Nuotrauka Manto. Ačiū!
3.
...susitikimo ir taikos ritualai jau senai praėjo. Bendras midus išgertas, pažadai - būti jei nors ne draugais, tai bent jau ne priešais - išsakyti, aukojimais patvirtinti; ritualinėmis dovanėlėmis apsikeista, o visai nusisekusi bendra puota-vakaruška gryname ore – vakarykštė diena. Tiksliau – vakarykštis vakaras.
Žodžiu, kvailiausioji dalis jau praeityje. Žmonės atsipalaidavo, pavakarojo, bragę-midų-alų pagurkšnojo ir jau kitą dieną ėmėsi kasdieninių, ir jau rutina tapusių darbų darbelių, kurie rodos niekada nesibaigs. Nors meluoju – žiema visus apramina. Kita vertus - vėlgi nelabai tiesą porinu – nieko toji žiema neapramina: – jei žiema graži ir upės pasidengia ledu – tai vienas nuostabiausių laikų, kai kelionės tampa tikru malonumu. O štai, jei kas ir apramina žmones, ir į namus susodina - tai rudens ir pavasario negandos - liūtys, purvas, potvyniai, vėjai ir kiti šių metų laikų „malonumai“. Bet mes dabar vos tik iš pavasario išbridome, net iki rasų dar toloka, tad ir iki rudens, ir iki žiemos – dar taip toli, kaip pasturgaliu atbulom iki Juodosios jūros.
Graži diena. Net kaulai niežti. Taip ir norėtųsi prasilakstyti, kraują pravarinėti, raumenis išmankštinti, svarmenis patąsyti (vietoje svarmenų, pas mus daugmaž patogūs suimti akmenys ir rąstigaliai, kibirai su smėliu), krumplius į „kriaušę“ pagaląsti, vyrus su ginklais pavaikyti, bet tik ne šiandien. Šiandien derybos. Rimtoji dalis.
Bet ir tos derybos į kažkokią tai aklavietę suėjo. Sėdi vyrai, tyli. Tiek savi, tiek svečiai.
Atvykėlių norai išgirsti. Kaip ir nieko tokie norai, bet vidinė paranoja taip ir klykia. Na, kažkas ne taip su tais atvykėliais. O kas ne taip – nesuprantu... Gal tas goutų vadas kažkoks atšiaurus? Ta prasme, rodos rimtas „diedas“, kažkuo į Žiyžagą panašus, bet štai akys kaip kokio žiurkiaus. Laksto į šonus, žvilgsnio nenulaiko, kalbant šnairuoja ir labai jau nori, prašosi mūsų „pilaitę“ apžiūrėti. Bet mes kol kas svečių į tvirtovę neįsileidžiam – o nėra čia ko. Na, dar nėra to pasitikėjimo jausmo ir viskas...
- Iš kur žinai goutų kalbą? – kreipdamasis į vertėją, nutraukiau kiek pernelyg užsitęsusią tylą.
- A? Ką? Aaa, - vertėjas net kažkiek sutriko nuo netikėto klausimo, o trys goutų vadai (dešimt juos atlydėjusių karių bastosi kažkur prie valčių – nepalieka jų) sužiuro į jį, tarsi laukdami kokio tai vertimo. – Aš iš Alandos ežero Vendelų. Goutai iš Jūrsalės, kai jūra rami, kadaise dažnai atvykdavo. Jų net kelios šeimos šalia mūsų, prie Bartos gyvena...
- Aaa, - linktelėjau, ir kažkaip nuo „mano priešo liežuvio“ nuslydo: - braliukai zirga galvas...
- A? – nesuprasdamas suraukė antakius senyvas vyras. Ir net surauktą katą pasikasė, per vešlius antakius pirštais perbraukė.
- Ne, nieko. „Ir papuošiu žirgo galvą pinavijom“, daina tokia, nekreipk dėmesio, - šyptelėjau ir atsaliutavau pustuščiu šleikštokos, ne itin nusisekusios giros mediniu puodeliu svečiams.
Pagavau priekaištingą Pelkaus žvilgsnį. Jis net kažkiek, vos matomai sulingavo galva.
- Na ir kiek jau laiko Goutai iš Jūrsalės pas jus nesirodė?
Galimai koks tai kuršių pro-protėvis susimąstė. Suraukė kaktą, perbraukė pirštais sulipusius vešlius, jau žilti pradėjusius ūsus, o po to ištarė:
- Gal prieš dešimt vasarų, gal kiek mažiau. Kas čia suskaičiuos?
- Kaip ir pas seimbų vargius, - įsikišo Girius. – Senai jų čia nebuvo.
- Aha, - linktelėjau. – Išversk tu jiems ką kalbam, o tai dar pagalvos, kad ką rezgam. Na ir kartu paklausk, kas tokio nutiko, kad taip senai nesirodė-nesirodė ir šast – apsireiškė.
Vertėjas pasisuko į išdidžiai orią goutų trijulę ir pradėjo kažką balmatuoti. Šiaip tai mes ir su tuo vertėju – vos ne vos susikalbam. Kas, kad ir jie kokie tai aistai, bet tolimi. Šnekta jau kiek kitokia, o štai goutų kalba ir visai, ir visiškai skyrėsi. Kažkokia makalynė: lyg susiskamba su gerokai ir gerokai vėlesne vokiečių, lyg su bojų. Bet ne žodžiais, o pačiu skambesiu. Na ir ta goutų Jūrsalė, matyt tai Gotlandas vėlesniuose amžiuose.
Jau žinojau, kad kadaise jų kelias palei rytinius Pabaltijo krantus vedė į pietus, neretai pasukdavo į Vyslos aukštupį, nors dažniau keliaudavo link pietinių krantų, bet ten kažkas tokio nutiko, kad gana ilgai jų niekas šiapus, šiuose kraštuose, nematė ir neregėjo.
Šiaip tai, šie goutai ne taip jau labai savo išvaizda skyrėsi nuo visų mūsų. Apranga net labai panaši, ginklai panašūs, bet elgsena jau kitokia. Arogantiškesnė? Jei galima taip sakyti? Na ir bent jau vadų smilkiniai tatuiruoti, ir barzdas jau mėgsta. Ir plaukų kirpti nemėgsta – apaugę kaip kokie kalnų troliai. Tiesą pasakius, kaip jau ir žinojau kodėl:– plaukus ir barzdas jie garbina. Prietarą turi, kad visa vyro stiprybė barzdoje, ar kažkaip panašiai. Va, net savo klano spalvomis jas dažo. Žaliabarzdžiai kažkokie. Nors jų vyriausias vadas kokia tai ochra po palūpiu vieną sruogą raudonai išsidažęs. O mano akiai – tos būgtai išpuoselėtos barzdos priduoda kažkokį tai atstumiantį nevalyvumą. Gal tas jausmas man ir kelia kokius tai paranojiškus jausmus? Nes šiaip vyrai bendrauja normaliai, be išsišokimų, be erzelynės, nieko blogo pasakyti negaliu.
Išklausiau vertėjo, pakinkavau galva ir supratau, kad niekas vis tiek neaišku. Tiesiog salą užklupo kokios tai negandos, ligos, karas ir badas, tad tik dabar sala atsigauti pradėjo. Taip atsakyti, tas pats, kas nieko neatsakyti. Na ir tiek jau tos.
Ir kaip netolima ateitis parodė – ogi be reikalo nespustelėjau: – gal būtume išvengę tų nemalonumų, kuriuos jie atsinešė su savimi. O gal ir ne.
Pasukau galvą į gulkių vadą Vydžių, pagavau jo žvilgsnį, kurį jis greit nusuko.
Na ir ką slepi, lapine?
- Mes jus išgirdom, - ištariau. – Ir štai ką pasakysiu: iš Notagos į Vystulą valtimis kelio beveik nėra. Papelkėjo tos vietos, valtims pervalką reikės susirasti. Ir kylant į viršupį, teks susitikti nedraugingas gentis, su kuriais mes nebendraujam. Palydovo nebus. Prekybos kelio į tą pusę nebėra (klausiamai pasukau galvą į Pelkų ir Pamedį ir šie pritariamai linktelėjo). Nusiaubtos ten vietovės. Bet galit bandyti. Gal skalotų gentys ir atsitraukė. Nėra žinių iš ten. Kelias prekiauti veda tik per lankas link Odros, kur dar gyvai vyksta mainai, bet arklių ir vežimų jūs neturit. Išvertei? Taigi, Jeigu norite siųsti žvalgus iš Notagos į Vystulos viršupį, mes juos praleisime. Jeigu norite keliauti link Oderio, galime pasirūpinti apsauga ir palyda. Bet tai turi savo kainą. Ar jūsų prekės tokios vertingos, jums spręsti. Arba galite išsiprekiauti čia. Bet tada reikia žinoti, kuom prekiaujat, kad galėtume sukviesti kitas gentis, kurios nori, mainams. Sueigai...
Uchh... iškvėpiau.
Laukdamas, kol vertėjas baigs versti, turėjau progos pasidairyti: Pelkus ir Pamedis pritariamai lingavo, o manieji vadai, matėsi, kad pritaria arba tiesiog nuobodžiauja. Tuo tarpu svečiai, sulig kiekvienu mano žodžiu vis labiau raukėsi ir rūstėjo. Vienintelis Vydžius atrodė, kad degte dega smalsumu: kraipo galvą, dairosi, net lūpose šviečia paslėptas šypsnys. Kažką padariau ko jis tikėjosi? Na-na...
- Taigi. Atsakymo, pamąstymų ar pasiūlymų lauksim čia, rytoj, po pietų. Prieš saulei pasislepiant už medžių. O dabar, geros viešnagės. Laikiną stovyklą galite kurti kitame upės krante. Jei ko trūksta stovyklai, kalbėkit su Pelkumi ir Pamedžiu, - linktelėjau į Pelkų, linktelėjau į Pamedį, ir atsistojau. – Tebūnie taip. Gerų apmastymų ir gero vakaro, Otlavai (svečių vadas), Bergasai, Gosai.
Išklausęs vertimo, rūškanas svečių vadas atsikrenkštė ir taip pat atsistojo. Paskui jį ir jo du vadukai.
Į peraugusį ir rūstų gnomą panašus vyras, vadas, Barzdočius Otlavas, kažką subalmatavo. Galėčiau lažintis, kad nusikeikė, o vertėjas išvertė:
- Jis sako, kad tave, venedų vade Saulau, išgirdo. Tebūnie taip. Rytoj jis tars žodį.
- Tada iki rytojaus...
Krenkšdamas ir matomai kažkuo nepatenkintas, o gal tiesiog po vakar dar pagiringas goutų vadas, viena ranka prilaikydamas besimaskatuojantį trumpą kalaviją, apsisuko ir nukulniavo link Tauragarbio, link upės, prie valčių.
Mano vyrai irgi pakilo. Kas dūsaudamas, kas kokią tai repliką ištaręs.
- Palaukit, kilstelėjau ranką, - vyrai sustingę sužiuro. – Genį, anapus upės išstatyk stebėtojus, kad jie į akis jiems nekristų. Tegu stebi dieną naktį (Genys sulinksėjo), Giriau, tegu Apuokas ar Vaivis išstato sargybą palei upę šiapus kranto ir jokiu pretekstu, nė vieno iš jų į Tauragarbį neįleiskit...
- Ką jie čia mums padarys? – numojo ranka Girius. – Jų tik dešimt.
- Padarys, ne padarys, bet taip bus geriau. O gal naktį visa jų „šobla“ atsidangins? Ar dar kokią mergą išgvaltavos. Matei gi, savų neturi, pimpai gal taip niežti, kad dangų remia (sperma smegenis spaudžia)...
- Na ir pasakysi, gi tu, - numojo ranka Girius, o kiti vyrai nusijuokė. – Gerai, padarysiu.
- Vydžiau, - pasisukau į Gulkių vadą. Mudu seni ir geri pažįstami, vienas kitu kaipo ir patenkinti, tad kalba su juo jau senai buvo tiesioginė ir tiesmukiška. – Sakyk, Vydžiau, o ar nebijai, kad dabar štai prie gulkių šie goutai šunybes krečia?
Vydžius palingavo galva.
- Jų vadai gi čia. Jie gi pirmi kris, jei jų vyrai krės aibes. O, be to, jie pelkyne apgyvendinti. Ir mano vyrai juos stebi.
- Aha, aha, - sulinksėjau. – O kas bus, jei mes juos praleisim?
Jau beveik pajudėję sau, vyrai išgirdę mūsų gan aštroką pokalbį sustingo. Įsiklausė.
- Kas? Nesuprantu, - papurtė galvą Vydžius, net ausys sulingavo. – Nieko nebus.
Mhm, taip ir nieko? Jei kils konfliktas, gulkiai ateis mums į pagalbą. Arba atvirkščiai. Ir grobį dalinsimės lygiomis dalimis. Jei nekils, tai gulkiai irgi pasišildys rankeles. Na, na...
- Sakyk, o jų valtys tikrai normaliai pakrautos? Ar kaip čia atėjo – lengvai plūduriuoja?
- Ėėė... iš čia atėjusių viskas kas nereikia buvo iškrautos...
- Tas tai ir taip aišku, o kai pasirodė prie jūsų?
- Mhmmm... Khmm? – suraukė antakius Vydžius. – Kodėl klausi?
- Ar jie tikrai turi ką nors prekybai?
Čia jau ir Pelkus, ir Pamedis - geriausi mūsų „pirkliai“ - sukluso.
- Naaa... – skėstelėjo rankomis Vydžius. – Ko nežinau, tai nežinau.
Na nežinau, kas mane graužė. Tikrai nežinau. Vargiai praleido, tai kaip ir aišku – palei seną pažintį. Gulkiai irgi kažkaip atsainiai į visą reikalą žiūri. Ką aš žinau? Na, bet matysim...
- Gerai, vyrai, turim darbų. Skirstomės...
4.
Net nepamenu apie ką mes ten su Aistape pusbalsiu šnekučiavomės. Kažką tokio nereikšmingo, matyt. Gal dienos įspūdžiais dalinomės, gal apie mažikę, kuri privalgiusi parpė sau į akį ir jai visas pasaulis dabar nė motais, kai vidun į menę įlėkė ginkluotas jaunuolis. Likusioje gyvenamoje dalyje į jį niekas dėmesio neatkreipė. Na, įlėkė ir įlėkė. Ne svetimas. O ir iš tų ginklų tik kovos kirvis už diržo, peilis prie juosmens ir kailiu mušta kepurė, kuri šalmą atstojo.
Nuo slenksčio pavojaus neskelbė ir gerai...
Vyrukas su keliais vyrais pasisveikino, kažką tokio pasakė vienai iš nedaugelio merginų prie ugniakuro, o ji tik sukikeno, jis šyptelėjo ir spėriai priartėjo prie mūsų dalies.
Kartu su Aistape nutilom ir sužiurom į priešais išdygusį vyrioką. Nepamenu jau dabar jo vardo.
Klausiamai kinktelėjau galvą.
- Vade, šitai, šitų, atvykėlių mažiausioji valtis su penkiais vyrais atsiskyrė nuo kranto ir žemyn upe pasileido... Vaivis sakė tau kuo greičiau pasakyti...
- Ką? – papurčiau galvą.
Ne, na žinoma, jų gi niekas neįkalino – gali sau lėkti kur tinkami. Nors ir visi tegu nešdinasi. Bet išsinešdino tai ne visi!
Pakilau, sugraibiau nukabindamas nuo sienos diržą su mačete. Linktelėjau Aistapei:
- Man reikia eiti.
Aistapė irgi linktelėjo ir mostelėjo ranka „eik sau“. Na, žinoma, jai dabar ne „politika“ galvoje.
- Sprigtai, - šūktelėjau eidamas link įėjimo, - eime kartu.
Sprigtas linktelėjo ir pašokęs nuo savo gulto, numetęs šalin dubenėlį su koše, susigrabaliojo ginklus ir skubiai pasileido mums pavijimui.
Dienos dar vis ilgėja, ir nors vakaras, bet vis tiek šviesu, tačiau žmonės, pagal seną įprotį, jau senokai visus darbus rytojui atidėjo, tad šalia „barakų“ vyrai „baikes skaldė“, vakarojo. Po tvirtovės aikštę ir Tauragarbio apačioje, tarp namukų, sukinėjosi. Kai kas, netgi smalsiai į mus, skubančius dirstelėjo, kai kas linktelėjo.
- Pelkaus, Pamedžio, Vydžio, nematei? – praeidamas paklausiau sargybinio, kuris vienišas stoviniavo prie vos pravirų vartų. Uždaryti visiškai vartus dar buvo ankstoka.
- Nea, jie dar negrįžo.
Aha, negrįžo. Ir kur jie bastosi? O Girius po pietų nupėdino į savo kalvę, kur mūrijo būsimą kūginę molinę liejyklą. Tad ką gi, apačioje Vaivis.
Pakeliui.
Ir savi privalumai svečius už upės laikyti, ir ne. Štai, kaip dabar – reikia šnektelti su tuo Otlavu, o per upę neperšoksi.
Pasisveikindamas mostelėjęs keliems vyrams (alia sargybai, valtims stebėti) ir Vaiviui, kuris su vienu iš jų linksmai kažką čiauškėjo, kad šis prieitų, ir susidėjęs burnon pirštus, šaižiai sušvilpiau (kai kurie vyrukai iš netikėtumo net krūptelėjo).
- Otlavai!!! – subaubiau.
Anapus upės, prie valčių, prie mažo ant kranto sukurto lauželio budėjęs ar šiaip smaksojęs vyras pašoko.
- Otlavai! Kviesk Otlavą! – sumojau ranka.
Aišku, buvo galima nupėdinti ir iki brastos, prie Kreivojo akmens, bet tingėjosi ir eiti, ir kojas šlapti – na ir garbės jiems per daug. Tad ir plaustu nusprendžiau nesinaudoti. Tegu sveteliai savo subines patys pakrutina. O tai supyksiu ir visus sandorius nutrauksiu.
Goutas sumosikavo rankomis duodamas ženklą, kad išgirdo ir dingo už meldų.
Ilgai laukti kaip ir nereikėjo. Vos keliais bereikšmiais sakinukais su Vaiviu spėjome apsikeisti. Spėjau tik paklausti ar Pelkaus, Pamedžio arba Vydžiaus nematė. Atsakė tik, kad Pelkų ir Pamedį prieš kiektai laiko prie kaupo matė, o Vydžiaus – tai ne. Nuo pietų nematė, nors jo du vyrai, kurie jį atlydėjo, prie Tauragarbio papėdės namų sėdinėja, su buvusiais giminaičiais pliurpia.
Nieko blogo neįtardamas, o tik pagalvojęs, jog subrendęs vyras ir vadas irgi kur nors ten, su jais, gūžtelėjau pečiais. Nelabai jie man čia ir reikalingi buvo. Per daug garbės tokiam Otlavui, tokia kompanija, jei jie čia ir būtų.
Štai ir Otlavas su vertėju ir dviem vyrais išdygo. Susimojavom rankom ir ilga, kaip kokia peraugusi kanoja, valtis atsiskyrė nuo kranto ir keliais patyrusių vyrų irklų mostais jau bedėsi į mūsų kranto smėlį-žvirgždą.
Įdomios tos ilgo plaukiojimo valtys. Gana aukšti bortai, bet ne per aukšti, kad irkluotojas su savo pusiniu irklu vandenį pasiektų, jei valtis nepakrauta. Ir nesvarbu jai į kurią pusę plaukti – nėra nei galo, nei priekio – persisuko irkluotojai ir jau priekis ten kur buvo galas. Tiesa, kai ji tuščia, tai ne itin stabiliai atrodė – linguodavo kaip gelda kokia - bet tai nesutrukdė Otlavui ir vertėjui atsistoti. Jiems įprastas reikalas. Į krantą net nemėgino šokti. Irgi orumą laiko.
 |
| Panašaus laikotarpio šiaurės Pabaltijo valčių - laivų, kurias būdavo įveikiami atstumai pajūriu ir upėmis, rekonstrukcija |
- Kvietei, vade Saulau? – išvertė vertėjas.
- Jūsų viena valtis nuplaukė žemyn upe, - ištariau tiesmukai žiūrėdamas Otlavui į akis.
Bet šis žvilgsnio išvengė – pasuko galvą link vertėjo ir vėl kažin ką subalmatavo.
- Taip! Vadas Otlavas pasiuntė parsivadinti saviškius. Čia prekybą darysim. Tad Alikės pelkėtoje saloje jiems nėr ką veikti. Negera ten vieta.
- Pasakyk vadui Otlavui, kad mes dar dėl nieko nesutarėm.
- Ėėėė... šitai. Jis sako: tarei žodį, kad galime išsiprekiauti čia. Vadai pasitarė ir nusprendė daryti prekybą čia.
- Ir kada jis ruošėsi apie tai mums pasakyti?
Vadas Otlavas pasižiūrėjo į mane kaip į beprotį, kažką ištarė su tokia intonacija, kuri mane suerzino, o vertėjas, skėstelėjęs rankomis išvertė:
- Taigi, kaip tarei: ryt po pietų. Saulei nepasiekus medžių.
Tfu, blyn!
Na taip, būtent taip. Tariau žodį, bet kažkodėl dabar krumpliai panižo. Formaliai viskas teisingai, bet vis tiek norėjosi jam užvožti ir nutraukti bet kokias pažintis. Ir gal blogai, kad taip nepadariau. Pirmas impulsas, bent jau man – dažnai teisingas. Tad vietoje to, tiesiog ištariau:
- Tada iki susitikimo, - ir apsisukęs patraukiau sau.
Sprigtas pamindžikavo, pasižiūrėjo, kaip Otlavas su vertėju prisėdo, o persisukę irkluotojai sumosikavo irklais atgalios.
- Vaivi, palik stebėtojus. Kai pasirodys valtys, tegu praneša vadams, - leptelėjau. – Tegu tada pučia ragą vyrams kilti...
- Žinoma, taip ir padarysim. Manai kas negero gali būti?
Truktelėjau pečiais.
- Pelkiniai juos žino. Bet vis tiek, svetimi pašonėje.
- Tas tai taip, - linktelėjo Vaivis.
Na, tame įsakyme nebuvo nieko keisto, tiesą pasakius. Kad ir kaip taikingai nusiteikę, bet iš esmės nepažįstami ateiviai pašonėje, šiuose kraštuose, visus ir visur erzindavo. Kad pasitikėjimą įgaut – ne vieną duonos plutą sugraužt kartu reikėjo, ne vieną saują druskos kartu suėst arba kartu kraują liet.
Jau belipant į Tauragarbį, prieš pat vartus pasivijau Pelkų.
- Numan kėblini Pelkau? – šūktelėjau.
„Batiania“ viršun kėblino matyt giliai susimąstęs, tad nuo netikėto mano balso net krūptelėjo ir persisuko uždėdamas ranką ant kaulinės peilio rankenos.
- Opts, tu nelabas, - vos kad rik nenusispjovė Pelkus.
Net išsišiepiau.
- Toks jau ir nelabas? Cha.
- Pfu. Štai ką, keliauk pas Morą. Ji sakė kuo greičiau reikia. Iki vidurnakčio su tavimi reikia jai pasikalbėti.
- A, tu iš jos? – na dabar aišku, kur jis „badziojosi“. – Ir kas jai ten tokio skubaus?
- Eik, eik, neklausinėk. Gi žinai Morą, kiba ji man ką sakys. Sako tik pėdink greičiau ant Tauragarbio ir kviesk Saulių, - kaip koks vaikėzas, gūžteldamas pečiais skėstelėjo rankom Pelkus.
- Aha, na aišku, jei jau teta Mora kviečia, reik eit, - linktelėjau. – Perduok Aistapei, kad užtruksiu.
- Keliauk, tiktai, - numojo ranka Pelkus. – Ėėė, o tu vyruti kur? – čia jis šūktelėjo Sprigtui, kuris mane lydėjo kaip šešėlis. – Tau ten eit nereikia. Mora bus nepatenkinta. Saulius vienas turi būti...
5.
Tiesą pasakius, teta Mora, Tauragarbyje nuo bendruomenės atsiskyrė kaip, kad buvo atsiskyrusi ir prie Ulos. Įsikūrė mūsų aptiktų senų pilkapių pašonėje. Na ir pėdinti iki jos buvo gerokai arčiau, nei nuo Ulos iki jos tos trobelės ant kojelių (polių). Na ir trobelė jau ant tų polių nestovėjo, o labiau į žemę buvo įsileidusi – įsikasusi: virš žemės tik šiaudinis stogas ir įėjimas. Užtat pašiūrė šalimais, kur ji savo žoleles tvarkė ir džiovino – gerokai erdvesnė, švietė nesenai pastatyto pastato šviežumu. Na ir apskritimu išdėliotas ugniakuras, kaip ir prie jos namelio prie Ulos buvo jau po stogine – gerokai mielesnis, užstojo saulės spindulius ar saugojo nuo darganos. Panašu, kad prie Ulos ji kūrėsi kažkokioje apleistoje troboje, laukymėje, o čia vyrai jai viską statė nuo pat pagrindų. Gerbiama ji čia netgi daugiau nei prie Ulos, kaip kokia tikra venedų motina - niekas neatsisakydavo padėti, tik mostelti jai reikėjo (skirtingai nuo uliečių, kurie jos gerokai privengė ir lankydavosi tik su reikalu). Na ir šiaip, eidami pro šalį, vyrai žiūrėk ir kokių smulkių dovanėlių šiaip sau atnešdavo. Toks įspūdis, tarsi aukodavo sėkmei.
Štai, jau visiškai beveik sutemose, prie ugniakuro aš ją ir išvydau.
Moteris sėdėjo šiek tiek apšviesta silpnos ugnelės, kažką maišė savo moliniame puodelyje ir retkarčiais išsiteisusi, pabarškindavo savo būgnelį.
- Aaaa... atsivilkai? – veikiau išgirdusi nei pamačiusi, teta Mora pakėlė akis. Užsimesti ant akių savo kasyčių, kad jos pridengtų veidą, kai pasirodo kas nors kitas, net nepamėgino.
O gal neišgirdo, o pajuto? Juk aš tyliai ėjau gerai išmintu takeliu, ant kurio nebuvo jokių šakelių, kurias galėjau užminti.
- Aha, atsivilkau, teta Mora. Pelkus sako matyt norėjai.
- Ilgai ėjai. Sėsk, - dūrė pirštu į trinką šalia savęs. – Ir patylėk.
Senai jau pratęs prie jos tokio bendravimo. Tad nė kiek nenustebęs, prilaikydamas tabaluojančią prie diržo mačetę, prisėdau. Apsidairiau.
Oho! Šalia jos gulėjo vos ne visas jos būrimų arsenalas: ant patiesto demblio mėtėsi kokių tai žvėrelių kojelės, kažkokios žolelės, kauliukai, net juodos žvakės ir dar kažkokie man nesuprantami rakandai.
Teta Mora nustūmė nuo žarijų savo kokį tai visai neblogai kvepiantį viralą, pasisukusi link iš kitos pusės išmėtytų rakandų pasikuitė ir ištiesė man plonytį žalvarinį ne tai smaigą, ne tai adatą.
- Anos rankos smilių durk, - ištiesė man.
- Khmmm... – perėmiau tą peraugusią sunkoką adatą ir tiesiog instinktyviai žaisdamas pervariau tarp dešinės rankos pirštų, kaip koks fokusininkas sidabrinį dolerį. – Ogi tu sakei, kad man niekada nebursi, - leptelėjau.
- Tau ir nebursiu. Venedams bursiu. Tavo kraujo reikia.
- Aha? Čia kaip?
- Oohhh... vaike. Ogi taip, pasakysiu aš tau, - įremtos per surauktus antakius akys atrodė kaip kokio demono, bet manęs tokie fokusai negąsdino. Gal ką kitą ir šiurpuliukai nukrėstų, bet visais tais šamanų išsidirbinėjimais aš iki galo po šiai dienai netikiu. Na, gal tik šiek tiek. – Negerus ženklus mačiau. Ir dvasios nenori kalbėti. Bet jos gerai į tavo kraują atsiliepia. Durk pirštą!
Atsidusau.
- Kasandra, blyn, - subambėjau ir pabraukiau adatos smaigalį į kairės rankos delną, tarsi jį nuvalydamas ir tiesiog bakstelėjau į kairės rankos pirštą. Juk skausmo jokio. Beveik. Nudilgė ir tiek. - Na? Ir? – klausiamai dirstelėjau pasirodžius kraujo lašui.
- Tepk, - pakišo man prieš nosį iki švytėjimo nupoliruotą diskelį ant kotelio – šiuolaikinį veidrodėlį.
Gūžtelėjau pečiais ir perbraukiau per veidrodėlį palikdamas siaurą kraujo šliūželę.
Teta Mora tarsi gomuryje kranktelėjo, patraukė veidrodėlį ir jį apvertusi pradėjo vedžioti virš savo puodynaitės.
Pasigirdo kažkoks neaiškus murmesys, šnabždesys – tarsi Mora būtų greitakalbę kokią tai mantrą balmatavusi. Suprasti neįmanoma...
Net nejauku.
Rodės net temti greičiau pradėjo, šešėliai pailgėjo...
Toks įspūdis, lyg už manęs kas atsistojo – net nugarą šaltuku nudilgė... Bet pasisukęs, žinoma nieko neišvydau.
Ir staiga atkišusi man aprasojusį veidrodėlį, teta Mora įkišo jį man į rankas.
- Laikyk abiem rankom ir žiūrėk į jį. Nesidairyk, ką bepajustum!..
Suspaudžiau abiem rankom aprasojusio veidrodžio kotelį ir kaip kokia dama įbedžiau akis. Bet per pradėjusius varvėti lašus, ant matinio paviršiaus nieko nemačiau. Per drėgmę tik galėjau įžiūrėti savo kraujo drūžę.
Girdėjau kaip kažką veikdama šlama ir bamba tą savo mantrą teta Mora, bet žvilgsnio nukreipti neišdrįsau.
Vis tik yra laikas juokams ir rimčiai. Nesu jau visiškai toks visiškas bedievis ir jau senai pratęs, kad ir su pasibodėjimu, bet rimtai žiūrėti į visus tuos čionykščius ritualus. Juolab teta Mora niekada nebuvo savo burtais apvylusi, tik jų aiškinimai kartais kokie tai migloti. Vis tik, kažkas tokio normaliems žmonėms aplinkoje nesuvokiamo yra.
Kad ir dabar – atrodė, lyg kas norėtų jog aš apsisukčiau, nukreipčiau akis nuo veidrodėlio, atrodė, jog vėjas, kurio prieš tai nebuvo, net šnabždėti pradėjo, jog iš prieblandos kažkas į mane spokso. Spokso daug akių – vienos smalsios, kitos piktos, trečios gera linkinčios, šiltos ir jaukios...
Staiga pasigirdo traškesys ir žybtelėjo ugnis, kuri pradėjo ratais judėti aplink mane – tai teta Mora į vieną susuko kelias laibas juodas žvakes, padegė dagtis ir dabar tos vašku ir degėsiais dvokiančios žvakės treškėjo ir net žiežirbavo, kaip laužas į kurį įmetė ne tik sausų šakų bet ir aliuminio miltelių...
Teta Mora bambėdama ir mojuodama tuo degančiu žvakių raizgalu apėjo aplinkui ir pritūpusi, ištiesusi ugnį prieš veidrodėlį ir mano akis, per ją žiūrėdama į mane, pradėjo bambėti:
- Klastos apsėstos galvos, žuvų pilni skrandžiai. Sūriu vandeniu nugairintos barzdos. Į Tauragarbį ateina klasta. Pikta, bet bejėgė ir beprasmė klasta. Ir Tauragarbį išgelbės dvi galvos. O į pagalbą, kurios nereikės, ateis varinis ragas. Didelis varinis ragas su šerno galva, kuris baubia per septynias upes, ir devynias laukymes. Arba su slibino galva. Varinis ragas su slibino galva... Saulėje blyksi slibino galva. Arba šerno... Ir rieda dvi galvos žolėje...
Ir staiga teta Mora, vos nenusidegindama rankos, apverčia savo liepsnojančias kaip laužas žvakes ir beda į to viralo puodynę.
Žvakės sušnypštė... Dūmą pūstelėjo koks tai skersvėjis ir nuo akinančios ugnies, staiga visiškoje prieblandoje atsidūrusios akys tapo tarsi beveik nieko nematančios.
Pajutau, kaip išgriebia veidrodėlį iš mano rankų.
Pasipurčiau. Pasimarksčiau. Blem, tarsi būčiau be kaukės žiūrėjęs į suvirinimo ugnies lanką.
Atsistojusi, Teta Mora sumosikavo rankomis, kažką barstydama toli į šonus (panašu, kad druską) apėjo ugniakurą ir mane.
- Viskas. Gali eiti sau, - atsistojusi įrėmė rankas į klubus.
- Aha, ir ką visa tai reiškia?
- Tu viską girdėjai?
- Bet nieko nesupratau, - palingavau galva.
- Tai dar suprasi, - linktelėjo Mora. – Eik namo, - mostelėjo teta Mora link takelio. – eik, o man dar susitvarkyti reikia, - ir nusisukusi pritūpė prie savo rakandų...
6.
Tą naktį miegojau labai prastai. Vis pašokdavau, vis pabusdavau, o kai užmigdavau kažkokie košmarai sapnavosi. Aistapė sakė, jog kai žindė, girdėjo, jog per miegus net su kažkuo kalbėjau ar bariausi.
Tad suprantama, jog atsikėliau nei sukultas, nei sulaužytas, o šiaip, kažkoks sudvisęs, šalto prakaito išpiltas.
Žmonės dar mieguisti, dar neskubėjo keltis. Gal tik viena moterėlė prie ugniakuro kuitėsi, iš atvėsusių angliukų ugnį bandė įkurti. Nuo to padrikusio dūmelio vos nenusičiaudėjau.
Pamačiau, kaip kampe, kur Sprigtas buvo įsitaisęs, kažkas, gal net jis pats atsisėdo...
Išėjau pro duris ir pasirąžiau. Pagalvojau, jog reikia kažkaip tą savo slogutį išblaškyti ir nupėdinau link vartų, kur sargybinis knapsojo, kaip velniui dūšią pardavęs: mieguistas, bet nemiegantis – šaunuolis!
Jau besileidžiant link upės mane pasivijo Sprigtas.
- Ką, ir tau nesimiega? – net neklausiau, o tiesiog tarsi konstatavau.
- Aš su tavimi, - subambėjo mano buvęs „vergas“.
- Aš prie upės apsiprausti ir palakstyt, - net nesustodamas pėdinau žemyn. Apačioje tai jau matėsi, kad žmonės pakirdę, jau slampinėja. Gyvuliukai, vis tik savo režimą užduoda.
- Ir aš.
Na, ką gi, prašom, jei netingi.
Gausiai apliejus veidą, galvą ir kaklą vėsiu, dar garuojančiu vandeniu, šiek tiek atsigavau. Na, palakstysiu – panersiu pilnai. Yra čia patogus pležiukas netoliese. Beveik mano nuolatinė vieta.
- Gera diena, - išgirdau Genio balsą.
- Gera, - atsiliepė kaip stuobrys stovintis Sprgtas.
- Vakare žinosim, kokia ji buvo gera, - sumurmėjau. – Kaip ten pas taviškius? Ramu? – turėjau galvoje jo žvalgus – stebėtojus anapus upės kranto.
- Ramu, - linktelėjo Genys ir taip pat pritūpęs apsišlakstė veidą.
- Tai gerai, - linktelėjau. – mudu su Sprigtu ratuką apibėgsim. – Kartu nenori?
- Khm, - palinksėjo Genys. – Kodėl gi ne? O tai kaulai visai sustiro.
- Tada lekiam... – ir tiesiog iš vietos, palaipsniui greitėjant pasileidau per rasotą pievą link miškelio. Žinomas takelis bėgtynėms. Čia, Tauragarbyje tokios lakstynės nieko nestebino. Visi pratę matyti besimankštinančius vyrus. Gerai mes su vadais visus jau buvom „padresiravę“. Viena iš sąlygų norint tapti venedu.
Net nežinau, kiek tas lakstynių takelis, vedantis per miškelį, pievą ir raistą, per kalveles šalia ganyklų, ilgio. Gal trys „kilai“, gal du su puse, o gal daugiau. Kaipgi išmatuosi? Kažkada bandžiau skaičiuoti žingsnius, bet visą laiką nusimušdavau nuo skaičiaus.
Gera...
Kraujas kaista... Sąnariai atšyla... Širdis ritmingai dunksi... Plaučiai pilnai dirba šviežų orą semdami... Kaulai jau nebeatrodo kaip supeliję...
Visi slogučiai nyksta, bėga šalin, atsilieka ir paleidžia...
Baigėm sukti ratą ir atsidūrėm maniškiame pležiuke. Na, tokia nedidelė smėlėta įlankėlė iš visų pusių apaugusi krūmais, dengianti nuo svetimų akių... Girdyklai per maža, o štai nusimesti rūbus ir niurktelti – pats tas.
Bohai, kaip tikri galai, pagal savo papročius nuogumo visiškai nesigėdijo (šiaip tai niekas čia jo nesigėdijo), o kartais jų kariai į ritualines kovas stodavo ir visai nuogutėliai (kas mano akimis žiūrint visiška paikybė), na ir vandens „procedūrų“ nesibodėjo, tad mudu, nusimetę rūbus ir niurktelėjom, o štai Genys, kažkaip sustingo. Giliai alsuodamas vangiai nusimetė savo nagines, įbrido iki kulkšniukų, sumerkė rankas, pasitaškė veidą ir čia pat raukydamasis išbrido.
Net nusijuokiau matydamas Genio staipymąsi ir iššokau į krantą – vis tik įkaitus, rytinė upė „skaudžiai“ bet maloniai gnaibėsi. Įšokant net kvapą buvo užgniaužusi.
Sumosikavau rankomis... Eeechhh... rankšluosčio nėra! Tad pačiupęs lininius marškinius pradėjau trintis ir jutau, kaip vidinė kaitra tiesiog per poras lenda...
Ir, vis tik... Kokia naktis, toksai ir rytas!
Blem...
Išgirdau kažkokį džeržgštelėjimą, šakų traškėjimą, ir staiga iš pakrantės-pliažo krūmokšnių iššoko vaiduokliai...
Nors nė jokie ne vaiduokliai! Kur jūs matėte tyliai baubiančius vaiduoklius? Gal kokiose ateities pilyse ir griuvėsiuose jie ten ir ūbauti išmoko, ir grandinėm žvanginti, bet tik ne čia...
Tiesiog instinkto nešinas, išsiriečiau praleisdamas kirtį, ir lysdamas priešui po pažasčia smogtelėjau kumščiu į boluojančią marmūzę...
Bet to buvo negana – už jo išdygo kitas, supratau, kad mojasi kirvuku...
Kaip vaiduoklių teatre sugriebiu gerokai, per visą galvą žemesnio kipšo ranką, persisuku ir priešas jau garsiai baubdamas lekia per mano petį...
...dunksteli išleisdamas visą kvapą iš plaučių, o aš jau jį paleidęs ir ant vienos kojos parklupęs, smogiu tiesiai į tarpuakį...
...trekšteli kaulai, išsitaško kraujai...
...jau pašokęs, instinktyviai suktelėju šonan, pasitraukiu iš menamos kirčio trajektorijos, kad jei kas dar taikosi išvengčiau smūgio, bet to suktuko jau nebereikėjo.
Prie kranto stovintis Genys kaire ranka sugriebęs priešo dešinę su trumpu kalaviju, peiliu gal antrą, o gal trečią kartą smogia kokiam tai barzdočiui į paširdžius, šis sukriokia, bando atsispirti koja, bet Genys miklesnis – paleidžia priešą ir išsisukdamas peilio ašmenimis kerta, perrėžia kaklą...
Sprigtas irgi – senas velnių priėdęs kelmas – smogikas su stažu: – nemačiau, kaip jis susidorojo su saviškiu priešu, kaip jį pargriovė, bet išgirdau kaip trekšteli slanksteliai nuo į kaklą įremto kelio ir Sprigtas paleidęs ilgus jau negyvėlio plaukus, stojasi...
Visada sakiau, kad ilgi plaukai prie gero nepriveda...
- Kurva, nachui, bled, pizdec.... – keikdamasis ir dar sunkiai alsuodamas pritūpiu prie vienintelio gyvo, bet nokautuoto, su sutrupintu žandikauliu priešo. Gal tas antrasis irgi išgyvens, bet atsigaus ne greitai.
Ryto žaroje išvystu charakteringą barzdą...
- Ot še tau, kad nori, - palingavau galva. Žiojausi dar kažką pridurti, bet pertraukė Sprigtas:
- Tsss... tylos, - Sprigtas kilsteli ranką ir visai nuogas sustingsta prie kranto, tarsi įsiklauso į bundančio ryto kakafonijos tylą. Pakreipia galvą ir pritūpia arčiau vandens. Keistai pakreipia ausį link vandens. – Irklai... Upėje irklai... Tyliai juda... – atsistojęs ištaria. - Viršun upe eina, vade...
Tęsinys jau tik po Naujųjų!
Gerų ir smagių visiems švenčių!
