Gintaro kelias. Svajonių žemės
Gintaro kelias - 4
Visas tekstas viename faile
EPUB - https://drive.google.com/file/d/1OfaE3M69VRx30WfsWrxZHbplsd-PEmLA/view?usp=sharing
MOBI - https://drive.google.com/file/d/1eQ4TyGWFy7AVzKsgEIMVeRphn5L9nbkM/view?usp=sharing
PDF - https://drive.google.com/file/d/1XpFwFiXTiIamTGlz2nksNBKJBVB77SH3/view?usp=sharing
______________
Su geriausiais linkėjimais
A.Š. Donatas (Armanjako Šalis)
Epilogas
1.
Algiai
(Algiai - pasiuntiniai: – algoti, alginti, alkinti, tai reiškė „šaukti“; algys – „šauklys“)
Tauragarbį... – taip dabar vadinasi toji dar prieš porą metų nužiūrėta kalva, dabar jau piliakalnis.
Tauragarbis... dabar jau didelė įtvirtinta gyvenvietė. Na, ne visai tokia kaip noriu, bet jau įtvirtinta. Ir krauju krikštyta.
Tais metais Daija buvo davinga (a.p.: „Daija“ – ko gero galima prilyginti senovinei Dagos, dagotuvės arba derliaus dienai-šventei. „dai-“ – tai „dovana“, galimai vėliau transformavusi į „daga“ – dygti arba sudygęs grūdas, o davinga – tai gausi). Darbo rankų trūko, bet derlius gausus. Gal net geriausias per visus pastaruosius metus.
Gausus ne tik Tauragarbio apylinkėse, bet ir prie Tauragarbio prisijungusiose kaimyninėse žemėse, tad pagal duotą priesaką ir susitarimą, į Tauragarbį atėjo pakankamai gausi duoklė – Pelkus buvo patenkintas, kaip meškinas medaus statinę išlaižęs ar lapė grietinėlės prilakusi. Ir ne vien tik žmonės duoklę nešė, bet ir mainams susirinko. Bet, svarbiausia – močios Moros burtų, pranašavimo pasiklausyti, naujienų sužinoti. Juk žinia, kad per Dają, kalbantys su dvasiomis ir dievais (Tėvais) gali kitus metus pranašauti, ateitį spėti, o Tauragarbio žemėse, Veneduose ir toli aplinkui, jau senai gandai sklido, kad močia Mora niekada neklysta, jog jos pranašystės, nors kartais ir miglotos, bet išsipildančios. Tad sugužėjo ne tik aplinkiniai svečiai-sveteliai, bet ir svečiai iš šiaurinių genčių – gulkių, seimbių, notagų ir jogių, ir net nuo tolimosios Mėmės upės...
Tik teta Mora savo garsu nebuvo labai patenkinta, bambėjo be perstojo. Nors, gal tai tebuvo tik kaukė – kad ir žiežula, bet įsikūrusi Tauragarbyje, žmonių nuo savęs nevijo, kaip kad neretai būdavo Uloje.
Tad Tauragarbius virto tikru skruzdėlynu, kuris ošė netgi daugiau nei desnas dienas (dešimt dienų). Net alaus-midaus pritrūko, visos atsargos buvo ištuštintos, netgi ir tos, kurias sveteliai atsivežė...
Dajai paaukoti jaučiai ir ožiai suvalgyti taip, kad net kauleliai bolavo... Protėviai ir šių žemių dvasios liko patenkintos, o girių laumės nešykštėjo rudeninių gėrybių...
Na, o burtai? Pranašystės?
O ir burtai ir pranašystės gi irgi visai neblogai krito. Netgi bobai gausiai savo voratinklius pynė, tušti tarp paparčių ir žolių nekadarojo.
Dienos buvo skaisčios ir šiltos, pūtė pietinis-rytinis vėjas, kuris žiemai pranašavo gausų sniegą ir šaltį, o tai reiškė, kad žiemkenčiai ir kitais metais gausiai suderės.
Visi buvo patenkinti, sotūs ir laimingi. Galgi tik kartino neramios žinios iš vakarų, nuo piktų žemių, bet ir jie rodos aprimo, nustojo lysti į aistų žemes, aprimo.
Kokia tai tyla prieš audrą ir tik vadai žinojo, jog ne viskas taip gera ir ramu, kaip gali pasirodyti. Galgi ir bus kitais metais toks pat gausus derlius, bet močios Moros mesti burtai ramybės nežadėjo: pranašavo vaidus ir kokius tai rūpesčius. Ir guodė tik tai, kad pasak jos burtų, išėję žygin vyrai dar iki sauso šalčio turi grįžti. Ne visi, bet daugelis, geromis ir didžiomis gėrybėmis nešini, bet su blogomis žiniomis...
Ir kai jau pradėjo svečiai ir sveteliai skirstytis, josios pranašystė pradėjo pildytis: nuo Vystulos atėjo žinia, jog algiai atjoja, žinias nuo vyrų nešini...
Kai kurie jau išėję sveteliai, net sugrįžo naujienų išgirsti, į keliauninkus paspoksoti...
Net tik pavasarį draugais ir duoklininkais tapę vystuliečiai atėjo pasakų paklausyti – juolab, tarp Alaus, algių vado dešimtinės Rik-Avanas buvo, kuris nė kiek į įkaitą nepanašėjo. Netgi susvetimėjo, savo gentimi ginklo brolius laikyti pradėjo...
Ištesėjo grėsmingas vadas Sa-Ulius savo žodį ir jie visi tapo lygiais tarp žygio brolių, tik kad ne visi sugrįš – tik trejetas gyvų beliko, kiti galvas paskutinėje kovoje prieš venedus išdavusius bohus galvas padėjo...
Ir tie, kas susirinko naujienų pasiklausyti, nenusivylė. Klausydamiesi pasiuntinių galvas kraipė, patikėti negalėjo, kai šie porino apie keistus žmones, keistus svetur matytus papročius; kalnus dangų remiančius, net su vasarą snieguotomis kepurėmis; uolėtus tarpeklius per kuriuos einant kartais net dangaus nesimato; plačias ir sraunias upes, kuriomis laivai didesni už trobas vaikšto ir klastingus vyrus sijonais (togomis) vilkinus, kuriais pasitikėti negalima, kurie nežinia kokiems piktiems dievams meldžiasi ir auksą, tą minkštą nerūdijantį metalą garbinančius; keistus valgius ir skanėstus...
...apie pasaulio kraštą už kurio dievai (Tėvai) eiti neleido, net žemę drebino, virpino...
...apie vyrų drąsą ir narsą...
...apie gausius turtus, kuriuos čionai gabena, kuriuos visi galės Tauragarbyje pamatyti, kurie vėliau kiekvienam žygio vyrui pagal nuopelnus ir susitarimus padalinti...
Sunku jais buvo patikėti, bet matant kelionės negandų suvargusius pasiuntinius, jų žodžiais nepatikėti niekas nedrįso: jų ir apranga jau buvo kiek kitokia, ir ginkluoti visi taip, kad tik iš pavydo seilę varvinti buvo galima... Daugeliui tik pasvajoti: bronzinės ir sidabrinės segės, grandinės, platūs diržai su skydeliais saugančias pilvą ir net iš plokštelių sunerti šarvai, kurie ant jų gulėjo tarsi žuvies žvynai, ir net šalmai, kurie saulėje švytėjo, o prie juosmens kiekvienas ne tik po gerą durklą, ir metalinį kirvį prisisegęs nešiojo, bet ir žvitriais kalavijais puikavosi...
Turtingi, pralobę algiai... pasiuntiniai...
Liūdino tik, kad ne visi vyrai iš žygio grįš – nemažai jų galvas sudėjo, Anapus išėjo. Kas, kad juos nulydėjo priešų dvasios amžiams pasmerktos jiems tarnauti – juk vyrų vis tiek nebėra...
Nors kiek čia tų pasakų klausysi? Tad dar po penkctadienės (po penkių dienų) Tauragarbį apgaubė galimai jau senai laukta ramybė, rutina...
- Tai jūs grįšit? – pertraukusi Alaus pasakojimą, pasiteiravo Alaus Aistapė, kuri, kaip šeimininkė sėdėjo garbingiausioje sueigos vietoje. Ilgojo menės stalo gale.
Toks stalas menėje nebuvo niekur paplitęs: – tai Saulius naujai įvestas paprotys, kuris panašu, kad ir po kitas gimines pamažėle plisti pradėjo. O kodėl gi ne? Štai, kai rudeninė diena tokia niūri, laukia pliaupia lietus ir lauke sueigos surengti net mintis nekyla, nereikia jokios vietos jai ieškoti, nereikia prie ugniakuro ant kelmukų sėdinėti ir trukdyti prie jo besisukiojančioms moterėlėms...
Menė, kurioje gyventi jau beliko tik vyresnieji ir jų šeimynykščiai - didelė – visiems vietos pakako. Tad tas ilgasis stalas tiko ir valgiui, ir jo ruošimui, ir štai – net sueigai. Mažajai sueigai, kai tik vadai reikalus sprendžia.
Tad dabar prie bendro ilgojo puotų ir sueigų stalo, ant suolų sėdinėjo tik artimiausieji. Žinoma, galustalėje, tolimesniame nuo įėjimo gale sėdėdavo pats Saulius ir jo brangiausioji. Tik dabar jo vieta tuščia... Tad per tarpą, po dešinei, Pelkus rymojo, susidėjęs ant stalviršio rankas... Alus... Aistapei iš kairės – močia Mora, tarsi pati būtų kokia tai šių namų dvasia... Kiaunė... ir dar keletas vyresniųjų, tarp kurių kaip tai netikėtai dar neišvykęs Karius – Aistapės tėvas su savo pačiute Rasa, gulkių Vydžius ir net Žiyžagas – Giriaus tėvas, kuris net perkreipęs galvą klausėsi pasakoriaus.
Štai, kai Tauragarbis po Dajos ištuštėjo, tik dabar Tauragarbio vyresnieji ir šeimynykščiai, bei artimiausieji venedų bendražygių vadai, pagaliau galėjo laisvai kalbėti ne apie pasaulines grožybes, o apie Tauragarbio, venedų reikalus. Tik Aistapei sunkoka buvo sėdėti – besilaukiančiai, galimai paskutines dieneles, pilvas trukdė.
Alus pritariamai sulinksėjo:
- Taip jau sutarėm, kad atnešus žinias, atgalios grįšiu su naujienomis.
- Iki rudens pliurzų spėsi? – įsikišo Pelkus.
- Turėtume. Rigis Saulius, kai mus išlydėjo, šiapus Viadvos buvo ir iki pliurzos iki Mogylų galvojo suspėsiąs, o tai pusė kelio iki vystuliečių. O ten jau šalčio, kuris pažliugusias pievas ir pelkes surakins, vežimus ant šliūžių ketino pastatyti ir atbildėti su žieminiu vėjeliu. O mes ką? Mes lengvomis jojame, o lengvomis kelias tris kart trumpesnis.
- Tas tai taip, - linktelėjo Pelkus ir susimąstęs pasikrapštė nosį, žiojosi kažką sakyti, bet tuoj pat užsičiaupė, nes staiga močia Mora sukrutėjo, sušnypštė ir iškėlusi ranką virš stalo, ant jo pažėrė smulkius kaulelius.
Net Aistapė, kuri jau buvo močios burtų mokyta, pasilenkė dirstelėti kaip jie iškrito ir vos išvydus nusišypsojo, ir vėl patogiau atsisėdo, o močia Mora suurzgė, palingavo galva ir savo girgždančiu balsu ištarė:
- Ko čia veizėjat? Pasakok, pasakok, viskas bus gerai, - ji net nesiteikė kam nors aiškinti, ką jos burtas parodė.
Prie tokio jos elgesio nepratęs Žiyžagas net galva sulingavo, bet niekaip nieko nepakomentavo. Nors jam, kaip ir Kariui, kai kurie naujieji venedų – jų gentainių papročiai akis badė. Štai, kad ir tokia štai sueiga, kur net vadų moterys kartu sėdi, o kad dar ir kerėtoja... Bet...
- Aha, taip... Apie ką aš čia? – Alus net susiraukė bandydamas prisiminti ties kuria pasakojimo vieta jį pertraukė vadienė Aistapė.
- Kaliusas... – pusgarsiu ištarė susiraukusi, paniurusi ir galvą nuleidusi Kiaunė. Ji, po juosta sidabrine pynute ir antsmilkiniais papuošta skraiste, stengėsi slėpti akis ir nerimastingai smiliaus nagu tarsi braižė, tarsi į stalviršį nagą galando, negarsiai krebždeno.
- A... aha, taip... Taigi, Kaliusas. Nuo kieno rankos jis žuvo, niekas nežino. Jį ryte, po to kai išsiskyrėme su laukiniais giriniais, rado mūsų stovykloje nukirsdintą. Tamsu buvo, tad niekas nežino kuris vyras prieš ką stojo – visi išvien kovojo. Taigi... khm... taigi...
Visi nejučia sužiuro į rudaplaukę Giriaus pačią. Jai Alaus atneštos naujienos buvo pačios niūriausios: tėvas sus savo bendražygiais žuvo kažkur už kalnų, už pasaulio krašto, o brolis žuvo niekingoje išdavystėje. Kaip ir žinia, kad jos gentainiai sulaužė draugystę. Gal būt tik Alus, vienintelis žinojo, jog Geomeksas ne tikras jos tėvas, o Kaliusas ne kraujo brolis. Bet aistų supratimas apie gentį ir giminę, nuo bohų skyrėsi, juolab, ji jau seniai kaip ir ne bohų giminei priklausė, o venedų, tad nors jų žvilgsniuose ir žodžiuose priekaišto nesimatė ir nesijautė, bet...
- Per anksti Kaliusas tapo vadu. Per anksti, - tylą nutraukė pati Kiaunė ir tarsi pasitiesindama pridūrė: – Kiek jį prisimenu, jis visada garbės ir kaip ir Geomeksas, valdžios troško, bet Geomekso (nepavadino tėvu) išmintimi nepasižymėjo. Žalias dar... buvo... Jei būtų pažinojęs Girių, venedus, geriau, tai niekada nebūtų pamanęs, jog Girius, kaip mano vyras norės tapti Albos bohų vadu...
- Nežinau aš to Kaliuso apie kurį kalbat, - linktelėjo Žiyžagas, - bet tas tai taip, dukra mano. Nėra čia tavo kaltės...
- Aš dešimtį ar daugiau metų buvau bojų belaisvis, tad patikėk, Žiyžagai, jis kitaip ir pagalvoti negalėjo... Papročiai jų tokie, - subarbeno pirštais Pelkus. – Nurimk, Kiaune.
- O aš ir rami, - staiga išsitiesė Kiaunė. Visi pamatė rimtas, gal kiek ir neįprastai liūdnokas, šiaip dažniausiai nuotaikingos moters akis. – Mano duomas čia. Čia mano vaikai, čia mano giminė. Ne ten, - net trumpu mostu palydėjo savo žodžius. – Geomeksas ne mano tikras tėvas, Kaliusas ne mano tikras brolis. Nežinia ką dar būtų sumąstę, galgi net Danajai paaukotų, kad tik tikrojo didžiojo vado, mano tėvo Manuonuno kraujo bohų žemėje neliktų...
- Na ir puiku, na ir puiku, - močia Mora net uždėjo savo kaulingą delną ant Kiaunės rankos ir tarsi ramindama suspaudė jos pirštelius. – Tavo geras kraujas ir jis dar parodys savo jėgą, bet ne ten, o čia. Čia tavo duomas, kaip pati sakai. Užmiršk. Burtas ir likimas tavo čia (Kiaunė sulinkčiojo, netgi sublizgėjo dėkingumas jos akyse), ir užteks apie tai. Čiurrrr... Tęsk, vaike, tęsk. Kaip ten toliau? O tai kol baigsi, tai ir Aistapės vaiko sulaukt suspėsim, chi... – močia Mora staigiai pasukusi galvą, kad net ant veido užskleistos kasytės sulingavo, dirstelėjo į Aistapę, kuri kiek išsilenkė ir susiraukusi sudėjo rankas ant pilvo: - Vis labiau spardosi, ar ne?
- Aha... nekreipkit dėmesio, tęsk Alau... Tęsk.
- Akhmmm... Taigi, va, - sulinksėjo Alus, persibraukė ranka nesenai venedų papročiu plikai skustą smakrą, kilstelėjo medinį puodelį su atšalusiu mėtų viralu ir suvilgęs lūpas tęsė: - Bet mums kito kelio neliko, kaip surengti naujas pakasynas, susikrauti mantą ir keliauti per bohų žemes. Stengėmės keliauti greitai ir spėriai kiek tik galėjom. Rigis Saulius (sėdintiems prie stalo šis naujas vyriausiojo vado atitikmuo kažkiek rėžė ausį) nuogąstavo, kad vis tik liko gyvų ir jie nunešė žinią Albos bohams apie jų gentainių žūtį ir jie mums pastos kelią. Taigi, štai. Ir ko gero kažkas tai išgyveno, ir žinią nunešė, bet geriausi vyrai galvas jau buvo sudėję anapus kalnų, nuo romanų rankos, o kiti išsklaidyti būriai negrįžę, tad niekas mums nespėjo pastoti kelio, nors piktai lydėjo per visas žemes. Ir jautėme, kad mus seka, ir persekioja, bet liesti nedrįso. Neturėjo jie tokios jėgos, bet kaip paaiškėjo, jas telkė. Girdėjome tolimus garniksų garsus, žvalgai jautė kokį tai judėjimą, o gyventojai mums pasirodžius slėpdavosi, kai kur kelią suardyti bandė, mums judėti taip trukdė, bet mes judėjom. Va.
Alus vėl nutilo norėdamas praskalauti gerklę, bet niekas neištarė nė žodžio – visi kantriai laukė pasakojimo...
- Tai va. Jau manėmės, kad sėkmingai išeisim iš Albos slėnio ir netgi išėjome. Pamenat Gauruočių slėnį? – Alus net pasilenkęs virš stalo nužvelgė Pelkų, Aistapę, Kiaunę ir net trumpai dėbtelėjo į močią Morą.
- Aha, - tyliai ištarė Aistapė, Pelkus pritariamai linktelėjo.
- Ar čia pamirši? – subumbėjo močia Mora. – Pamenam, pamenam, na?
- Tai va, khmmm, - atsikrenkštė Alus. – Štai ten, netoli apleistos gyvenvietės, kurią dar gauruočiai išpjovė, ir pavijo mus bohai. Ir jų buvo daug. Baisiai daug! Visas slėnis krebždėjo nuo jų vyrų. Vėliau, po viskam, tai primetę pagalvojom, kad trys, o gal net penki prieš mūsų vieną. Labai daug jų susirinko. Ir kaip rigis sakė, mūsų laimė, kad tai ne geriausi vyrai, ir vienybės juose nebuvo. Susirinko kas galėjo. Net vaikigalius matėme ir, net – senius. Kai kurie labai blogai ginkluoti, o kiti net nuogi į mūšį ėjo (Kiaunė ir Pelkus, kurie pažinojo bohų papročius, net šyptelėjo, nes suprato, jog šie – tai berserkeriai, kurie kovoje buvo pasiryžę save aukoti, o jei išgyvens – aukštesnį kario statusą įgyti, į bohų elitą patekti)... Taigis. Va. Bet mes spėjome užeiti ant kelio, kuris jau anapus Bohų kalnų vedė ir į Viadvos (Oderio) slėnį vedė. Iš vienos pusės stačios ir mišku apaugusios uolos, o iš kitos šlaitas, kuriuo net meška neįkoptų, gal tik kokia strakaliojanti kiaunė ar žiurkė ir pajėgtų...
- Tai ką gali žiurkė, gali ir žmogus, - tyliai sumurmėjo Pelkus, bet Alus nugirdo ir pritariamai sulinksėjo:
- Taip-taip, ir rigis Saulius tą patį sakė. Bet nieko neliko, kaip stoti į kovą. Už to kelio kovai vietos prieš gausų priešą netinkamos. Tad link Viadvos pasiuntėme vežimus ir nešulinius arklius su Pamedžiu ir jo vaikigaliais, bei pasiligojusiais vyrais, o visi kiti stojome į kovą. Pavyko užversti perėją keliais medžiais ir už jų stojus gintis. Tai ne status kelias, mūsų Tauragarbio pylimas statesnis, tad mus pulti buvo galima, nors ir sunku. Jei būtų mažiau tų nuogalių, gal ir net nebūtų drįsę, bet jų buvo daug ir jie manėsi, jog mus sutryps, sumindys su žemėmis. Tad puolė. Jų milžiniški variniai ragai (garniksai) dūdijo kaip pasiutę, net mūsiškius užgoždami, siaubą varydami, bet nebuvo nė vieno kovotojo, kuris apsišiktų ar bent per žingsnį atsitrauktų. Visi kaip vienas stojo. Tik visi ant kelio netilpo, tik po dvi dešimtis ir Sėriaus lankininkai... Taigi... Tą dieną jie net penkis kartus puolė, kai tik atmušdavom, rigis kovotojus pailsėjusiais vyrais pakeisdavo, bet lankininkų nebuvo kam pakeisti, tad jau po pietų jų pirštai nuo templių krauju sruvo, o rankos vos lankus nulaikė... Khmmm... rigis Saulius, Pelkau, prašė perduoti, kad lankininkai mums labai reikalingi, tegu papajai ir mūsiškiai kas tik moka kuo daugiau tų skalotiškų lankų pagamina, o visi vaikai ir net merginos, mergaitės, kas tik polinkį tam turi, tegu mokosi šaudyti iš lankų (Pelkus pasukiojo marmūzę, bet nieko nepasakęs, tik linktelėjo). Bet jie (bohai) šaulių neturi, o jei turi, tai jų lankai prasti, kaip ir mūsų miškinių, tik smulkiam žvėriui medžioti tinkami. Tačiau puikiai akmenis moka svaidyti. Turi jie ten tokias svaidykles, kuriomis įsuka akmenį virš galvos ir į mus paleidžia. Ir taikliai niekšai juos svaido... O mums vakarop net strėlės baigėsi ir Sėriaus lankininkai kaip ir visi kiti jau į kovą stojo. Vien tik akstimis ir ietimis gynėmės, o jie vis puola ir lipa, atsitraukia, pailsi ir vėl puola ir lipdami per savų žuvusiųjų ir sužeistųjų kūnus, vis puola ir puola... Net galiniai vyrai, kurie buvo pakeisti, nespėdavo deramai pailsėti... Net sužeistieji, kurie ginklą nulaikė, kovos lauko nepaliko. O jie svaido tuos akmenis iš svaidyklių ir gaudžiant ragams, puola, lipa... Porą kartų jau manėmės, kad perlips užtvarą, bet pavyko ragotinėmis atsiginti, o įžūliausius kirviais pribaigti... Net Sauliaus ranka su blyksinčiu kalaviju nusvirusi iš nuovargio buvo, beveik nebevaldė jis jos, kai sutemos atėjo. Nebuvo vyro ir moters, kuris priešakyje nestovėtų, kuris kovos neparagautų... Ir jau tik aptemus, sutemus tie žvėrys aprimo...
Alus nuleido galvą ir tarsi paskendęs atsiminimuose, tarsi vėl mintimis į tą laiką sugrįžęs nusipurtė, galva palingavo...
- Jei tai nebūtų kalnai, matyt iki kelių kraujyje vaikščiotume. Kojos nuo jo net slydo... ohhh...
- Ir akstys, kaip ir strėlės mums baigėsi – sutemus lindom iš atitvaro, apgraibom akstis ir strėles rinkome, iš kūnų traukėme. Ir skydus, taip pat – labai daug suskaldė nevidonai, o pakeisti nebuvo kuo. Gerai jei vyras bent porelę atsarginių turėjo... Vienas vyras net žuvo ginklus berinkdamas: kokstai priešas tik sužeistas atsigavo ir savo durklą jam į šoną suvarė... Beje, bohai irgi trumpas ietis, kurias svaido, naudoja, ir mums nemažai žalos jomis pridarė. Tik jų tos trumpos ietys negeros – jei tiesiai į skydą nepataiko, tai atšoksta... Bet ir mūsų akstys, eeechhh... ne kaži kas... Nors kai kurie, matyt vargingiausi, savo skydus iš vytelių gamina. Jie lengvi, vieną smūgį gerai atlaiko, bet akstis į juos gerai sminga ir trukdo jiems deramai prisidengti... Taigi... Sunkiausia ir buvo, kai po nuogalių šarvuočiai į kovą stojo. Štai juos tik su ragotinėmis ir nuvijome. Ir kovoja jie nederamai – kiekvienas sau. Netgi vienas kitam trukdo. Nors kokia ten rikiuotė, kai reikia į nuolydžiu kilti, kai kojos nuo žvirgždo ir kraujo slysta? Gerą vietą vadai mūšiui parinko, gerą...
Alus, kurio balse jau jautėsi kalbėjimo nuovargis, įsikibo į puodelį ir pabandė atsigaivinti gėralu.
- Na, nesuprantu, - palingavo galva Kirtis, - jei tai tokia vieta, tai kam jie puolė? Kodėl aukojo savus?
Žiyžagas su Vydžiumi vos ne kartu pritariamai sulingavo galva.
- Kerštas... – ištarė vos neapsilaistydamas Alus, bet pridurti kažko nespėjo, kai įsikišo Kiaunė:
- Jeigu chakintstai (druidai) šį žygį paskelbė šventu keršto žygiu, tai bet kuris vyras galvą padės, bet dievam aukosis. Na ir tai buvo matyt paskutinė galimybė – toliau ne bohų žemės, o bohai ilgai kariavo su Viadvos salomis ir mūšis jų žemėse būtų kaip iššūkis, karo pradžia... Prekiauti negalės, o kelias į pietus dabar jau neprieinamas.
- O nusilpusiems bohams toks karas tik juos dar nusilpnins, - įsikišo Pelkus.
- Ir taip, kaip dievus myliu, jie jau galvos kaip ieškoti naujų žemių. Kalbos dar prieš kelis metus sklido, kad reikia naujų žemių, - pritariamai linktelėjo Kiaunė. – Geomeksas galimai ir išėjo į pietus šaukiamas senonų rigio Brenuso, kad šventame keršte iškovotų vietą bohams...
- Saulius ir Sprigtas irgi taip galvoja, - pritariamai linktelėjo Alus. – Jei mūsų nepričiuptų Gauruočių slėnyje, tai jau nepričiuptų niekados, o susitelkti, kad susiremtų slėnio lygumoje – jie nespėjo.
- Vado gero nebeturi, - atsainiai gūžtelėjo pečiai Kiaunė, o vyrai, kažką patys sau mąstydami, pritariamai linktelėjo.
- Mergaite, kas tau? – pasisukdama į išblyškusią ir tyliai sudejavusią Aistapę, staiga vėl prabilo močia Mora. – Gal eik prigulk?
- Ne, - tvirtai atrėžė Aistapė ir papurtė galvą. – Noriu išklausyti pasakojimą iki galo. Taigi, Alau, kuo viskas baigėsi?
Alus gūžtelėjo pečiais ir atsidusęs linktelėjo:
- Paryčiui atėjo žinia, kad Pamedis nuvaręs jaučius, vežimus privarė prie upės, ir net spėjo sutarti, kad išaušus vietiniai viską perkels į kitą krantą. Brangiai kainavo, bet tuo auksu atsipirko. Reikėjo skubėti. O vietiniai savo pasiuntinius į Salas išsiuntė perspėti, kad bohai puola. Štai tada jau rigis Saulius ir sugalvojo kaip priešą primušti: paryčiui dar kartą atlaikėm puolimą, kuris jau buvo išsekęs ir nebe toks nuožmus, tarsi per nenorą ir kai jie jau traukėsi, vyrai atstūmė užtvarą ir į slėnį pasileido Surkaus raiteliai... O Surkaus raiteliai... O paskui juos pasipylėme ir mes, visi, kas galėjome... Surkaus raiteliai gerai ginkluoti, o dar ir savo arklius kailiais apdengė, kad ietys ar kirviai, mažiau juos žeistų. Tad trenkė jų virtinė į atsitraukiančius į slėnį iš mūšio einančius bohus, išsklaidė, o mes atlėkę juos daužėm, kaip galėjom... Na ir jie spruko... Metė net savo ginklus ir lapatojo, kad net kulnai švytėjo... Štai taip. Štai taip... Saulius sakė, kad visi, kas gyvas liko, net Pamedžio bernužiai, jei tik panorės, po šios kovos venedais galės tapti. Be jokio bandymo. Štai taip. Tai, va, paskubomis susirinkome viską ką galėjome, sužeistuosius ir žuvusiuosius, ir kaip kokie nabagai link upės per visą naktį kėblinom. Net nežinau. Net nežinau... Jei tuo metu mus būtų užpuolę net vaikigaliai su pagaliais rankose, matyt visus būtų priploję, va taip buvome pervargę, alkani ir išsekę... Bet bohų jau nebematėme.
- Tai dar pamatysim, - suniurnėjo Kiaunė. – Jei tai šventas kerštas, tai ateis ir iki čia.
- Ne, neateis, - palingavo galva Alus. – Neateis. Saulius su Tėvais prie pakasynų laužų kalbėjo. Sakė jie patenkinti liko ir niekada jokių bojų kerštautojų į mūsų žemes, į mūsų duomą neįsileis...
- Daug vyrų galvas padėjo? – atsidusęs paklausė Pelkus.
- Daugiau nei penkios dešimtys vietoje, bet ir sužeistieji ne visi išgyvens. Kai rigio siųstas išėjau, tai prie Anapus slenksčio dar daugelis alsavo ir Būrius tik galvą kratė. O sužeisti tai daugelis. Beveik visi. Net Surkus
- Oj... – staiga sudejavo Aistapė, - oj... joj...
- Kas? – rodos net išgąstingai sugirgždėjo močia Mora.
- Vandenys... rodos...
- Viskas, štiš iš čia, - tarsi kerėdama mostelėjo Mora. – Eikš vaikeli, Kiaune, Rasa, ko žiopsot?! Padėkit atsikelti... Ne man, prietrankos, Aistai!..
2.
Atgalios
O varge, kaip mane užkniso pakasynų laužų kvapas ar tai smarvė, net nežinau, kaip tai pavadinti... Rodos jau pats visas sudvisęs nuo to kvapo, nuo to dūmo...
Gaila vyrų. Gerų vyrų. Per paskutinį susirėmimą ko gero netekom arti šimto vyrų ir dar neteksim: penkiolika labai sunkiai sužeistų ir net nežinia ar jie atsigaivalios. Būrius negali nuspėti ar pasakyti...
Na, matysim...
Žiauriai čia mus tie bohai prispaudė – vos sveiki likom. Būtų pričiupę atviroje vietoje, kažin ar būtume atsilaikę?.. Jų gi apie tris kart daugiau, nors ir elgėsi kaip netašyta banda. Kuo, kuo, bet nedrausmingumu, kaip pastebėjau, bojai pasižymi – kaip kiemo bernai – siena ant sienos, kas drąsesnis, galingesnis ir stipresnis... Ne veltui iš po šoko romėnams atsigavus, jie viena kaire visus galus išvaikė... Ne pakeliui, mums su jais.
Bet viskas užsimiršta, viskas užsimirš. Laikas ir kelias gydo. Kitu kampu pažiūrėjus – nuostoliai ne tokie jau ir dideli, o kai parvešim visą grobį į Tauragarbį – užsičiaups bet kokie bambekliai. Va ir specialiai nedalinu dabar nieko, nesigaišuojam, kad Tauragarbyje visi galėtų matyti, kokie sėkmingi venedai. O tada jau dalybos... Žiūrėk, ir nuostoliai atsilygins – avantiūristų ir atskalūnų, kurie dirbti tingi visais laikais ir visada pakako, tad gandui pasklidus sugužės liaudis, sugužės...
Bet prie pakasynų laužų matyt niekada nepriprasiu. Ar iš vis tai įmanoma? Štai, palei upę virtinė aukurų-laužų, kurių dūmai lydi nabagus Anapus ir žmonės tiki, kad deramai išlydėjus, jie globos mūsų gentį... Liepsnoja pakasynų laužai kaip pasiutę – dervos nepagailėjom. Drėgnoje ir šaltoje tamsoje jų liepsnos ir žiežirbos, ir atspindys upės vandenyse tiesiog keri, tiesiog stingdo. Matomai net nuo kalnų jie matomi...
O ar gerai palydėjom? O ką aš žinau? Vyrai neniurna. Tad matyt gerai, nors aš kaip visuomet vėl kažkaip nustebinau. Kaip? Aha, o vat taip - susinervinęs ir pervargęs tiesiog garsiai, nugara nusisukęs nuo vyrų į laužus, ištariau:
- Tie kas išgyveno, tie kas išliko, taps stipresni, drąsesni, tai kas mūsų nenužudo, mus daro stipresniais! O tie kas žuvo, tegu lydimi garbės keliauja anapus ir tegu juos lydi jų nukautų priešų vėlės, kurios jiems vergaus per amžius! Ir tegu mūsų kraujas mus vienija! Tebūnie tai mūsų auka, vienijanti mus ir mūsų protėvius, ir dievus (Tėvus)! – išsitraukiau durklą, brūkštelėjau per kairį delną ir praeidamas pro kiekvieną laužą, nuvarvinau po lašą.
O kiek čia tų laužų? Dvidešimt? Ne, aštuoniolika. Ant vieno laužo po tris, po penkis žuvusius vyrus...
O paskui su deglais rankose ėjo perrišta galva Girius, raišuodamas Genys, su nukarusia kaire ranka Apuokas... Vaivis... kiti vyrai...
Ir dabar jau nusisukęs nuo laužų, spoksau į lėtai tekančius Viadvos vandenis ir kaip tuščias moliūgas spoksau į raibuliuojančius laužų atspindžius vandenyje...
Ir kam aš tą ranką pjausčiau? Eeeech... Tai duoklė vietiniams prietarams...
Jeigu vadas pagal paprotį, kai išeina anapus jo karys, palydi jį savo krauju – tai laikoma didžiausia garbe ir tokiam kariui į Anapus visi tiltai atsiveria... O kaip čia nepagerbsi?
Pavargau...
Pasitaisiau kruviną rankos tvarstį – kraujas jau baigė sunktis, po savaitės ir pamiršiu...
Ee-ch... galit įsivaizduoti? Net helenų bronzinis skydas susilankstė, beveik subyrėjo...
- Apie ką mąstai? – išgirdau atsikrenkšiantį Girių, kuris atsistojo šalimais.
- Gali įsivaizduoti? Apie nieką, blem, - palingavau galva. – Visiškai apie nieką...
___________________
Vilnius
2025 m. gegužė
Mielas skaitytojau – tikiuosi šis istorinis pankas romanas patiko ir tai paskutinė ketvirtos knygos dalis.
Kaip kažkada ir sakiau – kam tie fentezy, kai buvo gerokai kietesni laikai už bet kokį fentezy...
Ne ilgai trukus, pasirodys kiek paredaguota (bet prižadu, jog nežymiai) pilna versija viename faile.
Ačiū, kad buvote su manimi ir palaikėte!
Vilkolakių draugystė
Pakuros netrūko, erdvės taip pat, tad ten, šone, dar ruseno, rūko pakasynų laužas, o visi nuo budėjimo ar sargybos laisvi vyrai įsikūrė prie daugybės nedidelių laužų, kurie bėgo viena virtine ir, jei pažiūrėti iš viršaus, tikriausiai priminė kokį tai ugnies stalą. Kiek jų čia, tų laužų vienoje linijoje? Bandžiau suskaičiuoti, bet lioviausi: gal šimtukas? Gal kiek mažiau? Tik jie mažučiai, vos rusenantys, ne maisto ruošimui, ne šilumai (ir taip šilta, vis tik antra vasaros pusė), o veikiau kažkokiam tai jaukumui, uodų atbaidymui...
Palydėtuvių laužai...
Gerai, kad nors vėjelis į kitą pusę, tad nuo pakasynų laužo tą gaižiai salstelėjusį kvapą nešė kažkur tolyn, tarp kalnų ir bohų stovyklos. Tegu jie uosto tą smarvę, prie kurios matyt niekada neįprasiu.
Štai, dar penki vyrai išėjo Anapilin.
Ir kam? Kodėl?
Padėjo Kaliuso vadovaujamiems vyrams ištrūkti iš spąstų, galvas padėjo, o šie per palydėtuves net nepasirodė. Neatidavė jokios pagarbos. Nors ir mes į jų apeigas, palydėtuves nesikišom. Jeigu tokios buvo, žinoma. Ir Kaliuso taip daugiau, po to, kai išėjo iš girios nemačiau...
Kažką jie ten veikė, judėjo krutėjo, bet negi stebėtojus prie sąjungininkų statysi? O reikėjo. Daugiau niekad tokios klaidos nekartosiu.
O šiaip liūdna. Vangu ir nemalonu. Nors, o ko norėti? Tiek aš, tiek mano vyrai pervargę, nepailsėję, dirglūs ir nervingi, tad šios pakasynos, nors ir vyko pagal visas taisykles, pagal visus papročius (Būrius auką atnašavo, aš ir kiti vadai žodį tarėme, ir deglais pakurdami Anapilio laužą deramai palydėjom), bet niūri vyrų nuotaika rodės sunkia ir šlapia vilnone antklode dengė visą stovyklą...
Įsakiau Pamedžiui padalinti bent po kaušą vyno, bet ir jis vyrams nepadėjo. Slogučio neišvaikė. O daugiau svaigalų dalinti pabijojau: – vis tik nerami vieta, netinkama poilsiui. Ta prasme, bohai kažkokie įtartini, o anapus upelio kokie tai būsimų germanų laukiniai protėviai – tad maža kas?
Nors ir pats vynas ne koks, rūgščiai kartus. Gerklėn nelindo. Matyt jį pagal pietiečių paprotį reikia miežti kokiu tai vandeniu ir saldėsiais. Ne kitai. Tad vyrai, nepratę prie tokio gėralo raukėsi, bet vis tiek smegenims atpalaiduoti tiko ir jis.
Žodžiu, net ir po vyno kaušo nesigirdėjo ženklesnio klegesio, kaip kad būna tokioje gausioje kompanijoje gurkštelėjus ko tai spirituoto, net per pačias liūdniausias palydėtuves. Šiaip, toks negarsus, ne triukšmingas šurmulys, lauželių treškėjimai, kažkur tolumoje arklių prunkštimas, kokių tai vakarinių-naktinių paukščių paūbavimas...
Niūroka, žodžiu.
Kartu su savo bendražygiais, vadais sėdėjome prie galinio laužo, tarsi prie galustalio. Galėjau žvelgti į tą besikreivaliojančią lauželių virtinę ir stebėti vangų judėjimą, klausytis negarsaus šurmulio.
Kitu metu, kitokioje nuotaikoje, tai net pasigėrėčiau vaizdeliu, bet dabar tik niūrios mintys lindo į galvą ir net nelabai girdėjau ką vyrai patylomis kalba, šnekučiuojasi. Nors apie ką tokio mąsčiau, tai irgi pasakyti negaliu. Šiaip, galvoje krebždeno kokios tai lakios mintys, kokie tai prisiminimai, kurie čia pat ištirpdavo...
Įkyrus zyzeklis...
...tarkštelėjau ranka priplodamas įkyrų uodą ir gurkštelėjau vyno – bjaurus. Rūgštus, actą labiau primenantis gėrimas nubėgo per gerklę. Susiraukiau nuo to rūgštumo ir padėjęs šalin medinį puodelį – pialą, pasitaisiau nuo pečių pradėjusį smukti siaustą. Būtų vėsiau, tai ir galvą apsigaubčiau, bet vėsu nebuvo – tik šiaip, iš vėlaus vakaro į naktį pereinanti vėsi drėgmė. Šlapia vis tik čia vietovė. Paryčiais ko gero pakils rūkas, jei vėjas nesustiprės. Matyt patvinus upeliui, ši lanka užliejama ir net vasarą iki galo neišdžiūsta...
Vangiai, akies krašteliu dirstelėjau į iš tamsos išnirusį vyrą, kuris sustingo už vadų nugarų, apsidairė ir sužiūrėjęs Genį, šalia jo tūptelėjo, kažką sušnabždėjo, ir Geniui linktelėjus, vėl dingo tamsoje.
Tiesiog vaiduoklis, pamėklė, blyn.
Bet Genys, palingavęs galva, neskubėjo nieko atsakyti, tad pirmasis, nors ir apie kažką šnekučiavosi su Sėriumi, neištvėrė Vaivis:
- Kas nors nutiko? Viskas gerai? – negarsiai ištarė.
Genys lėtai gūžtelėjo pečiais ir vangiai patylomis ištarė:
- Kaip ir manėm, anapus upelio sėdi kažkas. Bet čia nelenda, - blankioje pilkumoje įžiūrėjau, kaip Genys užmerkė akis, tarsi ištiesė rankas link laužo. Vos ne knapso.
- Negera kaimynystė, negera vieta, - sumurmėjo Girius. – Vyrai pavargę, o ten priešai, - kinktelėjo galva upelio pusėn.
- Ryt surinkus pelenus reikės perkelti stovyklą per pusdienį nuo čia, o dabar, jau kaip yra, - linktelėjęs pakėliau nuo žemės puodelį-pialą ir mintyse svarstydamas gurkštelti ar jį nafig išpilti, pateliūskavau skystį.
- Ir bohai ne geresnė kaimynystė, - sumurmėjo tylenis Surkus. – Kažkoks man tas jų Kaliusas... – palingavo galva. – Nepyk dėl to ką pasakysiu apie tavo gesvį (gesvis – svainis, žmonos brolis, savas, bet ne per kraują, sevis), bet visai jis ne sevas. Net į palydėtuves nė vienas nepasirodė. Net ačiū už pagalbą niekas iš jų nepasakė. O jau antrą kartą jų subines iš mėšlo traukiam.
- Mhmm... – pritariamai linktelėjau. – Tas tai taip, bet vis tik jis Geomekso sūnus, Giriaus Kiaunės brolis, gesvis, kaip ten bebūtų. Pikto neverta iš jo laukti...
- Suvestinis brolis, - murmtelėjo Girius.
- Brolis yra brolis, vienas tėvas, vienas peras, - leptelėjo Vaivis, Giriaus bičiukas nuo pat vaikystės. Abu gi iš Vargių, iš tų pačių Seimbų.
- Tai, kad ne, - palingavo galva Girius. – Kaliusas ir Kiaunė ne kraujo brolis ir sesuo. Jų ir motinos, ir tėvai skirtingi. Jie suvestiniai. Bet gentainiai.
- Ta prasme? – net nuščiuvau, net miegai išsilakstė. Nustebau, žodžiu. Visada maniau, kad jie Geomekso vaikas ir duktė.
- Ai, nelabai žinau, - vyptelėjo Girius. – Kiaunė kalbėjo, kad Geomeksas jos motiną į žmoną ėmė, kai ji jau gimusi buvo. O koks skirtumas?
- Kche... – kažkodėl Apuokui ši naujiena pasirodė juokinga ir jis sukrizeno. Va, šiam veikėjui tai vynas jau matyt kalė per stogelį.
- Buvusio didžiojo vado Manuonuno žmoną. Tad Kunirnga didžiojo bohų vado duktė, - netikėtai įsikišo Sprigtas. – Kai jis geležiniu kumščiu valdė, tai bohai buvo didi jėga, laiminga gentis (dar kiek ir rodos iš Spigto būtų trykštelėjęs koks tai pasididžiavimas, bet to nenutiko). Už diržo net visokius tokius išsišokėlius senonus, kaip kad Brenusas, už diržo galėjo užsikišti.
- Ką? – nuostaba dugno neturėjo. – Pala, pala, pasakok viską iš eilės, ką žinai.
Na, iš ties – kažkas viduje sukirbeno, suniežėjo. Tarsi „kubikas-rubikas“ staiga iššoko ir sukiotis pradėjo. Net lūpą prikandau.
- O ką? Ką čia pasakoti? Na, paėmė jis našlę, norėjo vadu tapti, nes tiesiogiai pagal kraują kiek per skystas tam buvo, - susiraukė Sprigtas, o vis greta sėdėję, įskaitant netgi Girių, kuris regimai į žmonos giminės peripetijas net nebandė niekad gilintis, į jį sužiuro.
Aha, žinant Sprigtą – gurkštelėjus vyno, jo liežuvis atsirišo. Irgi tiek anam ir tereikia.
– Bet žmonės Fermoksą išrinko, - atsidusęs, matyt jau pasigailėjęs, kad įsikišo, nenoriai toliau kalbėjo Sprigtas. Net kruopščiai slepiamas akcentas paaštrėjo. - Jis pagal kraują, aukščiau. Manuonuno vis tik jaunesnysis gyvas brolis. Buvo, - Sprigtas tarsi paniro į senai išblėsusius prisiminimus ir prikando liežuvį, papurtė galvą ir kažkaip surūgo. Net susigūžė.
- Ot tu bled, - galvoje, staiga, žaibo greitumu pradėjo dėliotis koks tai senų dienų paveikslėlis. - Pataisyk mane, jei klystu: žuvus Fermoksui, jis (Geomeksas) tampa vadu, o jam pačiam galvą padėjus, khmmm... pagal kraują... khmm... senojo vado vaikai gali tapti vadu, tad Kiaunės vyras gali išstoti prieš bohus ir reikalauti jį paskelbti savo vadu?
- Ėėėė... na, jo. Kaip ir taip, - linktelėjo Sprigtas ir čia pat ją papurtė: – bet kažin. Bet gali bandyti nors dabar. Va, gali Girius eiti pas bohus ir reikalauti kovos su Kaliusu dėl vado vardo, khee...
- Ką??? – šeriais apaugęs Giriaus veidas net ištįso.
- Pizdec... – papurčiau galvą. – Sveikinu, Giriau, pasirodo, jog tu princas.
- Kas toks? – Girius net nusipurtė.
- Albės slėnio bohų vadas. Beveik.
Pasigirdo apuoko krizenimas:
- Kha! O žinot, na ir kerplėšon tą Kaliusą! Giriau, tapk bohų vadu! - sukrizeno Apuokas ir paplekšnojo Giriui per petį. – Suplėšysi į gabalus tu tą Kliūškį.
- O kam man to reik? Eik sau, - susimuistęs Girius irzliai numetė Apuoko ranką nuo peties.
- O tu viešpatie, su visais savo viešpatėliais... – jau neklausydamas bičiukų apsižodžiavimų, nusviedžiau kažkur žolėn nebaigtą gerti puodelį su visu vynu, piktai nusimečiau siaustą nuo pečių ir suėmęs rankomis smilkinius juos tarsi pradėjau masažuoti. – Cic, vyrai, tai visai ne juokinga...
- Kas, vade? – paklausė kažkuris, bet šiaip visi nutilo, sužiuro į mane.
- Visai ne juokinga... – net atsistojau...
Štai kur mozaika... Štai kur dėlionė...
Pamenat ankstesnius mano užrašus? O juk rašiau, kad stebėjausi, kaip čia dabar taip, jog didelės genties vadas Geomeksas visai neprieštaraudamas sutiko išleisti savo dukrą už kokio tai nežinomo šiauriečio? Pamenat, ar ne? Tik tada atsakymo nebuvo – o jis štai - prieš akis! Tiesiog atsikratyti netikros dukros, kurios vyras ir vaikai galėjo pretenduoti į „sostą“ ir uždegti „žalią šviesą“ savo tiesioginiams ainiams – savo kraujui! Ir išsiuntė ją ten, kažkur su visa svita! Kai aš pats buvau reikalingas tik tam, kad sustiprinčiau jo pozicijas pretenzijose į valdžią. Bet tai niekis – aš tą žinojau, numaniau ir man tai tiko. Iki šiol tiko! Bet štai, o dėl Kiaunės...
Velionis taip išvalė kelią savo tikram kraujui į valdžią.
Na, taip.
Tokiu būdu.
Paprasta ir efektyvu...
...bled... ir vėl tos intrigos...
...bet dabar aišku, kodėl Kaliusas toks, švelniai tariant - ne draugingas! Pabrėžtina pagarba su atstumu. Kur tik galėjo, ten pagalbos atsisakinėjo nuo pat pirmos mūsų susitikimo akimirkos, bet iš akių mūsų paleisti nenorėjo: visaip prašinėjo, kad kartu keliautume, kartu į Albę vilktumėmės...
...bijojo, kad sužinojus apie jo tėvo mirtį, mano vadas, palaikomas jo tėvo kraujo brolio jėgos, nepareikštų pretenzijų į vadus? Čičionai ženkli jėga, ypač po to, kai šitiek vyrų anapus Po upės Anapilin pas tuos savo nesuprantamus dievukus nupėdino...
Tad rimtai - kai paaiškės kaip stipriai bohai nukraujavo, kas gi norės tokio nelaimėlio vado sūnų statyti savo vadu?!! Kaip elito atstovui pirmenybė į vadus – taip, nenuginčijama. Bet dar ne tie laikai, kai sostai ir sosteliai besąlygiškai paveldimi... Ir dar ilgai tokie nebus. Bent jau čia. Ir toliau link šiaurės... Įskaitant mus.
Kitaip tariant, Kaliusas bijojo, jog būdami greitesni, pirmi nunešim žinią apie žūtį ir pareikšim pretenzijas?..
„Eina jie visi nachui!“ – net papurčiau galvą ir apžvelgiau artimiausius palydovus, kurie sutrikę, nuščiuvę, žvelgė šį mane:
- ...ir matyt tikėjosi, jog per naktinį žygį laukiniai giriniai mus sukalatos... – balsu išsakiau savo minčių nuotrupas. – Ar iš bohų pusės nors kokia nors sargyba išstatyta?
Vyrai susižvalgė vienas su kitu ir kažkaip vos ne vienas paskui kitą sulingavo galvomis.
- Aišku. Neišstatyta. Bled...
- O kam? Jie gi bendrai? – išsakė visų mintį Vaivis.
- Vade, ojjj... – kažkas tokio panašaus kaip ir man, kaip nekeista, toptelėjo ir tolėliausiai, bet dar viską girdėjusiam Pamedžiui...
- Aha, ojojoj... Netgi labai ojojoj! – piktai sugriežiau dantimis
Ir kaltint vyrų negali! Visų dėmesys link upės, į anuos priešus, o kad štai - vilkolakiai - pašonėje... niekas net įsivaizduoti negalėjo...
Bet ir aš ne geresnis!
Na, bet, o iš kur tu žmogau gali viską žinoti?! Viską sužiūrėti?!!
- Žodžiu taip, vyrai, - atsidusdamas pasistengiau išlikti(ar bent jau rodytis) ramus ir prisėdau atgalios. – Dedam vyną į šoną. Blaivių galvų reikia. Perduokit vienas kitam tolyn, kad vyrai liautųsi vyną gėrę, tegu kol kas sėdi kaip sėdėję, laukia nurodymų, bet ginklus prie savęs laiko... O mums pasitarti reikia...
- Jų gerokai mažiau, ką jie mums padarys? – nepatikliai sulingavo galva Sėrius.
- Apgirtusiems, pervargusiems ir miegantiems? – ironiškai vyptelėjau. – Tą patį ką mes istrams prie Danubės. Tik į nelaisvę neims. Kol kas nors ką nors susivoks, mūsų ir saujelės neliks...
- Negali to būti, - papurtė galvą Girius. Tiesus ir šviesus vyras, kuriam tokie dalykai kaip išdavystė ir klasta – didelė svetimybė...
- O be kita ko, - nemačiau, kad jie ten savo stovykloje labai jau pakasynas rengtų. Tyla pas juos. Net laužų nėra. Kol buvo šviesu, dar judėjo... – tyliai ištarė iki šiol niekur nesikišęs Alus, o jam pritariamai sulingavo šalia Pamedžio sėdėjęs Būrius, kuris sau į barzdą sumurmėjo:
- Per atnašavimą mūsų dievams, laužus pakūrus, regėjau sakalą virš jų (mostelėjo link bohų stovyklos) ratus sukantį. Ir jo klyktelėjimas ir skrydis man nepatiko...
- Aha... – linktelėjau: kuo toliau, tuo, bled... nesikeikiant, didesnė subinė. – Pizdauskas visad ateina netikėtai, o jei jo lauki, tai žiūrėk ir orgazmą pajusi... – sunėriau krumplius.
- Ką? – išgirdau kažkurio klausimą-kranktelėjimą, bet tik piktai numojau ranka:
- Žodžiu taip, vyrai, bohams būtų labai naudinga, kad mes pražūtume. Visi pražūtume. Iki vieno. Gal dėl to į šią girią ir užvedė? Manė galą gausim? Jie gi apie šią girią tai viską žino. Ką manai, Sprigtai?
- Visko gali būti, - skėstelėjo rankom Sprigtas. – Visko gali būti... Kas dabar pasakys?
- Tad greit tariamės, ką darom, ir kažką darom, kol, bled, pizdecas kelnių nenumovė ir per subinę nepadulkino... O jei ryto ramiai sulauksim, tai ryt aš pats su Kaliusu pakalbėsiu, visą tiesą išgręšiu...
17.
- O aš ką pasakysiu? Taip ir pasakysiu, - pakartė savo barzdą Dagys. - Mes dabar vieną kraują liejom. Ginklo broliai kaipo, - pakėlęs ranką patapšnojo Gob-Ajui per petį. – Laiduoju aš už- jį. Geras vyras.
Keista kelionė, keistas žygis...
Gob-Ajus niekada net nebūtų drįsęs pagalvoti ar pasvajoti, kad kada nors išvys tiek stebuklų, kiek išvydo. Keisti žmonės, keisti papročiai, neįtikėtini akmeniniai namai, kalnai ir girios, ežerai ir šitokie platūs vandenys!
Argi gali būti tokios plačios upės? Jis ir jo protėviai manėsi Vystulą esant pačia plačiausia upe. Tik patys seniausieji kalbėjo, jog būna ir dar platesnių, bet jų pasakos tik šypsenas kėlė. O va, kaip...
Kai bus senis, gal ir iš jo, jo atžalos, taip pat paslapčia šypsosis?
Bet ne. Kažin...
O laivai?!! Neįtikėtina!
Bet labiausiai neįtikėtinas buvo žemės drebulys. O taip, jis buvo su savo jaunėliu broliu, dviese iš jo dešimtinės, tuomet, ant pasaulio krašto.
Ant jų (mūsų) pasaulio krašto, kaip kalbėjo rigis Sa-Ulius iš Venedų giminės. O šiaip, kaip kalbėjo vadai – tai visai ne pasaulio kraštas: – va, iš jo kokie tai bohai grįžta, žmonės anapus tų marių (ežero) gyvena. Apačioje ir gyvenvietę matė ir net pirklių vilkstinę...
Taip, tuomet tai buvo baugu. Siaubinga. Net arkliai baidėsi, o žemė rangėsi tarsi norėdama bedugnėn visus nutrenkti. Nieks ir nepatikės, kad žemė taip gali drebėti, nenorėti, jog ant jos stovėtų svetimi, svetimus dievus meldžiantys...
Bet kalnai – taip, jie didūs. Bet jei kas labiausiai ir nepatiko, ir erzino – tai kalnai. Gob-Ajus ne kartą pagavo save galvojant, kad nenori čionai grįžti. Kam jie, tie kalnai, žmonėms? Tolius užstoja, šaltas upes ir upelius net karštą dieną gainioja, keliauti per juos sunku. O slėniuose karšta, o pakyli – jau kaip ir šalta - žvarbus ruduo... ar pavasaris...
Brrrr... Kalnai ne žmonėms. Žmonėms miškai, lygumos ir upės, ežerai, marios, bet ne kalnai...
Ir ne be naudos, jau kaip paaiškėjo keliavo. Štai – apstų grobį nešasi. Grįžus bus dalijamas.
Rigis Sa-Ulius taip pasakė, tad taip ir bus. Tik štai, gaila, toje girioje kirstynėse nebuvo – nepasiėmė jo dešimtinės, o tai gal būtų ir tą bronzinį skydą, paimtą iš didžiųjų valčių, nusipelnęs. Kaip vėlgi žadėjo rigis Sa-Ulius, tie skydai bus žygio pabaigoje išdalinti geriausiai pasirodžiusiems vyrams, visų kitų vyrų pritarimu...
Bet bus dar tų kovų, spės pasirodyti...
Gob-Ajų, iš gilių minčių, kuriose žiūrėdamas į anglimis bevirstantį laužą, vos bežaižaruojantį laužą, paskendo, pažadino kažkoks šurmulys: kažkaip neaiškiai vyrai suošė, kažkas aplinkoje pasikeitė.
- Kas, a? – Gob-Ajus pakėlė galvą ir sužiuro į brolį, bet šis tik gūžtelėjo ir papurtė galvą.
Tuo tarpu nuo gretimo laužo pašoko Dagys iš kitos dešimtinės, ir pritūpė prie jų:
- Žinia per vyrus eina, sako toliau perduoti, - pusbalsiu, tarsi sakydamas kokią tai baisią paslaptį sušnabždėjo. – Vadai perduoda, kad vyno nebegerti. Norit išpilat, norit gertuvėn susipilat. Priešas kažkur čia. Ginklus prie savęs laikyti... Laukti naujų parėdymų. A, ir šitai – juostas, ženklus (tracinai, Gob-Ajaus gentainiai ir oksavai juos „jinatrom“ vadino, o šiauriniai „ebsentliais“ – žymėmis, kuriomis ženklino savo turtą, gyvulius, žemes) užsirišti. O tai tamsoje maža kas, - viena akimi mirktelėjęs šyptelėjo Dagys. – Ir toliau, kitam laužui tą patį perduokit... – išpyškinęs atsistojo ir, kaip niekur nieko, grįžo prie savo dešimtinės.
Gob-Ajus apsižvalgė. Pasičiupinėjo dešinę ranką – boluojantis raištis vis dar ant rankos.
Nužvelgė savo vyrus: – ogi juostos, vakarykščio naktinio žygio ženklai, pas visus parišti.
Khmmm... vyrai netgi jais didžiavosi, vienok. Neskubėjo nusirišti. Tarsi koks vienybės ženklas?
Aha, o štai ir nuo lauželių vis vyrai pakyla, dingsta tamsoje. O po to grįžta. Kai kas akivaizdžiai skydą atsineša, kai kas ietį ar dar kažką. O gal šiaip, iš po nusilengvinimo...
Gob-Ajus sušnabždėjo savo dešimtinei gautą žinią ir pašokęs, nuskubėjo perduoti žinios prie kito laužo. Akies krašteliu pamatė, kaip jo vyresnysis brolis išsitraukė kovos kirvį, išsišiepęs numeta parištą ašmenų apsaugą šalin. Vos žaižaruojančios anglys atsispindi ant plonutės galandinimo juostelės.
Brolis toje nykioje švieselėje pavarto kirvį ir nykščiu prisilietęs perbraukė per ašmenų plokštumą ir šypteli: ne, jokių špukių... Švarus, gražus ir kovai tinkamas...
O jų dešimtinės, kaip ir daugelių kitų karių manta ir ginklai čia pat – tik ranką ištiesti...
Neilgai trukus ateina įsakymas nebekurti laužų, kad šie greičiau blėstų, netgi prigesinti jei per daug įsiliepsnojo, bet Gob-Ajus jau nešoko perduoti žinios – žinią toliau perdavė per jauniausiąjį nepilnos dešimtinės karį...
Bendrą kokį tai slogutį rodos pakeitė kažkoks susitelkimas, laukimas, netgi įtampa ir Gob-Ajus didžiai nustebo, kai ten, arčiau vadų, įsiliepsnojo pora laužų ir ataidėjo kokios tai dainos ar rypavimai...
Tik?..
Tik, kad jie panašūs į kokių tai girtų vyrų stūgavimus, kurie būgtais bando dainuoti?
Ką, jie ten visai girti?.. Ką jie ten staugia ir dainuoja? Dar menkai mokėdamas venedų kalbą Gob-Ajus ir taip dainų dar negalėjo suprasti, o štai girtų balsų stūgavimai ir visai nustebino...
Susižvalgė su savo vyrais, pagūžčiojo pečiais ir net atsitraukė nuo savo blėstančio laužo, ir atsistojęs pabandė įsižiūrėti į tamsą, kas ten tolėliau vyksta...
Kažkaip panašiai, sutrikę vyrai elgėsi ir prie gretimų laužų – tai kas vyko, jiems buvo nesuprantama...
- Traukitės į tamsą, vadai liepia, - išgirdęs šnabždantį Dagio balsą Gob-Ajus net nusipurtė. – Paknopstom, su ginklais, be mantos. Štai ten pasitiks, - Dagys mostelėjo link ežerėlio, tolyn už išblėsusio pakasynų laužo, kur ganėsi arkliai. Viena ranka pasitaisė aukštą kailinę kepurę, kuri galėjo atstoti ir šalmą. – Dešimtinei laikytis krūvoje...
Dagys dingo – sušmėžavo tamsoje: susilenkęs, su skydu ir trumpa ietimi rankoje, o paskui jį ir jo dešimtinės vyrų šešėliai...
- Vyrai, kylam, be triukšmo, paskui mane...
Atsitraukus nuo išblėsusio lauželių, akims iš po anglių žaižaros kiek apsipratus tamsoje, buvo galima pamatyti šmėžuojančius siluetus – laužavietės tuštėjo, o šešėliai judėjo link meldais ir žole apžėlusios ir tarsi nupoliruotos kūdros mėlio...
Kiek gi čia to kelio? Vienas-du ir jau vietoje...
Ir kas gi juos turi pasitikti? Koks čia dar per naktinis žygis?
O tuo tarpu, tarsi viliodamas naktį skverbiančius žvilgsnius, vadų laužas dar labiau įsiplieskė – netgi atrodė, jog aplink jį prasidėjo kokie tai šokiai... Ausis pasiekė tamtamo ritmas ir girtos dainos, kurios labiau priminė ritmingą „ojo-ojojo“ ir nieko daugiau.
Vadai išprotėjo ar bando kokių tai neprašytų svečių dėmesį atitraukti į save? Užgožti atsitraukiančių į tamsą vyrų šurmulį? O be šurmulio tai niekaip, nors ir kiek stengsiesi – tai šakelė sutreška, tai kas už kokio kupstelio užkliuvęs tyliai nusikeikia, tai koks skydas dusliai subilda...O nakties tyloje, taigi garsas toli eina, ypač šioje drėgnoje pievoje, kur pilna visokiausių uodų ir mašalų...
Bet visas tas šurmulys paskęsta prie pirmojo laužo prasidėjusios šėlionės kakafonijoje...
Tai kas čia turi juos pasitikti?
- Čionai! - kažkas pakilo iš žolės. Rodos nieko nebuvo – ir štai – stovi, pusbalsiu sušnabžda... – Kas tokie?
Gob-Ajus pažino Uoksą, Vaivio pagalbininką. Ir tai veikiau iš balso ir kokio tai judesio, nei iš ko kito – jo veidas kaip ir prie Danubės išmozotas, paišinas ir tik akys iš po ant kailinės kepurės uždėto virbų šalmo blizga. Su savo apranga labiau lokį primena, nei žmogų...
- Savi. Gob-Ajus, Vaivio „mužikai“, devinta dešimtinė, - automatu išpyškino Gob-Ajus – vis tik griežtos ir negirdėtos-nematytos karybos pratybos davė savo vaisius...
- Gulat ten, ir kad nė pypt, apsimetat kupstais, - įsakmiai mostelėjo Uoksas arčiau pakasynų laužo. – Laukiat, budit ir nemiegat, o tai savo mirtį pramiegosit. Išgirdus kovos šauksmą (rago gausmą) į kovą stojat dešimtine, po vieną nelysti, savų iš akių nepaleisti. Kovosime dešimtinėmis, poromis. Aišku?
Na, kurgi neaišku? Rikiuotės priešui spausti nebus. Na, kokia čia rikiuotė tamsoje? Bet ir laukinio padriko puolimo nenusimato: rigiai to nemėgo – kaip Sa-Ulius sakė – kova po vieną tik Tėvų teismuose, o kare – dešimtinės laikosi dešimtinių. Dešimtinė, tai vienas kumštis... O kariai, tai dugiakumštis, daugiagalvis milžinas... Keista, neįprasta, bet jau ne vienas savo kailiu įsitikino, kad tai sėkmę lemia... Štai, praeita naktis... O dar prieš tai... Dar kiek ir naktinėms dvasioms melstis pradės. Kuo toliau, tuo labiau naktiniai žygiai rutina tampa...
- Aišku, - sulinksėjo Gob-Ajus.
- Tad dinkit, ir tylos, netrukdykit... – nekantriai mostelėjo Uoksas ir jau nebekreipdamas dėmesio į Gob-Ajų ir jo vyrus, pasisuko į kitus, partursenančius, sumosikavo rankomis rodydamas jų vietą...
- Ir kas dabar bus? – sugulus į žolę, šalia savęs sudėjus ginklus, sušnabždėjo jaunėlis brolis.
- Uodus šersime ir lauksime kovos. Kažkas turi pulti stovyklą, kaip suprantu, - pašnibždom atsiliepė Gob-Ajus. – Matyt jogiriai kokią tai žinią atnešė... – trinktelėjo sau per žandą priplodamas įkyrų zirzeklį-kraujasiurbį ir jau ketino ant galvos užsimesti siaustą, kad tie įkyrūs piktų dvasių.
- Aha, o kam tuos uodus šert? – vyresnysis Raku-Ajus ištiesė medinį puodelį su aižiai degutu atsiduodančiu puodeliu, - Tepkis, - ir pats pirštais pradėjo mozoti veidą.
Aha, štai – o Gob-Ajus savąjį tepalą ir pamiršo!
Uodai nenustojo zyzti, spiečiumi lakstė aplinkui, bet jau ant rankų ir veido nebetūpė... Va, tik delnus reikia išsivalyti, kad kirvakotis neslystų...
18.
- Na, pamiegok už mane, - patapšnojau siaustą užmestą ant kokių tai rakandų. Visa tai prieblandoje atrodė taip, tarsi susikukęs į siaustą miegantis žmogus.
- Aha, pamiegos jis tau, - išgirdau atsiliepiant Sėrių.
Iš vadų tik jis dar čia ir šmėžavo, o visi kiti jau slėpėsi kažkur kartu su savo vyrais. Lankininkai tamsoje nereikalingi, tad jie čia cirkus kartu su manimi ir krėtė – girtą šėliojimą imitavo, triukšmavo ir girtus pašlemėkus vaidino.
Na, o kaip kitaip? Jei jau Kaliusas sumąstė klastą, tai tegu sau ir mano, jog visi girti, nulūžę, nusibaliavoję sukritę miega. Jei jau stebi, tai pakankamai iš toli. Na ir mūsų laužas su triukšmadariais, geriausiai matomas nuo bohų stovyklos, kuo puikiausiai turėjo paslėpti atsitraukiančius vyrus, kurie atsitraukė link bohų stovyklą užstojančio pakasynų laužo, ir Surkaus arklių balnojimo. O ką? Pieva lygi – raiteliai naktį pravers, ypač jei bandančius ištrūkti užpuolikus prireiks vaikytis.
Žodž...
Žodžiu, susilinkčiojom su Sėriumi, Sprigtu, dar keliais likusiais ginkluotais vyrais ir ištirpome beblėstančio, dar nesenai iki debesų kūrenamo laužo šešėliuose, prigulėme netoliese į žoles.
Laužas dar ilgai blės, žaižaruos, tad jei naktį kas sėlins su piktais kėslais – puikiai juos matysim.
Nors abejojau, kad naktį kas pultų – nelabai jau bohai linkę į naktinius žygius – o štai brėkštant, kai tamsa išgyvena paskutines akimirkas, ypač rūkui kylant – tai taip – štai tada ir galime laukti „svečių-svetelių“...
Ir vėl spėjimas lyg ir pasiteisino, lyg ir ne... Ta prasme, pakilo pakankamai stiprus naktinis vėjelis, kuris išblaškė rūką, dangų užtraukė debesys ir tamsa tapo vos ne aklina. Jokio mėnulio, jokių žvaigždžių. Tik vėjo keliamas šlamėjimas ir naktinė tyla. Ir naktys jau juntamai ilgėja, ko tai mes užtrukome tame savame žygyje – gali būti, jog iki žiemos į Tauragarbį ir nespėsime grįžti, o jei vaidas kils, tai ir minties rudenį perlaukti ar peržiemoti pas Albės bohus, teks atsisakyti...
Bet naktis ne amžina, ne užpoliarė kokia tai – tad atėjo metas, kai brėškimą pranašaudama tamsa praskydo, na ir naktinis vėjelis prieš aušrą rimti pradėjo...
Kiek čia to laiko nuo „siautėjimo“ prabėgo? Na, ne tiek jau daug... Priešas tarsi leido girtuokliams įmigti...
Štai tada ir pasirodė...
Pajutau kumštelėjimą... ogi, pasirodo, jog akių vokai patys nusileidę buvo ir į kokią tai nirvaną – ne miegą, bet ir ne budrumą buvau paniręs...
Štai, siluetai... Daug siluetų... Figūrų atskirti, įžiūrėti dar nebuvo įmanoma, bet ir slinko siluetai tarsi kokie kamuoliai – akivaizdžiai susilenkę, sėlinantys, ir tylūs tarsi vaiduokliai, tarsi pamėklės, tarsi kriuksėjimu savęs neišsiduodantys šernai...
Gal galit įsivaizduoti tokią nei tamsą, nei šviesą ir judančius per pievą šešėlius, kuriuos tik ir gali atskirti toje nenusakome riboje, tarp pievą gaubiančios tamsos ir tos blyškumos, nykstančios tamsos aukščiau žemės?
Juda...
Lėtai juda...
Kažkokiu momentu tarsi sustingsta ir vėl juda...
Ne, bet visiškos tylos kaip ir nėra... Kažkas kažkur sužvanga, sušnypščia... Ir tik tie keli garseliai išduoda, jog tai ne atgiję šešėliai, ne laumės ir ne vėjo atneštos pamėklės ar kokios tai pelkių žaltvykslės...
Kad tik vyrai neišsiduotų... Tegu prieina, tegu įeina į stovyklą...
Štai, priartėja prie stovyklos... šešėliai pabyra per stovyklą...
Ataidi triukšmas... sublyksi kirviai ir kalavijai, matosi, kaip kai kur kilsteli ietys ir nusileidžia...
„Siurpraiz!“ – kaip kad mano aname laike angliokai sakydavo!
Štai keli pasirodo visai šalia, jau aiškiai įžiūrimos žmonių figūros...
- Čia nieko nėra! – bohų šnekta ataidi šūktelėjimas...
- Čia tuščia! – ataidi prislopintas duslus balsas... ir jam kažkas pritaria, sušunka...
Šešėliai - priešas tarsi sustingsta...
Ir taip jau bilsnojimų ir žvangesiu išblaškyta tyla staiga prabyla... sušurmuliuoja...
- Pūsk ragą, šauk į kovą, - jau nesislėpdamas įsakiau Sprigtui.
Sprigtas staiga pakyla ant kelių, matau kaip prideda varinį ragą prie lūpų...
Sulaukiu pirmojo garso ir pašokstu... blem, kūnas aptirpęs...
- Į kovą! – išrėkiu ir sumosikuoju savąja mačete. Jos blizgūs ašmenys tarsi nušvito tamsoje.
- Į kovą! – šalia pašoksta Sėrius
- Kylam vyrai!..
Bet mūsų šauksmą užgožia baugus ir šiurpą keliantis varinis rago gausmas...
Ir tarsi žemė pabunda, atgyja, tarsi iš kapų pakyla zombiai, tarsi iš daubų iššoksta baubai, kipšai ir visokie kitokie nelabieji...
Paskui rago gausmą nugriaudi kovingi šauksmai, nuo kūdros ir pakasynų laužo pusės ataidi baubimas ir rėkimas, stūgavimas ir išdygsta „slibino dantys“ – daugybė šešėlių – daugybė vyrų pasileidžia per pievą...
Puldamas į priekį, dar spėju pastebėti, kaip Sprigtas užmeta ragą už nugaros, čiumpa skydą, kalaviją ir subaubdamas puola paskui mane...
Porelė gerų šuolių ir pirmąjį sutrikusį priešą parbloškiu skydu, antrajam kertu mačete... Gyvuliškas riksmas ir aižiai metalu atsiduodantis kraujas...
Sprigtas perduria mano parblokštą priešą, o Sėrius suvaro ietį į kiek nuošaliau stovintį vyrą, bet ieties ištraukti jau nepajėgia, bet ir nesistengia – paleidžia ją ir jo rankose tarsi savaime išdyksta kirvis, kurio ašmenys dusliai sudunksi į vis tik spėjusį pakelti nedidelį skydą priešą...
Atsivedėdamas kertu Sėriaus priešininkui – ne dvikova, o kirstynės – ne vieta kilnius durnelius vaidinti...
- Aaaaa... – subaubiu, sumosikuoju mačete.
Kraujas kaista, kojos pačios neša, rankos pačios dirba... Bet koks pervargimas ir nemiega pavirsta į siautulį...
- Belaisvių neimti! Visus kirsti! Nachui!!!
Bet mano įsakymų ir nebereikia – vyrai ir taip įsiutę, ir taip pavargę nuo laukimo – patys sau jau siautėja – tarsi lavina užvirsta ant klastingųjų bohų, kurie įsibrovė mūsų žudyti, į mūsų stovyklą...
Mačiau, kaip kai kurie priešai net meta ginklus ir paknopstom skuodžia link savo stovyklos, o kai kurie bando priešintis, bet maniškės dešimtinės, jau spėjusios pavirsti į kokią tai orkų bandą vienu ypu užgniaužia bet kokį pasipriešinimą...
Bet va, išdygsta drąsuolis, kuris suklykia bohų karo šūksnį ir kaip nemirtingas berserkeris stačia galva mane puola – dusliu trinktelėjimu atremiu jo kalavijo smūgį bronziniu skydu, trenkiu mačete, bet čia pat matau, kaip priešo galva kažkieno pakirsta – matyt Sprigto – nusvyra šalin, mane aptaško karštas kraujas – net spėju nusispjauti, o priešas, kaip begalvė višta vis dar iš inercijos juda, bet jį perskrodžia kažkieno ietis, o aš smūgiuodamas skydo briauna beveik begalvį kūną parverčiu ant žolės, peršoku ir jau lekiu į naują priešą, kuris... kuris beje į kovą nestoja – persisukęs bando sprukti, bet jo kojos praslysta drėgnoje žolėje, užkliūva už kažkieno mantos ir Sėriaus kirvio ašmenys kerta per jo pakaušį...
- Persekiot priešą! Į stovyklą! Paskui juos! – išrėkiu subaubiu, bet mano įsakymų, aišku niekas negirdi – visi ir taip darbuojasi, persekioja ir vejasi sprunkančius...
Sudreba žemė daužoma kanopų...
Štai ir Surkus į kruviną puotą su savo „kentaurais“ atidunda...
O Dievai, kiekvieną kartą išvydęs prieblandoje lekiančius raitelius, negaliu nenusistebėti jų panašumu į tuos legendinius kentaurus... pasakiškas būtybes...
O taip, pasaka, ne pasaka, o žiauri realybė...
19.
- Stumkit juos į upę, stumkit į upę! – išrėkiu, sumosikuoju.
Vis tik stovykloje kažkas iš bohų buvo likę, suskubo gintis, susitelkti. Spėję suskubti klastūnai įsiliejo į jų gretas ir dabar ši saujelė drąsuolių dengėsi vežimais, bandė gintis...
Bet vežimai ne ratu sustatyti, gynybai neparuošti – kokia gi iš jų nauda? Šiaip – nedidelis trukdis, ir tiek...
Jau gerokai prašvitus gerai matėsi, kaip lekia mėtomos akstys, verčia priešą slapstytis, o skydais besidengiantys maniškiai kabarotis ant vežimų, supti tuos pačius vežimus ir bohai neištveria slapstytis, neatlaiko spaudimo, atatupstomis traukiasi link upelio...
Girius baubia rėkauja stumdo vyrus ir jau padrika, bet tvarkinga skydų siena žengia į beveik beginklius bohus. Kodėl beginklius? Ogi susmigusios į skydus akstys privertė juos mesti tuos skydus ir dabar tik kaip kokia piktų avių kaimenė, kuri bando per iečių ilgį neprisileisti plėšrūno, spaudžiami bohai po truputį traukiasi... traukiasi ir tirpsta – tai vienas, tai kitas sušukęs krenta nuo paleistos trumpos ieties, nuo aksties, krenta, jį palieka, o maniškiai kritusį pribaigia – ne koks reginukas.
- Raitelius praleiskit! – subaubiu ir mosteliu Surkui, kuris su savo gauja kaip tik apsigręžė ir jau gavęs erdvės, nes priešas atsitraukė nuo vežimų, leliakiodami, atkišę ietis puolė – ir dar taip aršiai, kad maniškiai vos spėjo pasitraukti nuo kelio...
- Kelią!!! – rėkė priekyje lekiantis Surkus...
Ir toliau net kautynių nebereikėjo – tuom jos ir baigėsi – išlikę bohai metėsi kaip kurapkų būrelis į visus šonus, kuo toliau nuo maniškių pėstininkų ir atlekiančių raitelių – bet atviras kelias buvo tik link upės, upėlio – kuris tarsi žymėjo girios ribą...
- Bled... – sugriežiau dantimis. Nieko jau negalėjau padaryti – vyrai patys savo darbą žino, susitvarkys. Bet na jau taip gi nesinorėjo, kad nors vienas bohas paspruktų! Išlikęs ir apie žūtį žinią į Albę nunešęs bohas mums pridarytų labai, na net labai daug bėdos!
Bet nevertėjo jaudintis. Nevertėjau, jei būčiau žinojęs, jei būčiau nuspėjęs...
Ką?
O gi tai, kad vos tik į negilų upelį pabaidyti bohai subrido, vos tik iššoko į kitą krantą, kai nuo klyksmų vėl sudrebėjo ausų būgneliai – nuo šviežių ir negirdėtų karo šūkių...
Sujudėjo krūmai, atlėkė akmenys, iššoko girios laukiniai ir tiesiog mūsų akyse pradėjo lupti, ir tiesiogine to žodžio prasme – skersti visus, kas tik iššoko į kitą krantą.
Net mūsų vyrai sustingo...
- Į kitą pusę neiti! Į kitą pusę neiti!!! Nelįsti! Statysi sieną!.. Sėriau, varyk vyrus nuo upelio! Rikiuotis pagal šimtines! Sprigtai, pūsk rikiuotės signalą! – užšokęs ant vežimo sumosikavau, išrėkiau ir užsikosėjau...
Laimei, nė vienas priešą persekiojantis maniškis taip ir nepasiekė kito kranto – ką ten nepasiekė?! Net įbristi nespėjo...
O štai bronzinio rago gausmas visiems smegenėles atšaldė kaip nebūtų geriau atšaldęs net ledinis kalnų vanduo...
Vanduo...
O vanduo ir pakrantė nusidažė krauju ir lėta srovele tekėjo sau toliau...
Priešų nebeliko, bohų, buvusių bendražygių nebeliko... Kaip nebeliko ir jokios draugystės...
O tuo tarpu vyrai lakstė, rikiavosi, stojo į savas šimtines...
- Sėriau, neškit čia savus lankus! – išrėkiau dar kartą atbula ranka nusibraukdamas krauju aptaškytą veidą – laimei - ne mano krauju.
Sėrius išgirdo, suvadovavo, nuo į tvarką stojančių, persirikiuojančių šimtinių atsiskyrė jo žmonės ir paknopstom, tekinom, pasileido į stovyklą...
O taip! Lankininkai dabar, būtent dabar – aukso puodas! Ta prasme, per kelias akimirkas susidoroję su sprunkančiais bohais, girių žmonės sustingo ant upelio kranto ir jų vis daugėjo.
Tik šį kartą niūrūs ir tylus. Ginkluoti ir grėsmingi...
Tarp mūsų dviejų - trijų žingsnių upelis, keli lavonai ir tyla.
Na taip, tyla: vyrai stebėtinai greitai persigrupavo, trys stiprios šimtinės sustingo, šalimais jau išsirikiavo ir Surkaus raiteliai... betrūko tik Sėriaus lankininkų, kurie ilgai neužtruks...
Po mūšio lauką šmirinėja Pamedžio vaikiščiai – ieško sužeistų, ar negyvų mūsiškių, priešą pribaiginėja, bet kad kažką neštų link mūsų stovyklos – nemačiau. Aha, duok dieve ar dievai, kad maniškių būtų žuvę kuo mažiau – vyrų reikės, reikės prasimušti namo per bohų žemes. Jei nereikės dar čia, prie girios ribų galvų guldyti...
Kažkoks tai patas, ar ką? Priešstova. Mums nafig nereikia į tą girią, o kas galvoje pas anuos – niekas nežino.
Gal laikas sužinoti?
Nulipau nuo vežimo, kaip nuo kokio šarvuočio, užteks čia „Tautos vadą“ vaidinti.
Atrėmiau skydą į vežimo ratą ir lydimas Sprigto, Pamedžio ir vaikio pasiuntinuko, prasiskyrus Giriaus vyrams, žengiau priekin visų, arčiau upelio.
Demonstratyviai įsikišau kruviną mačetę į diržo kilpą (nieko jai tas kraujas nepadarys – čia ne vietinis anglies prisotintas gelžgalys, nesurūdys), sunėriau rankas ant krūtinės ir sustingau.
O ne, šalmo net neketinau nusiimti, o tai dar koks baibokas iš savo laidynės paleis akmenį ir guzu neatsipirksi.
Visi laukime...
Visi nežinioje...
Bet dar kovos užkaitintas vyrų kraujas neatvėsęs, neduok dieve kibirkštis ir... Geriau apie tai negalvoti...
Bet ilgai nereikėjo nei galvoti, nei negalvoti: anapus susirinkusi galvažudžių gauja prasiskyrė ir priekin jau išėjo jųjų vadas. Matytas snukis. Aha, dar vakar matėmės.
Ir ko iš jo laukti?
Iš šurmulio supratau, kad jau matyt renkasi Sėriaus lankininkai.
Puikumėlis, bet pasisukti, pasižiūrėti negalėjau – reikia vaidinti padėties šeimininką.
Užtat į nežymiai rudaplaukį tatuiruotą barzdočių (toks savotiškai šviesus šatenas, gal tik kasytėmis supinta barzda kiek ryškesnė) vėpsoti galėjau kiek tinkamas ir nė kiek nesidrovėjau.
Beje, kaip ir jis pats!
Vienas kitą nužvelgėme, žvilgsniais suvalgėme.
Labai jau jis ten kažkuo nuo visų šiapus alpių ir nelabai skyrėsi. Vadas kaip vadas, valingas žvilgsnis. Žydraakis. Bet tatuiruoti žmonės man visada kėlė pasidygėjimą. Nemėgstu tatuiruočių. Nors kokios jo ten tos tatuiruotės? Vienas skruostas – trys juostelės (adidasnikas kažkoks), o kitą puošė spiralės ženklas labai panašus į mūsų moterų antsmilkinius, kurie gyvačiuke iš vielos susukti.
Kilstelėjau dešinę ranką tuščiu delnu į jį (universalus toks pasisveikinimas), nuleidau ir užkišau už diržo nykštį kaip koks povas (kairė ranka įremta į šoną, kiek aukščiau mačetės rankenos.
Visa ta mano povyza turėjo reikšti ką tai panašaus į „taiką“, ale – karo man nereikia.
Anųjų vadas lėtai linktelėjo, atsikrenkštė:
- Visi bohai. bohų giminė, visi. Peržengti šventas upė žus, - kimus balsas su žvėrišku akcentu nenuaidėjo garsiai, bet raiškus. Khm. Labai tinkantis charizmatiškam vadui, be kita ko. – Čia mūsų žemė būti, - pirštu pabaksnojo sau tarp kojų.
Aišku rodė sau po kojom, į žemę, bet pervargusios smegenėlės nupiešė kokį tai visai kitokį vaizdą - mintyse net nusiviepiau: „ja-ja ir mano pimpas būti very grosse...“
- Mes ne bohai. Mes venedai. Mes nežengti į jūsų žemė, - atsakiau.
- Jūs eiti su bohais.
- Daugiau neiti, - mostelėjau ranka į buvusį susirėmimo lauką. Tuo pačiu pasinaudojau proga dirstelėti sau už nugarų: na taip Sėriaus lankininkai jau su paruoštais, bet nuleistais lankais stovėjo už rikiuotės nugarų, o pievoje vis tik pradėjo kilti skystas rūkelis. – Bohai mus išduoti. Mes keliauti į savo žemę. Toli į šiaurią. Daug mėnulių keliauti į šiaurę.
- Des Bohh, - tarsi atsidusdamas, tarsi sakydamas „štai tokie tie niekšai bohai“, ištarė girinukų vadas. – Blogas draugas bohh.
Linktelėjau.
- Tesaugo jūsų žemę dievai. Tegu maitina sočiai ir globoja jūsų vaikus, - vėlgi – universali šiuolaikinė formulė. Nieko daugiau.
Vadas kažkaip keistai sau po nosim kriuktelėjo, tarsi didelę gilę ar skanią šaknį suradęs šernas kuilys, ir linktelėjo:
- Tegu dievai jus globoja kelyje.
- Tebūnie, - vėl kilstelėjau ranką delnu aukštyn, link jo, kaip koks hitlerjungas.
- Salvie, - lygiai taip pat mostelėjo plačiasmakris vadas ir pasukęs galvą kažką sumurmėjo saviškiams, šie sujudėjo.
- Trimituok Sprigtai... nors ne, netrimituok. Vyy-rai! Apsisukt! Į stovykląąą, žengte žengt!
Komandą pagavo Girius, Vaivis ir Apuokas...
Nuaidėjo komandos. Vyrai tvarkingai apsisuko...
- Pamedi, apžiūrėk naują turtą, keliam stovyklą per pusdienį link kalnų... Genį! Kur Genys! Genį – iššniukštinėkit visą lauką, pakrūmius, ar nėra kur kas pasislėpęs...
Žodžiu, o toliau, viskas kaip visada... Žygio tvarka...
Ir nauji pamąstymai kaip reikės keliauti toliau... Jei nors kas nors paspruko, bus nelabai gerai, bet kaip čičionai sako: „dievai nenorės, kielė nesuės...“
Mano vyrai pajudėjo tvarkingomis kolonomis...
Girinių vyrai ištirpo girios prieigose...
Tik aš, o priešais mane girinių vadas...
Mostelėjau jam, jis mostelėjo man... beveik kartu apsisukome ir nupėdinome paskui savo vyrus...
20.
 |
| Tai DI sukurtas paveikslėlis praeito tęsinio motyvais |
Tęsinys planuojamas 2025-05-23
