Gintaro kelias - 4. Išvakarės (1., 2.) 2024-11-29

 

Išvakarės

 1.

 - ...einam, pažiūrėsim...

- Tai, kad šiurpu, - susimuistė Aistapė.

- Bet gražu, - išsiviepiau kildamas nuo gulto.

- Na, gal ne. Nors... – lygtais pasiryžo Darželi, bet pasimuisčiusi taip ir nepakilo. – Labai jau aktyvus šiandien (paglostė pilvą). Bet tu eik, eik (atsiduso). Kiaunė pabus.

- Puiku, - sugrabaliojau siaustą ir užsimetęs ant pečių pamindžikavęs subambėjau: -ir kur ta Mora bastosi?..

- Viskas gerai, eik... – mostelėjo Aistapė ir pasisukusi pusiau tylomis, tęsė kalbą su Kiaune – Giriaus žmona.

Linktelėjau ir nuėjau per menę link išėjimo. Gerai, tai gerai... O man norėjosi gryno oro. Patalpa nors ir didelė, bet ir žmonių čia apsčiai. Ir dar vaikigaliai cypauja, šioks toks smogas kabo...

Keisti čia žmonės. Ir šiaip prieblanda, o pradėjus lauke griaudėti, rodos visi susigūžo. Kalbos aptilo, toks įspūdis, kad net didžiajame ugniakure (atviras židinys) liepsna laižiusi žemai nuleistą puodą aprimo, apduso, o visų menės kertelių šešėlių ausys apimtos palaimos tiesiog pašėlo, pradėjo augti kaip bragė ant mielių...

Na, taip-taip, čia mūsų daug. O ko norėti? Dar ne visiems trobos pastatytos, ankšta, vietos mažoka. Pora atskirų „barakų“ kaip aš juos vadinu, dar visų netalpina. Na, o kaip, kaip ne „barakais“ - tas ilgas trobas vadinti? O trobų tik kelios, ir tos pačios papėdėje.

Kitaip tariant, jau treti metai dunda, o mes vis dar glaudžiamės... ėėėė...

Kaip čia apibūdinus kokiame pastate mes čia gyvenam? Sąvokos tokios nėra... Kchmm... jei tai būtų viduramžiai, tai galima būtų pasakyti, kad donžone – sargybiniame gyvenamajame bokšte. Bet tai nebūtų tiesa. Taip, tai bokštas, bet mano pastangų dėka, jis labiau primena kokį tai medinio forto pagrindinį pastatą... Nors ne! Gal labiau blokhausą! Na, taip - - būtent – blokhausą! Nors čia jį vadina tiesiog „Didžiuoju Numu“ – „Garbiu Numu“, ir tiek. Tai toks netaisyklingas stačiakampį grybą primenantis dviejų su puse aukštų pastatas (gal vėliau ir trečią suręsim) – šeimos ar giminės pastatas.

Kodėl grybo formą primena? Gi sakau – „blokhausas“ – antras aukštas platesnis už pirmą ir grindyse, kurios išsikiša už pirmo aukšto nešančiųjų sienų, turi uždengtas angas, pro kurias galėtume žemyn į priešą šaudyti ar mėtyti akmenis... Žodžiu, tai prie Tauragarbio kalno, kuris dabar jau pavirto ir į piliakalnį, aukščiausios viršūnės reljefo prisitaikęs netaisyklingos formos stačiakampis rąstinis bokštas. Vos ne pusę piliakalnio ploto užima! O likusį plotą per perimetrą riogso du „barakai“ - pailgi bendrieji karių (ir ne tik) namai. Viduryje nedidelė aukštelė, o tarpai tarp pastatų kol kas užtverti aukšta statinių tvora. Kitaip tariant, -visu perimetru gali apeiti išorinės sienos vidiniu tilteliu ir beveik plokščiais stogais, ant kurių dar įrengtos sarginiai stogeliai (sargybai nuo saulės ir lietaus gi reikia kur tai slėptis). Ne tipiškas šiam laikmečiui ir šioms vietovėms pastatų kompleksas. Visai ne tipiškas. Užtat įspūdingas! Šią tvirtovę išvydus, visiems svečiams ant kaktos akys užšoka. Puikumėlis!

Taigi, to „Garbaus Numio“ pirmame aukšte (yra ir erdvus rūsys – pogrindis atsargoms ir šiaip, maža ką...) gyvenamoji bendra patalpa (antram aukšte arsenalas ir gynybai, sargybai skirti rakandai), kur nakčiai sutelpa gal penkiasdešimt žmonių (o ir daugiau, jei ant grindų susispausti). Tiesa, eilinę dieną ir kiek mažiau, o dieną tai visi su savo darbais išdunda, tai ir visai pustuštis lieka. Vis tik gyvenimas labiau lauke verda (įskaitant maisto gaminimą), nei viduje. Bet, kaip ten bebūtų, tik man ir Aistapei erdvės kiek daugiau  - paskutiniame kampe tarsi kambarėlis atitvertas, o šiaip – bendra erdvė... Man neįprasta, o čionykščiai žmonės neįnoringi – pratę didelėm šeimom, įskaitant ir šeimynykščius, vienoje troboje gyventi. Atskirus, tokius kartais net pusiau į žemę įsirausiusius namukus, kaip grybukus, pradeda statyti tik kai jau nebetelpa arba gyvenvietė labai turtinga ir gali sau tai leisti. O mes dar „plikšiai“, tik įnoriai ir ambicijos didelės. Jais ir turtingi... Nors apačioje, papėdėje, namukai jau dygsta – tiems, kurie mieliau pasirinko žemę knisti, patogiau gyventi apačioje, taip sakant. Matyt greitu laiku ne piliakalnį reiks stiprinti, o gyvenvietę kažkokia tai tvora juosti. Bet tai jau ateičiai. Tolimesnei... O dabar yra ir svarbesnių reikalų - pavyzdžiui į žaibus pavėpsoti, cha!

Gamtos stichijos, o ypač žaibavimai, rodos paskutinis dalykas, kuris mane dar jungia su mano buvusiuoju laikmečiu, pasauliu. Na, dar jūra ir kalnai... Ir kuo toliau, tuo labiau šis laikmetis mane baigia užgožti, o buvusį tarsi ryja migla. Kadaise mačiau tokį kiną pagal S.Kingą pastatytą, kur lėktuvas su keleiviais pateko į kokią tai terpę tarp buvusio ir esamo laiko ir tą terpią griaužia.... na, kaip jie ten? Labai panašus žodis į „leprikonai“... Ne, ne į „leprikonai“... labiau į „legionieriai“? A! Taip – „Langolieriai“! Kur toks rudas burbulas su aštriais dantimis lekia ir graužia praeitį, ryja laiką... Tai štai, labai panašu, kad kokie tai „langolieriai“ mano praeitį jau pradėjo graužti ir ji nyksta. Persismelkiu šiuo laiku, taip sakant. Net keiktis beveik nustojau, „pacanska fenia“ iš galvos beveik išdulkėjo... Dabar rimtas vyras – beveik tautos vadas. Apsišaukėliu tokiu šiokiu jaučiuosi, bet kol kas vadas.

Įkvėpiau šalto drėgno oro. Gana staigiai lauke atšalo. Per dieną, galima sakyti. O dabar dar tik sutemų pradžia, bet nartus pavasarinis vėjas, atnešęs tirštą drėgmę visus į namus, į pašiūres suvarė. Pirmasis pavasarinis dundulis atsivarė. Tik jis ten dundena, žaibuoja ir spalvotus ugnies tumulus viršutiniuose dangaus sluoksniuose gainioja. Tarsi kokia batalija tarp žemai nusileidusių sunkių melsvų ir švininių debesų... Ir skelti savo žiežirbų žemėn nesiruošia...

Gražu...

Gerokai toliau plykstelėjo tarp debesų skaisti šviesa, kuri perbėgo per visą spektrą spalvų, nudažė debesis rausvai, mėlynai ir purpuriniais kamuoliais padabino...

- Vienas... du... – pradėjau pusbalsiu skaičiuoti, - ...penkiolika...

Nudundėjo, atsirito griausmas, o jo vieton vėl debesys tolumoje nusidažė ugnies žarom...

- Už kokių penkiasdešimt, - palingavau galvą. – Kažkur virš papajų daužosi...

Nors ne, ne virš papajų, o labiau vakariau, kažkur link Vyslos plačiavagės, link žiočių...

- Kažin kaip ten Surkui sekasi? – sumurmėjau, ir net krūptelėjau išgirdęs balsą šalimais:

- Kaip tai Surkui?

Pasisukau, šalia stovėjo Girius ir lygiai taip pat žiūrėjo į nerimstantį dangų, o už jo nugaros, trumpam nušviesėjus, pamačiau link mūsų pėdinantį Sprigtą.

- Jei Surkus su žvalgais, ratais lakstydamas nuklydo į vakarus, tiesiai virš jo griaudėja ir matyt dar lietus ten pliaupia.

- Aaaa... blogai... – linktelėjo Girius. – Manai, kad Tėvas Žaibius taip toli nuo mūsų?

- Taip. Jei lėtai iki dešimt suskaičiuoti, tai diena kelio per miškus, - pabandžiau kažkaip paaiškinti atstumą: – juk konkrečių matavimo vienetų tai nėra. Kelias dienomis matuojamas. Daugiau – mažiau... – Bet Žaibius link mūsų artėja. Jei neišsisems, tai vidurnaktį virš mūsų griaudės ir dundens.

- Khmmm... – pakraipė galvą Girius.

Tuo tarpu priėjo ir Sprigtas. Bet šis tik kaip šešėlis linktelėjo ir tylomis sustingo. Nekalbus jis. Kol blaivas. O kai jau nelabai – tai liežuviu malt pradeda, kaip žirnius į sieną svaidyt...

Girius iš savo didžiulio delno mestelėjo kažką burnon ir ištiesė atgniaužtą įdiržusį delną man. Tai buvo skrudinti ir skaldyti, meduje karamelizuoti lazdyno riešutėliai. Vietinis delikatesas-saldumynas.

Čiuptelėjau kelis ir vis dar žiūrėdamas į tolumoje sužaižaravusį dangų mestelėjau vieną burnon...

Skanu. Bet šiuo momentu geriau užsirūkyčiau... Keista, šitiek laiko, o va štai tokiais momentais... Nors šiaip apie rūkalus net nesusimąstau...

- Tikėkimės, kad Surkus kaip pernai blogų žinių neparneš, - tarstelėjo Girius.

Nieko neatsakydamas gūžtelėjau pečiais...

Na, taip, gyvenimo Tauragarbyje pradžioje vyrai sunkiai suvokė, kodėl į tolimus reidus siuntinėju raitų žvalgų būrelius (kaip nuojauta, kaip kokia paranoja griaužė), bet dabar niekam net klausimų nebekyla. Aha, gyvenimas moko. O tuomet net pabambėdavo – kai šitaip reikia darbo rankų įkurtuvėms, amžinai dešimt-penkiolika vyrų kažkur raiti tolimas platybes raižo...

Štai tuos dar visai nesenus įvykius tai pamenu puikiai...

 

2.

 

Pernai, dar tik antri metai įkurtuvių ėjo. Darbų-darbelių į valias. Vilko balsu kaukt buvo galima... Tik tiek, kad žmonės čia neįnoringi. Dar neišblėsusi protėvių, kurie čionai atsikraustė dvasia neišdulkėjusi. Ne taip jau sunkiai žmonės kilo ir judėjo į naujas vietas, kaip buvo galima pagalvoti. Ir kaip galvojau. O iš ties – judėjimas visada buvo: - tai žemė pradėdavo neišmaitinti, tai žemė „nuduso“ – nebederlinga, tai žvėrys pasitraukė, tai dar kokios negandos (ligos, upės pakeitusios vagą, miškų gaisrai ir t.t., o štai dėl priešų – kiek rečiau) ir tekdavo keltis žmonėms į naujas vietas... Tuščios žemės ne taip jau ir mažai, bet gyvenimui tinkamos ne taip jau ir daug... Ir taip jau kai kurios gentys vieni nuo kitų dėl plotų ragais badosi...

Bet ne apie tai. O apie tai, kad pavasariui peršokus į antrą pusę, mūsuose pasirodė nelaimės pranašai. Iš pradžių, nuo tolimųjų laukų gyvenviečių atėjo gandas, jog lygumose kažkas negero darosi. Po to iš papajų atėjo žinia, kad kažkokie bėgliai per Vyslą persiritę prieglobsčio prašo, prašo leidimo keliauti tolyn į šiaurę, į vakarus...

Išsiunčiau aš aišku savo visą dešimtį Surkaus vadovaujamų raitelių pasižvalgyti...

Pamenu, jog vieną visai gražią dieną, pasirodė porelė suplukusių Surkaus žvalgų ir vienas per kitą pradėjo pasakoti, jog ateina gausi „žmonių banda“. Na kaip juos dar pavadinti? Jų žodžiais tariant – per Vystulą (Vyslą) keliasi visiškai nematyti žmonės. Daug. Tiesiog banda (matomai vėlesniais laikais būtų jie pavadinti „orda“?). Dauguma jų ginkluoti raiteliai. Elgiasi labai nežabotai – niokoja, degina. Porelę menkai mums žinomų gyvenviečių sudegintas rado. Na, o paskui juos keliauja arklių, jaučių ir avių kaimenės, keisti vežimai masyviais ir dideliais ratais, moterys ir vaikai...

- Tfu, bled, nachui, - nusispjoviau. – To mums betrūko. Kur Surkus ir kiti? – paklausiau suplukusio vyruko.

- Na, ana, jis sako žinią perduokit, o pats su kitais vyrais tos žmonių bandos prižiūrėti liko. Sako atsiųs žinią, jei ką...

- Puiku. Kiek dienų iki čia jiems keliauti?

- O ką aš žinau? – gūžtelėjo pasiuntinys. Pasikrapštė pakaušį. – Mes čionai jojom keturias dienas. Bet lengvai gi mes keliaujam. O jiems ten su savo manta...

- Supratau, - nutraukiau. – Žvalgai gali pasirodyti už penkių šešių dienų, o visa banda – dar savaitė ar net dvi. Laiko turim.

- Kam laiko turim?

Numojau ranka:

- Kirti, - pasisukau į šalimais šmirinėjantį jaunuolį. - Pūsk ragą, tegu visi meta savo darbus...

...ir užvirė darbai darbeliai...

...prisakęs nesiartinant per lanko šūvio atstumą, bet ir per daug nesislepiant, kad priešas matytų ir ramiai nesijaustų (o, kad tai priešas – buvo aišku pagal nutylėjimą) išsiunčiau dar vieną žvalgų būrelį. Tad po truputį jau gaunant žinias iš stebėtojų, galėjom spėti kur link jie keliauja...

...pasiuntinius su krivūle, kvietimu į karą, išsiunčiau pas Gulkus ir Vargius...

Pas papajus išsiunčiau jųjų mums atiduotą įkaitą su perspėjimu, prisakymu, kad jei nori - gali keliaut pas mus. Mes ginsimės. Stabdysim „bandą“. Nors jie jau ir taip buvo pakilę nešdintis iš atėjūnų kelio...

...vyrus „mobilizavau“... Ir moteris, beje...

...atnaujinom karines pratybas...

Ir vadus sukėliau galvą laužyti, kaip reikės gintis...

- Štai ir artėja laikas, kai mums teks įrodyti, kad čia mūsų žemė, jog mes venedai. Teks duoti atkirtį. O kas nori sprukti – prašom, - piktai nutildęs vadų erzelį mostelėjau ranka.

- Pala, ramiau, - ištarė Pelkus. – Niekur mes nesitrauksim. Tik kaip mes ginsimės? A? Jei tai skalotai ar kokia tai jų giminė... – sunkiai palingavo galvą, tarsi pasibėdavojo bičius, kuris faktiškai dabar jau buvo mūsų „taikos vadas“ – taip sakant seniūnas ir ūkvedys (negi aš ant savęs tuos ūkio darbus, kuriuos menkai išmanau krausiuosi?).

- Pirmiausiai reikia  pasirinkti mūšio vietą... – bandžiau kalbėti, bet už mane atsirado protingesnių. Tetos Moros asmenyje (o taip, ji tokiuose pasitarimuose irgi dalyvaudavo)

- Ne, kvieskit visus kas gali papasakoti, kaip kariauja skalotai. Žinau, jau prisiklausėm, bet dabar, gal dar ką išgirsim... O tada jau, - linktelėjo žiniuonė.

- Teisingai sakai, - jau apsiraminęs linktelėjau. Gerai turėti gerus patarėjus.

Ilgai laukti nereikėjo. Tarp mūsų buvo pabėgėlių iš Pripetės aukštumų...

Išklausėm.

- Jų stiprybė raiteliuose ir atviruose laukuose. Mūsų miškuose ir raistuose, - išklausius eilinių padrikų pasakojimų mano „ligotose“ smegenėlėse jau pradėjo gimti šioks toks planas. – O čia dar ir pelkynai pašonėje. Jų genties vadas matyt idiotas.

- Kas toks? – net susiraukęs perklausė Apuokas.

- Dūras.

- Aaaa... nu jo... Kurgi tokiai bandai per miškus brautis, - išpūtęs akis sulinksėjo Apuokas.

O man, po jo žodžių, galutinai susiformavo planas. Koks ne koks, bet planas! Jį išsakius ir išklausius kritikos (ypač Pelkaus), gal ir pasikeis kas nors, bet vis tiek „griaučiai“ jau buvo. O tai žinau aš jau šiuolaikinius „karžygius“ – atsikels, košės pasrėbs, kokius tai ginklus susigrabalios ir išeis „siena ant sienos“ ir visas kovos planas, taktika ir strategija. O dykrų klajokliai su jais net nesikaus – raiteliai ratais sukdami strėlėmis iššaudys...

- Banda, sakai? Bandaaa... Genį, - pasisukau į savo žvalgų būrelio vadą, medžioklį Genį, per kurį, reikia pripažinti - idėja dėl Venedų genties nenumirė, o jis pats pavirto ta sniego gniūžte, kuri suformavo kokią- ne kokią, bet kraustymosi laviną... – Genį, tu jau čia viską išlandžiojai. Mums, panašiai per pusdienio-dienos kelią į pietus, į rytpiečius, keliaujant link mūsų, reikalinga lyguma. Bet ne šiaip lyguma, o kuri būtų įsispraudusi tarp miškų, ir būtų gerai kokia statesnė mišku apaugusi bent jau iš vieno šono kalva (menkai tinkama raiteliams įjoti), ir pakeliui šiaip kalva, ant kurios galėtų išsirikiuoti mūsų vyrai. Na, kad sunkiai būtų tą slėnį apeiti bandai keliaujant link mūsų.

- Aha, - pasukiojo marmūzę Genys, pasikasė pasmakrę. Prisimerkė ir net įtemptai galvodamas palingavo galva. – Yra tokia vieta, - linktelėjo. Yra! Na taip, yra. Tu tą slėnį žinai, per jį dar siauras upeliukas teka (nevertas dėmesio), tai link mūsų einant po šia ranka (pakėlė dešinę) stati miškinga smėlio kalva...

Palingavau galvą ir gūžtelėjau pečiais – nepamenu.

- Nepameni? Na, uuu... Kaip tik į mus einant ir kalva yra, ant jo dar plika liepa rėpso...

- A, taip, - vos neplekštelėjau sau per kaktą. – Aha! O kitoje pusėje krūmynai šabakštynai? O už jos pelkės. Ten dar stumbrus buvom aptikę.

- Aha, ši, - sulinksėjo Genys, kaip tikras genys.

- Pui-ku-mė-lis, - net patryniau rankas. – Giriau, kas girdėti iš... (vos nepasakiau „iš taviškių“) vargių pusės?

- Sako, jog kažkas ateis, - numojo ranka Girius. – Net pažadėjus lygias dalybas, jei ką, pasiuntinys sako, jog kaži kiek nebus. Mano tėvas Žiyžagas sako, kad seniai ir taip nepatenkinti, jog pernelyg daug jų atžalų čionai išėjo. O štai Gulkiai žada prisidėt. Jei neapsigalvos ir per marias nepatrauks. Jie gi žino, kad gyvenimas jiems nemielas bus, jei čia priešas įsikurs.

Atsidusau. Trinktelt reiktų ten tiems visiems vadukams per makopkę... bet tiek to. Kiek prisidės, tiek bus gerai. Juolab mūsiškai neapmokyti – tai žmonės tik dėl skaičiaus.

- Aha. Dar. Aistape, Sėriau (tai mūsų dar negausaus lankininkų būrelio vadai), - pasilenkiau norėdamas labiau matyti Sėrių, nes jis kiek šonu sėdėjo ir nelabai į ginčus kišosi. – Kiek jūsų lankai strėlę meta, kad skydą ar šiaudų kūlį pramuštų? Ypač kai raiti jojat?

Pas juos kompozitiniai lankai. Tokie patys arba labai panašūs kaip tų rytiečių klajoklių. Brangūs ir reti čia. Vieninteliai papajai juos moka gaminti. Tiksliau tik porelė jų meistrelių ir per metus ne kaži ką pagamina. Kadaise kažkur skaičiau, kad kiekvienas skitų karys turėjo sau pasigaminti lanką – nė velnio. Kabinetiniai istorikai klydo. Gerai, jei gyvenvietėje ar giminėje yra bent vienas, o dar geriau, kad bent pora tokių išvirkštinių lankų gamybos meistrų. Ir kainuoja jie nemenkai. Už tuos lankus giminėje šie meistrai gauna pilną išlaikymą – čia tas pats, kaip pas mus kalviai.

- Lekia tai toli... – sumurmėjo Sėrius.

- Jei ramiai stovėti, tai strėlė nulėks tiek, kad ir nematysi kur, - ištarė Aistapė.

- Neįdomu, kiek ji lekia, - papurčiau galva. – Per kiek žingsnių pramuša mūsų skydą?

Aistapė su Sėrium susižvalgė.

- Apie dešimt po dešimt žingsnių jie dar muša skydą, - atsargiai, tarsi abejodamas ištarė Sėrius.

- Netgi dar toliau, - atsiliepė Aistapė. – Į tiek toli dar ir nešaudėm – strėlių gaila, o į taikinį pataikyti, nusitaikyti... – papurtė galvą.

„Gero jums mokytojo reikia“, - pagalvojau. Nors, kita vertus, čia gi miškų gyventojai. Jiems šimtas žingsnių jau daug – vis tiek koks brūzgynas akiratį dengs. Tai kam čia „parintis“? Vėliau išbandėm – pasirodo, šie lankai gali numesti strėlę iki aštuonių šimtų žingsnių, bet mušamosios galios, savaime suprantama, tokia strėlė neturėjo. Tad, o jei dauguma strėlių dar ir nendrinės... Khmmm...

(a.p.: tai ne klaida, ne visos strėlės buvo medinės. Ten, kur ypatingo taiklumo nereikėjo - priešui apžerti, masiniam naudojimui, buvo naudojamos ir nendrinės strėlės, ir net gana prasti antgaliai)

 

- Tai reiškia, kad jų raiti lankininkai šaudys ganėtinai statoku kampu, strėlės kris irgi kampu iš viršaus... – pamasažavau smilkinius. Susirinkimą apgaubė tyla. Visi laukė ką aš čia išgimdysiu. – Tai reiškia kad raitelių negalime prisileisti arčiau pusantro šimto žingsnių... ėėėė... penkiolika po dešimt žingsnių, taip sakant, - pasitaisiau.

Nutilau mąstydamas. Ką mes turim? Pasak žvalgų, ne mažiau penkiolika po dešimt (tokia ta matematika, gerai jei kas iki penkiasdešimt skaičiuot moka), tai yra kažkur apie pusantro šimto lankininkų. Taip pat matė ne mažiau dešimties sunkiai šarvuotų diedų. Tai elitas. Realiai gali būti ir daugiau. Na ir dar susirinks kiektai „mužikų“ – pėstininkai -vargingiausi gentainiai ar net vergai... Žmonių skaičiumi jėgos apylygės, bet... Bet realių raitelių mes teturim gal tik Surkaus nepilną šimtuką (kiti tik raiti keliauti mokėjo ir su profesionaliais jojikais nepasigalynės)... Likę pėstininkai. Taigis, teoriškai jie stipresni bent dvigubai. Pasak visokių pabėgėlių, tokie klajokliai ir dar stipresnius išguldydavo: lengvieji raiteliai sus savo šaudymu suerzindavo priešą, apžarstydavo strėlėmis, ir jei priešas nepakrikdavo, smogdavo jų elitas – sunkieji šiems laikams raiteliai. Dažnai net kauliniais šarvais jų arkliai dengti... Štai ir mūšio pabaiga. Na, o pėstininkai dengdavo flangus, jei priešas kokią klastą sumąsto, ar jei apeit...

Būtų gerai, jei lietus pliauptų – jų lankininkai tada būtų bejėgiai. Bet tada į mūšį jie ir nestos – purptels kaip žuvytės ir tiek juos tematysi. Irgi jų taktika. Jie moka priešą nualinti... Bet tai lygumose... kur erdvės į valias...

Ką, gi...

(a.p.: nors ir nenoriu dėti papildomų komentarų, tačiau tai buvo trumpai aprašyta skitų taktika, o menamu laikotarpiu net vakariniai sarmatai ir skitai beveik neturėjo skirtumų. Atskirtis ir skirtumai išryškėjo kiekvėliau. Taigi, skitai-sarmatai(?) turėjo būtent trijų rūšių karius, kaip ir aprašyta. Vėliau bus aprašoma ir ginkluotė, kuri atitinka archeologinius menamo laikotarpio radinius. Tiesa, kiek vėlesniajame laikotarpyje skitai labiau perėjo į gynybinę taktiką, kol neišnyko ir jų nepakeitė sarmatai. Jų sunkieji raiteliai buvo sarmatų ir vėliau katafraktų pirmtakai. Pagal kai kurias versijas, būtent sarmatai, buvę „amžini“ skitų sąjungininkai ir sunaikino skitus (tiesioginiais skitų-sarmatų jų protėviais, kurie net išsaugojo dalelę jų kalbos, laikomi osetinai (nors ir alanų, bet alanai taip pat kilę iš sarmatų). Tiesa, vėlesni sarmatai pėstininkų, kaip tokių, jau neturėjo. O tiek skitų, tiek sarmatų raiteliai falangų tipo rikiuočių įveikt negalėjo, vien tik raitelių tam nepakako, netgi sunkiųjų)

- Planas bus toks... – užbaigiau. - Pamąstykit. O ryt iš pat ryto nulėkus į vietą, gal ką ir pakeisim, dar kartą apsvarstysim... Ir dar, - mostelėjau ranka, - Pelkau, pasirūpink kad visus nendrinius stogus nurankiotų. Naujų kūlių rišt ir po pelkes braidžiot nėr kada. Geriau likt be stogo, nei gauti strėlę galvon...

O tarp kitko, „galva“ čia tariama kaip „gal(-)luva“..

Laimė, aiškinti kas tai yra „planas“ - jau niekam nereikėjo. Senai išaiškinta prasmė... Ir senai jo nauda, bent jau maniškiams (nors gal tik maniškiams) žinoma...

Net mintyse šyptelėjau, prisiminęs kaip Sprigtas išgirdęs eilinį lotynišką žodį (lotyniškai jis kiektai buvo prisigraibęs, kaip ir etrusiškai, ir eladiškai, bet nė viena šia kalba nekalbėjo), nustebęs galva lingavo... O ką? Ko jie tai įsivaizdavo, jog tolyn už Oderio į šiaurę, vieni puslaukiniai-pusžvėriai gyvena... Ir še tau – pažiūrėk, pasiimk, - ir pasirašyk.... taip sakant.

Po lauko apžiūros, planas beveik nepasikeitė, tad palikau pasiruošimus ant Pelkaus ir Giriaus galvų ir su žvalgais nulėkiau pasižiūrėti, kaip gi tie atėjūnai atrodė...

Dieve, kaip gerai, kad turėjau žiūronus. Kad buvau išsaugojęs žiūronus. Pats didžiausias turtas. Na, dar „Sako“ (šautuvas "Sako L461" cal.300 WinMag), „Makaras“ („Makarovo“ pistoletas, cal. 9x18) ir „Ukarotas“ (AKMS – cal. 7,62), ir  krūva šovinių pastarajam (žr. ar skaityti - „Liftas į praeitį“). Per paskutiniuosius metus naudoti nei „Makaro“, nei „Ukaroto“ neteko, bet štai su „Sako“ liūdniau – beliko trys šoviniai. Ir pasižiūrėjęs į priešą, supratau, kad be „Sako“ ir tų trijų „šovinukų“ – neapsieisim. Planas kiek nežymiai pasikeitė. Žinoma, mūšio lauke turėsiu ir kitus du, bet tai jau paskutinis koziris. Geriau be jo. Geriau tegu neateina laikas, kai man jų reikės. Kaip ten bebūtų, dar iš patirties su Uliečiais supratau, kad imtis „dievaičio“ vaidmens neverta. Toli krist ir skaudžiai bumbtelti bus krentant iš debesų. O ir vyrams, kaip ten bebūtų – reikia duot pasitikėjimo savimi. Ypač dabar – naujos giminės formavimosi pradžių pradžioje...

Na, o priešas jau tiek buvo pripratęs matyti juos sekančius žvalgus, kad net nesuvokiu kaip tai įmanoma, bet beveik nebekreipė į stebėtojus dėmesio. Na, tik šastelėjo būrelis kleketuojančių jaunų raitelių, kurie daugiau puikuodamiesi, nei realiai garsindami, paleido kelias strėles link mūsų, o mes, leisdami jiems pasijusti vistos valdovais, purptelėjom ir dingom už kalvų, miškelyje. O po to grįžom jau iš kitos pusės...

Matyt, matydami mūsų tokią laikyseną, manė, jog mes visiški „slabakai“. Kita vertus, vėlgi – kažkoks idiotizmas – kokio karo grobio tikiesi, jei aplink tave šmirinėja žvalgai? Gi kol tu, nabage, ateisi – visi viską bus išslapstę ir patys pasislapstę!!! Bet nėr ko čia laužyt galvos: aš neretai dar saviškių logikos nepagaunu, tai šitų aštriakiapurių „beždžionių“ – ir visai matyt nesuprasiu.

Na, ką gi. Planas ir dar kiek pasikeitė...

Gerai, kad nuvykau su žvalgais. Laikas priešą erzint, vargint ir kandžiot...

Pailsėjusius Skuro raitelius „įdarbint“ ir kelis lankininkus...

Blem... o juk Aistpė brausis kartu jot... Na ir neatkalbėsi gi! Užsispyręs „Darželis“. Nors į rimtas grumtynes kol kas nesivelsiu, tai tebūnie taip kaip bus...

 

3.

 

Tęsinys planuojamas 2024-12-06

 

 

Gintaro kelias - 4. Tauragarbis. 2024-11-22

 

 

 

Asociatyvi foto. Baltiškas saulės simbolis, iš i-neto glūdumų

I dalis. Tauragarbis

 Pirmos dalies įžanga

 Na, va. Sėdžiu sau kaip „karalius“. Tik vietoje sosto suolas su atkalte. Na ir tas suolas šiaipsau toks kreivokas, sukaltas (tiksliau – sunertas). Ant žievintų trinkų užmetos išilgai skelto eglės kamieno lentos, kurios daugiau niekam ir netinkamos. Eglė pernelyg šakota, retai geras ir ilga  skeltines lentas pavyksta išskelti. Na ir tvirta atkaltė atitinkama. Bet tai niekis, sėdėti vis tiek patogu – ant jo užmesti nutrinti-nušiurę kailiai, na ir apranga tokia ne visai vasarinė.

Vėsoka. Tad net ir siaustas ant pečių, susegtas pagal dabartines realias visai prabangia iki švytėjimo išblizginta bronzine sege. Ant galvos tokia pusiau beformė, pošalmį arba dokerio kepuraitę primenanti kepurė. Ir ne šiaip kepurė, o perjuosta svastikomis išsiuvinėta juosta. Vado ženklas. Blem, jei per kokį žygį į pietus pasiseks, reikės kokį auksinį vainiką iš kur nugvelbt, ar užsakyt. Rimčiau atrodys. Na, žinoma, buvo galima Aistapės paprašyti iš maniškių vielučių (na tų, kur nuo laidų izoliacijas nubraukiau) nupinti, bet kažkodėl tada jau jausčiausi, kaip koks kolonijinis negras, kuriam kokie portugalai ar anglai stiklinius karoliukus pakišo. Tad, kol kas, bus gerai ir juosta. O štai, greta sėdinti Aistapė, tokiomis mintimis nesivargina. Jos skepeta apgaubtą galvą puošia būtent tokia pynė ir tėvo dovanoti, dar jos motinos sidabriniai antsmilkiniai. Na, aišku ir apyrankės, kaip priklauso ir karoliai- vėriniai, kokius čia moterys mėgsta. Žodžiu, sėdim kaip „karalius“ ir „karalienė“. Būtent – „kaip“, nes mes ne jokie karalius su karaliene. Nėra čia nei karalių, nei karalienių. O yra vadai. Daugiau gerbiami, mažiau gerbiami, bet tik vadai. Na, o aš vienas iš tų, kuriuos panašu, kad ne tik gerbia, bet dar ir prisibijo. Ir mano žodis svarus. Tad šiokia tokia atskirtis tarp mano žmonių ir manęs (manęs su Aistape) yra. Netgi būnant artimųjų-artimiausiųjų rate. Nors kiek meluoju – išimtis teta Mora ir Pelkus. Šiems tai autoritetai iš vis neegzistuoja. Na ir tebūnie taip.

Štai, teta Mora savo kažkokius burtus daro. Naujuosius kandidatus į venedus smilko. Ta prasme, vaikšto tarps šešių subrendusių vaikinų atsivilkusių iš kažkur iš šiaurės ir nežinia iš kur priklydusios mergos. Na taip, mergos. Labai aš jau ten nesigilinau į jos istoriją, bet kartą vyrai grįžo iš žvalgybos vedini baisinga mergina. Kryžium galiu gulti – iš ties baisinga! Veidas perkreiptas, kažkaip nervingai susisukęs, nosis kažkada matyt buvo laužta, kaip pas seną boksininką, bet akys žvitrios. Nekalbi, bet užtat stipri kaip pats velnias. Porelę diedų po pažastimis pasikištų ir nė kiek nesutrikusi ant kelio paguldytų ir beržine koše pašertų nė nesumirksėjusi. Nors stotas, nepasakyčiau, kad jau toks kažkoks galingas. Tiesiog panašu, kad kažkaip tai gamta suklydo – kiaušus užmiršo pakabinti. Kitaip tariant, nors moterų katastrofiškai ir trūko, bet į ją žvelgti kaip į moterį net „išlakusiam“ bernui kaži ar pavyktų. Anoji moteriškais darbai taip pat bodėjosi, užtat ragotinę valdė, kaip kokią trečią ranką. Bus geras karys. O kodėl ne? Štai, Aistapė... Ražeina... Ristelė (Rista)... Barlungė... Na, po „šlovės tako“ prie jų dabar prisidės ir Lokeina. Bent jau ji save taip vadina. O man tai kas? Įvedžiau veneduose naują tvarką – tapęs venedu gali rinktis kokį norį vardą. Kaip simbolį, kad nutrauki saistus su buvusiuoju gyvenimu. Na ir šiaip, visi gyvenantys šalia Tauragarbio ir venedais save vadinantys – kariai. O kitaip ir neįmanoma. Gyvenimas parodė, visus vinis kaip reikiant dar pernai sukalė. Ir jeigu tais laikais, kai tik kūrėmės užteko bendros priesaikos, tai dabar jau naujokus pervarom per „šlovės taką“ ir tik tada mano pagalbininkai – būrių vadai - sprendžia – balsuoja.

Aha, gaila tų vyrų kurie prieš metus krito kovoje prieš atklydusią sarmatų gentį... Gaila... amžina pagarba jiems. Bet po pergalės, po per laukus ir miškus nuėjusių gandų, venedų gretos gana greitai pasipildė. Ir dabar dar pildosi... Na, o aš nieko prieš. Matyt esu išprotėjęs, su geru šulu galvoje, o gal koks pamišęs maniakas, bet toji „idėja fiks“ (idée fixe) vėl nukeliauti pas bohus ir susijungus su bojais persiristi per Alpes į Apeninus – niekaip negali manęs palikti. Ir nepalieka. Ir net likusius visus daugiau ar mažiau šia idėja užkrėčiau. Bet pasiruošimui reikia laiko. Nemažai laiko. Dievaž, kaip aišku, kad reikia surinkti ne mažiau penkių šimtų tvirtų karių, ir dar panašiai tiek palikti saugoti namus...

Namus...

Tauragarbį... – taip dabar vadinasi toji dar prieš porą metų nužiūrėta kalva, dabar jau piliakalnis.

Tauragarbis... dabar jau didelė įtvirtinta gyvenvietė. Na, ne visai tokia kaip noriu, bet jau įtvirtinta. Ir krauju krikštyta.

Kitaip tariant, mūsų namai tokiame savotiškame trikampyje: šiaurės rytuose Dyrsos aražė (ežeras) arba Dyrsaražės ežerai; šiaurės vakaruose Neražė (Aistmarės), o čia pat – pietuose – ramioji Nogata ir mūsų piliavietė – Tauragarbis. Ir visur aplink mus pelkėta lyguma – Žulava. Ir tegu tie pavadinimai neskamba kažkaip keistai – Dyrsa – tai „Drąsiųjų ežeras“ arba „Gerųjų žmonių ežeras“, Neražė – tai marios, kurios vėliau bus pavadintos Aistmarėmis. Nogata – „Nuogoji upė“ (matyt dėl to, kad krantai žemi, retai apaugusios pakrantės, neretai papelkėjusios), o „Žulava“ arba „Žalava“ – kas reiškia – žalia liulanti pieva...

Na ir Tauragarbis. Arba tiesiog Taurakalnis, jei išversti į mano buvusiąją lietuvišką kalbą. Ta prasme, „garbis“ – tai aukštuma, kalnas, kalno viršūnė, o ne „garbė“, kaip gal būt kas pagalvojo. „Garbas smūn(i)s“, kaip pavyzdžiui, būtų „aukštas žmogus“ – pagal ūgį. Na, o „garbingas žmogus“ – „dain(i)uot smūn(i)s“.  Na, bet gal po keleto šimtmečių ir pasikeitė prasmės, bet dabar ir čia – tarp mūsų – jie suprantami būtent taip. Žmogus – tai „smūns“, kai kur taria kaip „smūnis“...

Taigi, mūsų gyvenvietė tokiame savotiškame trikampyje šalia žalios liulančios pievos (tai ne visai tiesa – tiesiog pavasarį ir rudenį, neretai vanduo užsilaiko, vietomis pievos net paskęsta, bet tai ne pelkės, ne klampynės, nors keliauti per tokią sunku; ir nežinantį, patekus į tokią pievą apima nereikalinga baimė, kad patekai į kažkokią pelkę, kuri ir įtraukti gali): „Drąsiųjų ežeras“, „Nuogoji upė“ (beje, kuri išteka iš Vystulos ir įteka į Aistmares) ir Aistmarės. Beveik pusiaukelėje iki Vystulos – Papajai, kiek ryčiau kelios „laukinių“ gyvenvietės, aukščiau palei Vystulą nedorieji Vystulai, o palei Neražės rytinį krantą viršun – aistų giminės, beveik iki Mėmės, vienaip ar kitaip susiję su seimbais. Kalba panaši, bet dialektai šiek tiek kitoki. Beje, kaip ir prie Vystulos žiočių – irgi tarsi aistai, tarsi ne aistai. Tokie kažkokie laukiniai ir kažkokie susvetimėję, agresyvūs, nekenčia prašalaičių ir labiau linkę bendrauti su gotonais. Arčiausia – Gulkai – seimbų atšakinė giminė. Seimbų Šakiais netgi galima juos vadinti. Ir tamprius ryšius išlaikiusi po šiolei. O tari Neražės pjautuve – Neringoje - irgi nesuprasi kas tokie. Savotiškas dialektas, bet žinant seimbų kalbą, susikalbėti galima. Nelabai draugingi, savotiški, paslaptingi, bet ir ne priešai. Nelabai kas žino kaip jie ten gyvena, bet ryšius palaiko – jie atvyksta mainams, prekybai, o susidūrus su mūsiškiais Neražėje, aksitimis nesisvaido. Per audras, jei nubloškia į Neringą, net priglaudžia. Bet vat tokie kažkokie patys sau...

Na, kažkaip taip...

Ir kodėl „Tauragarbis“ arba „Taurakalnis“? Ogi todėl, kad grįždami iš praeito žygio, šiose negyvenamose vietose, kuri tarsi kokia siena skyrė aistus nuo Lankų, čia palikome stulpą – teritorijos žymą su išraižyta buliaus galva pagal mano auksinį pakabuką. Štai ir prilipo „Tauragarbis“. Beje, „tauras“ čia nebūtinai tas juodas galiūnas skeltakanopis, bet gali būti ir bet koks kitoks laukinis jautis. Stumbras, pavyzdžiui. Nors „stumbras“ turi ir kitą pavadinimą - „sambris“. „Tauras“ – šiek tiek platesnė sąvoka... Bet tuščia jų – pasistengsiu nebevarginti tais žodžialiavimais. Tiesiog, net šitiek laiko prabėgus – tas pats skambesys ir žodžių, ir sąvokų panašumas, man neretai net po šiai dienai koją kiša. Nors visi prie to senai pripratę ir nekreipia dėmesio. Kalba ir kalbos bendrumas labiau pagal skambesį suvokiamas, o tai gali būti nors ir ta pati giminė, bet toliausiai nuo kamieno atitrūkusi šeima neretai pagauna savotišką ir savitą tarmę, dialektą. Tad žmonės prie to pratę. Svarbu, kad „saviakiškai“ skambėtų. Juolab Tauragarbyje apsigyveno margaspalviai išeiviai iš artimųjų aistų genčių, giminių ir šeimų. Susišnekėti pradžioje buvo ne tai, kad sunku, bet nesusipratimų būdavo... Juolab, kad kadaise pas seimbus prieglobstį gavę, nuo skalotų bėgę žmonės, prie jų gyvensenos taip ir nepriprato. Ir sunkiai žemei jau gerokai pagausėjusius pačius seimbus vos beišmaitnant, šie bėgliai gyveno tarsi atstumtieji. Nieko malonaus. Tad tie kurie šeimų su vietiniais nesukūrė – dar tik krivūlei su kvietimu per gentis lakstant, visai entuziastingai savo „manatkes“ susipakavo. Kodėl apie tai kalbu? Ogi todėl, kad jie kalbėjo visai kita ir net ne gimininga aistams kalba, tad nemažai naujadarų bent jau mums, venedams atnešė.

Tačiau, kaip sakant, didesnė dalis venedų jaunimas iki dvidešimt penkerių- trisdešimties – tad viskas kitaip. Jaunimui viskas paprasčiau. Ir kas senam kelmui atrodo neįveikiama, tai jaunam pramuštgalviui tik per kairį petį nusispjaut ir rankom suplot. Ir nei galvoj, nei subinėj, jog ir trūkį galima gauti...

Bet vis tiek sunku buvo. Labai sunku!..

Jei būčiau numanęs į kokį šūdą su savo tais smegenų posūkiais įlipsiu – savo laiku gal geriau sau būčiau kulką į kaktą paleidęs. Net prisiminti nenoriu pirmųjų, ir bent pusės antrųjų metų išėjus į Tauragarbį. Bet dabar viskas gerai. Viskas į gerą. Viskas, kas mūsų nenužudo – mus „maitina“.

Ir štai, dabar sėdžiu kaip koks karalius karaliukas ir į žandus oriai pučiu. Na, nepučiu, nepučiu, o kaduginį pašildytą prie bendro didžiojo laužo „kartelį“ gurkšnoju. Ko gero jis man geriausia šiame laikmetyje pritapo. Blem, iki „krūminukės“ aparato rankos niekaip nenueina... O „kartelis“ tai tiesiog „alus“, beje, tie išeiviai, kuriuos skalotai išvijo ir dabar jie venedais tapo,  jį „oelu“ arba „elkiu“ vadina. „Alumi“ arba „eliu“, taip reikia suprasti. Nors koks čia alus, mano supratimu? Juk apynio kartumo tai nėra? Tad veikiau jau „elis“ – fermentuotas gėrimas ne iš vaisių, ir ne iš medaus...

Bet jau tiek to, nuvarginau visus matyt su savo „žodynėjimu“. Viska vadinsiu sau aname gyvenime įprastais vardais ir taip bus daug geriau. Bent jau taip manau.

Žodžiu, sėdžiu sau beveik išdidžiai ir elį iš medino kaušo, o gal teisingiau puoduko-pialos gurkšnoju. Kaip kokiam didžiūnui reiktų iš rago, bet tas ragas labai jau nepatogus – neišgėręs jo nepadės šalia savęs. O kiekvieną kartą brukt kam nors palaikyt, tai kažkaip visai „nefaina“.

Apžvelgiu visą pamiškės ir gretimai papelkės laukymę. Didysis laužas, kur viralai rūksta kūrenasi, dar keturios laužavietės sukrautos, kurie bus padegti, kai gausim žinią, kad „bandomieji triušiai“ jau suka atgalios. Jie ten sustos ir priims „krikštą“. Pradžioje mano mintis buvo paprasta – kad iš kliūčių ruožo sugrįžę nesušaltų, bet čia prietarų amžius – ir vietiniams jie pradėjo simbolizuoti keturias pasaulio šalis.

Daugumas gyventojų susirinkę. Didelė minia! Net sunku patikėti, kad po mano sparnu šitiek „avantiūristų“ susitelkė. Nėra tik tie kurie sargybą eina, gyvulius prižiūri, slaptavietėse sėdi ar į žvalgybinį reidą išjoję. Niekas nenori praleisti reginio. Ne tiek jau daug pramogų šiais laikais, o čia gi – vis tik „rimtos“ (jiems rimtos, o man šiaipsau) apeigos. Greit gentis naujais nariais pasipildys, jei tie naujokai „nesusišiks“, švelniai tariant. O susidirbt lengva. Kliūčių ruožas ne toks jau lengvas. Pasistengiau ir aš, ir mano vyrai. Va, iš kairės Pelkus išsidrėbęs ant to pačio suoliuko išsidrėbęs sėdi; Girius – paskutinius nurodymus stebėtojams duoda ir jie tuoj eis prie kliūčių ruožo... Surkus, Apuokas... ir kiti. Gerai pasistengėme: bėgimas nužymėtu taku su skydu ir akstimis tarp eglyno, kur tarp medžių stovi taikiniai į kuriuos turi išsvaidyti savo akstis (stebėtojai vertins taiklumą), takelis baigiasi rąstine siena – panašiai pusantro žmogaus ūgio ir ją perkopti galima tik būnant labai jau šokliam arba dirbant iš vien – kaip komanda (tada jau didelis pliusas) ir panaudojus skydus. Nuo sienos pliumpteli į kažkokio upelio supelkėjusę senvagę ir ta vaga turi pasiekti giraitę, kur ant medžių ištiesti lynai ir tais lynais pasiekti promiškę ir nusileisti „beždžionių“ virve peršokant per upelį. Vėlgi dirbti reikės kaip komandai, nes virvę reiks grąžinti atgalios, o jei ne (čia jau didelė nuodėmė – tokio kandidato net nepriimsim) – tai kitiems beliks pliumptelti vandenin į upelį. Na, o toliau, štai tokiems maurotiems purviams teks lėkti atgalios į treniruočių (ristynių) aikštę. Tik tiek, kad bėgant reiks stabtelti prie nuplikusio ąžuolo, kurio šakose kabo sunkūs maišai. Juos „nuskinti“ galima ten sudėtomis ragotinėmis arba įlipus. Kiekvienam po sunkų maišą, kurį turi atitįsti iki mūsų.

O maišai tai įdomūs – ten jie patys turėjo pridėti gėrybių, kurias būtų galima aukoti naujiems Tėvams (Dievams) ir vaišinti mus. Štai tada mes išklausysim stebėtojų vertinimo, balsuosime ir po to švęsime – uliavosime... Juolab šiandien šventė – kovų sugrįžimas! Tikrojo pavasario pradžia! Beveik nauji metai! Pagal taip kaip kovai parskrenda ir kaip klykia-karksnoja – žyniai sprendžia kokie bus metai iki žiemos. Be to, kovai – karių simbolis. Kovai – tai kaip ir pranašai. Beveik varnai – krankliai. Per juos visokie šamanai tarsi gali susisiekti su anapusiniu pasauliu...

Girius mostelėjo savo vyrams ir dešimt besišypsančių ir bejuokaujančių stebėtojų nupėdino link eglyno. Tai pastebėję, susirinkusiųjų smalsuolių ir reginių ištroškusių žmonių šurmulys pradėjo rimti.

Teta Mora pagaliau baigė vaikščioti aštuoniukėmis tarp būsimųjų venedų, pastatė šalia laikino aukuro savo smilkstančią puodynę su rūgstančiais smilkalais ir priėjusi klektelėjo šalia Pelkaus.

- Na, ką? Baigei savo burtus? – šyptelėjau.

- Bhhmmm... – išgirdau vietoj atsakymo. Mora išdidžiai krestelėjo galvą – net jos kasytės – veido „užuolaidėlės“ sulingavo. Čia mūsų toks savotiškas žaidimas – amžinai vienas kitą pasierzidavome. Ne daug kas gali sau tai su teta Mora leisti. O galbūt niekas, išskyrus mane... Na dar Pelkų, kuris tapo tarsi jos sugyventiniu ir Aistapę, kuri tarsi ir jos mokinė. Tarsi dukra.

- Viskas paruošta, - priėjęs burbtelėjo Girius. Kai susipažinome, tai buvo jaunas žaliūkas, kalvio ir Vargių vado sūnus. O dabar jau pats tikriausias venedas – vienas iš „vyriausiųjų“ vadų. Geras draugas ir bičiulis. Mano dešinioji ranka. Vedęs Geomekso, bohų vado dukrą Kunirngą, kurią čia supaprastintai, pagal vietinę šnektą vadina Kuinga – „Kiaune“. Raudonplaukė iš medaus plaukusi gražuolė. Jau ir dviejų tokių pat balkšvai raudonplaukių pyplių motina. Beje, matosi, kaip ji prie didžiojo laužo mergom vadovauja. Tokia savotiška vietinių mergų ir bobų lydere tapo. Vadų kraujas vis tik davė apie save žinoti. Beje, senyvų moterų beveik ir nėra. Va, porelė kurias Genys atsivedė iš sunaikintos Šakių giminės. Dar keletas panašių... Na ir skalotų-sarmatų likusios kelios moterys, kurios po jų genties sutriuškinimo nepanoro keliauti sau. Kaip supratau, jos kadaise irgi ne visai jau sarmatės buvo, o kaip belaisvės – vergės – sugulovės... O čia štai – savo tolimesnį likimą surado. Bet apie tai vėliau papasakosiu...

- Sprigtai, - mostelėjau kaire ranka. – Pūsk ragą!

Sprigtas – kadaise tarsi buvęs bohas, tarsi mano vergas, bet nūnai karys ne iš paskutiniųjų. Ne vadas, bet gerbiamas vyras. Jam vieninteliam patikėta pūsti ragą. Ir ne šiaip sau ragą, o varinį! Labai panašų į galių „karnyksą“ (carnyx), tik ne tokį didelį, gal net dviem trečdaliais mažesnį, kuklesnį, bet įspūdingai triūbijantį – baubiantį. Šis instrumentas taip pat grobis. Trofėjus – paimtas iš sarmatų-sauromatų...

Sprigtas garsiai atsikrenkštė ir nors laukiau to baubimo, bet vis tiek už nugaros subaubus variniam ragui, net krūptelėjau...

Slėniu tarsi nubėgo varinė ilgesinga ir šiurpuliukais nugara nubėganti nata... sunkiai aprašomas įspūdis... Aidas toli sklinda...

Minia galutinai nutilo...

Štai dabar ir mano metas.

Atsistojau, giliai įkvėpiau ir nužvelgiau į mane vėpsančius susirinkusiuosius. Manasis suoliukas ant nedidelio kauburio, tad į visus žiūrėjau tarsi iš viršaus...

Pažvelgiau į „pretendentus“. O dieve! Vargšeliai bando laikyti ramiai, bet iš tiesų, matyt mandražas ima viršų... Gal tik Lokeina rami – velnias supras ją iš jos tos marmūzės.

- Venedai! Atėjo laikas! – kilstelėjau savo kaušą tarsi sveikindamas minią. – Atėjo laikas išbandymui, po kurio mūsų gretos galimai pasipildys! Ar pasiruošę, jaunikiai?!

Visų akys nukrypo į eilute išsirikiavusius ir lengvai apsirengusius, skydus ir akstis belaikančius pretendentus. Šie kukliai sulinksėjo, porelė net nuraudo.

- Tad, venedai! Jei kas turi pasakyti ką nors prieš tai, kad šie jaunikiai taptų venedais, tegu sako dabar, arba nutyla amžiams!

Kukli pauzė. Minia tylėjo. Na, kaip tylėjo? Nuvilnijo šioks toks šurmuliukas, atsigirdo porelė „ne“...

Jau žiojausi tęsti, bet staiga vienas iš priešakyje stovėjusių jaunuolių žengė į priekį:

- Ne! Leisk tarti žodį, vade!

Nustebęs sužiurau į  jį. Beje, kaip ir visi šalia manęs buvusieji.

Vaikiną pažinojau – Olekvikas vardu – iš papajų gyvenvietės. Kadaise jį kaip savotišką įkaitą Surkus atsivedė, papajai atidavė. Neblogas vyrukas. Galima sakyti, nuo pat pradžių su mumis. Kaip ir patys visi kiti papajai.

- Na, tark, - linktelėjau.

- Leisk ir man, vade, praeiti išbandymą. Noriu tapt venedu, - ištarė ir įsitempęs kaip styga, sugniaužęs iš jaudulio nuleistų rankų kumščius, net surakino žandikaulį. Matyt tuo momentų tarp dantų įkišus kaulinę adatą, ją būtų net perkandęs.

- Kodėl tu to nori, Olekvikai? A? Tavo giminė venedų globoje, mūsų puikūs prieteliai ir bičiuliai. Kam tau tai?

Vaikinas papurtė galvą:

- Noriu tapti venedu, - jau tyliau ištarė.

- Khm... – mintyse pasikasiau pakaušį. – Na, tebūnie. Bet tavo maišo ant ąžuolo nėra. Ką naujiems savo Tėvams aukosi? – dievaž, buvo smalsu, ką pasakys.

- Ožį.

- Kokį dar ožį? – šyptelėjau, o tarp susirinkusiųjų nuaidėjo šioks toks pašaipus šurmuliukas.

- Šitą... – vaikinas mostelėjo ranka link proskynos, kur prie berželio stovėjo vienišas pririštas ožys.

O! Pasirūpino, vaikinukas. Viską pramąstė. Khmm...

- Tebūnie. Kai jaunikiai pasileis bėgti, nuvilkit kas tą ožį prie ąžuolo, a? – pasukau galvą link Giriaus ir sulaukęs linktelėjimo tęsiau. – Giriau, dar turim čia skydą ir aksčių? Taip?..

Sulaukiau, kol Olekvikui vyrai įteikė akstis ir skydą, ir vėl tęsiau:

- Žinokit viena: venedai savų neišduoda. Venedai kaunasi už save ir už savus. Ten jūsų laukia sunkus išbandymas. Atsiminkit tai. Grįžkit visi arba nė vienas. Gyvi ar mirę. Ir telydi jus mūsų Tėvai! Sprigtai pūsk ragą!..

Vėl subaubė varinė triūba... Vėl laukyme ir miškeliais, ir pelkėmis nuvilnijo šiurpulingas aidas...

...ir „jaunikiai“ pasileido...

O jiems pavyjimui žmonių klegesys, net švilpimai, sąmojai ir palinkėjimai...

Paskui juos, net smalsiausias jaunimėlis. Daug kam knietėjo pamatyti, kaip jie praeis tą trasą. Na ir tegu. Bus įspūdžių ne vienai dienai. Juokų ir pasierzinimų. Ir visai rimtų aptarimų kaip kas ką kada ir su kuo... Na, o manajai šutvei belieka laukti. Ne vadų reikalas po miškus paskui „jaunikius“ lapatoti.  Mes ir taip prisilakstom...

Dingus tai margaspalvei kailiniuotai gaujai eglyne, taip vis dar stovėdamas kilstelėjau savo „kaušą“:

- Tai išgeriam, pasišildom, negi sausom gerklėm ir tuščiais pilvais lauksi? A? Einam per didžiojo laužo, ar ką? Pasisukau į savo sėbrus ir ištiesiau ranką Aistapei. Ji laukėsi. Sunkoka jai. Paskutiniai mėnesiai, o gal dar mažiau. Kas čia supaisys tuos moteriškus reikalus?..

Jau net nuobodžiauti pradėjau, kai pagaliau išvargus laukt, atėjo žinia, kad visi jaunuoliai sveiki, nupušę ir vos besigaluojantys jau maišus tįsia ir net besispardantį ožį tempiasi...

Vyrai puolė uždeginėt sutiktuvių laužus. Teta Mora staipytis aplink aukurą...

Štai dar truputis ir šventė prasidės... Beliks tik pasitikti jaunuolius, pastatyti juos tarp tų keturių laužų, kad nesušaltų – vis tik ledinis pelkinis vandenėlis – kiaurai permirkę...

Išklausyti stebėtojus. Išklausyti vadus. Ir pakrikštyti...

Viskas jau senai atidirbta ir išbandyta, gintariniai lašo formos pakabukai paruošti – jie simbolizuoja taurą. Venedų ženklą. Kai vadai skambiai ir prieš visus pasakys, kad jaunikiai tinkami – juos suklupdysime, paklausime kokį vardą renkasi, o tada aš prie kiekvieno prieisiu, pakabinsiu pakabuką, savo „gyvenimo-gyvenimėlio ir kraujo mačiusia“ mačetės  plokščiąja dalimi trinktelsiu per galvą ir ištarsiu „Dabar tu (ištarsiu vardą) Venedas. Ir tai tebūnie paskutinis kartas, kai tu klūpi. Stokis. Kuris vadas šį karį pasiima?“.. Tada prieina vienas iš būrių vadų, ištaria „ašai“ ir išsiveda naujakrikštą iš rato. Nuo tada reikš, kad vadas prisiima už šį karį atsakomybę. Tarsi tampa tokiu savotišku globėju, tėvu ir generolu...

 Šiaip tai jau senai aptarę kokie pretendentai į kokį būrį eis. Paprastai senai žinoma, kas ką geriausiai sugeba...

Na, o toliau aukojimas. Štai šiandien aukojimui, kaip supratau, bus ožys. Čia jau ne man spręsti. Man tai ir nerūpi, galų gale. Man iš vis tai nepatinka, bet prieš vėją nepamyši. Viso pasaulio neapkabinsi, taip sakant. Tegu kiekvienas žino savo darbą ir bus palaima, blem. Tad gal Mora arba senis žilagalvis Būrius – irgi šioks toks ar nekoks tai žynys ir pranašautojas – iš vidurių burs. būgneliai, būgnai ir birbynės...

Na ir toliau šokiai ir šiaip, didis balaganas. Ryt gal kovarniai pasirodys... ant pagiringos galvos žmonės juos stebės, bandys metus spėti...

 

Kai kraujas liejosi laisvai

 

Tęsinys planuojamas 2024-11-29