taip ir liko Pagirių giminėje Niekas. Atneštas ir pamestas ir niekam nereikalingas. Nepripažintas, bet neišvarytas. Giminaitis, visgi koks ne koks, o darbo rankų visur reikia. Ypač darbui, kurio visi kratosi...O dabar - jis – Turtanas – Tulžys – melsvas, tylus, bet akylas ir gudrus paukštelis. Taip sakant - prisiėmė naują vardą. Visi patapdami venedais gali pasiimti sau naują vardą ir užmiršti seną. Ir tokio nevalia klausti jo praeities. Jis neturi praeities. Po įšventinimo apeigų toks žmogus nebeturi praeities iki venedų vardo gavimo. Toks paprotys. Geras paprotys. Juk venedai kūrėsi iš išeivių iš daugelio genčių, giminių ir šeimų. Ir ne retas buvo su tokia pačia slogia praeitimi kaip ir Turtanas arba Tulžys, bet tapęs venedu – išsitiesė ir atgimė. Likimą audžiantis voras pradėjo austi naują likimo tinklą...

Bet kartais sapnai, o kartais ir štai toks bemiegis budėjimas, ir bundanti nuostabi diena - labai panaši į tą siaubo kupiną Nekui dieną - prikelia pasislėpusius prisiminimus. O gal dėl visko gojaus laumės kaltos? Sako, jog ir rūkas kyla dėl jų apžavų. Rūku jos apsidengia nuo žmonių akių, kad nei šie, nei dar kitos dvasios nematytų jų šokių, negirdėtų jų dainų arba net barnių, paskalų...

Taigi, Nekas, anuomet, dar iš vakaro susikivirčijo su šeimos bernais. Susistumdė, vienas kitam ausis aptalžė, paakius mėlynėmis papuošė, ir visa tai būtų niekis – maža ko vaikiščiai susipešė? Bernai gi, ar ne? Bet štai, kai Neką parmušė į purvą porą metų vyresnis Šalčiaus sūnus, o kiti bernai pradėjo jį spardyti ir plūsti (nepadoru ir nepriimta, bet našlas Nekas gi kaip ir ne gentainis, ir ne šeimynykštis), Nekas spjovė Šalčiaus sūnui tiesiai į veidą ir viena ranka čiuptelėjęs purvo grumstą sviedė jį į vadeivą. Ir pasitaikyk tu man, kad tai nebuvo grumstas, o tiesiog purvu aplipęs akmuo...

Štai tada ir prasidėjo tikros bėdos: - iš Šalčio sūnaus praskelto antakio pasruvo kraujas, purvu apėjusi akis užtino ir iš pirmo žvilgsnio atsirodė, jog ji išmušta...

O kas pralies gentainio kraują, tas amžiams bus pasmerktas, išvarytas arba atiduotas dievams... - tokie jau tie papročiai. Nuo amžinų amžių ir visur.

Jei Nekas Šalčio sūnų būtų užmušęs, galimai būtų paaukotas miškų dievams, galgi pririštas prie medžio ir paliktas, galgi ant altoriaus vietoj ožio paguldytas – juk gi artėjo Ilgės: kai dvasios iš anapus pasirodo, kai protėviai sukyla, kai vartai į Anapilį, į dvasių ir dievų pasaulį atsidaro, kai ožio kraujas aukojamas...

Nuplovus purvą paaiškėjo, jog Šalčio sūnaus akis liko vietoje – bet gentainio, nors ir nepripažintojo rankomis pralietas kraujas (o Nekas – taigi niekas – užtarėjų neturėjo), tad kaip stovėjo, taip lazdomis genamas ir išvytas iš šeimos, iš giminės, iš genties... Taip kaip stovi.

Tokie neišgyvena. Arba gyvena neilgai.

...ir kitą dieną, kuri pati sau turėjo būti graži ir nuostabi, sutiko brūzgynuose ant panašios kalvelės į tą, ant kurios tolimajame venedų krašte, slaptavietėje, po kelerių metų budėjo Turtanas.

Visai tokia pati diena. Netgi rodos ir tuomet kažkur girių glūdumoje baubė elnias... Net ir rūkas lygiai taip pat kilo. Tik tuometinis Nekas tuomet šalo, dantimis nuo naktinės drėgmės ir šaltuko kaleno. Ir norėdamas sušildyti rankas - į delnus lygiai taip pat pūtė. Ir dar pilvas gurgė – tik vakar ryte ir buvo valgęs...

Kur traukti?

Kur dėtis?

Nekas net peilio neturėjo – lėta mirtis... Vasarą dar buvo galima kažką prasimanyti, o dabar? Kai naktys jau šaltos? Ne užilgo ir šalnos prasidės.

Be įrankių, be skeltuvo, be peilio?

Bandė naktį Nekas susirasti tinkamų šakelių ir samanų ugniai įtrinti, bet nesėkmingai – rūkas ir dargana – viskas drėgna. Neįmanoma tamsoje kažką panašaus rasti.

Šaką aštriu kampu nusilaužti ir bandyti kokį paukštelį sumedžioti? Grybų prisirinkti ir įtrynus ugnį bandyti juos išsivirti? Bet tam reikia sulaukti dienos. Kai diena visus šešėlius iš miško ir pamiškių išvarys, bus galima ir pamėginti.

Paauglys pakėlė galvą, pasižvalgė. Nuo kalvelės, kurios krūmuose slapstėsi, akis užkliuvo už anapus šlapių pievų pusiau rūke dar skendinčio gojaus medžių viršūnių.

Ten, už tų krūmų ir lapuočių, ant žemos kalvelės šventavietė: – trys galingi ąžuolai ir aukuras, kur per žymias dienas kūrendavo šventą ugnį, kur rinkosi visa giminė ir žyniai su žyniuoniais aukas aukodavo. Bet šiaip, - ji dažniausiai būdavo tuščia. Nebent iš aplinkinių šeimų gyvenviečių vienišiai atklysdavo dievų ar dvasių malonės prašyti.

Sako, jog šią vietą mėgsta dvasios ir dievai. Jie čionai ateina kai būna gerai nusiteikę ir tinkamu laiku ko nors paprašius, gali būti, kad prašymą išpildys. Tik išpildys galbūt savaip. Ne be reikalo kartais sakoma – bijok savo norų išsipildymo. Va, paprašys jaunuolis aštrios ieties ir gaus, bet ji dobiant šerną lūš per kotą ir šernas nabagą sutryps, o dievai midų alų gerdami sau šypsosis per ūsą iš savo pokšto. Arba ilgai negalinti sulaukti vaikų moteris paprašys vaisingumo, o ją pačiupę neprietėliai paturės ir bus šeimoje benkartas...

Vienam baisu buvo eiti – neretai gilių pasmaguriauti šernai užklysdavo. O šernas... yra šernas. Bet jei sotus ir nesuerzintas – pirmas nepuls. Atsargumo tik tereikia, tad kojos tarsi pačios pakilo, patraukė link šventavietės per pažliugusią pievą, kur bus galima ir dievams, kurie nuo jo nusisukę, pagarbą atiduoti, malonės prašyti – vis tiek nebėra kur dėtis.

O galgi dar atras ir kokio paaukoto papelijusio maisto? Galgi, jei pasiseks, ir kažkokių daiktų? Kad ir – kaulinį peilį kokį? Ar kaulą, kurį suskaldžius brūklys gausis, ar tas pats peiliokas?

Ką nors imti iš šventavietės buvo nevalia. Bet apie kažkokius tai draudimus Nekas nebuvo girdėjęs. O dievai? O ką dievai? Jei nepasiėmė, tai jiems ir nereikia. O jei nereikia, tai nereikia. O ir vis tiek jie nuo Neko nusisukę. Beliko tiki galo laukti ir tikėtis, kad jis nebus labai žiaurus.

Jau aukštėliau pakilusios saulės spinduliai net nugarą pradėjo šildyti.

Beeinant jau ir sustingusios galūnės prasimankštino, tik šlapios kojos šalo: apdriskęs apavas, kurį jau senai reikėjo išmesti, kiaurai peršlapęs. Reikės dar ir tošies pasieškoti.

Pievos pakraštyje, riboje su šabakštynu, kurį reikėjo pereiti, Nekas atrado riešutmedį, kurį sujudinus ant jo nubyrėjo stambūs, sidabriniai rasos lašai. Keli net užvarvėjo už apykaklės, bet jie berniūkščio nesustabdė - nusiraškė kelis dar likusius, voverių neišgraibstytus riešutus. Susibėrė į prie diržo kabantį tuščią kapšelį – irgi koks ne koks, o maistas. Vėliau susiskaldys.

Gal ir buvo galima apeiti beprasidedantį gojų ir šventavietę pasiekti ištryptu takeliu, bet Nekas nenorėjo ką nors sutikti: – išvytajam tai galėjo būti ir nieko gero nežadantis susitikimas, tad stengdamasis nekelti triukšmo brovėsi per tankumyną. Kuo arčiau ąžuolų kalvelės, tuo atsargiau.

Pats nežinia ko baiminosi: gal šernų, o gal buvusių gentainių. Priežasties nerimauti kaip ir nebuvo, bet širdis kažkodėl maskatavo, į galvą lindo nykios mintys - vaikiški baubai.

Nekas jau visai atsargiai praslinko paslaptingąjį apgriuvusį dolmeną. Kas jį surentė – niekas nežinojo, senai visi pamiršę buvo. Legendos bylojo, jog pralindus tarp akmenų – niekas daugiau niekada neišlysdavo. Būgtais tai įėjimas į dvasių pasaulį. Bet, o gal kas ir lindo, ir išlindo? O tai kaip tada paaiškinti, jog kalbama, kad ten yra skylė, urvas, ir vaikas arba labai žemas žmogus net gali klajoti po kažkokius tai akmeninius kambarius?

Laikas nuo laiko, visi berniūkščiai drąsinosi, pliurpė, kad reikėtų lysti ton skylėn lobių ieškoti. Kadaise net sugautą lapę buvo ton akmeninėn skylėn įmetę... ir kitą kartą kilpomis pagautą kiškį...

Nekas tada dar buvo visiškas bamblys, bet kiek atsiminė: – nei lapė, nei kiškis atgal neiššoko, nors vaikiščiai budėjo net per naktį. O per Ilges – net suaugę šiuos akmenis apeidavo dideliu ratu...

Štai iš ąžuolai...

Balsai.

Balsai?!

Nekas, lyg gavęs į kuprą, tūptelėjo už dviem kamienais suaugusio, dar tik pradėjusio dažytis rudeninėmis spalvom klevo. Įsiklausė.

Na, taip – balsai! Ir visai ne tylūs! Panašu, jog kažkas net barasi. Burnoja.

Nekas atsargiai iškišo galvą: – jo manymu, tiesiog vieną akį iš už klevo kamieno.

Apžvelgti visą laukymę, kurios viduryje augo tarsi eilutėje sustingę galingi trys ąžuolai nepavyko dėl šalia želiančio krūmokšnio, bet to ir nereikėjo: – užteko, kad išvydo du vyrus.

Vieną iš kart pažino: – Aukštis iš Pagirių giminės, iš Šalčių šeimos. Pagirių giminės vado Šalčiaus jaunesnysis brolis. Ir, tuo pačiu – patikėtinis, pasiuntinukas. Tarybose jo balsas nieko labai nereiškė – dar šeimos neturėjo. Šalčius kažkodėl jo nepaleido toli nuo savęs. Nors kodėl nežinia? Jaunėlis savo broliui ištikimas kaip šuo. Ir, jei reikėdavo derybininko ar pasiuntinio – geresnio žmogaus su „liežuviu“ nerasi – perkalbės ką nori. Net didžiausią buką stuobrį, net prekijų iš rytų. Tad, jei jis čia – tai ir Šalčius čia. Tik, kažkodėl, jis pats ateiti nepanoro...

Po kelių atskriejusių frazių, Nekas, nors ir berniūkštis, suvokė kodėl vyresnėlis neatėjo: – net pašiurpo ir sustingo kaip ledokšnis.

O štai kitas vyras nematytas. Iš Nekui nematytos giminės, bet iš pietinių genčių – iš medžiotojų – jie siaustą kailiais apsiuva. Pas šį – puošni žebenkšties apykaklė. Gal net nesenai pakeista? Visa žvilganti. Ir pats siaustas prašmatnia didele bronzine – net saulės spinduliuose sublykčiojusia – sage susegtas. Gal vadas koks? Net Šalčius tokios neturėjo. Nors nieko keisto: – Pagirių giminė palygint su pietiečiais ir vakariečiais, žemumų gyventojais, skurdesnė. Žemė tai vieni smėlynai, o miškas – ištisi pušynai. Upės, kuriomis keliauti galima – toli - gerokai šiauriau. Tad ne taip jau dažnai čia kas mainams užsuka. Labiau jau jiems patiems, kai prireikia druskos, audinių, metalo ar dar kažko – pėdint reikia. Dažniausiai į šiaurę, link Mėmės upės. Bet ir tai, tik porą kartų per metus arba rečiau, kai pakankamai miško gėrybių prikaupia: medaus, brangių kailių, taukų, vaško, vertingo kaulo...

Nekui reikėjo slėptis ir paslapčiomis, atatupstomis, lysti atgal į brūzgynus, bet berniūkštis – tai tik berniūkštis: - jis sustingo ir ištempęs ausis gaudė kiekvieną besivaidijančiųjų žodį. Iš smalsumo, net alkį pamiršo, ir vos kad tik ne visą galvą iškišo, kad tik geriau matytų ir girdėtų.

Atėjūnas prarado savitvardą: pradėjo rankoje kratyti ietį ir grasinti Aukščiui ne tik dievų bausme, bet ir karu. Balsas tapo panašesnis į riaumojančio meškino, nei žmogaus. O Aukštis tarsi jį erzino: –per visą ištįsusią marmūzę pašaipiai šypsojosi, o, žiūrint į virpantį pasmakrį ir siūbuojančius ūsų galiukus, atrodė, jog tuoj prapliups kvatotis. Ir galų gale, paleisdamas kelias užgaulias replikas ir jas užbaigdamas fraze: - „Tu jau lavonas“ – smiliumi tarsi dūrė atėjūnui į krūtinę.

Atėjūnas instinktyviai trinktelėjo Aukščiui per ranką, užsimojo ietimi... ir...

...ir, staiga, Aukščio kitoje rankoje, tarsi iš niekur, atsirado yla – ilgas plonas smaigas – durtuvas, kurį net neužsimodamas, vėrė kiaurai per rudą siaustą - suvarė atėjūnui kiek žemiau šonkaulio. Truktelėjo atgalios ir vėl suvarė, bet jau į sukriokusio ir ietimi užsimojusio atėjūno gerklę. Nekui atsirodė, jog ylos smaigalys net išlindo kitapus kaklo.

Atėjūno akys išsprogo iš nuostabos, sugargaliavo, paplūdo kraujais, kojos pradėjo linkti, atėjūnas pradėjo kniubti, bet nesulaukdamas kol šis sudribs, Aukštis, bjauriai išsišiepęs, spyriu jį išvertė iš koto ir riebiai atsikrenkštęs nusispjovė ant agonijoje besiraitančio vyro.

Negana to, pasilenkė ir į agonizuojančio atėjūno aprėdą išvalė ylą ir paslėpęs ją kažkur tarp siausto klosčių, pritūpęs, dar šiam gargaliuojant, pradėjo nuseginėti prašmatniąją segę.

Ir Nekas išsidavė: vietoje to, kad neštų kudašių kaip patrakęs, sustigo. Jį tarsi paralyžiavo. Suvokė, kad reikia sprukti, bet nesugebėjo net krustelėti. Pamatytas vaizdas tarsi sustingdė – šokas.

Tarsi pajutęs žvilgsnį (kodėl tarsi? - Iš tiesų pajutęs) - Aukštis paleido dar neatsegtą sagę ir kaip koks laukinis žvėris pakėlė akis...

Abiejų žvilgsniai susitiko. Aukščio veidu nubėgo šešėlis, persikreipė, o po to išsišiepė. Rankos paleido segę ir suėmė negyvėlio ranką, lėtai, tarsi staigiais judesiais bijodamas išbaidyti paukštelį, atlauždamas agonijoje į ietį įsikibusius pirštus, pradėjo krapštyti mėšlungiškai suspaustą ietį.

Aukščio grimasa ir šypsnys - tarsi pikto ernio vypsena, akys kažkuriuo momentu sublykčiojo kaip žiemos tamsoje degančios legendinio vilkolakio akys ir šis žvilgsnis iš sąstingio tarsi pažadino Nieką...

Nekas stryktelėjo, šoktelėjo ir persisukęs, jau nesislėpdamas puolė bėgti...

- Stha! (a.p.: dabartinės kalbos sustok, palauk atitikmuo) Stha, Neks! Stha!

Nekas nuo iš už nugaros nuaidėjusio šaižaus balso iš siaubo susigūžė ir praslysdamas kojomis ant samanų, tik dar sparčiau sutabalavo rankomis ir kojomis.

Dar keli šuoliai paknopstomis...

Trypimas, treškėjimas, sunkus alsavimas už nugaros...

Jau rodės bėglys tuoj gaus smūgį į kuprą ar galvą, bet sudriskęs apavas pavedė, o gal kokia šlapia trakštelėjusi šaka pasimaišė, ir vaikiščias drėbėsi vos neatsimušdamas į galva iš po samanų styrantį apkerpėjusį akmenį.

Išsidrėbęs ir savaime suktelėjęs galvą vaikis akies krašteliu užfiksavo kaip Aukštis, atsilikęs tik per kelis žingsnius, mojasi ietimi, ir siaubas tarsi spyrė jam į pasturgalį: – tiesiog keturiom, paknopstom, tarsi keturkojė žiurkė, pats nežinodamas kaip, nusibrūžindamas rankas, nusimušdamas kojas, stukteldamas galva į akmenis, - nėrė į dolmeno angą.

Skylė iš išorės atrodė platesnė, nei buvo iš tikrųjų. Ji buvo tarsi piltuvas: – siaurėjanti, bet vaikiščiui liečiantis pečiais į akmeninę sieną, erdvės pakako ir jis jau klykdamas dingo tamsoje. Aukštis tik suurzgė ir nuleido taip ir nepanaudotą ietį. Pritūpė, dirstelėjo juodon angon, riebiai keiktelėjo...

Nekas šlumštelėjo žemyn, į duobę, ant kažkokių lapų, šakelių ir šiaip – pernykščių ir užpernykščių puvenų. Nematė, kaip Aukštis pabandė lysti paskui, bet tik susinervinęs ir supratęs, kad nepratilps, apimtas įniršio, o gal tikėdamasis, jog urvas negilus, pradėjo į angą baksnoti ietimi.

- Išlysk, šikniau! Išlysk! – urvą užpildė duslus Aukščio balsas, - Greit išlysk! Kailį nudirsiu!

Balsas urve skambėjo dusliai, tarsi žmogus būtų rėkęs į puodynę.

Nekas paknopstom įsispeitė kažkur į tolimiausią kampą, nors kažin ar čia būta kampų – tiesiog miško šiukšlių priberta duobė ir tik kiek aukščiau – šviečianti siaura landa, už kurios akivaizdžiai šmėkščiojo šešėlis, ir pro kurią ataidėjo grasinimai.

Ne ilgai trukus, įniršio kupinas baubimas nurimo, o dar po kelių akimirkų vaikis išgirdo jau pasikeitusį Aukščio balsą: daug malonesnį, nesudirgusį, bet oloje skambantį iškreiptai dusliai:

- Išlysk, Nekai. Aš tave pažinau. Išlysk, duosiu valgyti. Tu juk alkanas? Ar ne? Skeltuvą ir peilį, ir galėsi keliaut, kur akys veda. Aš tau padėsiu. Žinau, kad tave neteisingai iš giminės išvarė. Patikėk, žinau. Išlysk... Man nėra reikalo tavęs skriausti. Tavim vis tiek niekas nepatikės. Galėsi keliaut sau kur nori... Lysk lauk, vaike...

Aukštis nutilo, sukluso, net galvą persukęs dešine ausimi į angą įsiklausė, bet vaikis neišleido nė žodžio. Iš tiesų, kiek Turtanas prisiminė, jis žiojosi kažką sakyti, bet balsas ir žodžiai užstrigo kažkur gomuryje ir jis kaip koks nebylys tik papurtė galvą, ir dar labiau prisispaudė nugara prie akmens.

- Tai nelysi? A-ne? Na, tai ir dvėsk ten. Iš čia dar niekas neišlindo. Tegu tave žvėrys sugraužia... – Aukščio balsas suskambėjo piktai ir grasinančiai.

Nekas įtempęs klausą lygtais išgirdo Aukštį nueinant.

Dar kiek pasiklausė, pakraipė galvą.

Toje prieblandoje, prie kurios akys jau pradėjo priprasti, neįžiūrėjo jokių legendinių kambarių, jokių praėjimų. O gal jie atsidaro tik naktimis? Arba tik per Ilges? O jei juos užnešė šie lapai ir šakos? Ir dabar jos nuo jo svorio prasmegs? Nuo šios minties vaiką nupurtė šiurpuliukas ir jis keturpėsčiomis, atsargiai, tikrindamas kiekvieną žingsnelį rankomis, pradėjo ropoti link angos, kuri ne taip jau ir aukštai – net pilnai atsistoti nereikėjo. Nors atsistoti visu ūgiu ir nepavyktų – berniūkščio pečiai įsiremtų į akmenis.

Nekas jau buvo kaip ir pasiekęs angą, tačiau viena ranka prasmego tarp lapų ir jis baimingai aiktelėjęs ją kuo greičiau ištraukė – net pasivaideno, jog už jos kažkas čiuptelėjo ir susigūžęs puolė atgal prie savo išganingos akmeninės sienos: – išgirdo, kaip sunkiai kažkas anapus švokščia, kaip tyliai keikiasi ir burnoja, ir, galų gale, landa pradėjo užsiverti... Šviesa blėso.

Per vis mažėjančią šviesą vaikinukas su siaubu pamatė, kaip negyvėlio nepažįstamojo galva su paleistais plaukais (kepurės jau neturėjo) nukaro pro angą.

Vaikas išgirdo dar kelis keiktelėjimus, kai Aukštis, darbuodamasis rankom ir net kojom, bandė kuo toliau į angą įsprausti negyvėlį, o po to dar kelis keiksmus - ir paskutiniai šviesos ruoželiai galutinai dingo.

Aukštis ant skylės, pro kurią kyšojo jo jau beveik nurengto nužudytojo dubuo ir basos kojos, pradėjo mėtyti šakas su dar nuo jų neatsiplėšusiais lapais, užmetė dar kelis eglišakius ir riebiai nusispjovęs, suniurnėjęs „Nadveisink, mažasis šikniau“ ir melsdamas dievų lietaus arba bent jau gausios rasos, kuri panaikintų čia įvykusios tragedijos pėdsakus, susirinko trofėjinius daiktus ir skarmalus, dingo krūmynuose.

(a.p.: „nadveisink“ dabartinis atitikmuo – dvėsk arba nudvėsk. Tos pačios kilmės dùsti, daũsos, dvasià (vėl. siela). Tai yra: kvėpuoti, alsuoti, tai gali būti suprantama, kaip gyventi, o su „na“ – nustok gyventi, nustok kvėpuoti su dabartine prasme „dvėsk, kaip gyvulys“)

Nekas kurį laiką sėdėjo tamsoje nė nekrustelėdamas. Po kiek laiko, kai jau tyla pradėjo spengti ausyse, sukrutėjo, apčiuopom, drebėdamas, kad neprasmegtų, kaip prieš tai jo ranka, nuropojo per minkštą ir rodos visai netvirtą dangą link angos, kur pasibaisėjęs pabandė suimti negyvėlio galvą, stumtelėti jį iš angos, bet nepavyko – jėgų neužteko. Tik kojos praslydo ir klimpo miško šiukšlėse, o rankos aplipo kažkuo lipniu – matyt krauju.

Vien tik nuo minties apie tai, kad dabar pikta negyvėlio dvasia ims šėlti ir kerštauti, net nusipurtė.

Vaikis net suriko ir paniškai puolė grabalioti akmeninio maišo sienas jau nekreipdamas dėmesio į tai, kad keliai ir kojos lyg norėtų prasmegti – kietos dangos taip ir nepajuto. Bet įgriuvusio dolmeno sienos neturėjo jokių plyšių...

Beveik panikos apimtas vaikis pabandė net kapstytis po pernykščius ir gal net užpernykščius pūvančius lapus ir tik į kažką įsidūręs (gal net į kažkokį aštrų kaulą) ir taip nudrėkstus pirštus, bejėgis sukniubo prie kažkurios sienos...

Ašara nubėgo skruostu...

Net šalčio ir alkio jau nebejautė...

Ir jam atsirodė, jog tuoj pradės trūkti oro...

Beliko tik laukti mirties nykioje tamsoje. Arba kol ateis koks lokys ar ernis arba net vilkai ir sudraskys tą negyvėlį, atlaisvins angą... O gal, kartu, sudraskys ir jį? Geriau tegu ir sudrasko. Gal tada kančios bus mažiau? Vis tiek likimas žūt šiuose miškuose...

Dievai, dvasios – laumės ir visi kiti, kurie mėgsta pasityčioti iš žmogaus - kodėl jūs tokie negailestingiiii!!!

***

- Na ir ko mes čia atslinkom? – dairydamasis į drūtus, šimtamečius ąžuolus, subambėjo Pusnius.

- Ieškoti atsakymų, - suniurnėjo Genys.

Skirtingai nuo Pusniaus, jis dairėsi ne į šventuosius ąžuolus, o į aplinką, tarsi ko ieškodamas. Netgi kaip koks šuo, tarsi norėdamas ką užuosti šniurkštelėjo kelis kartus nosimi.

- Svetimame šventgojyje? – palingavo galvą Pusnius.

Genys papurtė galvą tarsi sakydamas „ne“, bet prasižioti nespėjo – įsikišo Žolius:

- Jis mums pakeliui.

- Vyrai, - krimsteldams lūpą papurtė galvą Genys. – Na, kiek jau galima apie tą patį? Pasibeldus tiesiai šviesiai pas jovus, atsakymų negausim. „Liežuvio“, kaip sakydavo Ežeržmogis, reikia. Pakutenus visą tiesą ir sužinosim, o ne tai, ką mums suokia senis Motvas.

- Negerai taip, - palingavo galvą Piusnius. – Protėviai taip nedarė. Dievai užsirūstins.

- Aha, o prisimink Šernių ir Molių šeimas nuo Vingės. Dėl kraujo keršto jie gal ir dabar vienas kitą su peiliu daboja. Ir sueigose spręsti ginčą nepavyko. Ir jų giminės nesikiša, sutaikyt nepajėgia, ranka numojo. Ir dėl ko? A? Dėl ko?

- Kalbama, kad jų protėviai susibadė dėl karvės ir dviejų ožkų. Bet čia kitas reikalas. O štai imti „liežuvį“, tfu, kas per žodis... ne, protėviai to nepalaimins.

- Protėviai, protėviai... Nė vienas iš protėvių anapus kalnų nusivaręs nebuvo. O matei kas ten darosi? Aha! – pamokančiai kilstelėjo pirštą Žolius. – Vienas kitam akį iškabins ir nenusičiaudės. Pats matei. Laukiniai visiški. O jei mūsų Velnio benkartas ar Piziaus sūnėnas, ar Ežerinio vaikis, ar kas jis ten yra, taip daro, tai galima ir mums. Velnias su mumis. Pizius už mus, ir nesupras jie, jei nieko nedarysim.

- Velnias... Pizius... Pizdecas... – niūriai patylomis ištaręs Pusnius papurtė galvą.

- Kuo nori, galiu prisiekti, kad be Ežeržmogio niekas toliau papajų nuėjęs nebūtų. Visi būtų galą gavę dar Viadvos nepasiekę... Ir matei, kam jis lenkiasi? Pats matei, kas jį globoja...

- Užteks ginčytis tą patį, per tą patį, - susiraukė Genys. – Pusniau, nenori, nekeliauk. Varu niekas nevaro. Grįžk pas Motvą ir nulenkęs galvą sau gyvenk. O mano tėvo vėlė kraujo šaukiasi...

- Lygtais maniškių vėlės kraujo nesišaukia, - subambėjo Pusnius ir linktelėjo galvą link kiek atokiau stovinčios merginos: - Pas tave nors Raža liko, dar broliukai, močia, o pas mane nė vieno...

- Na tada ir nebambėk, - sumurmėjo Žolius. – Jei eisim taip kaip protėviai eidavo, nudobs mus jovai, o Motvas nė į ūsą nepapūs. Tik rankomis iš džiaugsmo patrins. Ne be jo Šakių neliko, užpakaliu jaučiu. Mes jam kaip krislas akyse – jo vyrai žygio atsisakė, o mes ir nuėjom, ir grįžom, ir dar ne dermai. Jie mus visus jau Anapus išsiuntę buvo. Negi nesupranti? Matei kaip pasitiko? Kaip vilkus kokius, o ne giminę.

- Suprantu, aš viską, - numojo ranką Pusnius. – Suprantu, - tyliai pridūrė ir jau visi trys įsistebeilijo į žemę: – medžioklių įprotis – pėdsakų ieškoti.

- Patylėtumėt geriau, - Genys į abu besiginčijančius piktai numojo ranka, paėjėjo kelis žingsnius ir pritūpė:

- Ei, geriau pažiūrėkit čia. Čia nesenai kažkieno būta, - linktelėjo galvą į prispaustą žolę.

Vyrai prisiartino, apsidairė. Įsižiūrėjo ton vieton, kur Genys rodė.

- Panašu, kad kas tai bandė žolę tiesinti, - linktelėjo Pusnius.

- Aha, - sulinksėjo Genys. Tie jo galvos linkčiojimai ir aštri nosis tuo momentu iš ties priminė genio stuksenimą į medžio kamieną. – Kraujas? – ištiesęs pirštus Genys pačiupinėjo žolę ir net prikišęs juos pauostė. – Ir net nesenai pralietas?

Tuo tarpu aplink vyrus apėjęs Žolius rankos mostu nusmaukė nuo galvos vilko kailio gobtuvą, kad šis netrukdytų, apžiūrėjo krūmynus ir kinktelėjęs, jau labai tyliai, vos girdimai ištarė:

- Ir panašu, kad čia kažką vilko, - ietikočiu bakstelėjo į samanas. – Va, ton pusėn... – mostelėjo link dvikamienio klevo.

Vyrai susižvalgė ir net nesusitarę, jau patyliukais kaip kokie vilkai (juolab vilko kailiai ant pečių užmesti) nusliūkino paskui tariamus pėdsakus, o paskui juos, dairydamasi į visas puses, nupėdino suniukusi Ražeina.

***

Neką iš apmirusios būsenos pakėlė kažkoks iš pirmo karto nesuvokiamas triukšmas. Jis nebuvo labai garsus. Labiau priminė šlamėjimą, o po to negyvėlio galva sujudėjo.

Sujudėjo? Jis mato tamsoje? Visiškos tamsos jau nėra?

Išsiplėtusios Neko akys pamatė kaip sulinkčiojo negyvėlio galva ir užkabindama atbrailą lėtai pradėjo čiuožti laukan.

Akmeninėje duobėje pasidarė šviesiau. Po visiškos tamsos – netgi labai šviesu!

Vidun padvelkė šviežias oras ir berniūkštis net sušvokštė pilnais plaučiais gaudydamas jo dvelksmą.

Sustingusios rankos ir kojos vos judėjo, bet judėjo, ir vaikis, instinktyviai stengdamasis nešlamėti čia sukritusiais, kadaise vėjo įpūstais lapais, keturpėsčiom nusliūkino link angos.

Atsargiai pakilo ant kelių ir pabandė dirstelėti laukan.

Beveik nieko nesimatė, gal tik kažkoks siluetas sušmėžavo, bet, užtat, ausys, po ilgos ir spengiančios tylos tarsi pasimėgaudamos puikiai išgirdo tylius balsus. Kalbėjo ne kaip0 jovai, kiek kitaip, bet suprantamai.

- Ot, tai tauuuu... – ištarė vienas kiek grubokas balsas.

- Ulopas... – taip ir atrodė, kad šio balso savininkas iš nuostabos palingavo galva. Jie pažino negyvėlį?

- Ulopas buvo, kaip lopašas ir žuvo, - pasigirdo tylus trečias balsas (a.p.: „Ulopas“ – iš prokalbės galimai galima versti kaip „lapė“, o „lopašas“ – kaip šakalas, nususęs šuo ar šiaip gyvūnas. Galimai iš jų ir susiformavo dabartinis „lapė“)

- Ir ką jis čia veikė?! Prieš dvi dienas dar kartu su Motva į vieną dūdą pūtė... – pasirėmęs į ietį ir iš nuostabos išpūtęs akis subambėjo Pusnius.

- Argi neaišku? – palingavo galva Genys. – Atėjo pas jovus ir galą gavo.

- Ir ko jam čia eiti? – nepatikliai ištarė Žolius.

- Perspėti, kad mes išėjom į keršto taką? – abejodamas pats savo žodžiais ištarė Genys. – Kuo toliau, tuo labiau sakau, kad be Motvos įsikišimo čia neapsieita.

- „Liežuvio“ reikia, - sulinksėjo Žolius. – Tiesą sakai. „Liežuvio“ reikia.

Peržengus nuo angos nuimtas šakas, prie vyrų ir tarp jų tik su kelnėmis ir kruvinais marškiniais gulinčio negyvėlio, priėjo Ražeina.

- Šunsnukis, - ištarė. – Jis mane norėjo pas save į suguloves imti. Ir niršo, kai močia dantis iššiepė.

- O pati tai norėjai, ar ne? – pašiepė Žolius.

- Brrr.... – net nusipurtė Ražeina. – Brudas jis. Žinai, kaip jis savo žmoną muša? O pimpalas sako toks, kad net visas įsčias sudrasko... Vieną sugulovę jau palaidojęs.

Visų akys nejučiom nuslydo į kelnėtą negyvėlio tarpkojį.

- Cha! Neatrodo, kad jo pimpalas kaip eržilo, - nusiviepė Pusnius. – Ir ką su juo dabar daryt?

- Panašu, kad jį nudobė klasta, - tyliai ištarė Genys. – Laukymėje daug pėdsakų nebuvo. Gal tik antra pora. Ir paslėpė prastai. Tokio meitėlio vienas toli nenuvilksi... O žinot...

Genys prikando lūpą, pakraipė galvą. Pusnius norėjo žiotis, kažką sakyti, bet jį tildydamas Genys kilstelėjo ranką ir tęsė mintį toliau:

- Reikia čia patykoti. Žudikas atsives pagalbą, kad Ulopą geriau paslėpti. Reikia čia patykoti... Kišam jį atgal, uždangstom kaip buvo ir laukiam. Jei per porą dienų niekas nepasirodys, tada ir galvosim, ką čia veikt toliau.

Vyrai ir mergina pritariamai sulinksėjo.

- Tai čiumpam ir grūdam atgalios, - jau pasilenkdamas ir ketindamas imtis darbo, ištarė Pusnius.

Išgirdęs paskutinius žodžius, sustiręs iš šalčio ir drėgmės, ir būsimo pasikartojančio siaubo, Nekas net nusipurtė, ir jau užmiršęs bet kokį atsargumą suriko. Bet rėkė labiau mintyse, o iš jo burnos pasigirdo tik sausas kosčiojimas.

- Kas čia po galais? Girdėjot? – Pusnius iš netikėtumo net pašoko.

- Ėėėė.. kche... neee... – ataidėjo iš kažkur anapus angos.

- Oj, siaube!.. - aiktelėjo Ražeina

- Ei, kas ten? Greit lysk lauk! Gražiuoju sakau! – į olą išrėkė Genys ir akimirksniu į jo rankas iš už diržo įsprūdo kirvis.

Pusnius ir Žolius atstatė ietis, o Ražeinos rankoje – trumpa svaidoma akstis.

- Aėėė... aaaa... – pasigirdo dejonė, brazdinimasis, - lendu... nemuškit...

Po kelių akimirkų pasirodė purvinos, smulkios, su iki kraujo nudraskytais nagais, rankos... Tarsi kokios pamėklės. Sutabalavo, pabandė už kažko užsigriebti.

- Dar vienas negyvėlis? – nusipurtė Ražeina ir gestu aplink save ore apibrėžė apsaugos nuo negerų dvasių ratą.

- Paistalai... – sumurmėjo Genys ir pasukęs galvą, sausai nusispjovė. – Traukit jį lauk, vyrai.

- Siaubas... – ištarė kažkuris iš vyrų.

Arčiausiai buvęs Pusnius metė ietį ir čiupo už vienos šaltos rankelės, bet ne truktelėjo, o išsitraukęs peilį, brūkštelėjo per pirštą. Vaikis net neaiktelėjo – jis beveik nieko net nepajuto.

Pasirodė kraujo lašas...

– Dar ir koks „gyvėlis“, - perbraukęs per kraujo lašus, lyžtelėjo nuo savo piršto kraujo lašą. – Padėkit, vyrai, traukiam jį lauk. Ei, tu, ten? Turi kur atsispirti?..

- Štai tau ir „liežuvis“, - neilgai trukus, po gana nesudėtingų pastangų, ištraukus Neką laukan, pakratęs vaikį kaip kokią kaliausę, pastatė jį ant kojų Žolius. – Ei, kalbėti moki?

Nekas sulinksėjo galva, bet jo kojos ir kūnas tirtėjo, o dantys stukseno ne tai iš šalčio, ne tai iš baimės, ne tai iš siaubo, o apsiblaususiose akyse šmėžavo ne tai siaubas, ne tai dvasna.

- Kas čia įvyko, po galais? – sulingavo galva Genys. – Tu matei kas čia įvyko?

Berniūkščio galva sulinksėjo, jis žiojosi kažką sakyti, bet sušalusio ir ištroškusio, nusilpusio vaikio gerklė buvo tarsi sulipusi. Rodė, kad jis tuoj nualps arba galą atiduos.

- Matai, kad jis visiškai paliegęs, net pralementi nesugeba, - subambėjo Žolius.

- Gerai, Raže, sugirdyk jam midaus, - stumtelėjo vaikį link Ražeinos ir nusegęs odinę gertuvę jai ištiesė, - stovykloj išsiaiškinsim. Pusniau, kišam tą lopašą ir grūdam atgal. Jau temsta, tad šiandien kažin ar kas čia pasirodys. Žoliau pėdsakus mūsų užtrink ir pasidairyk kur ryt brėkštant pasalą surengt...

***

- Ei, neskubėk, - Ražeina iš Neko rankų išplėšė sudrėkintą karštame vandenyje paplotėlį. – Blogai, bus. Mažučiais...

Vaikis nulydėjo liūdnu žvilgsniu paplotėlį, taip, lyg iš kokio dvimėnesinio šuniuko būtų atėmę kremzlinį kauliuką.

Mergina piršteliais atgnybo nuo paplotėlio mažutį gabaliuką, pamaigė jį tarp pirštų ir padavė.

- Štai taip, ir kuo ilgiau kramtyk...

O ką ten kramtyti? Išmirkytas paplotėlio trupinis pats burnoje ištirpo...

Vaiki jau nebetirtėjo, kojos jau nedrebėjo. Pagirdytas midumi ir karštu vandeniu, susuptas į dvigubą siaustą ir sėdėdamas atkišęs kojas į vos duobėje rusenančius angliukus (užmaskuotas laužas, kad šviesos neduotų) jau senai nebetirtėjo, kažkiek atkuto. Tik pilvas garsiai urzgė. Sutemose jo veido beveik ir nesimatė. Beje, kaip ir kitų – duobutėje esantys angliukai beveik šviesos nedavė.

- Na, jau kalbėti gali? – tyliai pasiteiravo Genys. Jie iš vis beveik nekalbėjo, o jei ir kalbėjo tai pašnibždomis. Per dešimtį žingsnių net ir neįtartum, kad čia esama žmonių – girdėjosi tik sutemų apgaubto miško šiuršenimas, medžių braškėjimas. Dar aštri ausis galėjo pagauti iš kažkur atsklidusį kažkokio graužiko cyptelėjimą, o ne taip stipriai išpuoselėta klausa – kaip suuokė apuokas.

Virš medžių kilo pilnatis, greit miške ims žaisti sidabriniai šešėliai ir jau taip tamsu nebebus...

- Ga-aliu... – linktelėjo Nekas.

- Kaip tave vadina?

- Nekas, - paimdamas iš Ražeinos dar vieną mažą gabalėlį paplotėlio tyliai atsakė vaikis.

- Niekas? – tamsoje koks apuokas būtų galėjęs įžiūrėti nuostabą Genio veide.

- Kas čia dabar per vardas? – Žoliaus balse girdėjosi nuostaba. – Nie-kas... tfu, o ne vardas.

- Kaip mama su tėvu tave vadina, vaike? – rūsčiai paklausė Pusnius.

Vaikius papurtė galvą:

- Tėvo nežinau, mama išėjo Anapus kai... aš jos net nepamenu... O dėdė Šalčius ir kiti vadino Neku...

- Aaaaa... laukiniai jovai... tfu... – nusispjovė Žolius. – vis tiek taip nedera. Toks vardas nelaimę prišaukti gali.

- Kaip matai, ir prišaukė, - suniurnėjo Ražeina. – Ir mums prišauks toks vardas...

- Aha, jo... – pritarė Pusnius. – Reikia naujo vardo.

- Būsi Tulžys, - ištarė Genys. – Aišku?

- O kodėl „Tulžys“, - nustebo Žolius.

- A matei kokį mes jį ištraukėm? Visą pamėlusį, ir dar tylus, smulkus ir mažas, kaip tas paukštelis...

- Kchmmm... – vyptelėjęs gūžtelėjo pečiais Žolius. – Tulžys, tai Tulžys, geriau nei „išėjęs Anapus“.

- Ar supratai, vaike? Mes tave vadinsim Tulžiu, - ištarė Genys.

- Taip, dėde, - beveik džiaugsmingai sulinksėjo berniūkštis – vos nepaspringo .

- O, jis jau tave „dėde“ vadina, cha! – tylomis prunkštelėjo Žolius.

- Cic, vyrai. O dabar Tulžį, pasakok. Lėtai kramtyk ir pasakok. Viską. Nors ką nors pameluosi – „pizdec“ tau.

- Kąąą? – vaikiui iš burnos vos valgis neiškrito.

Pusnius suprunkštė:

- Piziui atiduosim. Žiauria mirtim mirsi, o jei ir išgyvensi, tai pats numirt norėsi...

- Ei, negąsdinkit vaikio, - subarė Ražeina.

- Aš viską papasakosiu! Viską! – vaikis net nusipurtė. Jis nežinojo, kas tas Pizius, bet antrą kartą patirti kažką tokio baisaus, o gal net dar baisesnio nei šią dieną, jis jokiu būdu nebenorėjo...

***

Įsivyravusią tylą nutraukė impulsyvusis Žolius. Jau šiek tiek mėnesienos atmieštoje tamsoje sušmėžavo peilis ir jis įnirtingai, vienu pjūviu, į kurį sudėjo visus savo jį apėmusius jausmus, nuo vilko kailio gobtuvo nurėžė vilko letenėlę (skiriamasis Motavos giminės ženklas – šeimos gyvūno letenėlė prie gobtuvo arba siausto) ir švystelėjo į duobutę su beveik užgesusiomis anglimis:

- Motavos gentis, man nebe mano gentis! Motavos giminės, man ne giminės! – pašnibždomis ištartuose žodžiuose buvo galima išgirsti begalinį įtūži ir nuoskaudą.

- Ei, ką darai?! – Genys čiupo šalimais gulinčią lazdą, kuria prieš tai pamažėle vartė anglis, ir išmetė letenėlę iš ugniakuro. – Pasiimk! Svylantis plaukas toli sklinda (svylančio kailio kvapas toli sklinda)! Spėsim dar išsižadėti. Taip kaip dera. Ir aš išsižadėsiu. Bet pirma - Šakių išlikusiuosius su savimi pasiimsim.

- Jei jie mumis patikės. Tuo neįmanoma patikėti, - linguodamas galva suniurnėjo paniurėlis Pusnius.

- Tada tegu ir lieka vergais pas motavus, - suurzgė Genys.

- Tikrai taip, - pritardamas linktelėjo Pusnius.

- Tikrai taip, - pritarė Žolius ir susigrabaliojęs išdžiovintą vilko kojelę, įsikišo ją priediržio krepšin.

- Ir kur mes eisim? – iš šešėlio pasigirdo Ražeinos balsas (naujakrikštas Tulžys tik baimingai įtraukė galvą į pečius).

- Saulius, Saulės Žmogus, Ežeržmogis iš karo brolių naują giminę kurs. Venedus. Aš stosiu šalia jo, - tvirtai ir net užsimiršęs pusbalsiu ištarė Genys. – Išeisim į pietus, į Palaukę (Palenkę), užu Aistmarių. Ir vieta jau nužiūrėta. Už savus jis visada. Patys matėm.

- Ir aš duosiuos į venedus, - niūriai ištarė Pusnius.

- Visi mes eisim į venedus, - linktelėjo Žolius.

- Bet pirma kraujo reikalus sutvarkyti reikia, - tarsi uždėjo tašką Genys.

Visus juos pribloškė Tulžio, buvusio Neko, pasakojimas ir dabar stovykloje vyravo slogutis. Jei ne tamsa, tai patrakę vyrai gal būtų ir kvailysčių prikrėtę, bet tamsa jų polėkį tramdė.

- Vaike, tu nemeluoji? – perklausė Ražeina. – Tu tikrai nemeluoji?

- Ne, teta, - pavargęs nuo pasakojimo ir begalinių klausimų, įnirtingai papurtė galvą Tulžys. Nors kūnas po begalinio išgyvenimo turėjo jausti pervargimą, bet jį pergalėjo atsiradęs kažkas panašaus į „antrą kvėpavimą“, – Ne teta, ne. Viską kaip buvo papasakojau. Prisiekiu... – bet kuo prisiekia, vaikius ir nesugalvojo pasakyti. Didžiausia priesaika būtų buvusi prisiekti motina, tėvu, gimine... bet nei vienų, nei kitų neturėjo, tad sutrikęs tik pakratė galvą. Nors suaugusiems tos jų priesaikos ir nereikėjo.

- Sučiupsim Aukštį ar kaip jį ten, o dar geriau ir jo broliuką, papurtysim ir viską sužinosim, - grėsmingai ištarė Genys. – Viską sužinosim, dievais ir dvasiomis prisiekiu. Net jei teks jiems panages lukštenti ir sausgysles po vieną ant kotuko vynioti. Vaike, prirodysi mums Aukštį ir jo broliuką? Kaip jį ten? Šaltį, berods?

- Taip-taipžtaip... – sulinksėjo vaikis.

- Puiku, o dabar ilsėtis! Aš budžiu pirmas, kelsiu Žolių, o tu jau Pusnių, - pakilo Genys, užsikišo už diržo kirvį, pasitaisė siaustą: jis ruošėsi atsitraukti nuo stovyklos per kelis žingsnius – jei priešas priartėtų – taip bus budriau ir saugiau visiems.

- O jūs manęs po to neužmušit? – kažkaip savaime iš vaikio ištrūko jau begalę laiko jį kamuojantis vienintelis klausimas. Jis net pats išsigando savo pasibaisėtino įžūlumo ir net instinktyviai įtraukė galvą į pečius. Kai gyveno pas Šalčių, už tokį išsišokimą būtų gavęs per sprandą.

Pasigirdo negarsūs vyrų kikenimai ir net Ražeinos prunkštelėjimas.

- Ne, - su visu rimtumu atsiliepė Genys. – Bet jei mus išduosi, savo rankomis uždusinsiu. Net jei reikės iš anapus ištrūkti. Ateisiu ir uždusinsiu...

***

Surišti savo pačių atsineštomis virvėmis, parišti už riešų prie apatinių ąžuolų šakų, vos basų kojų piršteliais siekdami žemę, tabalavo trys pusnuogiai, kraujais pasruvę vyrai.

Visi skirtingi: vienas dailiai nuaugęs stotingas vyrukas, dabar jau su kraujuojančia anga vietoje ausies ir vertikaliu pilvo pjūviu; kitas matėsi, kad amžiuje - kiek diktas, bet akivaizdžiai dar savo pusamžių jėgų nepraradęs, o trečiasis - dramblotas, bet plačių pečių ir galimai net per pusantros galvos aukštesnis už kitus nenusakomo amžiaus vyras. Tik jo akys ir veido išraiška buvo kitokia, nei likusiųjų dviejų – kiek gal naivoka, tarsi vaikiška. Ir visus juos vienijo ilgi, nukarę ūsai ir kruopščiai išskusti skruostai ir smakras.

Kiekvienas belaisvis kabėjo prie atskiro švento ąžuolo - paruoštos aukos jų pačių dievams.

Priešais juos, jau nudirbę savo kruviną darbą, paslėpę veidus po giliais nuleistais vilko kailio gobtuvais, niūriai ir grėsmingai stoviniavo trys vyrai.

- Vidjos mums užteks? – ištarė Genys. – Suvidnijom viską ką reik?

(a.p.: sen. ind. sanskr. „vid-ja“ – žinia, žinios, „suvidnijom“ – sužinojom)

- Jo, - tyliai ištarė Žolius.

- Taip, - atsiliepė Pusnius.

Čia nebuvo tik Ražeinos ir Tulžio. Nei merginai, nei vaikui nederėjo matyti kas čia vyko, tad jie buvo išsiųsti į sargybą – stebėti ar kas čia nepanoro užklysti.

Genys savo papratimu lėtai linktelėjo:

- Tėvai (Dievai) ir dvasios, priimkit aukas, o mūsų protėviai ir tėvai naujus vergus. Tegu jie padaro lengvesnę jūsų nebūtį...

Porelė nabagų, išgirdę jo žodžius, pabandė spurdėti ir kažką mykti, bet žole ir šiaudais užkimštos burnos neleido jiems kiek garsiau išreikšti savo prieštaravimų ar maldavimų. Tik trečiasis, pats stambiausias pilvotas vyras ramiai tylėjo : jis tik tankiai ir būgtais naiviai mirkčiojo išplėtęs akis. Tarsi net nesuvokė kas dabar vyksta. Na ir jo akyse nesimatė žmoniško spindesio.

Šakių medžiotojams pasala pavyko. Buvo net lengviau, nei tikėtasi: šie trys kadarojantys vyrai buvo savo žemėje, savo teisėje ir jautėsi saugesni už saugius, o medžiotojai savo darbą išmanė. Aplaidus neapdairumas ir begalinis pasitikėjimas juos pavedė, ir tai - nežiūrint Ulopo atneštos žinios, kad iš kažkur tai, iš pasakiškų kraštų atsibastę Šakių giminaičiai išėjo ieškoti tiesos, o Motvas nepajėgė jų sulaikyti. Jo gentainiai, grįžę iš svetimų kraštų, gerokai pasikeitė: nelaikė Motvos neginčytinu autoritetu, netgi vadu. Jų žvilgsniuose, nepanorėję priimti naujovių, už kurias sueigoje nubalsavo vyresnieji - kaip Saulius juos vadino „mužikai“ - grįžę Motavos vyrai matė tik neišsakytą begalinę panieką. Tad grįžusiesiems ir „mužikų“ balsai - buvo niekas. Motavoje, su jų grįžimu, įsivyravo slogutis.

Sužinojęs apie aukščio darbelius, Šalčius patylomis džiaugėsi per Aukštį atsikratęs įkyraus Ulopo iš Motavos, ir per jį – seno vado Motvo. Netgi širdyje šaipėsi iš visos Motavos giminės ir džiaugėsi, jog nereikės dalintis sutartu grobiu, tačiau vis tiek vaidino rūstaujantį vyresnįjį brolį ir visą kelią iki giraitės peikė savo jaunesnį brolį. O paskui juos sliūkinantis kresnas ir kažkiek tai pobukis šeimynykštis tik kvailai šypsojosi. Giminėj visi jį vadino laumių pakištuku. Laumių pamestinuku. Juk žinia, kad laumės mėgsta vogti žmonių vaikus ir vietoje jų pakišti savo benkartus, kurių susilaukė nuo žmonių? Žino. Ir šis toks. Tokie visada skiriasi nuo visų kitų - jei ne silpnu proteliu, tai kažkokiu neįgalumu. Na, kad ir kupra, ilgomis rankomis, trumpomis kojomis, žemu ūgiu... Arba žvairumu. Sakoma, jog laumės tiek mėgsta erzinti bejėgį ir niekeno neginamą naujagimį, kad šiam net akys išsikraipo...

Abu broliai buvo „laumių pakištuko“ globėjai, geradariai ir jis jiems galėjo atsidėkoti tik tarnaudamas kaip šuo. „Pakištukas“ beveik nekalbėjo, o jei kalbėjo, tai taip mikčiojo, kad tik patys artimiausieji jį dar kažkaip suprasti ir galėjo, tad abu broliai noriai jį imdavo kartu ten, kur kitų šeimynykščių neprisileistų. Visur kartu su jais keliaudavo – jėgos ir ištvermės dvasios jam nepagailėjo, o nereikalingų klausimų neuždavinėjo, srėbtuvės be reikalo neaušino... Su reikalu – taip pat, beje.

Ką palieps, tą anas ir padarys. Stiprus, bet proteliu neapdovanotas. Liepė kartu su iš šiaurės atsibeldusiais prekijais ant Šakių eiti – tai ir nuėjo. Ir belaisvių, kaip vyresnis brolis prisakė, ir grobio atsitempė. Už tai net keistų akmenų pakabuką gavo. Na, tokių - kaip putpelės kiaušiniai: – šviesūs, sudrėkinus net blizga, o kai jais sukaukši, tai net pasmirsta. Lengvas toks kvapelis nosį prikišus. Tad jei reikia kažkokį negyvėlį padėti paslėpti – tai kas čia tokio? Reikia – tai reikia. Ne giminė, gi, tas negyvėlis. Broliai žino ką daro. Už tai dar ką nors įdomaus gaus. Visi jų gyvenvietėje jam už kokius tai darbus, kur reikia jėgos ir nereikia proto, ką nors duoda. Visų tų gautų gėrybių, kurias jis mėgo dėlioti ir perdėlioti, išberti-suberti – kiekvieną apžiūrėti, namuose, artimiausiame prie gyvulių kampe, kur buvo jo guolis, po šiaudais paslėptas maišelis. Ypač gražūs buvo smulkūs gintaro su vabaliukais gabalėliai. Pro juos žiūrint į laužą, rodosi, jog rankoje saulutes laikai... Ir kvapą nuostabų skleidžia jei jį padeginti. Tik deginimui jis jau gintaro trupinėlių nebeturėjo...

Visi gyvenvietėje su „Pakištuku“ gražiai elgiasi. Ir net kitose gyvenvietėse, į kurias nukeliauja kartus su broliais, gerai su juo elgiasi. Visada kokį skanų kauliuką, su daug-daug mėsos duoda, ar net visą paplotėlį medum teptą gauna... Jį netgi lokiai miške sutikti ratu apeina, tik šie trys žvėrys - žmonės vilkais apsimetę - visiškai blogi. Labai blogi. Negražiai elgiasi: trenkė akmeniu per pakaušį taip, kad iš koto į kažkokią tamsumą paniro, o kai atsigavo – pasijuto, jog kabo pusnuogis ant ąžuolo, kurį mėgo visi jo gentainiai, šakos. Virvės rankas trina – visai jų jau net nebejaučia, o žemę tik kojų pirštų galiukais siekia.

Ir dar kalba nesuprantamai. Suprantamai, bet kažkaip kitoniškai. Jie klausia kažko. O ko? Nežinia. Ką jiems gali atsakyti „Pakištukas“? Net jei norėtų, negalėtų, o skauda, kai pjausto, bado... Kraujas varva, o „Pakištukas“ žino, kaip yra blogai, kai kraujas varva. Bet net mykti negali – burna šiaudų pilna. Tik gerai, kad greit atstojo – paliko jį ramybėje. Bet štai abu brolius tąso, tačiau pamatyti ką su jais daro, negali, bet jaučia, kad ir su jais labai negerai elgiasi. Labai blogai...

Tuo tarpu Aukščio galva visai kitomis mintimis užkišta. Ji pilna skausmo ir kančios. Silpnas, krapnojantis, šaltas rudeninis lietutis kiek atgaivino - sąmonė nuo skausmo kažkiek atlėgo, bet gero galo galima nelaukti.

Ir iš kur tas Nekas gynėjų surado?! Kaip jis – sėdėdamas tame urve - su Šakių medžiotojais susiuostė?! Pagaus berniūkštį, kurio dabar čia nesimatė – kailį nudirs. Parodė į juos pirštu, vardus suminėjo ir išsivedė jį kažkokia moteris.

Tik kaip reikės broliui į akis pažiūrėti? Štai, Šalčius viską ištvėrė: – nieko nepasakė, o štai jis – Aukštis – neištvėrė. Laikėsi, kiek galėjo, bet po to kai ausį buku kauliniu peiliu lėtai nupjovė ir prigrasinę, jog tuoj pilvą prapjovę ant pagalio ims žarnas vynioti ir iš tiesų - nuo paširdžių iki pat papilvės aštriu čia dar niekeno nematytu peiliu odą ėmėsi pjauti – neištvėrė... Viską išklojo. O gal ir Šalčius nebūtų ištvėręs – nežinia. Jis kentėjo ne tiek jau daug: medžiotojai sužinoję iš Aukščio ką norėjo, Šaltį paliko ramybėje. Be reikalo netąsė. Kančia nesimėgavo. Tad dabar Šalčius kabojo beveik nenukentėjęs – tik mykia ir akis varto...

O taip kvailai pakliuvo!!! Net užkaukt ir užbaubt norisi...

Pričiupo juos, visus tris, prie paslaptingosios olos, kur Aukštis Ulopą iš Motavos slėpė. Užpuolė, kai „Pakištukas“ susilenkęs ir ginklus sudėjęs tą Ulopą lauk traukė, o abu broliai sukišę nosis valkčias iš atsineštų žardinių rišo, kad negyvėlį galėtų nutempti į raistą, kur, pakišus jį po kokia kerplėša, visus vėžius pamaitintų ir nė šuo nesulotų...

Užšoko neprietėliai kaip vaiduokliai – visi trys net nesuvokė kaip sąmonę prarado, o atsipeikėjus pasijuto kabą ant ąžuolų šakų...

„Tėvai ir dvasios, priimkit aukas, o mūsų protėviai ir tėvai naujus vergus. Tegu jie padaro lengvesnę jūsų nebūtį...“ - pasiekė Šalčiaus sąmonę Motavos medžiotojų, sunaikintų Šakių bastūno balsas.

Net sudrebino išgirsti žodžiai. O juk visi kalbėjo, kad tie prietrankos iš tolimo žygio, į kurį dar praeitą žiemą gavęs žinią, savo vyrų net neleido - negrįš! O jie grįžo...

Šalčius sudrebėjo ir pabandė pasukioti galvą, bet nelabai pavyko – pradėjo siūbuotis ant virvės, kuri jau iki kraujo įsigriaužė į riešus. Senai jų nebejuto...

- Pusniau, - linktelėjo Genys savo bendražygio pusėn.

Pusnius pakėlė nuo lietučio lašų šlapią akstį. Pasvirduliavo ją rankose. Svetima akstis, iš šių kabančių priešų atimta, bet panašu, kad nebloga, subalansuota. Skirta smulkiam žvėreliui – netgi su kaulinių antgaliu. Kaip tik tokia kaip reikia. Tik ir šis nesunkus ginklas jo ranką traukė – tas siūbuojantis dičkis – panašu, kad laumių pamestinukas – spėjo stuktelėti ir skaudžiai pamušė alkūnę. Bet niekis – praeis. Nors pajudinus – pakaitinus – ir taip nemalonus tempimas dingsta.

- Grąžinam laumėms laumių, kuris mano šeimą kapojo, - ir tiesiog staigiu, trumpu judesiu atsivedėjęs, net nesitaikydamas, sviedė akstį į dručkį...

Genys ir Žolius pritariamai linktelėjo – geras smūgis!..

Akstis, kaip pakerėta – net atidžiai taikantis taip pataikyti beveik neįmanoma, pramušė riebalus ir slystelėjusi tarp šonkaulių pasiekė dručkio širdį – dručkis suspurdėjo agonijoje. Kraujo beveik nebuvo, bet medžiotojai jau žinojo, jog ši auka jau kaip ir nebegyva.

- Geras ženklas, - kinktelėjo Pusnius. – Net nesitaikius, rodos pačios dvasios akstį nunešė. Ir kraujas štai kaip varva... Patys matot. Dvasios priima auką.

Burtus iš aukos kraujo visi žinojo – taip – ženklas iš ties geras: varva tolygia srovele, tirštas ir tamsus. Netrykšta fontanu...

Genys linktelėjo Žoliui.

Šis stovėjo tik su ilgu, iš svetimų kraštų atsivežtu trikampiniu, kaip koks užaštrintas vilko dantis, bojų peiliu. Nuostabiai aštrus. Ir bronza labai gera: – jei pakabinus jį ant virvutės sprigtuodamas nagu stukteli – tai net skamba.

Žolius perdėjo peilį-durklą į kairę ranką, o iš savo priediržio krepšio išsitraukė iš Aukščio atimtą masyvią Ulopo siausto sagės smaigą. Žiūrėdamas į ją, pavartė tarp pirštų, pasukiojo ir prisiartino prie Aukščio. Pakėlė galvą ir įsmeigęs akis į Aukščio siaubu spindinčias akis ištarė:

- Tėve (a.p.: šiuo atveju tai gali būti kreipinys į Dievą, vyriausiąjį dievą ar dvasią, į giminės totemą, į giminės protėvį ar net tiesiogiai į savo biologinį tėvą, senelį, prosenelį ar panašiai), jis žudė mano kraujo žmones (jau neištarė gentainius!), dėl jo godumo žuvo visa mano šeima ir giminė, tad pasiimk šį žmogų sau – tegu patarnauja Tau per amžius... – ir staigiu judesiu suvarė segės smaigą tarp šonkaulių širdin, o kaire ranka, atšokdamas šalin, kad išvengtų kraujo fontano, staigiu judesiu kirto per Aukščio kaklą.

Aukštis tik sugargaliavo, suspurdėjo agonijoje, o Žolius apsižiūrėjo save.

- Dievai ir dvasios laimina šią auką – nė lašas neužtiško, - ištarė ir atsitraukė. – Niekas už jį nekeršys.

Genys ir Pusnius pritariamai sulinksėjo.

- Tėvai, priimkite ir šią trečią auką. Tegu jums Anapus būna ramu. Už nekaltą kraują atsilyginta jų priešo krauju, - Genys perėmė iš kairės rankos vieną iš laikomų keturių priešo aksčių.

Atsivedėjęs, tiksliu judesiu sviedė į taikinį, ir nors „taikinys“ mykdamas bandė spurdėti – pataikė į kairę ranką...

- Kraujo atpildas už klastą... – perkirsta ranka pasruvo krauju ir sumišusi su lietaus lašeliais nubėgo ant pečių, ant sprando...

Antroji įsmigo į dešinę šlaunį...

- Kraujo atpildas už godumą...

Trečioji - į dešinę ranką...

- Kraujo atpildas už mūsų kraujo žmones...

Ketvirtoji - į kairę koją...

- Kraujo atpildas už jų kančias... Ir už tų kančias, kuriuos jie per savo godumą pavertė vergais...

Genys iš už diržo išsitraukė kovos kirvį plieniniu antgaliu:

- Protėvių dvasios priimkit šią auką... - ir priėjo prie aukos, kuri paklaikusiomis akimis maldavo apsigailėjimo, rangėsi ir mykė...

Ilgai nelaukė:

- Piziau, ši auka tau, kad nueitum pas tuos prekijus iš šiaurės, iš už marių ir nuneštum tokį patį „pizdecą“, kuris ištiko šiuos tris klastūnus... - Genys permynė koją nuo kojos ir, kad deramai pasiektų šiek tiek net pasišokdamas, trinktelėjo kirvio ašmenimis per pasmerktojo pakaušį...

Sutraškėjo slanksteliai, kažin ar juos permušė, bet galva bejėgiškai nukaro, kūnas agonijoje dar labiau suspurdėjo... o akys, panašu, kad dar gyvos susiblaškė kaip jonvabaliai vasaros naktį...

Rodos tą akimirką net lietus nustojo kapsėti...

Tarsi akimirkai debesys prasisklaidė. Lygtais saulė panorėjusi šyptelti juos praskleidė, bet tik akimirkai...

Pūstelėjo gūsis ir vėl pradėjo krapnoti.

- Pizius auką priėmė... – ištarė Genys.

Šakių medžiotojai, net nesusitarę, visi kaip vienas nusisegė gertuves, kiekvienas pats sau po nosimi sukalbėdami kažkokius palinkėjimus, o gal tam tikras maldas-užkeikimus, nuliejo po šliukšnį žemėn, tylomis gurkštelėjo...

- Švilptelk, Pusniau, mūsiškiams (galvoje turėjo Ražeiną ir Tulžį) ir keliaujam iš čia link Motavos. Nebėra ką čia veikti.

- O kaip tie prekijai iš šiaurės? Taip ir paliksim juos? – be jokios intonacijos ištarė Pusnius.

- Du mėnuliai išaugo ir suseno... Nebepasieksime mes jų, - liūdnai palingavo galvą Genys. – Net ir kaip norėtume. Net šie (durstelėjo link pakaruoklių kirvio kotu), nežinojo iš kur anie atsibastė. Patys girdėjot: - Mėme atėjo nuo saulės laidos kraštų, iš už marių. Jie jau bus anapus marių. Bet jei nutarsim, galim eit pasitikt savo likimo.

- Pizius gerai auką priėmė. Manau ir jiems bus „pizdec“... Aukos kraujas juos pasieks, - palingavo galva Žolius. – Jeigu eit, tai dideliu stipriu būriu.

- Mhm... – kiek padvejojęs linktelėjo Pusnius ir, nei iš šio - nei iš to, pridūrė: - Norėčiau pamatyti ką pamanys jovai, kai šiuos atras...

Genys abejingai gūžtelėjo pečiais, o Žolius tarsi įgėlė:

- Pasiliksi pasižiūrėti?

- Tai jau ne. Kam man tai? Ir taip aišku, kad prikurs pasakų. Ypač, kai šventam urve dar ir Ulopą atras, kurį kažin ar kas iš jų pažinojo.

- Turėjo pažinoti, - ištarė Genys. Pakėlė kiek kreivoko koto, nelabai vykusį iš priešų paimtą kirvį su akmeniniu antgaliu, ir priėjo prie gausiausiai kraujuojančio ir jau nebegyvo Šalčiaus. Laikydamas už kirvio galvutės, pamirkė visą kotą į kraują, kad šis kuo labiau juo nusidažytų, išsitepliotų.

Pusnius atsainiai gūžtelėjo pečiais ir įkvėpęs oro, keistai sudėjęs rankas prie burnos, negarsiai kranktelėjo kaip varnas...

Vyrai neskubėdami, vienas paskui kitą, vorele, nupėdino link stovyklavietės, kur turėjo susitikti su Ražeina ir Tulžiu. Kol jovai pasiges savo gentainių, lietutis, o ypač, jei prapliups (o panašu, kad prapliups) – užglaistys jų pėdsakus ir jovai iš ties turės gerai pasukti galvą spėdami kas čia nutiko...

O dar kol vadą išsirinks?!! Ir dar nežinia ar nuspręs pulti ant Motavos, jei įtars, jog čia jų kerštas...

Nežinia...

Bet jei ir nuspręs – tai ne taip jau greitai, o šiems vyrams motavai jau neberūpėjo – jie nebelaikė jų savo gentainiais.

***

Po dienos žygio mėtant pėdas, laikinoje stovykloje, šalia mišku apaugusios kalvelės, prie negirdimai gurgiančio šaltinėlio, kaip iš po žemių išdygo Genys. Dar nebuvo deramai sutemę, tad jo siluetas, išnirus iš sutemų jau gaubiančio miško šešėlių, atrodė kaip peraugusio dvikojo vilko ar kokio miškų vaiduoklio, pamėklės, bet stovyklautojų neišgąsdino: – Genys prieš pasirodant sukaleno kaip juodoji meleta.

Ketvertas aplink vos rusenantį lauželį sėdinčiųjų sužiro į Genį, o šis tik linktelėjo:

- Ramu, - tyliai ištarė. – Vakarykštis naktinis lietus visus pėdsakus užtrynė.

Jis grįžo iš žvalgybos: buvo gerą gabalą kelio paėjėjęs atgalios, pasižiūrėti ar kartais kas neseka jų pėdsakais ir dabar, peržengęs pastatytą sėdėjimui prie laužo išgriuvusio medžio kamieną, tyliai atsiduso kaip pavargęs žmogus, kuris pagaliau gavęs progą ramiai prisėsti, ir numetęs trumpą ietį, išsitraukęs savo brangųjį kirvį, kad šis netrukdytų, atsisėdo.

Ražeina pasilenkė, semtelėjo mediniu dubenėliu žolinio karšto viralo iš nedidelės puodynės, kuri buvo įstumta į rusenančias anglis ir ištiesė Geniui. Šis su pasimėgavimu įtraukė gaivų aromatą, nors tai tebuvo tik karštas vanduo su keletu pakeliui prigriebtų žolelių. Nusismaukė gobtuvą ir lūpomis pabandė viralo karštį...

Šios proskynos miško dvasioms jau buvo paaukota: – nulietas šliukšnis užkaistų žolelių gėrimo ir nuotokiau, ant apsamanojusio akmens, padėtas mažas gabalėlis džiovintos mėsos, tad apeigoms jau laiko gaišti nebereikėjo.

- Paskutinis maistas, - grįžus Geniui, ištarė Ražeina išdalindama kiekvienam po mažą padžiūvusį paplotėlį, o savąjį, net su jėga perlaužiusi per pusę, puselę perdavė Tulžiui, kuris ją pačiupęs, liovėsi čiulpti džiovintos mėsos nuoplaišą, ir nieko nelaukdamas pradėjo graužti paplotėlį priekiniais dantimis. Jam atrodė, kad jis niekada jau nepasisotins...

- Niekis, ryt grįši pas mūsiškius ir paėsi, o mes kaip nors dienelę prasiversim. Gal ką net ir pagausim. Žoliau, kilpas pastatei? – Genys pasuko galvą į Žolių.

Žolius neatsakęs tik linktelėjo ir tarsi su pasigardžiavimu pamirkė paplotėlį į ant miško žolelių užvirintą karštą vandenį.

- O jūs? – Ražeina nerimavo dėl savo ateities ir tas nerimas atsispindėjo jos veide ir net žodžiuose, nors ir kaip stengėsi valdytis: – Eisite pas tą Saulių? Pas venedus? Paliksit savo arklius, mantą? Ne, aš nenoriu likti!

- Che, - burnoje tirpindamas paplotėlio gabaliuką, nusiviepė Pusnius, o Genys šyptelėjo.

- Na, jau ne. Nepaliksim mes jiems nei tavęs, nei arklių, nei mantos, nei mūsiškių, kurie panorės kartu keliauti. Ir su seniu Motva dar neatsirokuota.

- Nieko nesuprantu, - taip ir nepradėjusi kramtyti, o tik gurkštelėjusi karštimo, papurtė galvą Ražeina. – Ką jūs čia sugalvojot?

- Aha, ir man įdomu, ką jūs čia sumislijot, kol aš kilpas stačiau? – įsikišo Žolius.

- Na, mes čia su Pusniumi mintis sudėliojom, ir štai ką: Ražė grįš į gyvenvietę, į didžiąją trobą, kur mūsiškiai bėgliai iš Šakių kaip viena šeima vis dar gyvena. Pakalbės su jais, ir tie, kas nori vykti, pasiruoš savo mantą. Paslapčia! Na ir kai mes ateisim, atsiteisim, iškeliaus su mumis.

- Kiek čia tos mantos? Beveik basi išbėgom, tik motavai šį bei tą sumetė. Visa visų manta į vieną krepšį sutilps, - suniurnėjo Ražeina.

- Ir kaip tu galvoji su Motva atsiteisti? A? Išeisi į aikštę, parėkausi, o Motva pasijuoks, tave kvailiu išvadins... – palingavo galva Žolius. – Suriš, kaip melagį, protą pametusį, ir atiduos „miško teismui“.

Genys papurtė galvą:

- Kai Ražė pakalbės su mūsiškiais, raudoną krivūlę sueigai perduos. Tegu renkasi į Motavos ratą Motvos teismui. Užteks, kad tik Motavą apeitų, pas kitus gimines krivulės siųsti nereikės, kitur gali ir nenešti.

- Krivūlę?

Vietoje atsakymo Genys pasisuko ir pasikuitęs iš mantos išsitraukė Šalčiaus kraujuje dažytą kirvį, pasidėjo jį ant kelių ir peiliu nusirėžė vieną iš gobtuvo vilko letenėlių. Susižvejojęs virvutę, pradėjo ją rišti prie kirvio.

- Aaaaa... – sulinksėjo Žolius.

Tokio šaukimo į sueigą niekas neišdrįs praleisti. Kruvino ginčo iššūkis, vis tik. Juokais neatsipirksi. Tie, kas į kruviną sueigą neateis, susilauks dievų ir dvasių rūstybės, gal net prakeikimo, o atsakovas, jei nepasirodys bus pripažintas visuotinai kaltu ir atitinkamai pasmerktas. Vienintelis pasiteisinimas – jei dar nepasiekus jo krivūlei numirs, nusižudys ar dar kažkaip galą gaus (a.p.: pagal paprotį iš ženkliai vėlesnių laikų, šaukiant į sueigą estafete būdavo perduodama krivūlė. Tačiau toks paprotys neatsirado staiga ir iš niekur – tai galėjo būti dar senesnių laikų palikimas, galimai net ženkliai pakitęs)...

- Vis tiek bloga tai mintis, - neilgai trukęs ir kiek apmąstęs Genio žodžius, ištarė Žolius. – Senis Motva suras būdą kaip išsisukti.

- Na ir kaip gi? – Genio veide lūpos ironiškai kryptelėjo.

- Naaaa... kaipgi-kaipgi? Arba susisuoks su Dvasiomis Kalbančiu - seniu Segiu, kuris, kaip žinia, su Motva į vieną dūdą pučia, ir net į ūsą nepūstelėjęs, apšauks mus pačius išdavikais, dvasių apžavėtais, ir Motvos giminės vyrai visi jam pritars... Pala, dar nebaigiau, - papurtė galvą Žolius pamatęs, kad Genys žiojasi prieštarauti. – Arba atidės sueigą iki pavasario, iki genties sueigos. Ir nieks jam neprieštaraus. Mes tapsim atstumtaisiais ir savo likusios Šalių šeimos neištrauksim.

- Khmmm... – Pusnius apsilaižė trupiniuotas lūpas. – Apie tai nepagalvojom. O jei supras, kad genties išsižadam, pradės mus pačius medžioti. Nesulauksim pavasario. O jei pradėsim keršyti be sueigos – irgi pradės medžioti, kaip pasiutusius šunis. Ir Šakiai liks Motavoje vergais, pastumdėliais. Už mus kentės. Negerai, Geniau, reikia kažką kitką galvoti. Kuo ilgiau delsim, tuo blogiau...

- Grrrr... – suurzgė Genys. Numetė šalin krauju teptą kirvį, piktai visus apžvelgė, bet Žolius nekreipdamas dėmesio vėl pračiulbo:

- Na ir Motva į dvikovą nestos. Jis jau amžiuje. Pagal paprotį gali ką nors kitą išstatyti. O jei tokių neatsiras, pats vėl liksi kvailio vietoj. Išvys kaip nesantaikos kurstytoją. O vyrai ir moterys jį palaikys ir paskelbs išvytu iš giminės...

Genys jau piktai tik mostelėjo.

- Kaip besisuksi, o vis tiek ant pačio kuolo sėsi... – vis nesiliovė Žolius. – Visi mes sėsim, - apžvelgė visus.

- Na ir ką? Ką siūlai? Ką? – tyliai urgzdamas išlojo Genys.

Balsas nuskambėjo šiurpokai. Bent jau Tulžio ausiai. Jis susigūžė, panorėjo tapti nematomu, bet nei vyrams, nei Ražeinai tas Genio irzlumas įspūdžio nepadarė: Žolius skėstelėjo rankom, Ražeina kietai sučiaupusi lūpas, net galvą palenkusi stebėjo Genį, ir tik Pelkus ištarė:

- O gal išvesti paslapčia šakiečius, palydėti iki jotvų, ir ten juos palikus grįžti su „kruvinu kirviu“? A?

- O jei galvas sudėsim, taps jotvų išlaikytiniais?

- Vis ne sukčiaus Motvos ir išdavikų motaviečių. „Mužikų“...

- Galvoti reikia, - papurtė galvą Genys. – Galvoti reikia.

Genys pakilo, pasipurtęs nusimetė nuo pečių siaustą ir kelis kartus jį sudėjęs paklojo per žingsnį nuo ten kur sėdėjo, į žolyną. Išgėrė visą likusį gėralą ir pasilenkęs prie laužo, pūstelėjęs į anglis, vytele išsirideno skaistenį angliuką į puodelį ir grįžęs prie gulinčio siausto, klekstelėjo ant jo. Suraitė kojas, supynė vieną su kita tik taip, kaip jis vienas mokėjo (lotosu), pasistatė žaruojantį puodelį prieš save, ant galvos užsimetė vilko galvos gobtuvą ir išsitraukęs peilį bakstelėjo smaigaliu į kairės rankos smilių, išspaudė kelis lašus kraujo, kuriuos nuvarvino ant angliuko (kraujo lašeliai sušnypštė) ir jau padėjęs šalia puodelio peilį, o rankas ant kelių, pradėjo niūniuoti: labai tyliai, banguojančiai...

Užmerkė akis...

Stovyklavietę, kartus su tamsa, užgulė tyla...

Jei nuotokiau stovėti, galėjai išgirsti tik keistą niūniavimą-urzgimą, tarsi kur lūšis ar ernis pasislėpęs murksi... Nors, po kurio laiko ir urzgimas užtilo. Genys tarsi užmigo...

Niekas nedrįso net krustelėti, sušnarėti – visi suprato, jog Genys bando kalbėtis su dvasiomis – kartais, jei dvasios palankios, pavykdavo su jomis kalbėtis...

Tuo tarpu, kiek nuraminęs alkį, užėjus sutemoms ir nutilus balsams, šiltai susisukęs Tulžys pradėjo knapsoti nosimi ir nejučia pačiam sau užsnūdo, atsirėmė į Ražeiną. Ši patylomis jį apkabino...

...berniūkštį pažadino šaižus balsas, o gal tik pasirodė, kad šaižus. Jis net susipurtęs, kaip įdurtas, staigiai atmerkė akis ir jau buvo bepašokąs, bet Ražeinos ranka grąžino jį atgal.

- Žinau! – netikėtai staigiai ir mikliai iš savo tokios keistos pozos pašoko Genys. – Žinau.

Niekas nieko netarstelėjo, tik klausiamai sužiuro į Genį.

- Eisim į Plikąją Pelkę. Ten rasim atsakymą. Atsakymus, - tarsi šalčio kratomas Genys nusipurtė ir skubiai pakėlęs siaustą jį porą kartų krestelėjo ir, skubiai užsimetęs ant pečių, grįžo į savo vietą. – Raže, įpilk karštimo, - išmetė išblėsusį angliuką atgal į ugniakurą ir ištiesė dubenėlį Ražeinai. – Visai sustirau.

Tai tarsi išjudino likusiuosius.

- Pas Kumpąjį?! Kumpakuprių?– išplėtė akis Pusnius, ir papurtęs galvą pridūrė: - Gera mintis.

- Reikės eiti per Taurų slėnį... Eeechhhh, bet ką dabar atiduočiau už gerai perkeptą tauro sprandinę, - Žoliaus akys net suspindėjo.

- Pasvajok, - perimdamas iš Ražeinos prisemtą dubenėlį, puse lūpų šyptelėjo Genys.

- Aha-jo, tik pasvajoti ir belieka, - pritarimai linktelėjęs čia pat pridūrė Žolius. Kaip žinia – tauras arba net stumbras - taip lengvai ginkluotiems, kaip jie dabar, medžiotojams, be rimto pasiruošimo – neįkandamas grobis. Net jei taurai eina pro gyvenvietę, net pro išbadėjusią gyvenvietę, vietiniai gali ir toliau likti alkani ir tik bejėgiškai žiūrėti į jų uodegas. Rimtas, stiprus gyvūnas. Čia ne pusiau prijaukinta karvė ar jautis, lengvai tokio grobio nepaimsi. Tikras girių ir lygumų karalius. Lokį ar mešką lengviau nudobti. Būna, kad žiemą, kai šiems kanopiniams pritrūksta maisto jie užsimano ganytis po dirvonus, tai sušlemščia ir ištrypia žiemkenčius: – tikra dievų-dvasių rykštė. Jiems pasirodžius, žmonės naktimis net laužus kūrena, stūgauja, o dienomis triukšmą kelia, vilkais kaukia, kad tik juos atbaidytų...

***

Kumpasis arba Kumpakuprius, požlibis senis, karšinčius, kurio amžiaus jau niekas nebegalėjo suskaičiuoti, su savo tai kažkelintos eilės senyva nebylia „dukra“ (o gal ir ne dukra) gyveno keistoje vietoje: šalia Vyturo upės senvagės. Vyturo upė kadaise pakeitė savo vagą ir jos vietoje liko į peklę pavirtusi senvagė. Kaista vieta - nei durpinis ežeras, nei upė, nei pelkė – purvynė ir klampynė. Nelabai joje kas nors norėjo augti dėl sūrių šaltinių ir versmių, kurie liejosi į šią klampę. Todėl žmonės ją ir vadino Plika Pelke, kuri kiek nuotoliau rėmėsi į Taurų slėnį, o šis, savo ruožtu, per retmiškį pamažėle virto į girią. Taurai ir stumbrai neretai čia pasirodydavo: – jie mėgo šį slėnį – gera žolė, netoli purvynai. Netgi žiemą užpusčius, nesunku po sniegu žolės rasti.

Kadaise, prieš daug žiemų, prieš tiek, kiek žmogaus atmintin tilpt negali, per eilinį badmetį, Kumpakuprius čia atėjo kaip karšinčius. Atėjo numirti ramiai, savanoriškai, kad jo šeimai, kurią jau prisiminė tik kaip tirštą rytinį vasaros rūką, nereikėtų niekam nenaudingos ir nereikalingos burnos maitinti. Taip ir liko. Išgyveno. Pats jau dabar nelabai atsiminė kaip. Ir Mirties motina jį tarsi paliko ramybėje. Gal apie jį pamiršo? O gal dvasios užtarė, tokia keista jų valia: – regėjimą beveik atėmė, tačiau leido matyti savo pasaulį...

Na ir, po kurio laiko, žmonės pas jį traukti pradėjo. Pagalbos, užtarimo pas dvasias ar dievus prašyti. Arba gero patarimo. Na, dar kai sąnarius ar kaulus susukdavo, kai kosuliai užkamuodavo. Mat Kumpakuprius žinojo vietas, kur rasti stebuklingą kerpę, kuri augo tik šioje pelkėje, kuri kosulio laumes nugali, na ir vietas iš kur stebuklingą – Gyvybės Purvą, kaip žmonės pavadino – galima imti, kad nuo drėgmės, skersvėjų ir amžiaus susisukusius sąnarius ar surakintas strėnas gydytų, raumenis atleistų, atpalaiduotų.

Ne, tai nebuvo šventa vieta, kur dievai su žmonėmis kalbėjo, kur žmonės aukas atnašavo, bet šalia Plikosios Pelkės vaidytis vengė.

Štai ir dabar, pavargęs nuo burtų, nuo apeigų, atidėjęs kvapniai rūkstantį smilkalinį lovelį, Kumpakuprius, prilaikomas savo „dukros“, atsisėdo ant mėgstamo kelmelio, atidavė jai savo įmantriais ornamentais išpaišytą būgnelį (plona oda trauktą medinį rėmelį, į kurį stuksenant girdėjosi tylus ir duslus, nugara pagaugais einantis šnabždesys) ir savo kataraktos aptrauktomis akimis pasižiūrėjo į Gojų iš Priegojų giminės.

Priegojams šie metai buvo nesėkmingi: – derlius mažas (saulė džiovino, liūtys plovė ir drėgmė derlių pūdė), tad ir atėjo giminaičių atsiųstas Gojus Tėvų užtarimo ieškoti. Leidimo taurus medžioti.

Be Tėvų valios taurus, žinoma - medžioti galima, bet ta medžioklė gali skaudžiai atsirūgti: – vyrai žus ar dar didesnės negandos užklups. Vis tik tauras – dievų-dvasių globojamas, šventas gyvulys.

- Medžiokite. Kcheche... Bet tik tiek kiek reikia. Ne daugiau, kiek pirštų turi, kchee... Kche-kche... - subambėjo senis. – Daugiau sumedžiosit, jie ir nebegrįš. Į kitus kraštus patrauks ir daugybę metų reiks laukti, kol sugrįš, kche-kche. Nusisuks Tėvai. Ir ne čia medžiokit, - mostelėjo link beržynėlio, kuris skyrė jo žeminę nuo Taurų slėnio. - O štai ten, kiek piečiau, prie Vyturo skardžio. Kiek link jo sugebėsite nuginti, tiek ir jūsų. Na ir karves su pirmamečiais palikit ramybėje. Tik po to aukoti nepamirškit džiaugdamiesi gyvenimu. Palaistykit giminės aukurą taurų krauju. Pilnu pilvu nevaikščiokit, khe-kche. Jei pilna burna rysit, Tėvai nusisuks. Ir pavasario nesulauksit. Sėt nebus ką. Na ir man tauro mulčiaus nepamirškit, khe-kche... Šiek tiek, khe-kche, - iššiepė beveik bedantę burną senis. Mėsos gabalais kramtyti jis jau senai negalėjo, tad džiovintą mėsą „dukra“ trindavo ir ilgai skystoje košėje virdavo.

Gojus ir porelė jį atlydėjusių ir už jo nugaros įsitaisiusių vyrų (tiksliau jaunuolio ir vyro) sulinksėjo.

- Taip ir padarysim, tėve, - linktelėjo Gojus. – Tad mes kilsim?..

Kumpakuprius lygtais ir linktelėjo, bet staiga pasukdamas galvą, atkreipdamas ausį link beržyno, į kažką įsiklausė ir kilstelėjo ranką reikalaudamas tylos.

Senis pusaklis – bet ne kurčias. O gal dėl to jo aklumo klausa ir tapo tokia jau jautri, kad net dvasių šnabždesius galėjo girdėti?

- Ne, - pagaliau ištarė. – Sėdėkit. Tuoj svečiai ateis. Ko tai dvasios šnabžda, kad atėjūnų ir jums bus gera paklausyt, khe-kcheee...

Laužo šviesa naktyje

- ...su dvasiomis atėjome pakalbėti, - po pasisveikinimo ceremonijos Genys atsistojo priešais Kumpakuprių, už kurio sustingo jo „dukra“. – Aukojimui nei gaidžio, nei ožio neturėjom, bet gal kiškiai tiks? – mostelėjo ranka į Pusnių ir Žolių, kurie laikė po vieną gana jau riebų kiškį. Kailis jau niekam tikęs, besiruošiąs šertis, o štai kiškiena - pati ta.

Kumpakuprius atsainiai mostelėjo ranka.

- Pavargau jau ašai, khe-kcheee – seniokiškai atsikrenkštė-atsiduso ir rankomis sugrabaliojęs gerokai panešioto versto kailio siaustą, dar labiau užsitempė ant pečių, ant sprando, tarsi po juo norėtų pasislėpti. – Sėskit ir porinkit. O aš paklausysiu. Ir Priegojų Gojus paklausys. Ar ne? Gojau?

- Taip, - linktelėjo Gojus. – Paklausysiu, kodėl nepaklausyti tolimųjų gentainių? Jei to nori Tėvai, žinoma, - klausiamai sužiuro į Genį, kuris akivaizdžiai buvo šio būrelio vadas.

Priegojai, pasak senų legendų, lygtais kadaise giminiavosi ir Genys šį vyrą kelis kartus jau buvo matęs per Didžiąją Giminių-genčių sueigą (per Rasas, kai švantavietėje dažniausiai susieidavo giminystės ryšiais susirišusios gentys, giminės ir šeimos).

- Nori, nori, Tėvai nori... – burbtelėjo senis. - Khe-kcheee...

- Kodėl gi ne? – linktelėjo Genys. – Gal taip net geriau. Tegu žino žmonės paslaptį, kuria sunku patikėti.

- Na ir gerai, - pasimuistydamas vėl bambtelėjęs po nosim seniokas. – „Dukrele“, atnešk vyrams Priegojų midučio. Vis tiek vienas viso neišgersiu, veikiau sugiš, kol tiek išgersiu, khe-kcheee (matyt tai turėjo būti juokelis). Man ir mano vandenėlis skanus, khe-kcheee, - mostelėjo kažkur link Plikosios Pelkės, matyt turėdamas galvoje kažkokį konkretų druskingą (mineralinį) šaltinėlį. - Sėskit, sėskit.

- Khm, - prieš pradėdamas pasakojimą, atsikrenkštė ant vieno iš kelmelių įsitaisęs Genys. – Kchm. Kchm...

- Tik ne taip garsiai, berneli. Aš gal ir žlibas (nors tave kažkiek ir matau), bet ne kurčias. Nekurtink manęs. Ramiai sau pasakok.

Genys kiek padvejojo, parikiavo mintyse žodžius, kuriais reiktų pradėti savo pasakojimą, bet prasižiojus jie visi išgaravo. Nors, - žodis po žodžio ir pradžioje jo nerišli kalba išsiliejo laisvai...

- ...tai štai taip, galų gale, - Genys gurkštelėjo aitraus ir rūgštoko midaus, kad sudrėkintų pradžiūvusią nuo pasakojimo burną. Skubiai nurijo gurkšnį ir tęsė: - Taigis, senis Motava ir jo sėbrai buvo suokalbyje su Jovais. Už užmokestį, kurio kaip suprantu negavo, užmerkė akis ir nesikišo. Nors Šakių derlių nusiėmė, bet su išlikusiais šakiečiais nepasidalino. Bedaliais išlikusius pas save laiko. Meluoja visiems. Ir gentainiams (ne visiems, žinoma) už nugaros klastas pina. Na, o tuos, kuriuos į nelaisvę pasiėmė, su jovų pritarimu prekijai iš už marių Mėme nusivarė. Nebežinia kur jie...

Tokiais žodžiais baigus pasakojimą, prie laužo įsivyravo tyla.

Gojus su savo vyrais iš nuostabos išplėtę akis susidairė, bet taip nieko ir nepratarė, lėtai ir niūriai galva palingavo, akis nudelbė.

- Užsibuvau aš šiapus, khe-kcheee, - tyliai ištarė senasis raganius. – Užsibuvau. Bet ir kadaise būta tokių dalykų. Dar net tada, kai žmonių tiek daug šiuose kraštuose negyveno... Geras ir stiprus tavasis midutis, Gojau. Ar man čia tik taip atrodo, kche...

Senis nutilo, užmerkė akis. Ne tai užsnūdo, ne tai susimąstė. O gal su dvasiomis kalbėti pradėjo? Kas jį ten supaisys, raganių?

- O dabar, papasakok man, sūnau, apie tą Saulių. Saulės sūnų? Taip? Gražus vardas. Kodėl jis tiek daug vardų turi? A? – ištarė ir net nepridūrė to savo įkyraus „khe-kcheee“.

Išgirdęs netikėtą klausimą, Genys net akis išsprogino:

- Ėėėė... Žmonės kalba, kad ne visai jis ir žmogus, kchmmm...

- Kraują jo matei?

- Taaip... – linktelėjo prisiminęs po kraujo brolystės šiek tiek kruviną Sauliaus delną.

- Na, tai?

- Tai? – vėl nežinodamas nuo ko pradėti, Genys suglumo, bet padėtį išgelbėjo Žolius:

- A, su juo dar ir Močia Mora. Jis ją teta Mora vadina, nors niekas kitas taip vadinti jos nedrįsta. Gal žinot Močią Morą?

- Močią Marą? Khe-kcheee... Žinau Močią Marą, žinau, khe-kcheee, - matomai tai reiškė juoką. Galimai senis mintyse ir juokėsi, ir šypsojosi, bet pliką kaukolę primenantis beplaukis veidas ir toliau atrodė tarsi kaukė. – Buvo ji čia kadaise atklydus. „Teta Mora“, sakai? Ta pati, kurios žvilgsnis aštrus, kaip akstis? Nuo kurio šaltis purto?

Genys susižvalgęs su saviškiais linktelėjo. Tiesą pasakius, ne daug, kas matė Močios Moros akis. Ir nė vienas iš Genio bendražygių jos nei žvilgsnio, nei akių nebuvo matę. Nedaug žmonių juos buvo matę. Ir jie nebuvo tarp tų išrinktųjų.

- Na, tai? – seniokas priglaudė lūpas prie pašildyto midaus. Bet tik priglaudė: jei kiti vyrai jau ir po antrą kaušą gavo, tai senis net per pirštelį jo nebuvo nugėręs.

- Žmonės kalba... – atsitokėjęs pradėjo Genys...

Jam bepasakojant, Gojus ir jo bendražygiai tik lingavo galvas, godžiai gaudė kiekvieną žodį. Patikėti ir šiuo Genio pasakojimu buvo sunku, bet jam ir Žoliui pademonstravus kirvį ir trikampį peilį-durklą, abejoti pasakojimu buvo sunkoka. Juolab priegojų šaukimas-kvietimas į Žygį nebuvo pasiekęs.

- ...tai štai taip. Kažkaip taip. Venedais mes norime pas jį tapti. Miškų ir laukų kariais. Į naują giminę eisim. Į naujas žemes. Ir gyvenvietei vieta parinkta. Visus dorus vyrus po savu sparnu Ežeržmogis iš Uždraustojo miško šaukia, - išsikvėpęs, tarsi visiškai nuleidęs garą, jau visiškai ramut ramutėliu balsu, užbaigė Genys. Nors čia pat, tarsi padėdamas tašką, tyliai pridūrė: - Nebėra čia mums vietos. Ir į kalnus dar kartą norėčiau pakliūti.

- Ankšta čia mums, miškuose, pasidarė, garbusis, - pridūrė Pusnius.

- Kalnai... Niekada nebuvau kalnuose, khe-kcheee...

- Kai kurios uolos net debesis remia, - nei iš šio, nei iš to burbtelėjo Žolius, į ką Kumpakuprius numojo ranka, o Gojus su savo vyrais tik nepatikliai sulingavo galvomis.

- Khe-kcheee... – taip pat palingavo galva senis. – Jau buvo laikai, kai didžiavyriai su šeimomis štai taip pakilo ir išėjo. Pakilo ir išėjo. Ir pamenu dar iš savo protėvių, jog kadaise taip, ir čionai mūsų visų giminės atėjo. Tik po to pamiršo, kad visi išvien buvo, iš to pačio pero visi. Žmonių pagausėjo, vargai užsimiršo, ir vėl vaidytis pradėjo... Kai prasideda vaidai, žmonės kyla... khe-kcheee...

Po paskutinių žodžių, prie laužo vėl įsivyravo tyla. Visi, šalia buvę, klausėsi ausis išplėtę, net kvėpuot užmiršę, o dabar - tarsi virškino, gvildeno kiekvieną čia išgirstą žodelį. Ypač Gojui ir jo palydovams kilo aibė klausimų, bet jie bijojo ką sakyti, ko nors klausti. Pertraukti raganiaus. O smalsumas kaip koks vidinis kirminas graužė: juk ne kasdieną tokias štai pasakas išgirsi. Kartais visą gyvenimą gali glūdumoj pragyventi ir nieko panašaus neišgirsti. Ir po visų tų pasakų visai kitokioje šviesoje dabar atrodė šie trys, į kraujo taką stoję vyrai, kurie nuėjo nežinia kur už daugybės upių, už daugybės slėnių... ir grįžo. Ir grįžo ne į namus, o į klastos irštvą.

- Šiandien graži diena, - pagaliau nutraukė tylą senis. – „Dukrele“, ar šiandien graži diena?

- Mchm, mm, hmmm, - gomuriniu balsu sumykusi, sulinksėjo raganiaus „dukra“.

- Taip, graži. Aukojimui tinkama. Ir šnabždesiui su dvasiomis vakaras tiks, - netikėtai staiga senis pakėlė galvą ir paeiliui į kiekvieną atėjusį su Geniu vyrą įsmeigė savo blausų žvilgsnį. Vyrams net šiurpuliukai per nugaras nubėgo. – Bet jums nereikia dvasių šnabždesio! Nereikia!

Atėjūnai iš nuostabos net išsprogino akis.

- Nereikia, - jau įprastiniu balsu pasikartojo senis. - Khe-kcheee... Dvasios laukia jūsų aukos.

- Taigi mes... – pradėjo Genys, bet senis rankos mostu liepė jam užsičiaupti.

- Ne apie tą auką kalbam, - dūrė pirštu į ant dar žalios rudeninės pievutės numestus kiškius. – Tikras vyras dar ne tas (balse pasigirdo griežto tėvo intonacija), kuris stojęs ant kraujo tako savo priešus protėviams aukoja, o didžiavyriais tampama tada (balso intonacija pasikeitė į pamokančiąją), kai vyras sugeba dvasioms paaukoti savo ir savo nuoskaudas, savo širdgėlą. Paaukoja ir išsilaisvina. Tai ne lengva. Tad dvasios laukia tokios aukos. O Tėvams-dievams jūs jau atnašavot gausią auką, ir, dabar, ko gero jie išėjo toli nuo jūsų. Galimai jie jūsų jau nemato. Jie ten, už marių (mostelėjo ranka į vakarus), atsidėkodami už gausų aukojimą savus žaidimus žaidžia, ir žaislais dabar jūsų priešai patapo. Jie jus paliko. Tad, jei neaukosit dvasioms savo tulžies, jie jums nepadės. Dvasios tylės ir stebės. Nesikiš. Ir tada klasta laimės. O gal ir ne. Pagalvokit. Gerai pagalvokit, kokiu keliu eisit: ar aukojimo ar pasiaukojimo. Beprasmio.

Senis suniko, pečiai susitraukė, o siaustas rodos pats užslinko ant galvos ir iš po jo pasigirdo tyli dejonė:

- Nekalbės su jumis dvasios. Jūs patys sau. Kryžkelėje. Kur pasuksit, ten pakliūsit. Arba ten, - mostelėjo į pietvakarius, - arba Anapus, - ir vėl niekas neišgirdo to „khe-kcheee“...

Visi, kas girdėjo senio žodžius, net susigūžė, tarsi išsilydę nuleido galvas. Ne vienam Tulžiui, kurio jo nuostabai niekas nepavarė šalin (buvo pratęs, jog jį per susirinkimus net laukan ar girion išvydavo), norėjosi skradžiai žemes prasmegti.

Tik viena „dukra“, vis dar kaip kuolas stovinti už raganiaus, kelis kartus kaip varna skėstelėjo rankomis ir didžiuokliška šypsena žvalgėsi į susirinkusiuosius.

Staiga senis nusismaukė siaustą ir jo sudžiūvusiu veido tarsi prabėgo šypsenos grimasa:

- Geri zuojekai. Khe-kcheee...

(a.p.: žodis „zuikis“ paveldėtas iš kuršiško „zuojekas“ „zuojeks“, artimiausia latviškam „zakis“, kuris savo ruožtu išliko iš probaltiško-proslaviškos tarmės (zajets, zajka), o žodis „kiškis“ – „kiška“ arba „kikša“,“kaksa“ – šlaunis, kurį būtų galima suprasti kaip „stipriašlaunis“ arba tiesiog šlaunis, turint galvoje masyvias kiškio šlaunis, kaip gyvūno ypatybę)

Senis rodos buvo patenkintas savo žodžių efektu. Ir dabar, staiga jam vėl nušokus nuo temos, visi tarsi pakirdo iš gilaus sustabarėjimo, vėl nuostabos kupinom akim sužiuro į senį, o šis mėgaudamasis savo viršenybe sukrenkštė ir tęsė:

- Ei, jaunieji bernužėliai, imkit juos. Ten (ranka bakstelėjo link kreivų berželių, kurie augo arčiausiai Plikosios Pelkės) rasit vietą kirbai (a.p.: odai-kailiui iš esmės viena ir ta pati prasmė prasmė) dirti (a.p.: taip pat pats žodis indoeur. palikimas be aiškios kilmės ir nepakitęs). Vakarienei metas ruoštis, khe-kcheee... Ar ne? Pailsėkit, atsipūskit, pavalgykit ir keliaukit savo likimo keliu. Rytoj! Rytoj keliaukit. Palikit šias vietas ir be reikalo negrįžkit. Gojau ir tu dabar neiškeliauk, pasilik. Manau yra jums visiems apie ką papliurpti... Matau, matau, kad norit papliurpt. Jūs pliurpsit, o aš, pavargęs senis, karšinčius, pasiklausysiu jūsų pasakų. Pasismaginsiu klausydamasis jūsų paistalų, khe-kcheee. Ir daugiau nekalbėsiu. Pavargau, khe-kcheee... Na, ko laukiat? Čiupkit zuojekus. O tu mergele, padėk mano „dukrai“ vakarienę ruošti. Paplotėliai patys tai neišsikeps, a ne? Khe-kcheee...

...

- O tu ir net negalvok apie taurų medžioklę, - senis tarsi prabudo, kai jau vėlokai vakare, įsilingavus kalboms, Žolius rankom trindamas, degančiomis akimis, išgirdęs ko čia atėjo Gojus, pradėjo porinti apie taurų medžioklę.

Vyrai įsilingavo pagaliau atsidūrę šalia jaukaus ir padoraus laužo. Gaubiant tamsai ir linksmai plevenant liepsnai, Geniui galvoje net sukosi Sauliaus atneštos dainos žodžiai – taip ir norėjosi užniūniuoti tą keistą „laužo šviesaaaaaa tamsojeeeee“...

– Čia, - tęsdamas mintį, senis-raganius apvedė ranką ratu, - tu taurų nebemedžiosi, vaike, khe-kcheee... Tavo taurai dabar ganosi arba ten, toli-toli, - mostelėjo ranka kažkur į pietvakarius, - arba Anapilyje, khe-kcheee... - tai matyt irgi turėjo būti kažkoks juokingas juokelis...

***

Diena buvo gan bjauroka. Vėjuota. Drėgnas vėjas, drėgnas oras - taip ir taikėsi palysti po aprėdais. Tiesa, Motavos gyvenvietė, šalia Motavos upelio, to siaučiančio vėjo nelabai juto: – ji įsikūrusi Motavos vingyje ir nuo bjaurių vakarinių ir šiaurinių vėjų ją saugojo mišku apaugusios kalvos, bet žiūrint į genamus sunkius debesis ir linguojančius medžius, jaučiant šaltą drėgmę, visai nesinorėjo lysti iš šios jaukios užuovėjos. Na taip, o greit šie vėjai atneš ir šalnas. Net antys, kurios išskrisdavo paskutinės – jau būriavosi, greit paliks šiuos kraštus. Ančių medžioklė prasidėjo, bet dėl tokio oro kažin ar bus labai gausi.

Tad nenuostabu, jog berniūkščiai ganykloje glaudėsi prie laužo ir supratę, jog trys vyrai iš jų genties, prisiplakėliai šakiškiai, atėjo savo arklių, net ausimis nesukrutino, nenulapnojo į gyvenvietę pranešti, jog kažkas arklius ima. Ima ir ima. Savo ima. Ne svetimus. Na, nebent gal kuris susimąstė, o kas tas nematytas vaikas su jais? Bet negi vaikiščiai svetimų vyrų klausinės? Gal jie dar vieną kokį išgyvenusį ir miškuose besislapstantį šakiškį atrado? Bet nepaklausi pas beveik svetimus rimtus vyrus. Vietoj atsakymo antausio veikiau susilauksi, jei vyrai ne nuotaikoj...

Trijų raitų vyro ir berniūkščio pasirodymas ir gyvenvietėje ypatingos nuostabos nesukėlė. Gal tik sutiktųjų niūrūs žvilgsniai juos palydėjo.

Motaviečiai šių vyrų šalinosi. Trintis jautėsi taip, kad net kirvį ant nematomos priešiškumo gijos buvo galima kabinti. Net nesisveikino kaip įprasta. O Didžioji, sunikusi troba, tapo tarsi atstumtųjų sala. Laimei - ji nuošaliausia – atėjūnams ir svečiams skirta. Ir stovi ne anapus pylimėlio už užaštrintų statinių neaukštos tvoros, o šiapus. Ši tvora labiau nuo užklydusių žvėrių, nei nuo priešų. Atlaikys kokį negausų užklydusį priešą, žinoma, bet su rimtai pasiruošusia sulyginti su žeme motaviečius kariauna nepasigalynės. Bet, o kokie čia jau tokie gausingi priešai? Ogi jokie! Giria ir pelkės motaviečius geriau saugo, nei bet kokia tai ten tvora. Per toli jie nuo prekijų kelių, kuriais gausūs priešai gali keliauti. Na ir giminių gyvenvietės aplinkui – apie rimtą priešą greit visi sužinos. Girios visada bėglius priglaus...

Panašu, kad prie kiek apleistos, labiau į žemę įsikasusią daržinę primenančios Didžiosios arba svečių trobos jų jau lūkuriavo. Motaviečiai, paskendę savo kasdieniniuose rūpesčiuose, net nebuvo atkreipę dėmesio, kad nei šalia šios trobos lauko ugniakuras nebuvo degtas, nei pro dūminės pirkios stogo angą dūmai rūko, bet užtat dabar, sujudimas prie Svečių trobos sulaukė dėmesio: smalsumas motaviečius paragino pasidomėti, kas vyksta...

O tuo tarpu, Ražeina ir moterys iš trobos pradėjo nešti atvykusių vyrų mantą: kovos skydai, aksčių ryšulėliai, ilgosios ietys, ragotinės, dar kažkokie ryšuliai, o vyrai gana spėriai juos kabino, tvirtino ant arklių nugarų. Bet tiek jau tos mantos čia tebuvo, kad beveik ji visa tilpo ant dviejų arklių. Ant trečiojo, krenkšėdamas įsitaisė gana jaunas vyras su blogai suaugusia koja – jis stabdytų kelionę, todėl jį pasodino ant arklio, o priekyje jo, jo globai, susodino dvi mergaičiukes – visi kiti pėdins pėstute...

Nors kiek čia tų šakiečių?! Kartu su Ražeina dar dvi netekėjusios merginos, pora pusamžių moterų, porelė mažamečių mergaičių, paauglė ir porelė berniūkščių (neskaitant Tulžio) ir šlubas Karvius... Na ir iš tolimojo žygio grįžusi trijulė. Trylika galvų, kurių vadu tapo Genys. Štai ir viskas, kas liko iš gana gausios Šakių giminės...

Besiruošiantys iškeliauti šakiečiai demonstratyviai nekreipė dėmesio į smalsuolius, niekas nesiteikė atsiliepti į šūkčiojimus ar net pašaipius pašmaikštavimus ir tik kai uždusęs pasirodė apkūnusis senis Motva su Dvasiomis Kalbančiu - seniu Segiu ir porele parankinių, smalsuoliai aptilo, netgi atsitraukė priekin praleisdami savo vadą:

- Kas čia dabar vyksta?! A? – Motvos duslaus ir įprastai įtaigingo balso griežtumą užgožė sunkus alsavimas. Ir balsas nuskambėjo, kaip veikiau kokio sutrikusio žmogaus, o ne kaip vado.

Genys lėtai atsisuko.

- Šakiai išvyksta, - ramiai ištarė padėdamas dešinę ranką ant savo už diržo užkišto kovos kirvio penties. Tik kirvis nebuvo paruoštas kovai – jo galvutė buvo uždengta odine makštimi.

- Kaip tai išvyksta? A?! Niekas neleido išvykti!

- O mums leidimo ir nereikia, - ramiai atsiliepė Genys. Jo prisimerkusios akys suspindėjo kaip to medžius kalenančio paukštelio. Palyginus su autoritetingu Motvos stotu, Genys atrodė, kaip nendrė... Bet taip tik atrodė – nuo Genio sklido ryžtas ir jis net spinduliavo grėsme, įsitempęs kaip styga. Ir dar prie jo atsistojo Pusnius ir Žolius. Visi kiti šakiškiai kurapkų būreliu suspito už jų nugarų. – Šakiai išeina.

- Be sueigos?! Be sueigos leidimo?! Motava ištiesė jums pagalbos ranką, o jūs vat taip? Vat taip atsidėkojat?

- Dievai ant jūsų rūstaus! – pasitaisydamas kepurę ant savo nuplikusio viršugalvio ir prispausdamas savo ilgus susitaršiusius skystus ant pečių nuo paausų krentančius žilus plaukus, įsikišo žilasis Segis.

Geniui jo cyptelėjimas pasirodė juokingu ir jis šypteldamas atšovė:

- Motavai nusiėmė Šakių derlių ir visą pasiliko sau. Motavų vadas Motva susiuokė su jovais ir neapgynė Šakių. Tylos! Nebaigiau! – nuo skardaus Genio balso bepradėję kilti pasipiktinimo pilnas šurmulys užtilo. – Į visus klausimus, atsakymus išgirsite iš Motvos. O mes išeinam ir atsisakom keršto. Tegu šakių protėvių dvasios atsilygina Motvai ir jo sėbrams... Aš dar ne viską pasakiau! Ulopui jau atsilygino: Motvos siųstą reikalauti užmokestį už išdavystę Ulopą užmušė jovai, - Genio rankoje sublizgo Ulopo segė be smaigo ir jis ją numetė tiesiai prie Motvos kojų (šis net žengtelėjo atgal). – Paklauskit Motvos iš kur pas Ulopą ši segė! Bet už gentainių kraują, ir net už Ulopo kraują atsilyginta deramai, - tardamas Genys kaire ranka iš už diržo nuo kairio šono ištraukė sudžiūvusiu krauju ištepliotą kreivakotį kirvį ir sviedė šalia segės. – Šis kirvis nudažytas žudikų krauju. Tebūnie tai dovana motavams. O Motava mums daugiau ne giminė (šalia kirvio nuskriejo ir nupjautų nuo gobtuvų vilkų kojelės). Pala! Klauskit Motvos, Motva jums atsakys... Vyrai, vedam arklius...

Motaviečiai kaip trenkti, pasimetę, tyliai prasiskyrė... išleido šakiečius... Gal būtų ir kitaip, jei nors ką būtų sakęs vadas, bet Motva tik susiėmęs už širdies piktai gaudė orą...

- Už įžeidimą atsakysi krauju! Tai piktos paskalos!.. Čia jie užmušė Ulopą! – atskriejo Motvos balsas.

Porelė jį atlydėjusių vyrų jau žengė link pajudėti pradedančių šakiečių, bet Genys staigiai apsisuko ir truktelėjęs iš už diržo kirvį, bet nenusegęs užvalkalo jį užsidėjo ant ant krūtinės sukryžiuotų rankų.

- Tai tiesa. Šakiai atsisako keršto. Gyvenk! – iššiepdamas dantis suurzgė Genys.

Jie negalėjo, net jei būtų norėję sutrukdyti – nė vienas nebuvo rimtai ginkluotas (tik peiliai prie diržų), o dar ir sutrikę...

- Dievai atsiųs jums prakeikimą! – atskriejo Segio žodžiai.

- Prakeiktųjų dievai negirdi, - atsilojo Genys ir praleidęs paskutinį arklį apsisukęs nupėdino įkandin.

- Laikykit... čiupkit juos!... – keliuku dingstant už proskynos dar atskriejo balsai...

Motva šalia Svečių trobos siautėjo, rėkavo, bet jo balsas skendo šurmulyje. Jo artimiausi parankiniai lyg jau ir buvo pasiryžę lėkti stvertis ir neštis ginklus, bet didesnė dauguma vyrų neryžtingai mindžikavo.

- Niekur mes nelėksim, Motva, - vienas iš vyrų pritūpė norėdamas apžiūrėti kirvį kuris voliojosi pažlugusioje žemėje. – Mums reikia atsakymų. Aš pats mačiau, kaip tu Ulopą lydėjai. Pameni, aš dar rūdą pamiškėje lydyti ruošiausi, a? Krosnį lipdžiau. Ir ne aš vienas mačiau.

- Jie melagiai...

- Nemanau, - atsiliepė vyras.

Minia pradėjo tilti, visi norėjo išgirsti beprasidedantį ginčą. Rūdžių žmonės taip pat gerbė. Gal būt ne mažiau, kaip ir Motvą – vis tik vienintelis per kelias gyvenviete išmanė geležį, bet į giminės valdymą nesikišo, o ir su Motva nelabai sutarė. Nuolatos jiems susitikus barniai kildavo.

– Ir šis kirvis ne mūsiškių darbas... – atsistojo plačiapetis Rūdžius.

- Pelkiniai žino iš kur tie bastūnai jį traukė...

- Ir visi jau senai smalsauja, iš kur pas Ulopą buvo ši segė? Prekijai pas mus šiemet nesilankė...

- Ulopo ir paklausk...

- Paklausim, jei jis iš ties Šiapus. Tai kur išėjo Ulopas, a, Motva?.. Ar mums eiti jovų klausti? A? Niekas jo jau penkta diena nematė...

- Genį su sėbrais gaudyt reikia...

- Jie jau pasakė viską, ką norėjo pasakyti. Jie išėjo. Ir turi tam laisvę. Ne vergai... Duonos neprašo ir sudie...

Mažasis epilogas

Tai buvo perkūnas iš giedro dangaus. Net negalvojau ir sapnuot nesapnavau, kad dar žiemai neatėjus, mano gyvenimas apsivers aukštyn kojom.

Grįžęs iš žygio sukau galvą kaip čia išvengti to niūraus kaimietiško gyvenimo, nes tikrai maniau, kad mano pastangos, mano įdirbis žygio metu nuėjo per niek. Sugrįžo žmonės į gimtus namus ir paskendo būties liūne.

Juk jau pasakojau, ar ne? Kol žygiavom, kol vieną druską ėdėm, vieną duoną kirtom ir iš vieno katilo srėbėm, vieningai visas žygio negandas dalinomės, rodės pasėjau kažkokį tai grūdą liaudį iškrapštyti iš po samanų, bet sugrįžus visi išsiskirstė po savas gentis, savas gimines ir šeimas, ir aš vėl sėdau ant šiknos mąstydamas kaip man čia išsisukti iš tos kaimietiškos rutinos. Laimei „turėjau“ naujakrikštą Sprigtą („turėjau“ – kabutėse, nes aš jo jokiu vergu nevadinau ir nelaikiau – kur tinkamas galėjo sau keliauti, prie batų raišteliais neprikaliau), kurį ir siuntinėjau darban vietoje savęs.

Žodžiu, „tyliai“ sau sėdėjau ir giliai paslėpęs nusivylimą, kad žygio metu pasėtas „valkatavimo“ grūdas (kaip aš jį vadinau) nesudygo...

Ir še tau – po pirmųjų šalnų išdygo Genys! Išdygo kaip triušis iš fokusininko kepurės. Ir dar tuo metu, kai rodės, jog nei keliauti, nei miškais bastytis netinkamiausias laikas: viskas pažliugę, purvynai, lietus ir darganos, o tos kelios šalnos dar nesugebėjo žemės sukaustyti, visų tų pelkių surakinti.

Ir dar žinią atnešė:

- ...jotvų vyrai, kurie su mumis bojuose buvo, ketina atkeliauti, kai žemę šaltis sukaustys, kad pavasarį, orams stojus, galėtume keliauti link Aismarių. Gal ir dar ką atsives... – mažojoje sueigoje porino Genys...

Sėdėjau apšalęs, rankas ant krūtinės sunėręs, kaktą suraukęs ir iš padilbų dairiausi į sueigos dalyvius. Ir laužo šviesoje mačiau rūškanus veidus. Bet rūškanumas buvo daugiasluoksnis: vieni dar nesuvokė kas čia darosi ir vis dar „vaikštinėjo“ po Genio ir jo sėbrų (su jais žygyje mažai bendravau) pasakojimą, galvomis lingavo. Kiti - kaip, pavyzdžiui Kirtis ir Bumas, kurie į pirmąjį ratą pagal savo amžių ir nuopelnus dar negalėjo patekti – jau akivaizdžiai sau „antpečius“ siuvosi; Pelkus – bičius, toks tikra to žodžio prasme „batiania“ - ūsą kraipė, antakius raukė ir kas jo galvoje dėjosi atspėti negalėjau. O štai Karius (uošvis ir dar vietinio pilstymo karo vadukas, taip sakant) jau lūpą kramtė (kaip atvirą knygą jį gali skaityti): – jam jau galvon stuktelėjo, kad dalį jaunų vyrų išsivesiu ir taip Ulos giminę ir tuo pačiu Seimbus – giminę ir gentį, taip sakant - susilpninsiu. Nors jei iš notagų prie manęs kas dėsis, tai kaip ir „politinis“ jėgų balansas bus išlaikytas (amžina tokia paslėpta dominavimo konkurencija). Skuras matyt kažką panašaus mąstė, bet galimai jau čia pat ir naudos kvapą užuodė (taikos vadas gniaužtais į save - vertelga sušvilptas): – vis tik artimi giminaičiai ant prekybinio kelio, tai ne plikas bybys vidurį laukų, o višta, kuri auksinius kiaušinius deda... Nors ne, ne auksinius – auksas kaip ir gintaras čia nevertinamas (beveik nevertinamas – žaisliukai, veikiau) – tad jau jo akyse žąsis (jos kiaušiniai didesni) plieninius ir bronzinius kiaušinius dedanti...

Na ir dar paletė įvairiausių surauktų marmūzių su visokiausiom pilkos spalvos atmainom. Nors ne, ne pilkos, o laužo šviesos įvairiais rausvų spalvų šokančių šešėlių atmainomis...

Atsidusau giliai širdyje. Ir giliai širdyje supratau: – nuobodus „kaimietiškas“ gyvenimas manęs nelaukia. Karvėm sukioti uodegas ir žemę knysliu arti nereikės. Ir jei Genio pavidalo gniūžtė išaugs nors į kokią tai nors, kad ir mažytę „sniego“ laviną, pamatysiu aš dar ir kalnus, ir marias, ir pievas, ir... civilizaciją? Kur akmeninis kirvukas jau visiškoje užmarštyje?.. Kur jau viskas pinigėliu matuojama, kur vynas upeliais liejasi... Eeechhh... nors kaip suprantu – Roma dar tik iš kaimo lukšto ritasi, su etruskais ir lotynais pimpalais matuojasi... Na, na...

Oi, blemba-blembočki, kur aš įsivėliau?!!

Na, bet, kita vertus – perteklinių arklių jau nereikės pjauti – jų čia dabar per daug – toks perteklius jau našta visai giminei, o išmainyti į ką nors čia pat ir greitai nėra kur... Ir skydus reiks kalti, ragotines ruošti... Bet kaip tą rupūžę metalą iš Salos supjaustyti? Geri antgaliai išeitų...

Ir skydus kalti...

Ir atsargos... Pilį statyti reikės... na, ne pilį, bet gerus įtvirtinimus... Tad savas derlius toli šviečia, atsargas pirkti reikės... Na, ne pirkti, o labiau mainyti – pinigų gi nėr! Kaip sąvokos ir kaip daikto, blem...

Ir, pirmiausia – krivūlę per gentis reikės siųsti – manau atsiras bachūriukų atsilupelių, atstumtųjų, kuriems ankšta tėvonijoje blaškytis tarp tenykščių „trijų pušų“... Tokiems atitrūkusiems nuo apsamanojusių ir apkerpėjusių šaknų tik duok gerą lozungą, blizgantį medalį ir lipdyk iš jų ką nori... Vietinio pilstymo „super-zonder-švoder komandosus“ nulipdyti galima... eeech....

Užnešė mane kažkur į lankas ir pievas. Kad tik ant staigaus viražo su dviem ratais nepaslysti...

Aha, dar ritualus visokius primąstyti reikia... Na, bet patirties tame jau yra. Tikiuosi Pelkus prisidės – geresnio patarėjo nė nesugalvosi. Ir teta Mora – ir šamanas, ir kapelionas viename. Vien savo žvilgsniu visus baibokus į vietas sustatys, surikiuos ir dar susigėsti privers, nors gėdytis aniems ir nėra ko... Geresnio pagalbininko ir nė nesugalvosi...

Oj, kaip „rabotiagos kaimiečiai“ nervuosis, kai „bradiagos“ pakils ir dar su jais tokie „kombatai“ iškeliaus...

Eeech... na, ir „pochui“. Ir „nachui“. Judam vyrai! Ir moterys, be abejo – Aistapės, manojo Darželio, aš tai tikrai niekur nepaliksiu. Va, Genys savo šeimos likučius atsivedė. Ir atsiras kitų vyrų, kurie su savo tuntu iškeliaus...

Aha... blem...

Reikia pagalvoti apie batus ir odines kelnes. Jei batų porą dar Saloje paslėpęs turiu, tai odinės kelnės būtų ne pro šal...

_______________________

Vilnius

2024 m.

(Spalis. Beveik lapkritis)

_____________________________________________________________________________

Su geriausiais linkėjimais

A.Š. Donatas (Armanjako Šalis)

Visos naujienos (ir ne tik) FB paskyroje: https://www.facebook.com/donatas.espada

Neserijiniai kūriniai ar vertimai draugams...:

https://armanjakas3.blogspot.com/2017/09/el-skaitykles-laisvosios-bendrinimo.html

„Gintaro kelias. Liftas į praeitį“ ir „Gintaro kelias. Atsilupelių keliais“:

https://gintarokelias.blogspot.com/

ir kitus projektus, kūrinius ir tinklaraščius (blogus) galėsite rasti pagal šias nuorodas.

Taip pat susisiekti galite : brendis.armanjakas@gmail.com (veikiantis, naudojamas, atsakinėju)

Gintaro kelias. Liftas (Atsilupėlių keliais)

2025-10-24

Gintaro kelias - 4 dalis. Viename faile. 2025-10-24

2024-10-31

Sugrįžimas (apsakymas G.K. "Liftas į praeitį" ir "Atsilupelių keliais" motyvais)