-...nepergyvenk, viskas bus gerai, - tarsi iš sapnų, nudundėjus griausmui ir vėl iš naujo kažkur debesyse plykstelėjus žaibui, išgirdau Giriaus balsą.
- A? Ką? - net papurtęs galvą, kažkaip kvailai perklausiau.
- Sakau, viskas bus gerai. Su Aista bus gerai, - išvydęs mano žvilgsnį, pridūrė Girius.
Įdomu, apie ką jis čia? Kažkaip žiūrėdamas į gamtos šėlsmą visai užsimiršau paniręs į prisiminimus. Matyt apie Aistapės nėštumą? Ot tai, blyn, dviejų vaikų, pametinukų tėvas. Tiesiog jau visas iš savęs „žinovas“.
- Aha, žinom, kaip čia kartais viskas gerai, - sumurmėjau. Tas „viskas gerai“ šiais laikais tai tokia nieko nereiškianti frazė: pernelyg dažnai kažkuris vienas nukeliauja Anapilin, jei ne iš karto, tai per artimiausią pusmetį. Net galvoti apie tai nesinori. Ir kiek tik galiu, tokias visokias mintis iš galvos metu, o tai naktimis per tas galvosenas nemiegosi. – Geriau sakyk, ką su tom dviem gyvenvietėm daryti?
- Oksavais? O ką daryti? Imti globon ir viskas, – gūžtelėjo pečiais Girius ir nusikratydamas karamelizuotų riešutų trupinius, patrynė savo įdiržusius delnus vieną į kitą.
- Sakai? – palingavau galvą.
Kaip tik pas mus viešėjo pasiuntiniai iš vidurio Vyslos. Iš dviejų visai kažkada buvusių nemenkų gyvenviečių. Kalba labai iš tolo priminė kažkurį tai aistų dialektą, bent jau savo „dainingumu“ ar skambesiu, bet žodžiai, taip sakant, labiau panašūs jau į pietinių Lankų gyventojų. Labai ir labai lėtai kalbant ir padedant sau gestais, kažkaip primityviai galima susikalbėti, bet tik tiek. Kur kas geriau su jais susikalbėjo tie patys papajai, nors rodos kalbos struktūra ir visiškai kita.
Taigi, jie atėjo prašyti mūsų globos. Jau ne pirma tokia gyvenvietė, ne pirma giminė, kuri norėtų mūsų globos – iki Vyslos „išsikerojom“ ir dabar galim sau keliauti iki jos be jokios baimės. Net nediduku būreliu. Net pavieniui. Ne visiškoj izoliacijos gyvenam - gandas apie mus ir mūsų pergalę toli nuėjo. Bet tik tiek, kad tie oksavai per toli jie nuo mūsų. Jeigu jau imti juos globon, tai postą statyti reiktų ar dar kažką galvoti. Kažkaip teritoriją žymėti. Visai nesinori apžioti kąsnį, kurio nesukramtysim.
- Na, taip, „sakau“, - linktelėjo Girius. - O ką? Paimsim, kaip ir iš kitų keletą „keitylų“, rudenį imsim dešimtą dalį jų pramaitinimui (ir mums liks), o ką? Dabar ramu aplink, - monotoniškai porino Genys, o aš lingavau galva. – Ir tiek.
Reikėtų pridurti, kad žodis „įkaitas“ dar neprigijo, bet prasmę vyrai greit pagavo. Tokie „įkaitai“ buvo vadinami „keitylom“. Tarsi mainai, tarsi apsikeitimas. Ta prasme, kad jei nori apsaugos, tai turi duoti mums vyrų, už kuriuos gaus mūsiškius, paskui kuriuos ateis kariauna, jeigu maža kas. Tarsi mainai. Tik mainai į „vienus vartus“ - gyvenvietė gauna „stogą“, moka dešimtąją dalį derliaus arba derliaus ekvivalentą – tipo jųjų vyrukų išlaikymui, kurie papildo mūsų „kandidatų į venedus“ gretas ir vėliau nelabai jau ten nori grįžti, ir užklydus mūsų kariams (gyventojams) prisižada duoti nakvynę ir maistą. Priesaika, kas be ko irgi yra. Bet žinom mes tas priesaikas – lankstus protas visada suras būdą kaip ją apeiti. Su įkaitais - keitylom paprasčiau.
Na, žinoma, ne viskas taip primityvu – be kita ko, jie taip pat gauna ir saugumą keliauti mūsų žemėse, mainytis ir prekiauti su kitom gyvenvietėm laisvai. Visi kiti, išskyrus aistų gimines, turi „mokėti“ už judėjimą mūsų žemėmis, jei neturi venedų „stogo“.
Ir, tarp kitko, šita mano atsinešta sistema visai prikibo ir prigijo. Kažkaip natūraliai priaugo. Matyt arba buvo gerokai kažkas tokio užmiršta, arba atitiko laiko dvasią. Juolab, kad prie Oderio, kur ateinančiais laikais kažkada išdygs Vroclavas, kažką tokio jau matėm.
- Sprigtai, - pasisukau į buvusį bohų vyruką, buvusį „vergą“. – Va, pasakyk tu man štai ką: Romą žinai?
- Aha, - nustebęs linktelėjo Sprigtas. – Girdėjau apie ją. Bet iki jos nebuvau nuėjęs. Tik iki Bononijos buvau. Ir tai, trumpam užklydom.
- Na, bet apie ją girdėjai?
- Naaa, taip, - vėl linktelėjo Sprigtas.
- Tai sakyk, kokia jos teritorija, jei joti skersai? Žinai?
- Naaaa... Skersai? – Sprigtas pasikasė pakaušį. – Na, ten pasiuntinys gyrėsi, kad keturias... ne, gal tris dienas joti (beje, joti ar eiti, čia kartais sinonimas). Taip kalbėjo. Pasakojo, kad kai nuo sienos su Bononija iki Romos joti dvi dienas.
- Va, - kilstelėjau pirštą (mintyse primetus tai ne daugiau apie 70 km, gal net mažiau). – Va, Giriau. O šitie Oksavai nuo mūsų per keturias dienas ir tai, jei labai skubėti. Ir tik todėl, kad kelias neblogas. O Romoje gyvena dar ir daug daugiau nei kokie penki Tauragarbiai. Ir jų kariai visur nespėja, jei ką. Jei bojai ar dar ten kas sumąsto grobio prasimanyti. Ar taip, Sprigtai?
- Aha, - šyptelėjęs sulinksėjo Sprigtas.
Girius gūžtelėjo pečiais.
- Roma, Roma. Tiek apie ją iš tavęs girdėjau, kad... – atsainiai numojo ranka Girius. - Krapnoti nori, - ištiesė delną gaudydamas retus lašus. – Tuoj prapliups, musėm... Tai tada neimam globon.
- Aha, neimam, - linktelėjau pasikasydamas pasmakrės šerius. Nusiskust būtų laikas. – O paleisti riebaus kąsnio nesinori, žinai. Atstumsi, tai nežinia su kuo jie ten susidės, eibes krės...
- Galima sakyti, vade? – netikėtai įsikišo Sprigtas.
- Na? – kinktelėjau.
- Vyrams moterų trūksta. Tai gal paimti kokias mergas jų, jiems į žmonas. Ir pažadų nereikės, ir nenusisuks jei ką...
- O! – kilstelėjau nykštį į viršų. – O čia tai mintis, - pritariamai sulingavau.
Gera mintis – prisižadėjimų jokių, o giminystės saitai nebeleis labai jau įžūliai „šūdą malti“, prie kokio priešo šlietis, nebent šunybę kokią iškrėsti. Bet „šunybės“ šunybėmis ir lieka, jos vienai ar kitai išsprendžiamos. Susigiminiavimo papročiai šiuo klausimu gana griežti. Ir atvira perspektyva atsiranda.
- Na... Na gal ir gera mintis, - trumpai pamąstęs pakraipė marmūzę Girius.
Pūstelėjo gūsis. Šaltai drėgnas gūsis. Gūsis su postambiais lietaus lašais. Drebuliukas net po skvernais nulindo...
Jau nemalonu stovėti lauke...
- Su Pelkum dar reiks pasitarti, bet mintis gera. Reik pagalvot ką iš to išpešt galėsim.
Nugriaudėjo jau gerokai arčiau...
Pažiro stambūs lietaus lašai. Škvalas jau čia.
- Einam vidun, ar ką? – pasiūliau...
Gotonai ir bojų bohai
1.
Kažkur nuo Tauragarbio girdėjosi balsai, statybų triukšmas, poškėjimai.
Taip nesinorėjo grįžti į tą skruzdėlyną, kad net jėgų nebuvo. Vyrai su Pelkumi priešakyje ir taip geriau žino ką ir kaip daryti. Iš manęs darbininkas ne koks. Gerai, kad jau statusas toks, jog niekas ir nesitiki, kad eisiu kirvuku ar kokiu pjūkleliu darbuotis. Ar rąstus tampyti.
Į pratybų aikštelę, kurią vadinome Vėjų aikšte, irgi nesinorėjo traukti – ten dabar Apuokas savo dešimtinę iki devinto prakaito vaiko. Įdomu, ką atidirbinėja? Kovą grupelėse po tris, po du? Akstis svaido, ar šiaip ranką miklina, bendrai jėgą lavina? Nors panašu, kad rikiuotę, o tai sprendžiant iš vos girdimo garso, kažkokie ritmingi ūbčiojimai atsklinda...
Tad, pasukiojęs galvą, numečiau žolėn porelę riebių kiškių (mankšta labai tokia gera – bėgant per pievą, akstimis medžioti kiškius – vis ne krosą lakstyti, o nauda gal net dar didesnė), paguldžiau šalia akstis, kurias nešiausi kitoje rankoje, ir numojęs į viską ranka, atsisėdau ant nuversto uosiuko. Vakar ar užvakar jį nuvertė gyvenvietės reikmėm, bet dar nepasiėmė. Atsirėmiau į šalimai augantį kažkokį medį ir nusprendžiau patikrinti tą vietinį odinį apavą, nagines, kurį „mokasinais“ pravardžiavau, o tai panašu, kad ar praplyšo, ar kažkoks akmenėlis vidun nežinia kaip pateko. Nelabai tos naginės patvarios, reikia pasakyti.
Užsidėjęs koją ant kojos, pradėjau krapštytis su raišteliais, kai supratau, kad girdžiu kažkokius balsus...
Sustingau. Įsiklausiau.
Aha, o štai ir šakelių trakštelėjimas. Kažkas eina ir šnekučiuojasi. Aiškiai nesislapsto, ne svetimas. Na, tegu ir eina sau. Gyvenimas čia viešas. Netgi daugiau, nei viešas, tad tam, kad likti vienam, iš ties reikia lysti ten, kur niekas nenori vaikščioti arba tokiu laiku, kai visi - dar arba jau - prie trobų. O čia, dargi ir puikiai žinomas ir gerai ištryptas takelis, tad nieko nuostabaus, kad kas tai juo keliauja.
Žodžiu, nieko keisto.
- ...Raže! Mesk tokias mintis iš galvos!
Va, Genys. Tikrai Genio balsas. Pakėlė balsą. Seseriai kokį nors moralą skaito? Bara?
Net šyptelėjau. Palingavau galvą. Na, ne mano reikalas. Tegu sau aiškinasi ir geriau, kad manęs nė nematytų. Takelis šiek tiek šonu nusuka, kažkiektai pakelės šeivamedis mane dengia, gal manęs ir nepastebės. Eis sau, ir praeis.
Net pasisukau, persėdau, kad mane kokio tai medelio kamienas labiau užstotų.
O šiaip, tai net labai klydau, jog jų pokalbis „ne mano reikalas“! Išgirdęs Ražeiną, iš nuostabos net kilstelėjau antakius. Net išsižiojau.
- Nepasakok ką man mesti, o ko nemesti! – taip ir atrodė, kad Ražeina kaprizingai trepteli kojyte, bet ar tikrai treptelėjo, tai savaime suprantama, jog nemačiau. – Aista dabar nešina (besilaukianti), o vadas, ką? Ne vyras? Kodėl aš negaliu būti antra žmona?
- Ką? Kitų vyrų nebeliko? Pilna! Rikis į valias ir mesk iš galvos tas kvailystes, - panašu, kad Genys buvo bejėgiškai ir beviltiškai suirzęs. Na taip, ginčytis su vos iš paauglystės išsiritusia mergina, ne kiekvienas sugebės. Ypač, jei toji mergina kokį „briedą“ į galvą įsimuša. Puikiai suprantu, netgi Aistapė, dabar, savo padėtyje kartais tokius fokusus skaldo, kad rodos save į gabalus gali persiplėšti ir vis tiek lieki durnas. Rodos lyg kas ją pakeitė.
- Nereikia man kitų vyrų! Aš Sauliaus noriu.
- Uojjjj... – tyliai sudejavau, bet tyliaus sudejavimo jie girdėti negalėjo, o Genys tuo tarpu jau visai piktai atšovė:
- Na jau piršti tavęs aš tikrai neisiu! Net negalvok!
Panašu, kad besiginčijantys jau susilygino su medžiu, už kurio kiurksojau.
- Tu brolis man ar ne brolis?! Tada pati pasipiršiu!
- Taip negalima...
- Dar ir kaip galima. Čia Šakiuose nebuvo galima...
Nebeištvėriau, ir garsiai sukosėjau:
- Kchm, kchm!
Pakilau ir kaip koks „blatniaga“ susikišęs rankas į savo senųjų ir jau mojančių „ate ir sudie“ kelnių kišenes, žengiau link takelio.
– Nebijot savo triukšmu kokio bezdaliaus supykdint? – tarkštelėjau viena ranka per šeivamedžio lapelius.
„Bezdukas“ arba „bezdalius“, tai miško arba kiemo, arba gyvenvietės dvasia. Priklausomai nuo to, kur šeivamedis auga. Čia vietinė tokia mistinė būtybė – dvasia, kuri mėgsta gyventi po šeivamedžiu, ir, sako, kai šeivamedžio jaunus lapus pirštais sujudini ir jie pradeda smirdėti, jį net pamatyti galima. Net pasikalbėti, jei pavyks pričiupti. Šiaip, šeivamedis šventas augalas (nors kuris čia augalas ne šventas?!), o po juo gyvenanti dvasia –„bezdukas“ – jei jo nesupykinti – tai gera dvasia. Prie tokių smulkių pagalbininkėlių, kurie gyvena tarp Anapus ir Šiapus.
- Oj, - išsproginusi akis, Ražeina, net prisidengė savo burnytę.
Šiaip tai simpatiška mergina. Šviesiaplaukė. Dailių, bet atšiaurių, siaurų bruožų, mėlynakė. Veidas beveik jokiomis duobutėmis arba jokiomis karpomis nesugadintas. Gal tik labai blankios kelios strazdanos, o kai šypsosi, kokios tai duobutės skruostuose lygtais atsiranda. Ir priekiniai dantukai su kiek didesniu tarpu. Kaip mano laiku sakydavo – „iš prigimties aistringa paleistuvė“. Iš pavydo matyt bobos taip liežuviais maldavo.
Ražė, irgi, kaip ir Aistapė, liauna, gal tik kaulas kiek stambesnis, pagal savo amžių labiau moteriškesnė, nei tada, kai aš pirmą kartą sutikau savo Darželį.
- Uuuuu... – triūbele susuko Genys lūpas ir savo įpratimu, kaip tikras genys juokingai sulingavo galva. Rodos taip ir nori po savo kepure pasislėpti.
Jau gerai jį pažinojau – tai reiškė, jog jis sutrikęs, pasimetęs. Gal net susigėdęs.
- Ražeina, - iškart pradėjau statyti visus taškus į vietas, visus ragus kabint ant tvoros: - Tu puiki mergina, bet antros žmonos man nereikia. Na, visai nereikia. Tu puiki draugė mano žmonai, būk puiki draugė man, gera sesuo savo broliui, bet ne mano žmona. Mesk iš galvos, gražuole, tuos norus. Tavo brolis teisus.
Mergina nuraudo, bet vis tiek kaprizingai tryptelėjo koja. Papurtė galvą. Ir staiga...
- Beee... – parodė man liežuvį, išdidžiai apsisuko ir patraukė šalin. - Na ir nereikia, baisiai čia man reikia... – ataidėjo šnypštimas.
Genys sutrikęs gūžtelėjo pečiais, palingavo galva ir giliai atsidusęs skėstelėjo rankom.
Bet dabar jau ir aš sutrikęs nuo tokios reakcijos (o mintyse buvau pasiruošęs skandalui), tarsi jį pamėgdžiodamas, taip pat gūžtelėjau pečiais, palingavau galva ir skėstelėjau rankomis...
...ir abu staiga pradėjo negarsiai kvatotis-krizenti - kaip du mulkiai.
Aistapei buvau papasakojęs tą nutikimą kaip juokelį, bet ji visai rimtai į mane pasižiūrėjo, palingavo galva, atsiduso ir ištarė:
- O gal reikėjo? Tu tikras?
Ooooo!!! Varge! O laikai, o papročiai! Kažin ar kada aš visiškai ir besąlygiškai pritapsiu?!..
Ne, ir tas įvykis santykiams niekaip neatsiliepė. Štai, stovi visiškoje prieblandoje ta pati Ražeina, siūbuoja ant rankų mano ir Aistapės pirmagimį, tiksliau pirmagimę, o aš, kaip koks ką tik išskaptuotas balvonas, stoviu ir žiūriu...
Nežinau kaip elgtis. Už mano nugaros sugužėję vyrai mindžikuoja.
Kai sąrėmiai prasidėjo, teta Mora ir kitos moterys mus visus išvijo laukan.
Daug laiko praėjo, ir visą tą laiką mes glaudėmės kieme ir „barakuose“ pas kitus karius. Vyrai net liovėsi ką nors dirbalioję, midų alų ta proga semti pradėjo (aha, nieko naujo po šia saule), man per petį plekšnoti ir man kaušą su mano mėgstamu kadugių alumi pildė. Berods, įtariu, kad jį tik man ir virė, nes kiti labiau saldesnius gėrimus, tokius kaip silpnas midus su žolelėmis mėgo...
Va, štai, dabar tokie apduję ir stovim, moterims juoką keliantys stuobriai. Užkurti smilkalai net akis graužia, čiaudėti norisi.
Na taip, gal ir nėra mitros ar dar kokių tai indiškų kvapų-kvapelių, bet žolelių ir dervų, kurios deginamos sveikatai ir kvapui – apsčiai. Visas tas smilkymas apipinta aišku prietarais, bet trobos vėdinamos ir smilkalai deginami. Tikima, kad jie varo karštinės dvasias lauk. Kažkuria prasme matyt taip ir yra...
- Na, ko stovi, kaip stuobrys? - priešais mane išdygo teta Mora. Per jos kasytes veido aišku nesimatė, bet balse buvo juntama pašaipa. Ji priešais mane smilkaline lazdele suraitė kažkokią aštuoniukę – apsaugos ženklą, taip sakant, ir vėl ištarė: - Ištiesk rankas.
Paklusniai ištiesiau.
Teta Mora „aprūkė“ ištiestas rankas, dar kartą aplink mano veidą apvedžiojo savo rūkstančia aižiai kvapniai lazdele, apėjo aplinkui lygiai taip pat nuo galvos iki kojų vedžiodama tuo savo dūmeliu ir jau vėl pasirodžiusi priešais, tarė:
- Mergaitė. Tvirta. O dabar eik, priimk arba ne.
- Ėeee... kchm... – kažkaip taip, kažką tokio sumurmėjau, ir žengiau.
Pagal šiuolaikinius papročius, ganėtinai nežmoniškus, jei žiūrėti iš mano laikų varpinės, - kol vyras nepaima ant rankų naujagimio (jei vyras išvykęs, tai arba jo tėvas, ar josios tėvas, arba vyresnysis vadas, arba žynys-išminčius), jis kaip ir ne šeimynos narys. Jei ir motina nepaima, tai iš vis gali būti išneštas laukan, kur nors į mišką dvasioms, laumėms... Bet taip būna retai, nebent akivaizdūs apsigimimai arba kūdikis gimsta miręs... Tuomet jo net motinai niekas neduoda ir nerodo – pasako, jog gimė laumius ir išneša, ir tiek.
Visiškoje tyloje (net kokio tai šlamėjimo nesigirdėjo) medinėm kojom priėjau prie gulto, kur pusiaugulom, išprakaitavusi ir išvargusi, apgaubta lininiais skarmalais – apklotais, gulėjo Aistapė. Kokia tai moterėlė, vilgiusi, šluosčiusi jai išrasojusią kaktą, tyliai atsitraukė.
Ji šyptelėjo iškankinta šypsena. Prieblandoje, prie mirksinčių spingsulių veidas atrodė kaip kokio vaiduoklio ar sunkaus ligonio, paakiuose tamsūs ratilai.
Aistapė linktelėjo link stovinčios ir, tarsi ryšulėlį ant rankų, kūdikį laikančio Ražeinos.
Ką aš žinau, kaip tuos kūdikius imti? Net pasižiūrėjau į savus įdiržusius delnus. Gūžtelėjau pečiais ir tiesiog ištiesiau rankas.
- Stuobrys... – sušnypštė teta Mora, ir ėmėsi iniciatyvos. – Štai taip reikia imti, atsargiai, tu nevėkšla... Štai, va...
Net pats nepajutau, kaip ant sulenktų rankų, tarsi kokiame lizde, atsidūrė ryšulėlis, iš kurio žvelgė baltas veidelis. Tiksliau nežvelgė, tik nosį raukė ir kažką kriuksėjo.
- Nosytė visai kaip mamos, - nei iš šio, nei iš to pakomentavo Ražeina.
- Ausytės, užtat kaip tėvo, - atsiliepė dar kažkokia perekšlė.
Kokios dar ausytės, kurių net nesimato?! Kokia nosytė?! Kokius iš vis panašumus čia galima įžiūrėti?!
Bet tepasakiau tik „mhmmm“.
- Kitą kartą bus berniukas, - išgirdau, rodos Pelkaus, balsą ir pajutau paplekšnojimą per petį.
- Fignia, - pagaliau išmurmėjau. – Bus kieta merga. Subines paspardys kaip bernas.
Pasigirdo nuoširdus tylus nedarnus juokas... Pakrizenimai.
...ir juokeliai. Barzzzzdoooooti tokie juokeliai...
Viskas, ledai sulaužyti. Į mūsų kiemą, taip sakant, atėjo šventė...
Tiesa, skirtingai nuo mano laikų, apie kokį tai vardą čia niekas net neužsiminė. Tikri vardai vaikams čia duodami tik nuo trijų, o tai žiūrėk ir nuo penkerių metų. O iki tol – kaip išeina. Dažniausiai „tokio tai“ ir „tokio“ merga... bernas... Ar šiaip kokia pravardė prikimba. Beje, ne retai toji pravardė net vardu ir tampa.
Atsargiai, kad tik neužkliūčiau, kad tik kojos nesusipainiotų, žengiau arčiau gulto.
- Kaip laikaisi? – iš padilbų dirstelėjau į Aistapę ir vėl akis nukreipiau į mažutę.
- Gerai, - lėtai užsimerkdama ir atsimerkdama, tyliu, bejėgiu balsu ištarė mano moteris.
- Viskas gerai, viskas gerai, - teikėsi paplekšnoti man per nugarą teta Mora. – Kraujo daug neteko, bet atsigaus. Atsigaus... Atsigaus tavo pačiutė... – ir čia pat užkaukė ant Kiaunės: - Ei, atsargiai, moterie! Puodynės neužkliudyk!
Ten, toje puodynėje, matyt placenta, kraujas, virkštelė ir dar kas tai – jau žinau. Su jomis žynė dar kokias tai apeigas ves. Čia dar ne pabaiga. Bet tai jau moterų rūpestis, vyrai šiose apeigose, šiuose ritualuose ir burtuose nedalyvauja.
Šyptelėjau.
- Sveikinu. Ėeee... Dėkui... - ištariau jau žvaliau žiūrėdamas į Aistapę.
Tuo tarpus mano tas „ryšulėlis“ pradėjo čepsėti, inkšti...
- Na, va, o pieno tai dar nėr... Ei, Malakoša! Kur tu ten?! - ir toliau pradėjo siautėti, ir komanduoti teta Mora, kviesti pusės metų vaiko motiną... – Kai reikia, tai visuomet tik po kampus slapstytis moki... Atiduok motinai mergaitę, užteks čia ją gniaužyti! Su tokiom ližėm, tik...
Kas „tik“ – taip ir nesužinojau. Kūdikis buvo atimtas, o aš nustumtas šalin, kur patekau į geraširdiškai kikenančio Pelkaus ir kitų sėbrų draugiją.
Štai, panašiai tuomet, ir trinktelėjo durys, ir nuo slenksčio pasigirdo šūksnis:
- Svetimi eina!..
2.
- ...na šitai... Va, - berniokas, kuris stovėjo sargyboje prie vartų pirštu dūrė į suplukusį pasiuntinuką iš gulkių giminės. – Sakė, jog svetimi atėjo, tai ir... – skėstelėjo rankomis.
- Tfu, bled, - vos tik kad nenusispjoviau ant kiemo akmeninio grindinio. – Mulkis. Užsičiaupk. Tu pasakok, - kinktelėjau gulkių pasiuntinukui.
- Taigi, va gi, vakar prie mūsų pasirodė gotonų valtys. Vargiai juos per Astlupę (čia vieta, sąsiauris, kur Aistmarės susieina su jūra) praleido ir palydovą davė. Tai dėdė Vydžius mane perspėti siuntė, jog jie nori per Notagą viršun kilti.
- Ir ką? – aišku, kad niekas neaišku.
- Jie šitai, jų daug...
- Kiek?
- Dvi ir daugiau rankos ilgų valčių, bet ne daugiau, kaip keturios.
Aha, tarkim penkiolika, kiekvienoje valtyje po dešimt...
- Oho! – tarsi atsiliepimą į mano mintis, išgirdau Apuoko balsą.
Apsidairiau. Vyrai sukiojo galvas, veidai rūstūs. Visai ne juokinga flotilė. Tiek žmonių išleisti į krantą pavojinga. Gulkiai kaži ar atsilaikytų? Tad žinoma, nori jais kuo greičiau atsikratyti.
- Dėdė Vydžius sako, kad jie prekiauti nori, kilti aukštyn Notaga ir keliauti toliau. Leido gotonams įsikurti Alipės saloje ir kartu su gotonų vadais ateina tartis pas jus.
Alipės sala, tai ne visai sala, tai toks sausumos trikampis tarp Notagos deltos ir Neražės (Aistmarių) kilpos. Šlykšti, pelkėta vieta. Šaunuolis Vydžius.
- Atjoja ar Notaga kyla?
- Notaga. Trys valtys.
- Gerai, - linktelėjau. – Na ką vyrai mąstot? – apsidairiau.
Pelkus kasėsi pakaušį, Girius teištarė „khmmm“. Surkus nuobodžiaujančiu žvilgsniu dairėsi (na jam tik jo arkliai ir terūpi), kiti irgi gūžčiojo pečiais.
- Giriau, - atsidusau. – Kaip taip gali būti, kad tavo tėvas, vadas Žiyžagas šitiek laivų praleido?
Beje, tarp „laivo“ ir „valties“ čia nėra jokio skirtumo. Bet dažniau sako „valtis“ – tarp kitko, visiškai kaip ateityje. Tik „laivu“ dažniau vadina dideles valtis, kurios ateina jūra iš šiaurės, ir tas žodis berods atvežtinis, kažkoks „gotoniškas“...
- O ką aš žinau? – gūžtelėjo pečiais Girius. – Gal dar nespėjo jo pasiuntinys atbėgti?
- Kadaise prie Vargių, sembių dažnai link Vystulos žiočių einantys laivai iš šiaurės ir atgal sustodavo. Gal jie žinomi gotonai? – įsikišo Vaivis, dešinioji Giriaus ranka.
- Aha, - pasukiojau galvą. – Tai ko jie nesitrenkia sau link tų žiočių? A?
- A kas juos žino? – gūžtelėjo pečiais Vaivis.
- Tai gal mums nuo to tik geriau? – įsikišo Pelkus. – Tegu sau keliauja pro mus. Už praėjimą ką tai paimsim.
- Ir prekiauti turime kuo, - įsikišo Pamedis.
- Prekiauti, sakai? – palingavau galva.
Ko tai man schema galvoje jau susidėliojo. Dėl kažkokių priežasčių tie keliautojai negalėjo praeiti pro Vyslos žiotis. Gal vietiniai tie pusiau gotonai-aistai jų nepraleido? Kontaktų su tais atšiauriais ir nenorinčiais bendrauti tipais neturėjom. „Mūtni“ jie kažkokie. Įtariu dar teks su jais susikirsti, ir abejoju, kad taikingai. Nors, kita vertus suprantama – praleisti pusantro šimto vyrų sau į užnugarį niekam nesinori. O štai vargiai mąsto kitaip – jei tie atvykėliai pradės „šėlti“, ragus statyti – jie tiesiog uždarys juos Neražėje ir baigta kalba. Vargiai prie deltos įsitvirtinę ne juokais. O dabar dar ir mes tarsi užkarda išdygom – irgi „šėlti“ neleisim. Na ir pakrančių gentys sukils. Žodžiu – atėjūnai savotiškuose spąstuose...
- Na, tada rengiam sutikimo komitetą, ar ką? – šyptelėjau.
- Ką tokį? – net susiraukęs perklausė Apuokas.
- Sakau, jog reikia deramai tada pasitikti tuos šiauriečių gotonus, ar ką? Giriau, sustiprink apsaugą. Ant sienų pastatyk ne tik vaikigalius, bet ir bent kelis patyrusius karius. Genį, slaptukuose (slaptuose postuose) irgi patyrusius žvalgus...
- Gerai... – atsiliepė abudu.
- Na ir kokį būrį, tris dešimtis pilnai pasiruošusių prie kranto sutiktuvėm išstatyt reikia.
- Padarysim, - atsiliepė Girius.
- Na ir Surkau... Ei, Surkau, - teko net pakartoti, o tai šis kipšas vos tik, kad nesnaudė.
Nuostabus raitelis tas Surkus – atrado savo vietą po saule. Kad, jei dar nors kiek labiau atsilupęs ir prie humoro būtų, tai husaru pavadintum. Vyrai savo laiku net juokavo, kad jo pirma žmona bus kumelė, o vaikas „kentas“. Oj- ne, ne tas kietas bičas „kentu“ vadinamas iš mano laikų, o tiesiog tai kentauro sutrumpinimas. Kadaise aš jiems pasakojau apie kentaurus, o kartą išgėręs Sprigtas net „paatviravo“, jog Ilyrijoje per vieną iš antpuolių pats matė tokius žmones-arklius (tris kart „cha-cha-cha“). Tad žmonės žinojo apie kentaurus, bet žodis šioje kalboje nelabai patogus, tai jį ir sutrumpino iki „kentas“. O šiaip, pagalvojus, net nesupratau, ar jie patikėjo šiom pasakom, ar ne. O štai Surkus, išgirdęs šį juokelį, į atlapus visai nekibo (juolab ne piktai buvo tarta). Šniurkštelėjo nosimi, pasikrapštė pakaušį, gūžtelėjo pečiais, ištarė „kvailiai“ ir numojęs ranka sau siurbčiojo toliau midutį. Visai vyrukas be humoro jausmo. Net neįdomu tokį erzinti, tad palaipsniui šis juokelis nuėjo į nieką...
- A? A? – tarsi atsibudo.
- Tu dešimtį raitelių paruošk. Ginkluotus, bent jau ietimis. Tegu jie ateiviams matosi. Įkyriai nelyskit, iš tolo stebėkit, bet kad atvykėliai ir jus matytų. Galit ir pasijodinėti (lėtai), bet daugiau tiesiog stebėkit. Tegu atšoka bet kokia fantazija... ėėė... bet kokia mintis aibes krėsti. Ir šitai, kai atlydėsim atvykėlius į Vėjų laukymę, Vaivi, tu su dešimtimi karių (be kokių tai skydų ar priešiškumų) tarsi netyčiom apsupkit tas valtis su prie jų paliktais vyrais, o tai maža kas... Jei pasiseks pabendrauti, tai tegu pabendrauja – gal ką naudingo išgirs...
Dalinau įsakymus, vyrai lingavo galvas. Šiaip tai paranoiška visa tai, bet geriau jau taip. Nors šiaip – nuojauta sakė, kad viskas bus gerai. Arba ji tiesiog tylėjo...
Tęsinys planuojamas 2024-12-20 (šiais metais paskutinis 😉 )
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą