Epilogas
1.
Algiai
(Algiai - pasiuntiniai: – algoti, alginti, alkinti, tai reiškė „šaukti“; algys – „šauklys“)
Tauragarbį... – taip dabar vadinasi toji dar prieš porą metų nužiūrėta kalva, dabar jau piliakalnis.
Tauragarbis... dabar jau didelė įtvirtinta gyvenvietė. Na, ne visai tokia kaip noriu, bet jau įtvirtinta. Ir krauju krikštyta.
Tais metais Daija buvo davinga (a.p.: „Daija“ – ko gero galima prilyginti senovinei Dagos, dagotuvės arba derliaus dienai-šventei. „dai-“ – tai „dovana“, galimai vėliau transformavusi į „daga“ – dygti arba sudygęs grūdas, o davinga – tai gausi). Darbo rankų trūko, bet derlius gausus. Gal net geriausias per visus pastaruosius metus.
Gausus ne tik Tauragarbio apylinkėse, bet ir prie Tauragarbio prisijungusiose kaimyninėse žemėse, tad pagal duotą priesaką ir susitarimą, į Tauragarbį atėjo pakankamai gausi duoklė – Pelkus buvo patenkintas, kaip meškinas medaus statinę išlaižęs ar lapė grietinėlės prilakusi. Ir ne vien tik žmonės duoklę nešė, bet ir mainams susirinko. Bet, svarbiausia – močios Moros burtų, pranašavimo pasiklausyti, naujienų sužinoti. Juk žinia, kad per Dają, kalbantys su dvasiomis ir dievais (Tėvais) gali kitus metus pranašauti, ateitį spėti, o Tauragarbio žemėse, Veneduose ir toli aplinkui, jau senai gandai sklido, kad močia Mora niekada neklysta, jog jos pranašystės, nors kartais ir miglotos, bet išsipildančios. Tad sugužėjo ne tik aplinkiniai svečiai-sveteliai, bet ir svečiai iš šiaurinių genčių – gulkių, seimbių, notagų ir jogių, ir net nuo tolimosios Mėmės upės...
Tik teta Mora savo garsu nebuvo labai patenkinta, bambėjo be perstojo. Nors, gal tai tebuvo tik kaukė – kad ir žiežula, bet įsikūrusi Tauragarbyje, žmonių nuo savęs nevijo, kaip kad neretai būdavo Uloje.
Tad Tauragarbius virto tikru skruzdėlynu, kuris ošė netgi daugiau nei desnas dienas (dešimt dienų). Net alaus-midaus pritrūko, visos atsargos buvo ištuštintos, netgi ir tos, kurias sveteliai atsivežė...
Dajai paaukoti jaučiai ir ožiai suvalgyti taip, kad net kauleliai bolavo... Protėviai ir šių žemių dvasios liko patenkintos, o girių laumės nešykštėjo rudeninių gėrybių...
Na, o burtai? Pranašystės?
O ir burtai ir pranašystės gi irgi visai neblogai krito. Netgi bobai gausiai savo voratinklius pynė, tušti tarp paparčių ir žolių nekadarojo.
Dienos buvo skaisčios ir šiltos, pūtė pietinis-rytinis vėjas, kuris žiemai pranašavo gausų sniegą ir šaltį, o tai reiškė, kad žiemkenčiai ir kitais metais gausiai suderės.
Visi buvo patenkinti, sotūs ir laimingi. Galgi tik kartino neramios žinios iš vakarų, nuo piktų žemių, bet ir jie rodos aprimo, nustojo lysti į aistų žemes, aprimo.
Kokia tai tyla prieš audrą ir tik vadai žinojo, jog ne viskas taip gera ir ramu, kaip gali pasirodyti. Galgi ir bus kitais metais toks pat gausus derlius, bet močios Moros mesti burtai ramybės nežadėjo: pranašavo vaidus ir kokius tai rūpesčius. Ir guodė tik tai, kad pasak jos burtų, išėję žygin vyrai dar iki sauso šalčio turi grįžti. Ne visi, bet daugelis, geromis ir didžiomis gėrybėmis nešini, bet su blogomis žiniomis...
Ir kai jau pradėjo svečiai ir sveteliai skirstytis, josios pranašystė pradėjo pildytis: nuo Vystulos atėjo žinia, jog algiai atjoja, žinias nuo vyrų nešini...
Kai kurie jau išėję sveteliai, net sugrįžo naujienų išgirsti, į keliauninkus paspoksoti...
Net tik pavasarį draugais ir duoklininkais tapę vystuliečiai atėjo pasakų paklausyti – juolab, tarp Alaus, algių vado dešimtinės Rik-Avanas buvo, kuris nė kiek į įkaitą nepanašėjo. Netgi susvetimėjo, savo gentimi ginklo brolius laikyti pradėjo...
Ištesėjo grėsmingas vadas Sa-Ulius savo žodį ir jie visi tapo lygiais tarp žygio brolių, tik kad ne visi sugrįš – tik trejetas gyvų beliko, kiti galvas paskutinėje kovoje prieš venedus išdavusius bohus galvas padėjo...
Ir tie, kas susirinko naujienų pasiklausyti, nenusivylė. Klausydamiesi pasiuntinių galvas kraipė, patikėti negalėjo, kai šie porino apie keistus žmones, keistus svetur matytus papročius; kalnus dangų remiančius, net su vasarą snieguotomis kepurėmis; uolėtus tarpeklius per kuriuos einant kartais net dangaus nesimato; plačias ir sraunias upes, kuriomis laivai didesni už trobas vaikšto ir klastingus vyrus sijonais (togomis) vilkinus, kuriais pasitikėti negalima, kurie nežinia kokiems piktiems dievams meldžiasi ir auksą, tą minkštą nerūdijantį metalą garbinančius; keistus valgius ir skanėstus...
...apie pasaulio kraštą už kurio dievai (Tėvai) eiti neleido, net žemę drebino, virpino...
...apie vyrų drąsą ir narsą...
...apie gausius turtus, kuriuos čionai gabena, kuriuos visi galės Tauragarbyje pamatyti, kurie vėliau kiekvienam žygio vyrui pagal nuopelnus ir susitarimus padalinti...
Sunku jais buvo patikėti, bet matant kelionės negandų suvargusius pasiuntinius, jų žodžiais nepatikėti niekas nedrįso: jų ir apranga jau buvo kiek kitokia, ir ginkluoti visi taip, kad tik iš pavydo seilę varvinti buvo galima... Daugeliui tik pasvajoti: bronzinės ir sidabrinės segės, grandinės, platūs diržai su skydeliais saugančias pilvą ir net iš plokštelių sunerti šarvai, kurie ant jų gulėjo tarsi žuvies žvynai, ir net šalmai, kurie saulėje švytėjo, o prie juosmens kiekvienas ne tik po gerą durklą, ir metalinį kirvį prisisegęs nešiojo, bet ir žvitriais kalavijais puikavosi...
Turtingi, pralobę algiai... pasiuntiniai...
Liūdino tik, kad ne visi vyrai iš žygio grįš – nemažai jų galvas sudėjo, Anapus išėjo. Kas, kad juos nulydėjo priešų dvasios amžiams pasmerktos jiems tarnauti – juk vyrų vis tiek nebėra...
Nors kiek čia tų pasakų klausysi? Tad dar po penkctadienės (po penkių dienų) Tauragarbį apgaubė galimai jau senai laukta ramybė, rutina...
- Tai jūs grįšit? – pertraukusi Alaus pasakojimą, pasiteiravo Alaus Aistapė, kuri, kaip šeimininkė sėdėjo garbingiausioje sueigos vietoje. Ilgojo menės stalo gale.
Toks stalas menėje nebuvo niekur paplitęs: – tai Saulius naujai įvestas paprotys, kuris panašu, kad ir po kitas gimines pamažėle plisti pradėjo. O kodėl gi ne? Štai, kai rudeninė diena tokia niūri, laukia pliaupia lietus ir lauke sueigos surengti net mintis nekyla, nereikia jokios vietos jai ieškoti, nereikia prie ugniakuro ant kelmukų sėdinėti ir trukdyti prie jo besisukiojančioms moterėlėms...
Menė, kurioje gyventi jau beliko tik vyresnieji ir jų šeimynykščiai - didelė – visiems vietos pakako. Tad tas ilgasis stalas tiko ir valgiui, ir jo ruošimui, ir štai – net sueigai. Mažajai sueigai, kai tik vadai reikalus sprendžia.
Tad dabar prie bendro ilgojo puotų ir sueigų stalo, ant suolų sėdinėjo tik artimiausieji. Žinoma, galustalėje, tolimesniame nuo įėjimo gale sėdėdavo pats Saulius ir jo brangiausioji. Tik dabar jo vieta tuščia... Tad per tarpą, po dešinei, Pelkus rymojo, susidėjęs ant stalviršio rankas... Alus... Aistapei iš kairės – močia Mora, tarsi pati būtų kokia tai šių namų dvasia... Kiaunė... ir dar keletas vyresniųjų, tarp kurių kaip tai netikėtai dar neišvykęs Karius – Aistapės tėvas su savo pačiute Rasa, gulkių Vydžius ir net Žiyžagas – Giriaus tėvas, kuris net perkreipęs galvą klausėsi pasakoriaus.
Štai, kai Tauragarbis po Dajos ištuštėjo, tik dabar Tauragarbio vyresnieji ir šeimynykščiai, bei artimiausieji venedų bendražygių vadai, pagaliau galėjo laisvai kalbėti ne apie pasaulines grožybes, o apie Tauragarbio, venedų reikalus. Tik Aistapei sunkoka buvo sėdėti – besilaukiančiai, galimai paskutines dieneles, pilvas trukdė.
Alus pritariamai sulinksėjo:
- Taip jau sutarėm, kad atnešus žinias, atgalios grįšiu su naujienomis.
- Iki rudens pliurzų spėsi? – įsikišo Pelkus.
- Turėtume. Rigis Saulius, kai mus išlydėjo, šiapus Viadvos buvo ir iki pliurzos iki Mogylų galvojo suspėsiąs, o tai pusė kelio iki vystuliečių. O ten jau šalčio, kuris pažliugusias pievas ir pelkes surakins, vežimus ant šliūžių ketino pastatyti ir atbildėti su žieminiu vėjeliu. O mes ką? Mes lengvomis jojame, o lengvomis kelias tris kart trumpesnis.
- Tas tai taip, - linktelėjo Pelkus ir susimąstęs pasikrapštė nosį, žiojosi kažką sakyti, bet tuoj pat užsičiaupė, nes staiga močia Mora sukrutėjo, sušnypštė ir iškėlusi ranką virš stalo, ant jo pažėrė smulkius kaulelius.
Net Aistapė, kuri jau buvo močios burtų mokyta, pasilenkė dirstelėti kaip jie iškrito ir vos išvydus nusišypsojo, ir vėl patogiau atsisėdo, o močia Mora suurzgė, palingavo galva ir savo girgždančiu balsu ištarė:
- Ko čia veizėjat? Pasakok, pasakok, viskas bus gerai, - ji net nesiteikė kam nors aiškinti, ką jos burtas parodė.
Prie tokio jos elgesio nepratęs Žiyžagas net galva sulingavo, bet niekaip nieko nepakomentavo. Nors jam, kaip ir Kariui, kai kurie naujieji venedų – jų gentainių papročiai akis badė. Štai, kad ir tokia štai sueiga, kur net vadų moterys kartu sėdi, o kad dar ir kerėtoja... Bet...
- Aha, taip... Apie ką aš čia? – Alus net susiraukė bandydamas prisiminti ties kuria pasakojimo vieta jį pertraukė vadienė Aistapė.
- Kaliusas... – pusgarsiu ištarė susiraukusi, paniurusi ir galvą nuleidusi Kiaunė. Ji, po juosta sidabrine pynute ir antsmilkiniais papuošta skraiste, stengėsi slėpti akis ir nerimastingai smiliaus nagu tarsi braižė, tarsi į stalviršį nagą galando, negarsiai krebždeno.
- A... aha, taip... Taigi, Kaliusas. Nuo kieno rankos jis žuvo, niekas nežino. Jį ryte, po to kai išsiskyrėme su laukiniais giriniais, rado mūsų stovykloje nukirsdintą. Tamsu buvo, tad niekas nežino kuris vyras prieš ką stojo – visi išvien kovojo. Taigi... khm... taigi...
Visi nejučia sužiuro į rudaplaukę Giriaus pačią. Jai Alaus atneštos naujienos buvo pačios niūriausios: tėvas sus savo bendražygiais žuvo kažkur už kalnų, už pasaulio krašto, o brolis žuvo niekingoje išdavystėje. Kaip ir žinia, kad jos gentainiai sulaužė draugystę. Gal būt tik Alus, vienintelis žinojo, jog Geomeksas ne tikras jos tėvas, o Kaliusas ne kraujo brolis. Bet aistų supratimas apie gentį ir giminę, nuo bohų skyrėsi, juolab, ji jau seniai kaip ir ne bohų giminei priklausė, o venedų, tad nors jų žvilgsniuose ir žodžiuose priekaišto nesimatė ir nesijautė, bet...
- Per anksti Kaliusas tapo vadu. Per anksti, - tylą nutraukė pati Kiaunė ir tarsi pasitiesindama pridūrė: – Kiek jį prisimenu, jis visada garbės ir kaip ir Geomeksas, valdžios troško, bet Geomekso (nepavadino tėvu) išmintimi nepasižymėjo. Žalias dar... buvo... Jei būtų pažinojęs Girių, venedus, geriau, tai niekada nebūtų pamanęs, jog Girius, kaip mano vyras norės tapti Albos bohų vadu...
- Nežinau aš to Kaliuso apie kurį kalbat, - linktelėjo Žiyžagas, - bet tas tai taip, dukra mano. Nėra čia tavo kaltės...
- Aš dešimtį ar daugiau metų buvau bojų belaisvis, tad patikėk, Žiyžagai, jis kitaip ir pagalvoti negalėjo... Papročiai jų tokie, - subarbeno pirštais Pelkus. – Nurimk, Kiaune.
- O aš ir rami, - staiga išsitiesė Kiaunė. Visi pamatė rimtas, gal kiek ir neįprastai liūdnokas, šiaip dažniausiai nuotaikingos moters akis. – Mano duomas čia. Čia mano vaikai, čia mano giminė. Ne ten, - net trumpu mostu palydėjo savo žodžius. – Geomeksas ne mano tikras tėvas, Kaliusas ne mano tikras brolis. Nežinia ką dar būtų sumąstę, galgi net Danajai paaukotų, kad tik tikrojo didžiojo vado, mano tėvo Manuonuno kraujo bohų žemėje neliktų...
- Na ir puiku, na ir puiku, - močia Mora net uždėjo savo kaulingą delną ant Kiaunės rankos ir tarsi ramindama suspaudė jos pirštelius. – Tavo geras kraujas ir jis dar parodys savo jėgą, bet ne ten, o čia. Čia tavo duomas, kaip pati sakai. Užmiršk. Burtas ir likimas tavo čia (Kiaunė sulinkčiojo, netgi sublizgėjo dėkingumas jos akyse), ir užteks apie tai. Čiurrrr... Tęsk, vaike, tęsk. Kaip ten toliau? O tai kol baigsi, tai ir Aistapės vaiko sulaukt suspėsim, chi... – močia Mora staigiai pasukusi galvą, kad net ant veido užskleistos kasytės sulingavo, dirstelėjo į Aistapę, kuri kiek išsilenkė ir susiraukusi sudėjo rankas ant pilvo: - Vis labiau spardosi, ar ne?
- Aha... nekreipkit dėmesio, tęsk Alau... Tęsk.
- Akhmmm... Taigi, va, - sulinksėjo Alus, persibraukė ranka nesenai venedų papročiu plikai skustą smakrą, kilstelėjo medinį puodelį su atšalusiu mėtų viralu ir suvilgęs lūpas tęsė: - Bet mums kito kelio neliko, kaip surengti naujas pakasynas, susikrauti mantą ir keliauti per bohų žemes. Stengėmės keliauti greitai ir spėriai kiek tik galėjom. Rigis Saulius (sėdintiems prie stalo šis naujas vyriausiojo vado atitikmuo kažkiek rėžė ausį) nuogąstavo, kad vis tik liko gyvų ir jie nunešė žinią Albos bohams apie jų gentainių žūtį ir jie mums pastos kelią. Taigi, štai. Ir ko gero kažkas tai išgyveno, ir žinią nunešė, bet geriausi vyrai galvas jau buvo sudėję anapus kalnų, nuo romanų rankos, o kiti išsklaidyti būriai negrįžę, tad niekas mums nespėjo pastoti kelio, nors piktai lydėjo per visas žemes. Ir jautėme, kad mus seka, ir persekioja, bet liesti nedrįso. Neturėjo jie tokios jėgos, bet kaip paaiškėjo, jas telkė. Girdėjome tolimus garniksų garsus, žvalgai jautė kokį tai judėjimą, o gyventojai mums pasirodžius slėpdavosi, kai kur kelią suardyti bandė, mums judėti taip trukdė, bet mes judėjom. Va.
Alus vėl nutilo norėdamas praskalauti gerklę, bet niekas neištarė nė žodžio – visi kantriai laukė pasakojimo...
- Tai va. Jau manėmės, kad sėkmingai išeisim iš Albos slėnio ir netgi išėjome. Pamenat Gauruočių slėnį? – Alus net pasilenkęs virš stalo nužvelgė Pelkų, Aistapę, Kiaunę ir net trumpai dėbtelėjo į močią Morą.
- Aha, - tyliai ištarė Aistapė, Pelkus pritariamai linktelėjo.
- Ar čia pamirši? – subumbėjo močia Mora. – Pamenam, pamenam, na?
- Tai va, khmmm, - atsikrenkštė Alus. – Štai ten, netoli apleistos gyvenvietės, kurią dar gauruočiai išpjovė, ir pavijo mus bohai. Ir jų buvo daug. Baisiai daug! Visas slėnis krebždėjo nuo jų vyrų. Vėliau, po viskam, tai primetę pagalvojom, kad trys, o gal net penki prieš mūsų vieną. Labai daug jų susirinko. Ir kaip rigis sakė, mūsų laimė, kad tai ne geriausi vyrai, ir vienybės juose nebuvo. Susirinko kas galėjo. Net vaikigalius matėme ir, net – senius. Kai kurie labai blogai ginkluoti, o kiti net nuogi į mūšį ėjo (Kiaunė ir Pelkus, kurie pažinojo bohų papročius, net šyptelėjo, nes suprato, jog šie – tai berserkeriai, kurie kovoje buvo pasiryžę save aukoti, o jei išgyvens – aukštesnį kario statusą įgyti, į bohų elitą patekti)... Taigis. Va. Bet mes spėjome užeiti ant kelio, kuris jau anapus Bohų kalnų vedė ir į Viadvos (Oderio) slėnį vedė. Iš vienos pusės stačios ir mišku apaugusios uolos, o iš kitos šlaitas, kuriuo net meška neįkoptų, gal tik kokia strakaliojanti kiaunė ar žiurkė ir pajėgtų...
- Tai ką gali žiurkė, gali ir žmogus, - tyliai sumurmėjo Pelkus, bet Alus nugirdo ir pritariamai sulinksėjo:
- Taip-taip, ir rigis Saulius tą patį sakė. Bet nieko neliko, kaip stoti į kovą. Už to kelio kovai vietos prieš gausų priešą netinkamos. Tad link Viadvos pasiuntėme vežimus ir nešulinius arklius su Pamedžiu ir jo vaikigaliais, bei pasiligojusiais vyrais, o visi kiti stojome į kovą. Pavyko užversti perėją keliais medžiais ir už jų stojus gintis. Tai ne status kelias, mūsų Tauragarbio pylimas statesnis, tad mus pulti buvo galima, nors ir sunku. Jei būtų mažiau tų nuogalių, gal ir net nebūtų drįsę, bet jų buvo daug ir jie manėsi, jog mus sutryps, sumindys su žemėmis. Tad puolė. Jų milžiniški variniai ragai (garniksai) dūdijo kaip pasiutę, net mūsiškius užgoždami, siaubą varydami, bet nebuvo nė vieno kovotojo, kuris apsišiktų ar bent per žingsnį atsitrauktų. Visi kaip vienas stojo. Tik visi ant kelio netilpo, tik po dvi dešimtis ir Sėriaus lankininkai... Taigi... Tą dieną jie net penkis kartus puolė, kai tik atmušdavom, rigis kovotojus pailsėjusiais vyrais pakeisdavo, bet lankininkų nebuvo kam pakeisti, tad jau po pietų jų pirštai nuo templių krauju sruvo, o rankos vos lankus nulaikė... Khmmm... rigis Saulius, Pelkau, prašė perduoti, kad lankininkai mums labai reikalingi, tegu papajai ir mūsiškiai kas tik moka kuo daugiau tų skalotiškų lankų pagamina, o visi vaikai ir net merginos, mergaitės, kas tik polinkį tam turi, tegu mokosi šaudyti iš lankų (Pelkus pasukiojo marmūzę, bet nieko nepasakęs, tik linktelėjo). Bet jie (bohai) šaulių neturi, o jei turi, tai jų lankai prasti, kaip ir mūsų miškinių, tik smulkiam žvėriui medžioti tinkami. Tačiau puikiai akmenis moka svaidyti. Turi jie ten tokias svaidykles, kuriomis įsuka akmenį virš galvos ir į mus paleidžia. Ir taikliai niekšai juos svaido... O mums vakarop net strėlės baigėsi ir Sėriaus lankininkai kaip ir visi kiti jau į kovą stojo. Vien tik akstimis ir ietimis gynėmės, o jie vis puola ir lipa, atsitraukia, pailsi ir vėl puola ir lipdami per savų žuvusiųjų ir sužeistųjų kūnus, vis puola ir puola... Net galiniai vyrai, kurie buvo pakeisti, nespėdavo deramai pailsėti... Net sužeistieji, kurie ginklą nulaikė, kovos lauko nepaliko. O jie svaido tuos akmenis iš svaidyklių ir gaudžiant ragams, puola, lipa... Porą kartų jau manėmės, kad perlips užtvarą, bet pavyko ragotinėmis atsiginti, o įžūliausius kirviais pribaigti... Net Sauliaus ranka su blyksinčiu kalaviju nusvirusi iš nuovargio buvo, beveik nebevaldė jis jos, kai sutemos atėjo. Nebuvo vyro ir moters, kuris priešakyje nestovėtų, kuris kovos neparagautų... Ir jau tik aptemus, sutemus tie žvėrys aprimo...
Alus nuleido galvą ir tarsi paskendęs atsiminimuose, tarsi vėl mintimis į tą laiką sugrįžęs nusipurtė, galva palingavo...
- Jei tai nebūtų kalnai, matyt iki kelių kraujyje vaikščiotume. Kojos nuo jo net slydo... ohhh...
- Ir akstys, kaip ir strėlės mums baigėsi – sutemus lindom iš atitvaro, apgraibom akstis ir strėles rinkome, iš kūnų traukėme. Ir skydus, taip pat – labai daug suskaldė nevidonai, o pakeisti nebuvo kuo. Gerai jei vyras bent porelę atsarginių turėjo... Vienas vyras net žuvo ginklus berinkdamas: kokstai priešas tik sužeistas atsigavo ir savo durklą jam į šoną suvarė... Beje, bohai irgi trumpas ietis, kurias svaido, naudoja, ir mums nemažai žalos jomis pridarė. Tik jų tos trumpos ietys negeros – jei tiesiai į skydą nepataiko, tai atšoksta... Bet ir mūsų akstys, eeechhh... ne kaži kas... Nors kai kurie, matyt vargingiausi, savo skydus iš vytelių gamina. Jie lengvi, vieną smūgį gerai atlaiko, bet akstis į juos gerai sminga ir trukdo jiems deramai prisidengti... Taigi... Sunkiausia ir buvo, kai po nuogalių šarvuočiai į kovą stojo. Štai juos tik su ragotinėmis ir nuvijome. Ir kovoja jie nederamai – kiekvienas sau. Netgi vienas kitam trukdo. Nors kokia ten rikiuotė, kai reikia į nuolydžiu kilti, kai kojos nuo žvirgždo ir kraujo slysta? Gerą vietą vadai mūšiui parinko, gerą...
Alus, kurio balse jau jautėsi kalbėjimo nuovargis, įsikibo į puodelį ir pabandė atsigaivinti gėralu.
- Na, nesuprantu, - palingavo galva Kirtis, - jei tai tokia vieta, tai kam jie puolė? Kodėl aukojo savus?
Žiyžagas su Vydžiumi vos ne kartu pritariamai sulingavo galva.
- Kerštas... – ištarė vos neapsilaistydamas Alus, bet pridurti kažko nespėjo, kai įsikišo Kiaunė:
- Jeigu chakintstai (druidai) šį žygį paskelbė šventu keršto žygiu, tai bet kuris vyras galvą padės, bet dievam aukosis. Na ir tai buvo matyt paskutinė galimybė – toliau ne bohų žemės, o bohai ilgai kariavo su Viadvos salomis ir mūšis jų žemėse būtų kaip iššūkis, karo pradžia... Prekiauti negalės, o kelias į pietus dabar jau neprieinamas.
- O nusilpusiems bohams toks karas tik juos dar nusilpnins, - įsikišo Pelkus.
- Ir taip, kaip dievus myliu, jie jau galvos kaip ieškoti naujų žemių. Kalbos dar prieš kelis metus sklido, kad reikia naujų žemių, - pritariamai linktelėjo Kiaunė. – Geomeksas galimai ir išėjo į pietus šaukiamas senonų rigio Brenuso, kad šventame keršte iškovotų vietą bohams...
- Saulius ir Sprigtas irgi taip galvoja, - pritariamai linktelėjo Alus. – Jei mūsų nepričiuptų Gauruočių slėnyje, tai jau nepričiuptų niekados, o susitelkti, kad susiremtų slėnio lygumoje – jie nespėjo.
- Vado gero nebeturi, - atsainiai gūžtelėjo pečiai Kiaunė, o vyrai, kažką patys sau mąstydami, pritariamai linktelėjo.
- Mergaite, kas tau? – pasisukdama į išblyškusią ir tyliai sudejavusią Aistapę, staiga vėl prabilo močia Mora. – Gal eik prigulk?
- Ne, - tvirtai atrėžė Aistapė ir papurtė galvą. – Noriu išklausyti pasakojimą iki galo. Taigi, Alau, kuo viskas baigėsi?
Alus gūžtelėjo pečiais ir atsidusęs linktelėjo:
- Paryčiui atėjo žinia, kad Pamedis nuvaręs jaučius, vežimus privarė prie upės, ir net spėjo sutarti, kad išaušus vietiniai viską perkels į kitą krantą. Brangiai kainavo, bet tuo auksu atsipirko. Reikėjo skubėti. O vietiniai savo pasiuntinius į Salas išsiuntė perspėti, kad bohai puola. Štai tada jau rigis Saulius ir sugalvojo kaip priešą primušti: paryčiui dar kartą atlaikėm puolimą, kuris jau buvo išsekęs ir nebe toks nuožmus, tarsi per nenorą ir kai jie jau traukėsi, vyrai atstūmė užtvarą ir į slėnį pasileido Surkaus raiteliai... O Surkaus raiteliai... O paskui juos pasipylėme ir mes, visi, kas galėjome... Surkaus raiteliai gerai ginkluoti, o dar ir savo arklius kailiais apdengė, kad ietys ar kirviai, mažiau juos žeistų. Tad trenkė jų virtinė į atsitraukiančius į slėnį iš mūšio einančius bohus, išsklaidė, o mes atlėkę juos daužėm, kaip galėjom... Na ir jie spruko... Metė net savo ginklus ir lapatojo, kad net kulnai švytėjo... Štai taip. Štai taip... Saulius sakė, kad visi, kas gyvas liko, net Pamedžio bernužiai, jei tik panorės, po šios kovos venedais galės tapti. Be jokio bandymo. Štai taip. Tai, va, paskubomis susirinkome viską ką galėjome, sužeistuosius ir žuvusiuosius, ir kaip kokie nabagai link upės per visą naktį kėblinom. Net nežinau. Net nežinau... Jei tuo metu mus būtų užpuolę net vaikigaliai su pagaliais rankose, matyt visus būtų priploję, va taip buvome pervargę, alkani ir išsekę... Bet bohų jau nebematėme.
- Tai dar pamatysim, - suniurnėjo Kiaunė. – Jei tai šventas kerštas, tai ateis ir iki čia.
- Ne, neateis, - palingavo galva Alus. – Neateis. Saulius su Tėvais prie pakasynų laužų kalbėjo. Sakė jie patenkinti liko ir niekada jokių bojų kerštautojų į mūsų žemes, į mūsų duomą neįsileis...
- Daug vyrų galvas padėjo? – atsidusęs paklausė Pelkus.
- Daugiau nei penkios dešimtys vietoje, bet ir sužeistieji ne visi išgyvens. Kai rigio siųstas išėjau, tai prie Anapus slenksčio dar daugelis alsavo ir Būrius tik galvą kratė. O sužeisti tai daugelis. Beveik visi. Net Surkus
- Oj... – staiga sudejavo Aistapė, - oj... joj...
- Kas? – rodos net išgąstingai sugirgždėjo močia Mora.
- Vandenys... rodos...
- Viskas, štiš iš čia, - tarsi kerėdama mostelėjo Mora. – Eikš vaikeli, Kiaune, Rasa, ko žiopsot?! Padėkit atsikelti... Ne man, prietrankos, Aistai!..
2.
Atgalios
O varge, kaip mane užkniso pakasynų laužų kvapas ar tai smarvė, net nežinau, kaip tai pavadinti... Rodos jau pats visas sudvisęs nuo to kvapo, nuo to dūmo...
Gaila vyrų. Gerų vyrų. Per paskutinį susirėmimą ko gero netekom arti šimto vyrų ir dar neteksim: penkiolika labai sunkiai sužeistų ir net nežinia ar jie atsigaivalios. Būrius negali nuspėti ar pasakyti...
Na, matysim...
Žiauriai čia mus tie bohai prispaudė – vos sveiki likom. Būtų pričiupę atviroje vietoje, kažin ar būtume atsilaikę?.. Jų gi apie tris kart daugiau, nors ir elgėsi kaip netašyta banda. Kuo, kuo, bet nedrausmingumu, kaip pastebėjau, bojai pasižymi – kaip kiemo bernai – siena ant sienos, kas drąsesnis, galingesnis ir stipresnis... Ne veltui iš po šoko romėnams atsigavus, jie viena kaire visus galus išvaikė... Ne pakeliui, mums su jais.
Bet viskas užsimiršta, viskas užsimirš. Laikas ir kelias gydo. Kitu kampu pažiūrėjus – nuostoliai ne tokie jau ir dideli, o kai parvešim visą grobį į Tauragarbį – užsičiaups bet kokie bambekliai. Va ir specialiai nedalinu dabar nieko, nesigaišuojam, kad Tauragarbyje visi galėtų matyti, kokie sėkmingi venedai. O tada jau dalybos... Žiūrėk, ir nuostoliai atsilygins – avantiūristų ir atskalūnų, kurie dirbti tingi visais laikais ir visada pakako, tad gandui pasklidus sugužės liaudis, sugužės...
Bet prie pakasynų laužų matyt niekada nepriprasiu. Ar iš vis tai įmanoma? Štai, palei upę virtinė aukurų-laužų, kurių dūmai lydi nabagus Anapus ir žmonės tiki, kad deramai išlydėjus, jie globos mūsų gentį... Liepsnoja pakasynų laužai kaip pasiutę – dervos nepagailėjom. Drėgnoje ir šaltoje tamsoje jų liepsnos ir žiežirbos, ir atspindys upės vandenyse tiesiog keri, tiesiog stingdo. Matomai net nuo kalnų jie matomi...
O ar gerai palydėjom? O ką aš žinau? Vyrai neniurna. Tad matyt gerai, nors aš kaip visuomet vėl kažkaip nustebinau. Kaip? Aha, o vat taip - susinervinęs ir pervargęs tiesiog garsiai, nugara nusisukęs nuo vyrų į laužus, ištariau:
- Tie kas išgyveno, tie kas išliko, taps stipresni, drąsesni, tai kas mūsų nenužudo, mus daro stipresniais! O tie kas žuvo, tegu lydimi garbės keliauja anapus ir tegu juos lydi jų nukautų priešų vėlės, kurios jiems vergaus per amžius! Ir tegu mūsų kraujas mus vienija! Tebūnie tai mūsų auka, vienijanti mus ir mūsų protėvius, ir dievus (Tėvus)! – išsitraukiau durklą, brūkštelėjau per kairį delną ir praeidamas pro kiekvieną laužą, nuvarvinau po lašą.
O kiek čia tų laužų? Dvidešimt? Ne, aštuoniolika. Ant vieno laužo po tris, po penkis žuvusius vyrus...
O paskui su deglais rankose ėjo perrišta galva Girius, raišuodamas Genys, su nukarusia kaire ranka Apuokas... Vaivis... kiti vyrai...
Ir dabar jau nusisukęs nuo laužų, spoksau į lėtai tekančius Viadvos vandenis ir kaip tuščias moliūgas spoksau į raibuliuojančius laužų atspindžius vandenyje...
Ir kam aš tą ranką pjausčiau? Eeeech... Tai duoklė vietiniams prietarams...
Jeigu vadas pagal paprotį, kai išeina anapus jo karys, palydi jį savo krauju – tai laikoma didžiausia garbe ir tokiam kariui į Anapus visi tiltai atsiveria... O kaip čia nepagerbsi?
Pavargau...
Pasitaisiau kruviną rankos tvarstį – kraujas jau baigė sunktis, po savaitės ir pamiršiu...
Ee-ch... galit įsivaizduoti? Net helenų bronzinis skydas susilankstė, beveik subyrėjo...
- Apie ką mąstai? – išgirdau atsikrenkšiantį Girių, kuris atsistojo šalimais.
- Gali įsivaizduoti? Apie nieką, blem, - palingavau galva. – Visiškai apie nieką...
___________________
Vilnius
2025 m. gegužė
Mielas skaitytojau – tikiuosi šis istorinis pankas romanas patiko ir tai paskutinė ketvirtos knygos dalis.
Kaip kažkada ir sakiau – kam tie fentezy, kai buvo gerokai kietesni laikai už bet kokį fentezy...
Ne ilgai trukus, pasirodys kiek paredaguota (bet prižadu, jog nežymiai) pilna versija viename faile.
Ačiū, kad buvote su manimi ir palaikėte!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą