Net nežinau ar priešo erzinimas mums į naudą išėjo, ar koją pakišo. Ta prasme, vėliau iš belaisvių nieko neišpešėm – niekas su jais negalėjo susikalbėti. Kalba visiškai svetima. Niekas iš aplinkinių net girdėt tokios nebuvo girdėjęs, o šie nemokėjo čia bent kiek žinomų kalbų ar tarmių. Na, o moterėlės ir vaikai, ir dar apie dešimtį vyrukų (buvę vergai), kurie liko, ir po kiek laiko pramoko mūsiškai – savaime suprantama, jog genties „bandos“ vyresniųjų planų nežinojo. Vien gandai ir paskalos. Bet ir iš to, ką daug vėliau pavyko sužinoti, iš ties spėjimas apie kokį tai įtakingą šamaną lyg kažkaip ir pasitvirtino. Kitaip tariant, ten, kažkur, toli, anapus Dunojaus (Danubės; Danuvės) gyvenimas ir aistros fontanavo. Ši upė tai tarsi siena, tarsi rubežius tarp rytų - stepių ir klajoklių - ir jau vakarų. Kas ten ir kada nutiko nežinau, bet lyg klajoklių kažkokia tai karalystė skilo, lygtais visi su visais susipešė, o į vakarus nuo Dunojaus tai jiems buvo tarsi legendinė žemė ir kokios tai gentys, spaudžiami jų priešų, pradėjo keltis į vakarus. Prie kalnų tai jų ordos buvo sustabdytos, o štai tarp Pripetės ir Oderio klajokliams bastūnams, palikusiems savo „katilą“, lygtais ir sekėsi. Jų legendose ir pasakose vakarai visuomet buvo kokia tai išsvajotoji žemė, kur gyvena vieni žiopliai, vergai ir šiaip kokie tai net ne žmonės, o dvikojės „melžiamos“ karvės, ir ji (šioji žemė) tiesiog pagal nutylėjimą irgi jų. Jų – ir niekeno daugiau. Ar kažkaip taip, ar kažkaip panašiai...
Taigi, o šitie, kaip juos ten? Alavai? Alarai? Elavai? Žodžiu, tarkim Elavai (tarimas „e“ ir „a“ koks tai tarpinis) – tarsi apsėstieji, patys „narsiausieji“ ir labiausiai užsispyrę (debilai), nesitenkino lygumomis. Jie norėjo prieiti iki jūros. Susidarė įspūdis, kad kadaise tai buvo itin didelė gentis ar genčių sąjunga, kuri kadaise (prieš dvi-tris kartas) klajojo prie kažkokios jūros. Galiu tik spėti, kad prie Juodosios. O tai kitos ta kryptimi kaip ir nėra, ir juos iš ten iškrapštė kokie tai dar galingesni priešai (Persai? Skitai?), nuvijo į stepes, į šiaurės vakarus ir jau antra ar trečia karta kaip vykdydami savo protėvių prisakymus, žvangindami ginklais, keliavo ieškoti legendose minimos vakarų jūros, kur galėtų atkurti savo galybę ir stiprybę. Judėjo lėtai, kai kur užtruko ilgiau, kai kur mažiau, ir per kelerius metus, niokodami viską ką sutikdavo, eidami per Lankų kraštą, atsidangino čionai. Perėjo Vystulą. Jiems vadovavo kokia tai žiaurių fanatikų trijulė ir vyriausias iš vyriausiųjų buvo koks tai „karžygys“, į kurio akis bijojo pažvelgti net saviškiai. Visus geležiniame kumštyje laikė. Užėjus „bzdykui“ tyčiojosi ne tik iš vergų ar sugulovių, bet ir paprastesnių karių. Ypač mėgo bausmes. Ir net ne bausmes, o šiaip – „grūdinti“ jaunimą...
Kaip „gūdinti“? Ogi labai paprastai: pamatė, kad jo nuomone koks „žalias“ jaunuolis ne taip sėdi ant arklio, ar, kad ne taip į jo pusę pažiūrėjo – šnai - ir įsako jį pasodinti ant pakelto rąsto su po apačia parištomis kojomis ir sėdi nabagas per dieną saulėkaitoje nuogas be duonos ir vandens... Ir čia tik viena iš išmonių.
Antrasis - jo brolis – kaip ir patikėtinis. Mergišius ir amžinai girtas su sunkiu kumščiu, trumpu protu ir iškreiptu humoro jausmu iškrypėlis. Kaip supratau, tik jo vyresnysis brolis vadžiose laikyti, sutramdyti jį ir galėjo. Toks savotiškas vietinis budelis-ministras...
Ir... ir... na kas gi daugiau, jei ne koks tai šamanas?!! Žinoma, kad šamanas! Senas išgama. Šio veikėjo, pasak vėlesnių belaisvių pasakojimų, privengė net pats vadas. Visi jį vadino „Sau-Fydu“ – „Juodoju tėvu“, nes tikrą vardą bijojo ištarti net šiam nukirtus galvą ir jį įkišus į pelkę...
Na taip, į pelkę. O kurgi daugiau? Mūsų supratimu deginami tik gentainiai, bohų supratimu tik vertinguosius varnai nuneša į jų dausas-rojų, į atgimimą, tad laukuose numesti negali – savieji nesupras (beje, pastebėjau, kad jie nemažai per praeitą žygį visokio tokio mistinio šlamšto parsitempė, savaip išvertė). Užberti akmenimis gilioje duobėje? Bet tada, jau papajų supratimu - jie kada nors, išardžius kapą gali atgimti – vėlgi, savo pasakaitėm maniškius užkrės... Tas pats ir su paskandinimu – užkrės aplinkinius vandenis. Na ir aistai, vėlgi – pilkapiai ne piktadariams skirti... Ir belieka tik pelkė. Pats bjauriausias liūnas, akivaras, kokį tik gali rasti, kur joks gyvas sutvėrimas nesilanko. Ką ten gyvas?! Net ir dvasios, ir kiti tarpinio pasaulio sutvėrimai nesirodo. Ten, kur net baubai nevaikšto.
Bet su tuo šamanu „Sau-Fydu“ vėlesnė istorija. Atidėkime ją...
Ir štai, turim, ką turim...
Tad pasikartosiu – nežinau ar priešo erzinimas mums išėjo į naudą. Tikslas buvo ne tai, kad pristabdyti, bet parodyti, jog čia yra savi šeimininkai, na ir tinkamu, mums naudingu keliu juos nukreipti, nukreipti dėmesį nuo kiek vakariau esančių porelės gyvenviečių, bet matyt, kad persistengėm – palikę menkai saugomą savo mantą, moteris, vaikus ir senius, narsiai pajudėjo link mūsų. Galimai įsivaizdavo, kad ta jų laikina gyvenvietė saugi? Tikriausiai taip. Būtent taip dažniausiai, kaip suprantu, ir elgdavosi – pasirinkdavo „saugią“ vietą, įsikurdavo, o kariai patraukdavo siaubti apylinkių...
Tad, jei pradžioje, mums perėjus į aktyviąją „fazę“ jie labai jau nesijaudino, o tik tarsi smaginosi, tai paskutinis mūsų „pokštas“ juos ne juokais suerzino. Žodžiu, kai mes pradėjom atsišaudyti ar patys kontratakuoti tuos nedidelius būrelius, kuriais jie norėdavo nuvyti žvalgus, matyt jų nė kiek nesuneramino. Prie to jie būgtais buvo pratę. Tačiau kai mūsų žvalgai porą kartų išžudė į miškelius įsibrovusius miško gėrybių susirinkti elavus, užvertė medžiais praėjimą į vakarus, kuriuo norėjo pajudėti plėšikaujantis būrys (matyt žvalgybinis), ir surengė naktinį antpuolį ant jų arklių kaimenės (užgavom vos ne šventą stygą – nuvarėm keletą arklių, o kitus išbaidėm, bet jaučiamos žalos nepridirbom), karinis budrumas pas juos pagaliau prabudo. Jau tapo ir mums karšta. Elavai pabandė rengti kokias tai pasalas, bandė įvilioti į spąstus, bet nelabai jiems tai pavyko. Na ir kurgi tau pavyks su eiliniais klajoklių triukais, kurie pamiškėse ir brūzgynuose neveikė? Ta prasme, iš pradžių puola, o po to, pajutę atkirtį traukiasi ir jokios fantazijos. O kur ir kada maniškiai gali išlįsti – nė kiek nenumanė ir negalėjo numanyti, nes griežčiausias įsakas buvo nesikartoti! Na ir su savo „gudrybėmis“ ne ant tų „užsirovė“: griežčiausiai buvau įsakęs arba, tiksliau, griežtai buvo sutarta, kad Surkaus vyrai, kas bebūtų – persekiotojų žaidimų nežais – jokių persekiojimų! Sprunka, tai tegu ir sprunka.. Bėgančio priešo nesivaikyti. Nors vis tiek kelių vyrų netekom, deja. Vienintelis dalykas – tai netrukdėm visokiems landūnams judėti į šiaurės vakarus. Net kelis kartus vos ne demonstratyviai mūsų būreliai ton kryptin spruko. Primityvu, bet veikė. Nors ką čia ne veiks? Kaip nekeista, šiame laikmetyje, nežiūrint apsčių ir negyvenamų plotų, kur rodos keliauk kur nori, bet keliavimui kelių ne tiek jau daug. Ta prasme, maži būreliai tai pralįs kur nori, o štai gurguolei, arba kaip čia - ordai-bandai, persikraustėliams - ne toks jau didelis tų krypčių pasirinkimas: miškai, raistai, upės ir ežerai priverčia keliauti savais keliais. Tik tam tinkamais keliais – traktais. Tik šiame laikmetyje radau atsakymą, kodėl, žiūrint į istoriją, priešininkai nuspėdavo vienas kito judėjimo kryptis. Kaip nuspėdavo ir kur pasitikti priešą, kur bus kovos laukas. Ir kaip dar tik būsimi ulonai ar šiaip lengvieji raiteliai negausiais būreliais galėjo terorizuoti judančias armijas – ginkluotąsias pajėgas...
Bet vis tiek jau artintis prie jų tapo pavojinga – aplink stovyklą pradėjo zuiti raitelių būreliai, išstatytos sargybos. Pavieniai jau be apsaugos kažin kur nebelysdavo. Ir mūsų aktyvumas prislopo. Nebuvo jokios prasmės rizikuoti savais žmonėmis.
Tačiau, netoli jau prie mūsų žemių, per dvi dienas kelio, nuo numanomo mūšio lauko, man toptelėjo nauja mintis: – užnuodyti upelio vandenį! O ką? Kodėl gi ne?
Na, bet koks tas užnuodijimas? Šiaip – vėlgi pasierzinimas, kuris priešui labai – ir labai nepatiko. Tiesą pasakius ir maniškiams nepatiko, bet jie jau per gerą laiko tarpą buvo įpratę mano nurodymų klausytis. Pasiraukė, pasukiojo marmūzes ir kažkaip nurimo.
Žodžiu, tiesiog, paskerdus porelę niekam tikusių karvių ir porelę trofėjinių visų nuomone niekam tikusių arklių, palaikėm saulėkaitoje visus jų vidurius ir netinkamą mėsą kol pašvinko, ir sumetėm į upelį taikydami laiką, kad srovė visą tą bjaurastį nuneštų kai girdomi arkliai. Na ir dar paskui porelę jų žuvusių gentainių...
Ar ką nors apnuodijom? Nežinau. Veikiausiai ne. Gal nebent keliems arkliams ar avims vidurius išpūtė..
Nežinau kokie padariniai ir kiek žalos pavyko padaryti, bet priešą sunervinom galutinai. Jau kitą rytą žvalgai pranešė, jog elavai tvirtina stovyklą ir rengiasi kariniam žygiui: na, visokias „lezginkas“ šoka, tamtamus ir būgnus muša, arklius ruošia ir burtus kokius tai meta, stovyklą tvirtina...
Supratau, kad išaušo „Toji“ diena. Įsakiau nutraukti persekiojimą... Liko tik stebėtojai... Bet ir tie sugrįžo, kai kitą dieną priešas išsiuntė didelį būrį ginkluotų lengvųjų raitelių, žvalgų, o per pusdienį nuo jų atsilikę pajudėjo ir pagrindinės pajėgos...
4.
Tolumoje, žiūrint nuo kalvelės ir nematant horizonto, kurį dengė tolimas miškas, užstojantis ir proskyną – kelią, rodos, kažkur virš lygumų ir miškų, pakilo tirštas dūmų stulpas...
Signalas. Sutartas. Priešas artėja. Stebėtojai palieka žemumas ir skuodžia link mūsų. Jeigu tai priešo žvalgybinis būrys – avangardas, tai kitas dūmas pakils kiek arčiau, kai kiti stebėtojai, sėdintys slaptavietėje pastebės pagrindines pajėgas. Tada jau ir jie atsitrauks... tik į kitą pusę – link jų stovyklos...
- Ateina, - ištarė Pelkus. „Batiania“ atrodė pavargęs, lyg porą metų per dvi savaites pragyvenęs, tačiau jo balse nesijautė jokio dirglumo. Tiesiog sausas murmtelėjimas: „Ateina“.
- Ateina, - linktelėjau. – Bet matyt, kol kas tik žvalgų būrys. Greit atlėks žvalgas, pasakys.
Pasakyti, kad nesijaudinau – nepasakyti nieko. Kažkoks keistas jausmas. Tarsi iš pervargimo (per paskutines dienas labai mažai miegojau) tuo metu lyg kokio tai jaudulio nejaučiau, nors čia pat jutau, jog mandražas vis tik ima. Kad tik vyrai jo nepajustų. Štai, daugelis pradeda kilti nuo žemės, žvelgti link mūsų – link vienišos plikos, kadaise žaibo trenktos liepos, kur buvome įsikūrę vadavietę. Pelkus, Girius Sėrius, Alus, Aistapė, Apuokas... dar keletas mažesnių vadukų. Nebuvo tik Surkaus ir Genio – šie dabar kitas užduotis vykdo. Na, aišku, ir keletas žvitrių jaunuolių – kaip pasiuntinukai, jei prireiks. Bet jie, kiek žemiau, anapus kalvos su jiems priskirtais arkliais. Na dar ir Genio atsivestas berniokas – Turtanas – Tulžys - jis ragą laiko.
Priešo žvalgybiniam būriui judėti pirmyn niekas netrukdė. Sumanymas toks, kad jie mus, mūsų kariauną, išsirikiavusią (dabar tai dar besėdinėjančią) ant neaukštos kalvos, kurios papėdėje turėtų įvykti susirėmimas, aiškiai pamatytų ir vadui praneštų, jog be kovos – praėjimo nebus.
Ogi visai nemažas raitelių būrelis pasirodė. Visai įspūdingas, turėčiau pasakyti – ne mažiau šimtinės.
Prisidėjau prie akių žiūronus.
Aiškiai matėsi, kaip raiteliai sustojo. Kažkiek pasisukiojo ir keli purptelėjo atgalios, o likę, ant savo žemų arkliukų pradėjo tursenti link mūsų...
Aukštos veltinio užapvalintos kepurės, matomai ašutų kimšti apsiaustai sujuosti plačiais diržais. Porelė priekinių, matyt vadų, apranga netgi apsiūta metalinėmis plokštelėmis. Nedidukai skydai, ilgi durklai ar puskalavijai... Lankai... Pagrindinis ginklas vis tik, matyt lankas. Tiesa, gūnios ir net vadžios, ir net kamanos, o kai kur ir siaustai-sermėgos-chalatai papuošti kažkokiais plaukas... Skalpais, kaip vėliau paaiškėjo...
- Pūsk ragą, kad vyrai ruoštųsi, - linktelėjau berniūkščiui. – Vyrai, skirstomės. Laikas. Laukite sutartų signalų, veikiam kaip sutarę ir – pagal aplinkybes. Telydi mus mūsų protėviai ir Tėvai. Velnias (Teisingumas) mūsų pusėj.
Vyrai sumurmėję pasilinkėjimus, visai dalykiškai pradėjo skirstytis link savo būrių. O taip! Aš, kaip įprasta šiems laikams, priešakyje kokios tai netvarkingos ir pasiutusios gaujos nestovėsiu. Per tą laiką, kol vyrai su manimi, tą „briedą“ jau buvau išmušęs iš galvų.
Visi kariai buvo sustatyti šimtinėmis. Kaipo vėliau pasakytų – kuopomis. Na ir, aišku, sąlyginai jos buvo suskirstytos į būrius ir grandis. Bet to suskirstymo prasmės įkalt į galvą dar nebuvo pavykę. Vietiniai tai suvokė kaip mažą būrelį atskiroms užduotims atlikti, bet ne kaip karinį vienetą. Per tokį trumpą laiką, kaip porelė metų, sunku pakeisti mąstyseną. Ir taip daug pasiekta. Juolab, kad batalijų mes, kaip venedai, dar neturėjom. Vien tik mokymai, treniruotės ir dar kartą mokymai. Ir tai davė didelę naudą – visi per visokius patikrinimus ir alinančius manevrus (aha, vietoje to, kad kurtis vietovėje, kažkoks baisuoklis Ežeržmogis visus vaiko po raistus su skydais ir kirviais – buvo nepasitenkinimų, buvo ir pykčių ir barnių) priprato, jog aš tik komanduoju, o į „karą“ veda jų vadai. Jie jų pavyzdys. Štai ir dabar – pakankamai pavargę nuo visokiausių pasiruošimų, vyrai kilo gana vangiai, tarsi būtų pratybų lauke ir jų laukia ne susirėmimas, o eilinės pratybos. Na ir puiku, taip ir turi būti...
Nepilnos keturios šimtinės. „Naujokai“ arčiau smėlėto skardžio kairėje, centre Girius su mišria šimtine iš „naujokų“ ir „senių“ dešiniame sparne. Tad dešinys sparnas – pats pažeidžiamiausias, jis jau išsirikiavęs tarsi ant kalvos nuolydžio, ant vakarinės kalvos šlaito. Na ir negausus būrelis lankininkų tarp šimtinių ir ant smėlėto, pušynu apaugusio neaukšto skardžio, į kurį raiteliai pakilti nepajėgūs, bet nusileisti vikrus raitelis gali – cha! Bus jiems dar pokštas...
- Khmmm, - kreivai šyptelėjau. Oh, ta jų apranga! Toks įspūdis, kad priešais mane ne kariai, o ginkluoti bomžai, ar ką? Skydai, aukštos kailinės kepurės, kai kurios net papuoštos vilkų ar kitų plėšrūnų kaukolėmis. Ant pečių stori kailiai – kaip praktika rodo – stora, sluoksniuota oda ir kailis - puikus šarvas nuo šiuolaikinių ginklų. Tikri vilkolakiai...
Vadams dingstant tarp karių, Pelkus ištarė:
- Gal aukojimo kokio tai reiktų? – sumurmėjo pakišdamas pirštus po kepure ir pasikasydamas pakaušį.
- Aukojimo? – šyptelėjau. Užkniso jie su savo prietarais. – Tėvams (Dievams) pagarbos reikia, o jei jau reikalauja aukos, tai štai – tuoj jiems bus aukų į valias. Visos jų. Tegu tik padeda. O už pagalbą, surasim kaip atsidėkot...
- Khmmm... – palingavo Pelkus galvą, bet neprieštaravo. O ką čia prieštarauti? Tiesą sakant, teta Mora ir senis žilagalvis Būrius kažkokias apeigas net tris dienas iš eilės atlikinėjo. Ką ten jie veikė, nežinau – neturėjau laiko vėpsoti.
O tuo tarpu risnojantys ant savo žemaūgių žirgų (kai kurie vos kojomis žemės nesiekė) raiteliai artėjo... Cha! O jie be balnakilpių! O mano Surkaus pusė raitelių jau su balnakilpėmis. Man, su mano ūgiu buvo labai sunku jodinėti be balnakilpių ant dabartinių žemaūgių arkliukų – kojos žeme vilkdavosi, už kiekvienos žolės ir aukštesnio kupsto kliūdavo, tad, kai dar praeitais metais tokias pasigaminau, Surkus labai greitai perprato jų naudą – net pats balną kokį tai sugalvojo, prie kurių jas kabino, tad dabar pasikeitė ir skydo laikymas jojant, ir ieties, ir net aksčių mėtymas – raitelis galutinai tarsi suaugo su savo žirgu... Na ir kirtis smagesnis, ir dūris taiklesnis... Nors, kiek pamenu, balnakilpės turės atsirasti kažkada dar po kelių šimtų metų, tad matyt, mūsų šis „išradimas“ – niekur nenueis, niekur nepaplis...
„Negi dabar tada jie mus sumuš, todėl niekas niekur nenueis?“ – galvoje prasiautė išdavikiška mintis. Net nusipurčiau...
Raiteliai paėmė pagreitį... Pasigirdo jų leliakavimas, duslus trinksėjimas. Kanopų dundesį žemė rodos perdavė...
Kažkurią akimirką net nustebau: – negi šitas nepilna raitelių šimtinė puls? Bet pamatęs jų manevrą, nusiraminau – nieko panašaus! Jie kaip upelis pertekėjo į puslankį, leliakuodami, jodami link mūsų paleido keletą strėlių ir nutekėjo atgalios...
- Vaikigaliai, - subambėjau žiūrėdamas per žiūronus. – Cheee... Nors gal ir ne vaikigaliai, Che... – nusiviepiau pamatęs, kad raiteliai pasitraukė tolyn nuo mūsų jau sukilusių gretų, ir atitolo per gerokus penkis šimtus žingsnių (gal mažiau). Dalis raitelių liko, o kita dalis dingo atgalios. Buvo aišku, kad jie ne šiaip pro mumis prajojo – o tiesiog norėjo į mus pavėpsoti ir dabar savo įspūdžius vadams nunešė.
- Tulžį, mostelk, kad atvestų mano arklį, - nuleidau žiūronus, kuriuos kaip patį brangiausią turtą įkišau į dvigubą verstos odos maišą ir paguldžiau šalia mano ginklų.
Na, kokių gi ginklų? „Sako“ susuktas į medžiagos skiautę, „Ukarotas“, kurį užsimesiu kiek vėliau, normalus prailginto koto kirvis šalimais riogso, ne itin didelis skydas ir šalmas. Taip taip – tas pats nutrintas ir suremontuotas „СШ-68“. Kaži, ar šiame laike yra nors koks ginklas, kuris sugebėtų jį perkirsti? Bet geriau ir nesužinoti. Na ir „akaemo“ durtuvas, „makaras“ – prie diržo. Kaip ir mačetė. Ir po kailine liemene, dar iš bojų parsigabentas smulkių bronzinių plokštelių šarvai. Na ir šiokie tokie metaliniai antpečiai ir ant vyturų antblauzdžiai (visi pastarieji iš palankstytų Salos „bazės“ skydinės lentynėlų)... Ir mano nuklaipyti batai...
Baigia nugyventi gyvenimėlį mano batai... Dabar juos tik tokiom progom ir užsidedu. O šiaip, kasdienai, vietinis apavas, kuriuos mintyse pravardžiavau „mokasinais“, visai patogus...
Paplekšnojęs užsistovėjusiam, gana aukštam kastratui per kaklą (aukštas lyginant su kitais, dar nuo bohų parsigabentas) ir šiam šnarpštelėjus užsiritau ant savo arklioko.
- No, gyvuliuk...
Lėtai išjudėjau link vyrų. Kiek ten iki jų? Dvidešimt žmogaus žingsnių? Gal daugiau?
Vyrai sušurmuliavo, davė kelią.
Taikydamas, kad arkliokas (nesisuka man liežuvis jo žirgu vadinti) neužmintų ant padargų-siurprizų, kuriuos slėpėme žolėje nuo priešo akių, pratursenau per rikiuotę.
Atsidūriau priešakyje. Timptelėjau vadeles ir išdidžiai išsitiesęs, tarsi priimdamas paradą, nurisnojau išilgai rikiuotės.
Vyrai suko galvas, lydėjo mane akimis.
Šurmulys pradėjo rimti ir jam nurimus apgręžiau arklį ir grįžau prie centro, apsukau arklį į karius.
Mirtina tyla. Net vėjas rodos aprimo, nustojo šiuršenti tolimesnių medžių viršūnėmis, žaisti su žole. Net atrodė, jog vabzdžiai nutilo, paukščiai nustojo kleketuoti...
Giliai įkvėpiau...
- Vyrai!!! Priešas prie mūsų žemių vartų. Priešas, kuris viską kas gyva degina ir niokoja, kuris žudo ir prievartauja! Kuris gviešiasi svetimo gėrio. Ir mes jį pasitinkam išdidžiai pakėlę galvas! Su ginklu rankoje! – iškvėpiau ir vėl giliai įkvėpiau. Ne, kalbos iš anksto nesiruošiau. Tokiomis kalbomis vyrai neišlepinti. Bus gerai, kas ant liežuvio galo nubėgs. O rėkauti ir keiktis prieš minią – jau senai pripratau...
– Mes jam (priešui) davėme suprasti, kad čia jie ne šeimininkai, - tęsiau. - Bet priešas nesuprato! Ir atėjo laikas laistyti savo žemę jų krauju. Ši kova, tai venedų išbandymas. Tad klausykite savo vadų! Stovėkite kaip uola! Veikite kaip vienas kumštis! Ir tada Dievai (Tėvai) bus mums palankūs! Mūsų protėvių vėlės mumis didžiuosis! – išsitraukiau iš makštų savąją iki veidrodinio blizgesio nupoliruotą mačetę ir kilstelėjau ją aukštyn. Lengvai atmušdamas saulės blyksnius, pasukiojau virš galvos. – Mes laimėsime! Ar taip, vyrai?!!
Pasigirdo kažkoks keistas nubėgęs šurmulys tarp eilių, kuris visai nevykusiai priminė padriką „taip“.
- Ar taip, vyrai?! – įnirtingiau sumojavau mačete.
- Taip! – atsiliepė jau darnesnis pritarimas.
- Taip!!! – išrėkiau.
- Taip!!! -atsiliepė jau visai darniai.
- Taip!
- Taaaiiip!!!
O! Kitas reikalas. Net nusišypsojau:
- Ir tris kartus: – taip(!) taip(!), taip!!!
- Taip-taip-taip!
- Ir vienas ilgas Taaaiiip!!!
Ir vyrai užbaubė, išrėkė... Skydais stuksenti-tarškinti pradėjo. Kai kas dar baubti ir rėkauti...
Galutinai išgąsdindama visa gyvastį, būsimu kovos lauku nusirito šūksnių, baubimų ir tarškesio škvalas...
Šypsojausi. Puiku. Daviau laiko vyrams išsistaugti.
Kilstelėjau kitą ranką pakėlęs kumštį. Kakofonijos škvalas aprimo.
- Va taip! Dabar jūsų ryžtu tiki ir Dievai, ir Protėviai, ir šios žemės Dvasios! – blem, panašu, kad tuoj stygas nutrauksiu, o jų dar reikės. – Pizdec, priešui, karoče, - gestu parodžiau „Didįjį faką“, net šiame puikiausiai suprantamą gestą.
Pasigirdo juokas, kuris perėjo į nedarnų ošimą.
Mostelėjau mačete ir įsikišau ją atgal į makštis...
5.
"Po-Mūshtinas". Man sunku ištartti. Sunkiai dar kalbu venedų kalba. Bet mokausi. Labai mokausi. Saeg (vadas) Sa-Ulius žadėjo, kad kai išmoksiu, galėsiu tapti kariu... Kariu! Tereikia praeiti „baraeg-taką“ (karių taką) ir aš, beteisis belaisvis, galėsiu tapti venedų aefsedon-baraegu – kariu-raiteliu! Čia nėra Boboj-Papaj – karo ir gerovės dievo - Alarvų efsado globėjo, kurį savo galingu kirviu nukirto kuejtaras (milžinas) saeg Sa-Ulius. Kaip nebėra ir alarvų. Neleido čionykščiai dievai čia įsikurti. Ir gerai padarė. Noriu aukoti šiems dievams!..
...mano vardas Kudzy-Fyrtas, Ožkos Sūnus. O dabar – Pomūštinis. Pasilikęs-Po-Mūšio. Arba Išgyvenęs-Negandas. Alarvų saeg (vado) Afsenaj-Bareg, Plieninio Raitelio, ir paskutiniosios sugulovės – vergės iš Padunavės sūnus. Tas pats kas niekas. Juolab, kad mano motina niekada sugulove ir nebuvo. Tiesiog vienintelį kartą, paėmus ją į nelaisvę, saeg-vadas ją „paėmė“... Ir galbūt ne tik saeg-vadas. Bet tąkart jis buvo pirmas, tad ir benkartas tarsi jo...
Tokių pavainikių kaip aš – pilnas efsadas. Ar vergas, ar toks pavainikis kaip aš – be skirtumo.
Tam, kad saeg-vadas pripažintų, tokį kaip aš, lygų lygiems ir paskelbtų tikruoju tikrų savo sūnų broliu, reikia atlikti tokius žygdarbius, kokius net sunku įsivaizduoti. Pavyzdžiui, nukabinti mėnulį nuo dangaus ir pakabinti jį didžiojo vado hedzre-ūrtare (prabangioje jurtoje).
Išaugau tarp gyvulių, vargingiausiose palapinėse, kur dėl apgraužto kauliuko, likusio nuo vadų ir karių stalo, reikėjo peštis ne tik su šunimis, bet ir su tokiais pat vargdieniais, kaip aš. Ir kariu tapau tikro atsitiktinumo dėka. Tapau per vieną iš šventinių žaidynių imtynėse nurungiau tris tikrus jaunuosius efsadus ir per tą pačią šventę sutramdžiau įnirtusį eržilą. Bet sutramdžiau tik dėl to, kad augau tarp arklių ir buvau susidraugavęs su Bajumi (eržilo vardas), kurį po to pasiėmė Bareg-Baregas (Raitelių Raitelis), saeg-vado Afsenaj-Bareg vieno tėvo ir tikros žmonos, tos pačios moters sūnus, tikras, jaunesnis brolis saeg-vadui Afsenaj-Baregui.
Tą kartą puotaujantys vadai buvo pakilios nuotaikos ir mane pakėlė į edyl-sagus („padvisę šunys“).
Ne kažin kas, bet vis geriau nei būti bevardžiu vergu. Tik tiek. Mat „edyl-sagais“ buvo vadinami patys jauniausieji kariai, kurie kilę iš niekingų efsado (genties-ordos) vargšų. Bet bent jau gavau šiokį tokį arklį ir jau gyvenau jaunesniųjų karių palapinėje.
Tačiau edyl-sago dalia nė kiek ne geresnė nei vergo –atlikti visus kariškus darbus, kurių tikras karys bodisi ir, kurių, neatlikus laukia skaudžios bausmės. Bausmės nė kiek ne menkesnės nei prasikaltusiems vargams. Kaip saeg Sa-Ulius sako – „mušamos kriaušės“, o mušama kriauše jis vadina tą maišą, kurį kumščiais ir kojomis tranko kai mankštinasi... O saeg Bareg-Baregas labiau mėgo trankyti gyvas „mušamas kriaušes“. Kartais reikalaudavo priešintis, bet tada išgyvent galima buvo tik jei jam patiks pasipriešinimas. Kitaip - arba pats užmuš, arba atiduos kerėtojui Sau-Fydui (geriau jo net neprisiminti, net apie jį negalvoti!), kaip auką Boboj-Papaj – karo ir gerovės dievui - Alarvų efsado globėjui, saeg-vadų ir karių kruvinai pramogai...
Ir mūsų tokių edyl-sagų buvo nemažai. Visas būrys. Beveik dešimt po dešimt. Visas pusalkanis būrys jaunuolių ir net subrendusių vyrų, kuriems tapti tikru aefsedon-baraegu – kariu-raiteliu – tas pats, kaip iš dangaus nuskinti žvaigždę. Bet tai buvo vis tiek geriau, nei gyventi tarp šunų, gyvulių ir vergų, ir džiaugtis laime, kad tave pasirinktų kuris nors saegas išbandyti naujo savo kalavijo aštrumą nukertant galvą, išvaduojant iš niekingo gyvenimo...
Tai tiek. Tai ir visi mano pasiekimai Alarvų efsade. Ir laimė man daugiau nebesišypsojo. Vaikė mus kaip susmirdusius šunis, tik, kad maitino geriau. Vergams likdavo tai, kas po mūsų atlikdavo.
O, kad Boboj-Papajus mūsų nenori globoti arba, kad jo jėgos šiose žemėse silpnos, pirmieji pajuto edyl-sagai. Nuo Alarvų skilimo dar nebuvo to, kad mūsų efsadas patirtų pralaimėjimo kartėlį. Bet keliaujant laukais, Lankų kraštu, kaip jį vadina venedai, nebuvo ir stipraus priešo. O tuos, kurie buvo, mes sutrypdavome.
Ir štai, persikėlus per didžiąją upę, kurią čia vadina Vystula, po kiek laiko alarvai pajuto, kad yra stebimi. Tarsi vilkai būtų užuodę bandą, kurią pradeda „ganyti“, taikyti progą ją užpulti.
Nejaukiai pasijutome, nors tie „vilkai“ atrodė baikštūs, kaip stepių šunys. Vos pamatę net edyl-sagai būrį, dingdavo. Bet neužilgo – vėl pasirodydavo...
Pamenu, saeg-vadas Afsenaj-Bareg ir saeg Bareg-Baregas tik juokėsi iš tų žiopsotojų ir žadėjo tam, kuris atves belaisvį, dideles dovanas. Edyl-sagai stengėsi – bet nė vieno nepagavo!
„Vilkai“ dingdavo, išgaruodavo, pasislėpdavo miškeliuose ir net upėse ar ežeruose... Dabar žinau kai kurias žvalgų gudrybes, ir kai tapsiu kariu, sužinosiu dar daugiau, bet tuomet edyl-sagai pradėjo nerimauti. Tarpusavyje, su kuo patikimesniu pasišnabždėdavo, bet į akis kam ką sakyti nedrįso, juolab kerėtojas Sau-Fydas kiekvieną kartą mesdamas burtą pranašavo sėkmę ir vedė mus prie išsvajotosios jūros. O kas ta jūra – niekas nežinojo. Dabar aš žinau. Mačiau. Nerami ir šiurpi vandens platybė. Bet aš sužinojau, o „jie“ - jau niekada ir nesužinos, nes manau, kad ir „jie“ nežinojo. Bet jiems buvo tas pats kur eiti, kur ginklais mojuoti. Saeg-vadas Afsenaj-Bareg ir saeg Bareg-Baregas, ir kerėtojas Sau-Fydas efsadą vedė, ir to gana. O žemės čia geros, daug žolės, yra kur bandas ganyti, o Boboj-Papajaus priešai silpni...
Bet po kurio laiko pradėjo dingti žmonės. Pirmieji dingo atitolę nuo stovyklos vergai. Po to dingo keli į žvalgybą siųsti edyl-sagai... Ir edyl-sagai sunerimo, bet ne saeg-vadas Afsenaj-Baregas.
Atėjo laikas, kai po vieną, toliau nuo stovyklos, o ypač nuo miškingos vietos žmonės bijojo nueiti, o raiteliai nujoti. Net tikrieji efsado žmonės. Tad pagaliau sunerimo ir saegai-vadai. Bet tik tiek.
Saeg-vadas Afsenaj-Bareg pradėjo nerimti ir niršti tik tada, kai visai atvirai, visos stovyklos akivaizdoje žuvo penki jo rinktiniai kariai. Atšvilpė kaip vėjas raiteliai su apvaliais plačiais skydais, ant žemų kresnų arklių, kokių mes dar nebuvom matę, keistai sėdėdami ant jų nugarų ir keistai parietę savo kojas...
Atšvilpė kaip lygumų vėjas ir suvarę į
užsižiopsojusius ir besivaipančius karius ilgas ietis, nušvilpė sau. Jei kas iš
jų ir žuvo, tai jie juos pasiėmė su savimi. Į pagalbą ateiti niekas nespėjo, ir persekioti nedrįso - vaiduokliai raiteliai dingo netolimo ežero nendryne, klampynėje.
Tuomet saeg-vadas Afsenaj-Bareg ir saeg Bareg-Baregas pasišaukė vergą, kurį paėmė netoli Vysulos, bet jis nieko jiems pasakyti negalėjo. Jis tik sapaliojo, jog toliau gyvena aistai, o kraštas virsta į miškų ir ežerų kraštą, į kurį lysti vengė net jų protėviai, kai šie dar buvo galingi.
Vergą nukankino... Manė, kad tyčia meluoja ir tiesos nesako. Nudegino kojas, išdūrė akis. Nupjovė liežuvį ir išmetė šunims sugraužti...
O kerėtojas-šamanas Sau-Fydas vis tiek pranašavo sėkmę. Bet blogai pranašavo – arba jis melavo, kad bendrauja su Boboj-Papajumi, arba vietiniai dievai Boboj-Papajui miglą į akis pūtė, už nosies vedžiojo...
Ir štai, atėjo diena, kai „vilkai“ mūsų žirgus išblaškė. Dingo ir saeg-vado Afsenaj-Barego mylimiausias žirgas Dymgeirygas (Vėjo Dulkė), o po to, upeliu, kai girdė žirgus ir gyvulius, atplaukė nuodas... Ne vienas arklys po to pilvu galavosi... Bet nenugaišo.
Ir staiga, „vilkų“ būreliai, kuriuos matydavome kiekvieną dieną, dingo. Nežinau kaip tikriems kariams atrodė, bet mes, edyl-sagai, jautėme, kad mus stebi... „Vilkai“ nepaliko mūsų vienų. Rodos akys į tave žiopso visur, kur tik išeini iš stovyklos. Kartais net staiga pakilę paukščiai išduodavo, jog ten kažko gyvo esama...
Mūsų būryje pasigirdo murmesys, jog tai tyla prieš audrą, tyla prieš kovą... Kai kurie edyl-sagai ruošėsi, net džiaugėsi – tai buvo proga, galimybė palikti edyl-sagai gretas ir tapti tikru kariu, tikru efsajumi.
Ką išbūrė Sau-Fydas nežinau, tuomet aš stovėjau sargyboje, kai jis būrė, kai kalbėjosi su Boboj-Papajumi, su dvasiomis, bet po jo pokalbio su dievu ir dvasiomis, vadai nusprendė kurti čia stovyklą ir eiti raiteliais, surasti priešus ir juos sunaikinti...
Buvau laimingas, kad manęs, kaip kitų, jaunesniųjų edyl-sagai, nepaliko saugoti stovyklos. Paimti į žygį edil-sagajai keliavo kartu su tikraisiais kariais, baraegais lankininkais. O! Tuo metu jau svajojau ir maniausi, kad padarysiu viską, kad tapčiau baraegais lankininku. Ir ne, apie tapimą aefsedon-baraegu net nedrįsau svajoti. Tai nepasiekiama. Tai galingi ir šarvuoti kariai, kurie paklūsta tik saeg-vadui Afsenaj-Baregui ir saeg Bareg-Baregui...
Štai su tokiomis svajonėmis ir išjojau kartu su baraegais lankininkais. Jie edyl-sagajus pastatė paskui save. Labiau dėl skaičiaus, kad gąsdintume savo skaitlingumu priešą, nei dėl didelės naudos, nes edyl-sagajų lankai prasti, ne kažin kokie, tik voverėms ar stepių graužikams medžioti tinkami.
Tačiau priešas nesudrebėjo. Jis stovėjo. Priešą išvydau tik lekiant paskui baraegus lankininkus, sukant puslankį. Lankininkai rėkė kovos šūkius, ir šiaip rėkė, ir pylė strėlių debesis, o priešas stovėjo. Ir labai keistai stovėjo! Tyliai, rūsčiai ir dengėsi nematytais skydais, kurių negalėjo pramušti mūsų strėlės. Jau prilėkus arčiau supratau, kad tai ne šiaip skydai, o surištos nendrės ar kažkas tokio. Jie stovėjo už jų ir matyt iš mūsų juokėsi...
...ir, kad darosi kažkas negero, ne taip, kaip tikėjosi efsajų saegai (genties vadai), supratau, kai nei iš šio, nei iš to, pradėjo sprūsti, klupti arkliai. Kai kurie net vertėsi, o kai kurie blaškėsi, numetinėjo raitelius. O priešas neišleido nė vienos strėlės!..
...ir kodėl klupo arkliai ir net žviegdami metinėjo nuo savęs raitelius, supratau tik kai sukant antrą ratą, mano pačio arklys suklupo. Vos nenulėkiau nuo jo nugaros, bet mano šlaunys stiprios – išsilaikiau. Taigi, - visas laukas prikasinėtas duobių! Tai buvo klasta! Ir ne tik duobių! O dar per visą lauką, žolėje slypėjo išmėtyti rąstigaliai su trumpai nuaštrintomis šakomis, kaip smaigais. Ir jei arklys ant tokios užlipdavo – persidurdavo koją...
Raiteliams jau nelabai rūpėjo šaudymas iš lanko, jie tik stengėsi išsilaikyti ant arklių. Visa rikiuotė ėmė krikti, panašėti į netvarkingą skėrių gaują. O štai tada pasipylė ir priešų strėlės... Negausios, bet iš dviejų pusių – iš priešakinių gretų, kur kariai jau nustojo dangstytis skydais, ir nuo smėlėtos, tarsi peiliu nupjautos, pušaitėmis apaugusios kalvos, mums iš dešinės... Ir jų strėlės, skirtingai nuo mūsų, rado aukas! Mūsų juk nedengė jokie skydai!..
Štai tada aš visai iš arti ir pilnai pamačiau priešo karius. Tai iš ties buvo dvikojai lokiai ir vilkai, pabaisos... Biragai (vilkolakiai)! Tikri, legendiniai biragai! Nors iš tiesų, kaip vėliau sužinojau, daugumas vietoje šarvų dengėsi storiais kailiais, jų galvas saugojo storos kailinės kepurės ir kai kur prie jų pritvirtintos žvėrių kaukolės, ne kaip mūsų. Mūsų galvas saugojo aukštos veltinės kepurės. Pas baraegus lankininkus neretas į šias kepures buvo įsiūtos metalinės juostos, ir tik aefsedon-baraegai galėjo puikuotis metaliniais šalmais...
Ir staiga mano arklys, nepakluso mano kojų spaudimui, šmaukštui ir vadelėms, ir šoktelėjo į priekį, pilnu skausmo balsu sužviegė-sužvengė, susimuistė ir vertėsi kūliu per visą lauką...
Kritau taip, kad rodos visą kvapą išmušė iš kūno... Net sąmonė matyt aptemo, bet vis tiek pamačiau, kaip paskui mane jojęs vienas iš edyl-sagajų užlėkė ant spurdančio arklio ir jo arkliui taip pat susipainiojo kojos, jis vertėsi numesdamas raitelį, bet skirtingai nuo maniškio arklioko pašoko ant savo keturių ir sužvengęs, paklaikęs pasileido lėkti per visą lauką... Tokia jau arklio prigimtis – išgąsdintas jis gali lėkti nieko savo kelyje nematydamas tol, kol širdis sprogs...
Atsikvošėjau. Pakėliau galvą ir net sudrebėjau – visai šalia, dar kiek – ir jau būčiau galva kritęs ant smaigo. Tai buvo sausa, delnais apimama sudžiūvusi eglutė su užsmailintomis ir į visas p[uses styrančiomis šakutėmis...
Pakilau. Kojos drebėjo, galva tarsi plyšo pusiau. Tačiau man tai nesutrukdė girdėti kaip džiaugsmingai plyšauja, rėkauja priešas, kaip tarškina savo skydais, o gėdingai pakrikę ir sutrikę raiteliai grįžta ten, iš kur atjojo – prie stovinčių ir besipuikuojančių aefsedon-baraegų...
Jau galvojau, kad mane pasivys kokia priešo strėlė, bet priešas nešaudė. Sutrikęs, atsistojęs apsidairiau ir šlubuodamas patraukiau link saviškių. Gėdingai... Netapti man niekad baraegu lankininku. Niekada. Tokio nuopuolio niekas niekada neužmirš...
Ir toks buvau aš ne vienas. Per lauką, lydimi besigaluojančių arklių žvengimo ir sužeistųjų aimanų, traukė bent dešimt buvusių raitelių...
Vargas mūsų galvoms! Amžina gėda! Nors viską ištverti galima, kad tik neišmestų iš edyl-sgajų atgal į vergus... Bet net apie tai aš negalėjau mąstyti – galva spengė, svaigo. Netgi pykino...
Pasakyti, kad saeg-vadai Afsenaj-Baregas ir Bareg-Baregas pyko ar niršo – nepasakyti nieko! Baraegu lankininkų vadai buvo parklupdyti ir juos šmaukštu talžė pats saeg Bareg-Baregas.
Baraegu lankininkų galvomis tekėjo kraujas, o veidai pavirto į kruvinas kaukes...
Matomai, mane, ir kitus parpėdinusius iš lauko, išgelbėjo tik tai, kad saeg Bareg-Baregas pailso talžyti lankininkų vadukus, o saeg-vadas Afsenaj-Baregas buvo užsiėmęs naujų vadų paskyrimu, kuriems liepė rikiuotis už aefsedon-baraegų, kurie jau stojosi į koloną.
Aš, ir dar keli paršlubavę nelaimėliai, nuo vadų rūstybės beveik nenukentėjome. Tačiau sudrebėjome gavę įsakymą pasiimti sukultus tris buvusius lankininkų vadus ir keliauti į stovyklą, ir ten laukti bausmės...
O gal geriau tiesiog atsigulti ir numirti? Arba atsiduoti priešo malonei? Nors kokiai malonei? Kad pjaustydami į gabalus paaukotų saviems dievams?! Tad gal pavyks bausmę ištverti. O gal ji ir nebus tokia griežta, kai saeg-vadus apims pergalės džiaugsmas...
Į stovyklą pėstute ir dar tempiantis vos paeinančius lankininkų vadus buvo ganėtinai toli. Bet ne taip toli ir reikėjo eiti – gal po tūkstančio žingsnių arklių ištryptu taku, kai priartėjome prie ne itin plataus miškelio, pro kurio proskyną vedė kelias į stovyklą, mus užpuolė...
Neturėjome kuo gintis, o priešas iš už medžių iššoko staiga ir netikėtai, aptalžė, surišo ir nuvedę gilumon visus priraišiojo prie medžių. Prieš netekdamas sąmonės, per per akis srūvantį kraują dar pamačiau, kad tie, kurie mus surišo, pradėjo versti medžius... Uždarinėjo proskyną... Ir tie kariai buvo tokie jaunučiai! Jaunesni už mane! Arba bendramečiai...
6.
Kiek reikėjo laukti priešo pajėgų? Negaliu pasakyti. Laikrodis ant mano rankos senų seniausiai nebetiksėjo, laiko neberodė – tik puošmena. Bet saulė per delną pasistūmėjo, nors pietūs dar nebuvo atėję. Netgi gerai, kad ne vakarop, o tai saulė galėjo ir trukdyti, nors šiandien debesuota, gera diena...
...galimai, kai kam paskutinė...
Prisidėjęs prie akių žiūronus, mačiau, kaip priešas persigrupuoja, o jų vadai niršta, lupa ir talžo prasikaltusius savo vadukus...
Žiauru, vienok...
Užtat dabar jau aišku kas yra tikrieji vadai, kas vadovauja šiems "ožiams", atėjūnams, raitų degradų kompanijai.
Šiaip tai buvau patenkintas. Pirmoji mūšio fazė nusisekė. Netgi kairys sparnas, kuris šliejosi prie skardžio, kur stovėjo „naujokėliai“ ir sąjungininkai iš gulkių, vargių ir papajų, beveik nesutriko. Jie subangavo žinoma, beveik sudrebėjo, bet įsprausti kaip marmeledas tarp vaflių, tarp pirmos ir paskutinės veteranų voros, liko stovėti. O dabar ir jie jau apaugo pasitikėjimu. Raiteliai jau jų nebegąsdino.
Vis tik šiurpokai, reikia pripažinti, atrodo ta skriejanti karusele lankininkų kavalerija. Šiurpokai. Vien tik kanopų dundesys, jų šaižūs karo šūksniai ir strėlės verčia pagaugais visą nugarą. Kita vertus, prisidengę nuo stogų nuplėštais nendrių skydais, lyjant strėlių krušai, mažai ką kariai galėjo matyti, ypač antrose ir trečiose eilėse...
Gal tik tai ir gelbėjo?
Gal. Nežinau.
Užtat dabar beliko tik melstis ir tikėtis vyrų ištverme. Labai jau ant snarglių viskas suklijuota... Sunkiųjų raitelių kolonos lavina tai visai ne tas pats kas ratus sukantys lengvieji raiteliai, net ir laidantys mirtinas strėles.
- Pajudėjo, - ištariau. Nuleidau žiūronus, kuriuos taip pat rūpestingai, kaip ir anksčiau įkišau į kailinį krepšį.
- Pajudėjo, - ištarė Pelkus.
Ne, jis niekam nevadovavo. Jis čia veikiau kaip moralinis palaikytojas, kaip patarėjas.
- Viskas dabar vyrų rankose, kad tik nepavestų... – subambėjau. – Kad tik anksčiau laiko ragotinių nepakeltų...
- Pasitikėk savo vyrais. Jie nepaves, - ištarė Pelkus, bet jo balse nebuvo labai jau taip stipriai juntamas įsitikinimas savo teisumu.
- O kas belieka? – priėjęs prie liepos kamino, numečiau uždangalą ir pakėliau „Sako“. Patikrinau šovinį. Lizde.
Na taip – žolėje slypėjo ragotinės. Tiesa, tikrų ragotinių ne tiek jau daug. Bet tie užaštrinti ilgi, kuolai, kuriuos reikės kilstelėti ir vienu galu įrėmus į žemę smaigalius atkišti į raitelius, turėtų būti ne ką blogesnis ginklas. Tik visas sunkumas buvo tas, kad vyrai jas prieš priešą pakeltų tik tada, kai raiteliai jau nebeturės erdvės manevrui – kitaip, išvydę pavojų, jie gali ir apsigręžti, o tada vėl krapštykis pakaušius, kurk naujus planus, kaip čia tą priešą pričiupus...
Ir vėl žemę sudrebino dundesys.
Kolona pajudėjo...
Pirmieji joja sunkiai šarvuoti raiteliai ir net jų žirgai. Rankose ilgos ietys...
O va štai skydų
– niekas neturėjo! O kaipgi juos turėti? Balnakilpių nėra, nėra kur kojomis
įsispirti, balnai tai tik pašikniukai, kad subinkauliui minkščiau būtų ir
arklys valdomas tik kojomis ir vadelėmis, tad belieka tik viena laisva ranka...
Kaip ir tie lankininkai, kaip pasirodė – štai, kai tik arklys netikėtai šokteli, pasibaido –
ne visi sugeba ant jų nugarų išsilaikyti, kokie jie ten patys iš savęs
nuostabūs nebūtų, o kur dar lanką laikyti? Ir strėles laidyti? Tikriausiai labai
ilgai jie savo arklius treniruoja, mankština, kad šie lygia tursele – ristele
bėgtų, šaudyti leistų.
- Laukiam vyrai, laukiam! – sušukau. – Per anksti ragotinių nekelt! Per anksti nekelt! Stovėti ir laukti signalo!
Vyrai nerimastingai mindžikavo. Bet rimti ir susitelkę...
Išgirdau, kaip atkartoja mano komandą vadai. Net po kelis kartus – matyt mandražas ir juos ima.
Ojjj... bled... Kad tik rankos nevirpėtų.
Parėmiau „Sako“ ant specialia tam paruošto trikojo iš žardinių, panašiai, kaip ateityje muškietininkai rems savo pyškalus. Patogiai buožės pagalvėlę įrėmiau į petį...
- Na, mažute... paskutiniai tavo šūviai...
Na taip, paskutiniai trys šoviniai. Teks dabar taurus ir stumbrus medžioti po senovei. Taip, kaip jie čia medžiojami. O vamzdį ir kitą nurašytą metalą atiduosiu Giriui, gal perkaldins į ką nors šiems laikams vertingesnį...
Kolona pradėjo imti pagreitį... O paskui ją, neatsilikdami – išsiskleidę tarsi sparnai - lekia lengvieji raiteliai...
Debilai. Kad ir nuožulni kalvelė, nuolydis nedidelis, bet vis tiek, šturmuoti raiteliams pėstininkus ant kalvos – beprotiška rizika. Savimi pasitikintys kretinai. Ir taškas.
Taikiklyje pats įspūdingiausias šarvuotis... Baisus kaip velnias... Tikras baubų baubas...
Dar ne laikas... Nors lengvieji raiteliai jau žarsto strėles. Bet jos nepavojingos – pernelyg iš tolo ir pernelyg dideliu kampu paleistos. Bet ir jie tuoj nustos šaudę – bijos saviškius kliudyti...
Nors va, keletas vyrų skausmingai sušunka... Vis tik randa strėlės savo aukas...
Nuo skardžio ir tarp gretų stovintys mūsų lankininkai irgi pradėjo leisti savo strėles... Bet kiek iš to naudos - nemačiau...
- Stovėt, vyrai! Laukiam!!!
- Stovėt!
- Laukiam... – ataidėjo paantrinimai, o man jau dairytis nebėra kada...
Štai, laikas, jau pakeisti trajektoriją į puslankį per vėlu...
Iškvėpiau...
Eilinį kartą, kaip kad būna buožę priglaudus prie skruosto ir sustabdžius kvėpavimą, pajutau savo širdies dunksėjimą...
Smilius spusteli nuleistuką, įsiremia į pristabdymą... Raitelio krūtinė kryptuke... Švelniai, tarsi liesčiau mergos spenelius, spusteliu...
Trinktelėjo šūvis...
Šūvis perskrodė net dundesį. Kai kurie arčiau stovintys vyrai net krūptelėjo, tūptelėjo...
Karžygys - „cher“ žino kokiu kailiu - verčiasi, o kryptukas jau perbėga prie kito...
Šūvis...
Trečias šūvis...
Trys šūviai, trys raiteliai... Lavinos vadų žūtis nesustabdys, bet prasidėjus kovai, kai kolona pakriks, jau nebebus kam visus sutelkti... Bus kaip višta be galvos – dar galės lakstyti, o dvasna vis tiek jau garantuota...
- Ragotinės!!! Kelt ragotines! – numesdamas jau bevertį „Sako“, išstaugiu, vos balso nenuplėšiu, net užsikosėju...
Paskubomis maukšlinuosi šalmą, virpančiais pirštais grabalioju dirželį...
Matau kaip staiga sukyla ragotinės, rikiuotės pasišiaušia kaip ežiai...
Staaigmenaaaa!!! Pasiimk ir pabučiuok!
Po šešis išsirikiavusių raitelių kolona rėžėsi į ragotines...
Ooooo... dieve, Santa Marija, Santa Rozalinda...
...ir viešpatie su viešpačiukais...
Net aš sudrebėjau. Dar tokio vaizdo nebuvau matęs. Ir kaip tie mano vyrai atlaikė? Neturiu jokio supratimo...
Tai kažkokia katastrofa... Net nežinau kam – jiems ar mums?
Pirmoji vora pasismeigia ant ragotinių, verčiasi ant pirmosios eilės vyrų, per juos klupdami, traiškydami saviškius verčiasi paskui šuoliuojantys... juos irgi pasiekia ragotinių smaigaliai...
Dar kita šarvuočių eilė bando išvengti pavojaus, bet tik sukelia chaosą...
Ir staiga nuo skardžio, tiesiai lengvuosius raitelius, baubdami pasileidžia iki šiol besislapsčiusi nepilna Surkaus raitelių šimtinė... Ietimis ir skydais pjauna „lengvuosius“... Priešo užnugaryje užverda netikėta nelygi kova...
- Pirmyn, vyrai! Mušk priešąąąą!!! – užbaubiu ir mosikuodamas mačete pasileidžiu tarp karių į kovos tirštumą...
Viskas. Komandavimo laikas baigėsi. Laikas pavyzdį rodyti. Toliau nuo mano valios niekas nepriklauso...
Centras beveik-beveik neatlaiko. Tiksliau – atlaiko tik per „marytės kūšio plauką“...
Užtat kairys ir dešinys sparnas užsilenkia – priešas atsiduria tarsi pasagoje...
Ragotinės verčia raitelius, kirviai talžo makaules... Žirgai meta savo raitelius, žviegia ir pasiduoda panikai... Trukdo ir saviems ir mums...
Įšokęs į mirties tirštumą talžau skydu ir mačete... Kažkokiam arkliu trenkiu skydo kantu per snukį, šis pašoksta, verčia raitelį, kurį žaloju mačete... Žengiu, ir taikydamasis, kad neužgaučiau saviškio, kuris ragotine meta kitą raitelį, smogiu bandančiam nuo žemės pakilti priešui...
Jaučiu smūgį šalmą...
Kažkoks pakvaišimas... Kūnas dirba pats, be jokių smegenų... Akys mato, bet smegenys nesuvokia... Motorika sau, dvasia sau, o smegenys iš vis kažkur ten... Matau tik priešus, besiblaškančius arklius, krentančius vyrus...
Jaučiu kaip trūksta kvapo... Ranka pavargo...
Bled... ir skydas nuo smūgio sutrupėjo... mėšlas, bled...
Nežinau kiek truko kirstynės... Laikas rodos sustojo...
Tik staiga sustoju supratęs, kad priešo neliko...
Verda tik pavienės kovos...
Pergalė?
Pergalė!
Pergalė!!!
Bet ją reikia užtvirtinti, kol priešas panikoje, kol lekia- bėga per laukus... Panašu, kad tik lengvieji raiteliai išsprūdo...
Kaip sutelkti vyrus?
Ir aš toks stovintis ne vienas...
Bet buvo kas atsigavo ir anksčiau už mane... Kai kas jau pergalingai pradėjo rėkti.
Nuo smėlėto skardžio žemyn pabiro ten lindėję Aistapės vadovaujami lankininkai...
Ir pasigirdo rago baubimas. Ilgas ir tolimas...
Kaip gerai, kad Pelkų turiu, kad jį palikau ne vadovauti, o prie liepos. Taip nebuvo sutarta, bet Pelkus sureagavo tinkamai. Šaunuolis „batiania“!
- Belaisvių neimt! Vyrai, kas gyvi, čionai! – užbaubiu pakeldamas visiškai kruviną mačetę.
Atlaikė "brangioji". Kaip nekeista, bet atlaikė!
- Nesužeistas? – išgirdau balselį. Ir net reikėjo laiko, kol suvokiau, kad šalia išdygo Aistapė.
- Nežinau, - sušvokščiau, - bet gal ne...
- Ką darom, vade? – pasigirdo klausimas. Giriaus ar Apuoko?
Vyrai pradeda rinktis aplink mane...
Sužeistųjų dejonės, sužeistų arklių žvygaliojimai, žvengimai...
Kaip man atsitokėti?!!
Vėl pasigirsta rago baubimas ir pasirodo arkliais vedini berniūkščiai. Na, taip, savo arklius slėpėm už kalvos. Negi pėstute lėksim stovyklos mušti? O ją tai reikia sunaikinti...
- Ant arklių, vyrai! Po vieną po du. Kas lengvai sužeisti ir kas negali, tegu lieka sužeistuosius rinkti... Vejam priešą, vyrai!
Aha, ir greičiau, kol dar kraujas karštas, kol adrenalinas neišblėso... Po to, jaučiu, pakelti vyrus bus sunku...
7.
Panikos apimti bėgliai įtvirtintoje stovykloje sukėlė tokią sumaištį, kad mums net stengtis nereikėjo. Juos labai neblogai sustabdė jaunuolių užkardos miško proskynoje per kurią reikėjo pereiti norint patekti į stovyklą ir mes, pervargę, pavirtę į netvarkingą raitų kipšų gaują net beveik juos pavijome...
Gynybos, kaip tokios, net nebuvo. Na, keletas strėlių, keletas susirėmimų nedidelėmis grupelėmis, bet įniršę ir įkaitę vyrai greit visus išmušė...
Kai kas iš vikresnių priešų, išsaugoję arklius, gal ir paspruko į tyrus...
O tašką padėjo jų šamano žūtis...
Įsiveržus tarp palapinių, tarp tų jų smirdančių jurtų, iš vienos, kiek nuošalesnės, apkarstytos visokiausiais ragais ir skeletais, kažkokiais nesuprantamais rakandais, tarsi koks demonas tiesiai prieš mane iššoko raguotas velnias. Na taip, raguotas. Ant galvos elnio ragai nukabinėti kažkokiais svambaliukais.
Net nesuvokiau kas čia toks ir sureagavau instinktyviai – puola! Kirtau mačete, bet tai ką ta žmogysta laikė rankoje, pasirodė, jog buvo ne skydas, o tik šamano būgnas – tamtamas...
Būgnas plyšo, o sureagavęs į pakeltą ranką, kurioje išvydau kokią tai kuoką ar šamano lazdą, vėl smogiau... Pataikiau kažkur į kaklą... Ne, galvos nenukirtau – vis tik ją dengė kokie tai pasmirdę kailiai, bet matyt kaklą sulaužiau: šamano galva pasviro, o jis pats sudribo kaip pelų maišas, be jokio garso...
- Vyrai, varykit
visas bobas ir belaisvius (jei tokių yra) į centą! – išstaugiau jau nulaužtu
balsu... Prisirėkavau atsakančiai, velniai rautų. Kaip norisi gerti!!!
Apsidairiau, šalia, nuleidusi lanką, bet pasiruošusi bet kada jį pakelti, stovėjo perbalusi Aistapė. Šaunuolė mažutė.
- Tu kaip? – pamenu paklausiau.
- Gerai, - linktelėjo Aistapė.
Ir kaip ta smulkutė mergina tiek atlaikyti gali? Vis tik čia gyvena tvirti žmonės. Gal net tvirtesni už mane patį, kad ir kaip gerai apie save negalvočiau. Čia ne aš „kietas bičas“, o štai va, tie aplink zujantys žmonės...
Nušlitiniavau link stovyklos centro, pasižiūrėjau į kokį tai toteminį kažkuo ištepliotą stulpą ir pagalvojęs, jog jau ne, čia svetimų stabų nebus, išsitraukiau iki šio be naudos tabaluojantį kirvį.
Matyt išliedamas visą įtampą, keliais kirčiais, beveik su pasimėgavimu jį nukirtau... Varomi link centro belaisviai net sukrito ant kelių... Net jų bobos nutilo, ir vaikai.
- Čia nekaraliaus svetimi dievai, - ištariau.
Pasigirdo nedarnūs pritarimo šūksniai...
Nežinau kaip atrodžiau. Matyt klaikiai ir šiurpiai. Pats iš savęs toks tikras demonas – kruvinas nuo galvos iki kelių, suplukęs, susmirdęs, keistai ginkluotas ir šiaip – aukščiausias tarp visų. Beje, tie elavai, daugumoje kiek žemesni žmonės, nei aistai...
- Pelkau? – sufokusavęs regėjimą, šalimais išvydau Pelkų, Girių, pamačiau kaip Surkus su porele vyrų vis dar raiti suka ratus stovykloje, kažką rėkauja. Kažkam kažką komanduoja. – Viskas. Dabar tu komanduok. Daryk tvarką.
Apsisukau ant vienos kojos ir nupėdinau prie kažkokios dėžės-skrynios pastatytos prie gana prašmatnios palapinės, kur tiesiog klektelėjau, kaip nusivaręs vaikis.
Na taip. O ką aš žinau, kaip čia dabar toliau elgtis? Kaip tą chaosą suvaldyti?.. Na ir nereikia – Pelkus gi čia. Čia jau jo parapija.
Varge tu varge,
vargutėliau – jei dabar atsirastų koks gerai organizuotas priešo būrys, visą
mano-mūsų išsibarsčiusią kariauną sutryptų kaip migruojančias varles. Bet tokio
būrio, mūsų laimei nebuvo, ir būti negalėjo.
O kitų poros dienų aš beveik nepamenu. Dar tą patį vakarą mane pradėjo imti drebulys, kratė kažkokia karštinė. Pylė prakaitas...
Nuo išsekimo? Nuo nervinės įtampos?
Nežinau. Slogus prisiminimas...
O susitvarkyti su viskuo, net dviejų savaičių reikėjo. Įskaitant pakasynas, ir žuvusių didvyrių palydas į anapus, pas protėvius. Sužeistais ir žuvusiais krito bene pusantro šimto vyrų. Neskaičiuojant lengvai sužeistų. Išgyvenę, kai kurie, net nebegalėjo stoti į rikiuotę. Bet niekis – bus geri artojai. Duosim žemės ir jie taps Tauragarbio ramsčiais.
Mums atiteko tikri lobiai: kailiai, maisto atsargos, rakandai, o svarbiausia - ginklai ir metalas. Nuo vario, bronzos iki plieno ir net aukso, ir sidabro. Su visa ta manta, tai viskas buvo aišku, o štai kur tuos įbaugintus ir niekam tikusius vergus dėti, didis klausimas išdygo. Kaip ir kur kišti mums atitekusią neįtikėtinai didelę avių kaimenę, arklius, karves? Mes tiesiog neturėjome jėgų tiek išlaikyti. Tad gausios ir dosnios buvo grobio dalybos.
Venedai dabar buvo turtingiausia aisčių, per visas žemes, kur tik jie gyveno, gentis... Ir dar toliau... Tik kas iš to turto, kai jo negali aprėpti?
Ir kaip nekeista, bet belaisvių buvo mažai. Net labai mažai. Užtat laukinių ir baugščių elavų vergų, su kuriais nežinia ką buvo veikti, apsčiai... Kur tuos netikšas ir kišti?
Tiesa, pačius aršiausius ir nepatikimai atrodančius belaisvius karius, kokius tai pikčiurnas fanatikus, su kuriais net gestų kalba nėjo susikalbėti, teko paaukoti palydint didvyrius anapus...
Na taip, o kaip kitaip? Neatlaikiau spaudimo. Kas aš toks, kad kardinaliai keisčiau papročius, religiją?
Ne, net ir po tokios pergalės, po dangų siekiančio autoriteto dar nepajėgčiau to pakeisti. Nebent ateityje. Kada nors... Kada nors vėliau, po truputį... Ne mesijas aš koks. O priklydęs šiknius... Tad ir aprašinėti tų palydų, tų laužų, kurie nešė didvyrius ir jų vergus anapus, pas protėvius ir dvasias, neturiu jokio noro. Greičiau užmiršti visa tai tik norisi...
Tęsinys planuojamas 2024-12-13
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą