I dalis. Tauragarbis
Pirmos dalies įžanga
Na, va. Sėdžiu sau kaip „karalius“. Tik vietoje sosto suolas su atkalte. Na ir tas suolas šiaipsau toks kreivokas, sukaltas (tiksliau – sunertas). Ant žievintų trinkų užmetos išilgai skelto eglės kamieno lentos, kurios daugiau niekam ir netinkamos. Eglė pernelyg šakota, retai geras ir ilga skeltines lentas pavyksta išskelti. Na ir tvirta atkaltė atitinkama. Bet tai niekis, sėdėti vis tiek patogu – ant jo užmesti nutrinti-nušiurę kailiai, na ir apranga tokia ne visai vasarinė.
Vėsoka. Tad net ir siaustas ant pečių, susegtas pagal dabartines realias visai prabangia iki švytėjimo išblizginta bronzine sege. Ant galvos tokia pusiau beformė, pošalmį arba dokerio kepuraitę primenanti kepurė. Ir ne šiaip kepurė, o perjuosta svastikomis išsiuvinėta juosta. Vado ženklas. Blem, jei per kokį žygį į pietus pasiseks, reikės kokį auksinį vainiką iš kur nugvelbt, ar užsakyt. Rimčiau atrodys. Na, žinoma, buvo galima Aistapės paprašyti iš maniškių vielučių (na tų, kur nuo laidų izoliacijas nubraukiau) nupinti, bet kažkodėl tada jau jausčiausi, kaip koks kolonijinis negras, kuriam kokie portugalai ar anglai stiklinius karoliukus pakišo. Tad, kol kas, bus gerai ir juosta. O štai, greta sėdinti Aistapė, tokiomis mintimis nesivargina. Jos skepeta apgaubtą galvą puošia būtent tokia pynė ir tėvo dovanoti, dar jos motinos sidabriniai antsmilkiniai. Na, aišku ir apyrankės, kaip priklauso ir karoliai- vėriniai, kokius čia moterys mėgsta. Žodžiu, sėdim kaip „karalius“ ir „karalienė“. Būtent – „kaip“, nes mes ne jokie karalius su karaliene. Nėra čia nei karalių, nei karalienių. O yra vadai. Daugiau gerbiami, mažiau gerbiami, bet tik vadai. Na, o aš vienas iš tų, kuriuos panašu, kad ne tik gerbia, bet dar ir prisibijo. Ir mano žodis svarus. Tad šiokia tokia atskirtis tarp mano žmonių ir manęs (manęs su Aistape) yra. Netgi būnant artimųjų-artimiausiųjų rate. Nors kiek meluoju – išimtis teta Mora ir Pelkus. Šiems tai autoritetai iš vis neegzistuoja. Na ir tebūnie taip.
Štai, teta Mora savo kažkokius burtus daro. Naujuosius kandidatus į venedus smilko. Ta prasme, vaikšto tarps šešių subrendusių vaikinų atsivilkusių iš kažkur iš šiaurės ir nežinia iš kur priklydusios mergos. Na taip, mergos. Labai aš jau ten nesigilinau į jos istoriją, bet kartą vyrai grįžo iš žvalgybos vedini baisinga mergina. Kryžium galiu gulti – iš ties baisinga! Veidas perkreiptas, kažkaip nervingai susisukęs, nosis kažkada matyt buvo laužta, kaip pas seną boksininką, bet akys žvitrios. Nekalbi, bet užtat stipri kaip pats velnias. Porelę diedų po pažastimis pasikištų ir nė kiek nesutrikusi ant kelio paguldytų ir beržine koše pašertų nė nesumirksėjusi. Nors stotas, nepasakyčiau, kad jau toks kažkoks galingas. Tiesiog panašu, kad kažkaip tai gamta suklydo – kiaušus užmiršo pakabinti. Kitaip tariant, nors moterų katastrofiškai ir trūko, bet į ją žvelgti kaip į moterį net „išlakusiam“ bernui kaži ar pavyktų. Anoji moteriškais darbai taip pat bodėjosi, užtat ragotinę valdė, kaip kokią trečią ranką. Bus geras karys. O kodėl ne? Štai, Aistapė... Ražeina... Ristelė (Rista)... Barlungė... Na, po „šlovės tako“ prie jų dabar prisidės ir Lokeina. Bent jau ji save taip vadina. O man tai kas? Įvedžiau veneduose naują tvarką – tapęs venedu gali rinktis kokį norį vardą. Kaip simbolį, kad nutrauki saistus su buvusiuoju gyvenimu. Na ir šiaip, visi gyvenantys šalia Tauragarbio ir venedais save vadinantys – kariai. O kitaip ir neįmanoma. Gyvenimas parodė, visus vinis kaip reikiant dar pernai sukalė. Ir jeigu tais laikais, kai tik kūrėmės užteko bendros priesaikos, tai dabar jau naujokus pervarom per „šlovės taką“ ir tik tada mano pagalbininkai – būrių vadai - sprendžia – balsuoja.
Aha, gaila tų vyrų kurie prieš metus krito kovoje prieš atklydusią sarmatų gentį... Gaila... amžina pagarba jiems. Bet po pergalės, po per laukus ir miškus nuėjusių gandų, venedų gretos gana greitai pasipildė. Ir dabar dar pildosi... Na, o aš nieko prieš. Matyt esu išprotėjęs, su geru šulu galvoje, o gal koks pamišęs maniakas, bet toji „idėja fiks“ (idée fixe) vėl nukeliauti pas bohus ir susijungus su bojais persiristi per Alpes į Apeninus – niekaip negali manęs palikti. Ir nepalieka. Ir net likusius visus daugiau ar mažiau šia idėja užkrėčiau. Bet pasiruošimui reikia laiko. Nemažai laiko. Dievaž, kaip aišku, kad reikia surinkti ne mažiau penkių šimtų tvirtų karių, ir dar panašiai tiek palikti saugoti namus...
Namus...
Tauragarbį... – taip dabar vadinasi toji dar prieš porą metų nužiūrėta kalva, dabar jau piliakalnis.
Tauragarbis... dabar jau didelė įtvirtinta gyvenvietė. Na, ne visai tokia kaip noriu, bet jau įtvirtinta. Ir krauju krikštyta.
Kitaip tariant, mūsų namai tokiame savotiškame trikampyje: šiaurės rytuose Dyrsos aražė (ežeras) arba Dyrsaražės ežerai; šiaurės vakaruose Neražė (Aistmarės), o čia pat – pietuose – ramioji Nogata ir mūsų piliavietė – Tauragarbis. Ir visur aplink mus pelkėta lyguma – Žulava. Ir tegu tie pavadinimai neskamba kažkaip keistai – Dyrsa – tai „Drąsiųjų ežeras“ arba „Gerųjų žmonių ežeras“, Neražė – tai marios, kurios vėliau bus pavadintos Aistmarėmis. Nogata – „Nuogoji upė“ (matyt dėl to, kad krantai žemi, retai apaugusios pakrantės, neretai papelkėjusios), o „Žulava“ arba „Žalava“ – kas reiškia – žalia liulanti pieva...
Na ir Tauragarbis. Arba tiesiog Taurakalnis, jei išversti į mano buvusiąją lietuvišką kalbą. Ta prasme, „garbis“ – tai aukštuma, kalnas, kalno viršūnė, o ne „garbė“, kaip gal būt kas pagalvojo. „Garbas smūn(i)s“, kaip pavyzdžiui, būtų „aukštas žmogus“ – pagal ūgį. Na, o „garbingas žmogus“ – „dain(i)uot smūn(i)s“. Na, bet gal po keleto šimtmečių ir pasikeitė prasmės, bet dabar ir čia – tarp mūsų – jie suprantami būtent taip. Žmogus – tai „smūns“, kai kur taria kaip „smūnis“...
Taigi, mūsų gyvenvietė tokiame savotiškame trikampyje šalia žalios liulančios pievos (tai ne visai tiesa – tiesiog pavasarį ir rudenį, neretai vanduo užsilaiko, vietomis pievos net paskęsta, bet tai ne pelkės, ne klampynės, nors keliauti per tokią sunku; ir nežinantį, patekus į tokią pievą apima nereikalinga baimė, kad patekai į kažkokią pelkę, kuri ir įtraukti gali): „Drąsiųjų ežeras“, „Nuogoji upė“ (beje, kuri išteka iš Vystulos ir įteka į Aistmares) ir Aistmarės. Beveik pusiaukelėje iki Vystulos – Papajai, kiek ryčiau kelios „laukinių“ gyvenvietės, aukščiau palei Vystulą nedorieji Vystulai, o palei Neražės rytinį krantą viršun – aistų giminės, beveik iki Mėmės, vienaip ar kitaip susiję su seimbais. Kalba panaši, bet dialektai šiek tiek kitoki. Beje, kaip ir prie Vystulos žiočių – irgi tarsi aistai, tarsi ne aistai. Tokie kažkokie laukiniai ir kažkokie susvetimėję, agresyvūs, nekenčia prašalaičių ir labiau linkę bendrauti su gotonais. Arčiausia – Gulkai – seimbų atšakinė giminė. Seimbų Šakiais netgi galima juos vadinti. Ir tamprius ryšius išlaikiusi po šiolei. O tari Neražės pjautuve – Neringoje - irgi nesuprasi kas tokie. Savotiškas dialektas, bet žinant seimbų kalbą, susikalbėti galima. Nelabai draugingi, savotiški, paslaptingi, bet ir ne priešai. Nelabai kas žino kaip jie ten gyvena, bet ryšius palaiko – jie atvyksta mainams, prekybai, o susidūrus su mūsiškiais Neražėje, aksitimis nesisvaido. Per audras, jei nubloškia į Neringą, net priglaudžia. Bet vat tokie kažkokie patys sau...
Na, kažkaip taip...
Ir kodėl „Tauragarbis“ arba „Taurakalnis“? Ogi todėl, kad grįždami iš praeito žygio, šiose negyvenamose vietose, kuri tarsi kokia siena skyrė aistus nuo Lankų, čia palikome stulpą – teritorijos žymą su išraižyta buliaus galva pagal mano auksinį pakabuką. Štai ir prilipo „Tauragarbis“. Beje, „tauras“ čia nebūtinai tas juodas galiūnas skeltakanopis, bet gali būti ir bet koks kitoks laukinis jautis. Stumbras, pavyzdžiui. Nors „stumbras“ turi ir kitą pavadinimą - „sambris“. „Tauras“ – šiek tiek platesnė sąvoka... Bet tuščia jų – pasistengsiu nebevarginti tais žodžialiavimais. Tiesiog, net šitiek laiko prabėgus – tas pats skambesys ir žodžių, ir sąvokų panašumas, man neretai net po šiai dienai koją kiša. Nors visi prie to senai pripratę ir nekreipia dėmesio. Kalba ir kalbos bendrumas labiau pagal skambesį suvokiamas, o tai gali būti nors ir ta pati giminė, bet toliausiai nuo kamieno atitrūkusi šeima neretai pagauna savotišką ir savitą tarmę, dialektą. Tad žmonės prie to pratę. Svarbu, kad „saviakiškai“ skambėtų. Juolab Tauragarbyje apsigyveno margaspalviai išeiviai iš artimųjų aistų genčių, giminių ir šeimų. Susišnekėti pradžioje buvo ne tai, kad sunku, bet nesusipratimų būdavo... Juolab, kad kadaise pas seimbus prieglobstį gavę, nuo skalotų bėgę žmonės, prie jų gyvensenos taip ir nepriprato. Ir sunkiai žemei jau gerokai pagausėjusius pačius seimbus vos beišmaitnant, šie bėgliai gyveno tarsi atstumtieji. Nieko malonaus. Tad tie kurie šeimų su vietiniais nesukūrė – dar tik krivūlei su kvietimu per gentis lakstant, visai entuziastingai savo „manatkes“ susipakavo. Kodėl apie tai kalbu? Ogi todėl, kad jie kalbėjo visai kita ir net ne gimininga aistams kalba, tad nemažai naujadarų bent jau mums, venedams atnešė.
Tačiau, kaip sakant, didesnė dalis venedų jaunimas iki dvidešimt penkerių- trisdešimties – tad viskas kitaip. Jaunimui viskas paprasčiau. Ir kas senam kelmui atrodo neįveikiama, tai jaunam pramuštgalviui tik per kairį petį nusispjaut ir rankom suplot. Ir nei galvoj, nei subinėj, jog ir trūkį galima gauti...
Bet vis tiek sunku buvo. Labai sunku!..
Jei būčiau numanęs į kokį šūdą su savo tais smegenų posūkiais įlipsiu – savo laiku gal geriau sau būčiau kulką į kaktą paleidęs. Net prisiminti nenoriu pirmųjų, ir bent pusės antrųjų metų išėjus į Tauragarbį. Bet dabar viskas gerai. Viskas į gerą. Viskas, kas mūsų nenužudo – mus „maitina“.
Ir štai, dabar sėdžiu kaip koks karalius karaliukas ir į žandus oriai pučiu. Na, nepučiu, nepučiu, o kaduginį pašildytą prie bendro didžiojo laužo „kartelį“ gurkšnoju. Ko gero jis man geriausia šiame laikmetyje pritapo. Blem, iki „krūminukės“ aparato rankos niekaip nenueina... O „kartelis“ tai tiesiog „alus“, beje, tie išeiviai, kuriuos skalotai išvijo ir dabar jie venedais tapo, jį „oelu“ arba „elkiu“ vadina. „Alumi“ arba „eliu“, taip reikia suprasti. Nors koks čia alus, mano supratimu? Juk apynio kartumo tai nėra? Tad veikiau jau „elis“ – fermentuotas gėrimas ne iš vaisių, ir ne iš medaus...
Bet jau tiek to, nuvarginau visus matyt su savo „žodynėjimu“. Viska vadinsiu sau aname gyvenime įprastais vardais ir taip bus daug geriau. Bent jau taip manau.
Žodžiu, sėdžiu sau beveik išdidžiai ir elį iš medino kaušo, o gal teisingiau puoduko-pialos gurkšnoju. Kaip kokiam didžiūnui reiktų iš rago, bet tas ragas labai jau nepatogus – neišgėręs jo nepadės šalia savęs. O kiekvieną kartą brukt kam nors palaikyt, tai kažkaip visai „nefaina“.
Apžvelgiu visą pamiškės ir gretimai papelkės laukymę. Didysis laužas, kur viralai rūksta kūrenasi, dar keturios laužavietės sukrautos, kurie bus padegti, kai gausim žinią, kad „bandomieji triušiai“ jau suka atgalios. Jie ten sustos ir priims „krikštą“. Pradžioje mano mintis buvo paprasta – kad iš kliūčių ruožo sugrįžę nesušaltų, bet čia prietarų amžius – ir vietiniams jie pradėjo simbolizuoti keturias pasaulio šalis.
Daugumas gyventojų susirinkę. Didelė minia! Net sunku patikėti, kad po mano sparnu šitiek „avantiūristų“ susitelkė. Nėra tik tie kurie sargybą eina, gyvulius prižiūri, slaptavietėse sėdi ar į žvalgybinį reidą išjoję. Niekas nenori praleisti reginio. Ne tiek jau daug pramogų šiais laikais, o čia gi – vis tik „rimtos“ (jiems rimtos, o man šiaipsau) apeigos. Greit gentis naujais nariais pasipildys, jei tie naujokai „nesusišiks“, švelniai tariant. O susidirbt lengva. Kliūčių ruožas ne toks jau lengvas. Pasistengiau ir aš, ir mano vyrai. Va, iš kairės Pelkus išsidrėbęs ant to pačio suoliuko išsidrėbęs sėdi; Girius – paskutinius nurodymus stebėtojams duoda ir jie tuoj eis prie kliūčių ruožo... Surkus, Apuokas... ir kiti. Gerai pasistengėme: bėgimas nužymėtu taku su skydu ir akstimis tarp eglyno, kur tarp medžių stovi taikiniai į kuriuos turi išsvaidyti savo akstis (stebėtojai vertins taiklumą), takelis baigiasi rąstine siena – panašiai pusantro žmogaus ūgio ir ją perkopti galima tik būnant labai jau šokliam arba dirbant iš vien – kaip komanda (tada jau didelis pliusas) ir panaudojus skydus. Nuo sienos pliumpteli į kažkokio upelio supelkėjusę senvagę ir ta vaga turi pasiekti giraitę, kur ant medžių ištiesti lynai ir tais lynais pasiekti promiškę ir nusileisti „beždžionių“ virve peršokant per upelį. Vėlgi dirbti reikės kaip komandai, nes virvę reiks grąžinti atgalios, o jei ne (čia jau didelė nuodėmė – tokio kandidato net nepriimsim) – tai kitiems beliks pliumptelti vandenin į upelį. Na, o toliau, štai tokiems maurotiems purviams teks lėkti atgalios į treniruočių (ristynių) aikštę. Tik tiek, kad bėgant reiks stabtelti prie nuplikusio ąžuolo, kurio šakose kabo sunkūs maišai. Juos „nuskinti“ galima ten sudėtomis ragotinėmis arba įlipus. Kiekvienam po sunkų maišą, kurį turi atitįsti iki mūsų.
O maišai tai įdomūs – ten jie patys turėjo pridėti gėrybių, kurias būtų galima aukoti naujiems Tėvams (Dievams) ir vaišinti mus. Štai tada mes išklausysim stebėtojų vertinimo, balsuosime ir po to švęsime – uliavosime... Juolab šiandien šventė – kovų sugrįžimas! Tikrojo pavasario pradžia! Beveik nauji metai! Pagal taip kaip kovai parskrenda ir kaip klykia-karksnoja – žyniai sprendžia kokie bus metai iki žiemos. Be to, kovai – karių simbolis. Kovai – tai kaip ir pranašai. Beveik varnai – krankliai. Per juos visokie šamanai tarsi gali susisiekti su anapusiniu pasauliu...
Girius mostelėjo savo vyrams ir dešimt besišypsančių ir bejuokaujančių stebėtojų nupėdino link eglyno. Tai pastebėję, susirinkusiųjų smalsuolių ir reginių ištroškusių žmonių šurmulys pradėjo rimti.
Teta Mora pagaliau baigė vaikščioti aštuoniukėmis tarp būsimųjų venedų, pastatė šalia laikino aukuro savo smilkstančią puodynę su rūgstančiais smilkalais ir priėjusi klektelėjo šalia Pelkaus.
- Na, ką? Baigei savo burtus? – šyptelėjau.
- Bhhmmm... – išgirdau vietoj atsakymo. Mora išdidžiai krestelėjo galvą – net jos kasytės – veido „užuolaidėlės“ sulingavo. Čia mūsų toks savotiškas žaidimas – amžinai vienas kitą pasierzidavome. Ne daug kas gali sau tai su teta Mora leisti. O galbūt niekas, išskyrus mane... Na dar Pelkų, kuris tapo tarsi jos sugyventiniu ir Aistapę, kuri tarsi ir jos mokinė. Tarsi dukra.
- Viskas paruošta, - priėjęs burbtelėjo Girius. Kai susipažinome, tai buvo jaunas žaliūkas, kalvio ir Vargių vado sūnus. O dabar jau pats tikriausias venedas – vienas iš „vyriausiųjų“ vadų. Geras draugas ir bičiulis. Mano dešinioji ranka. Vedęs Geomekso, bohų vado dukrą Kunirngą, kurią čia supaprastintai, pagal vietinę šnektą vadina Kuinga – „Kiaune“. Raudonplaukė iš medaus plaukusi gražuolė. Jau ir dviejų tokių pat balkšvai raudonplaukių pyplių motina. Beje, matosi, kaip ji prie didžiojo laužo mergom vadovauja. Tokia savotiška vietinių mergų ir bobų lydere tapo. Vadų kraujas vis tik davė apie save žinoti. Beje, senyvų moterų beveik ir nėra. Va, porelė kurias Genys atsivedė iš sunaikintos Šakių giminės. Dar keletas panašių... Na ir skalotų-sarmatų likusios kelios moterys, kurios po jų genties sutriuškinimo nepanoro keliauti sau. Kaip supratau, jos kadaise irgi ne visai jau sarmatės buvo, o kaip belaisvės – vergės – sugulovės... O čia štai – savo tolimesnį likimą surado. Bet apie tai vėliau papasakosiu...
- Sprigtai, - mostelėjau kaire ranka. – Pūsk ragą!
Sprigtas – kadaise tarsi buvęs bohas, tarsi mano vergas, bet nūnai karys ne iš paskutiniųjų. Ne vadas, bet gerbiamas vyras. Jam vieninteliam patikėta pūsti ragą. Ir ne šiaip sau ragą, o varinį! Labai panašų į galių „karnyksą“ (carnyx), tik ne tokį didelį, gal net dviem trečdaliais mažesnį, kuklesnį, bet įspūdingai triūbijantį – baubiantį. Šis instrumentas taip pat grobis. Trofėjus – paimtas iš sarmatų-sauromatų...
Sprigtas garsiai atsikrenkštė ir nors laukiau to baubimo, bet vis tiek už nugaros subaubus variniam ragui, net krūptelėjau...
Slėniu tarsi nubėgo varinė ilgesinga ir šiurpuliukais nugara nubėganti nata... sunkiai aprašomas įspūdis... Aidas toli sklinda...
Minia galutinai nutilo...
Štai dabar ir mano metas.
Atsistojau, giliai įkvėpiau ir nužvelgiau į mane vėpsančius susirinkusiuosius. Manasis suoliukas ant nedidelio kauburio, tad į visus žiūrėjau tarsi iš viršaus...
Pažvelgiau į „pretendentus“. O dieve! Vargšeliai bando laikyti ramiai, bet iš tiesų, matyt mandražas ima viršų... Gal tik Lokeina rami – velnias supras ją iš jos tos marmūzės.
- Venedai! Atėjo laikas! – kilstelėjau savo kaušą tarsi sveikindamas minią. – Atėjo laikas išbandymui, po kurio mūsų gretos galimai pasipildys! Ar pasiruošę, jaunikiai?!
Visų akys nukrypo į eilute išsirikiavusius ir lengvai apsirengusius, skydus ir akstis belaikančius pretendentus. Šie kukliai sulinksėjo, porelė net nuraudo.
- Tad, venedai! Jei kas turi pasakyti ką nors prieš tai, kad šie jaunikiai taptų venedais, tegu sako dabar, arba nutyla amžiams!
Kukli pauzė. Minia tylėjo. Na, kaip tylėjo? Nuvilnijo šioks toks šurmuliukas, atsigirdo porelė „ne“...
Jau žiojausi tęsti, bet staiga vienas iš priešakyje stovėjusių jaunuolių žengė į priekį:
- Ne! Leisk tarti žodį, vade!
Nustebęs sužiurau į jį. Beje, kaip ir visi šalia manęs buvusieji.
Vaikiną pažinojau – Olekvikas vardu – iš papajų gyvenvietės. Kadaise jį kaip savotišką įkaitą Surkus atsivedė, papajai atidavė. Neblogas vyrukas. Galima sakyti, nuo pat pradžių su mumis. Kaip ir patys visi kiti papajai.
- Na, tark, - linktelėjau.
- Leisk ir man, vade, praeiti išbandymą. Noriu tapt venedu, - ištarė ir įsitempęs kaip styga, sugniaužęs iš jaudulio nuleistų rankų kumščius, net surakino žandikaulį. Matyt tuo momentų tarp dantų įkišus kaulinę adatą, ją būtų net perkandęs.
- Kodėl tu to nori, Olekvikai? A? Tavo giminė venedų globoje, mūsų puikūs prieteliai ir bičiuliai. Kam tau tai?
Vaikinas papurtė galvą:
- Noriu tapti venedu, - jau tyliau ištarė.
- Khm... – mintyse pasikasiau pakaušį. – Na, tebūnie. Bet tavo maišo ant ąžuolo nėra. Ką naujiems savo Tėvams aukosi? – dievaž, buvo smalsu, ką pasakys.
- Ožį.
- Kokį dar ožį? – šyptelėjau, o tarp susirinkusiųjų nuaidėjo šioks toks pašaipus šurmuliukas.
- Šitą... – vaikinas mostelėjo ranka link proskynos, kur prie berželio stovėjo vienišas pririštas ožys.
O! Pasirūpino, vaikinukas. Viską pramąstė. Khmm...
- Tebūnie. Kai jaunikiai pasileis bėgti, nuvilkit kas tą ožį prie ąžuolo, a? – pasukau galvą link Giriaus ir sulaukęs linktelėjimo tęsiau. – Giriau, dar turim čia skydą ir aksčių? Taip?..
Sulaukiau, kol Olekvikui vyrai įteikė akstis ir skydą, ir vėl tęsiau:
- Žinokit viena: venedai savų neišduoda. Venedai kaunasi už save ir už savus. Ten jūsų laukia sunkus išbandymas. Atsiminkit tai. Grįžkit visi arba nė vienas. Gyvi ar mirę. Ir telydi jus mūsų Tėvai! Sprigtai pūsk ragą!..
Vėl subaubė varinė triūba... Vėl laukyme ir miškeliais, ir pelkėmis nuvilnijo šiurpulingas aidas...
...ir „jaunikiai“ pasileido...
O jiems pavyjimui žmonių klegesys, net švilpimai, sąmojai ir palinkėjimai...
Paskui juos, net smalsiausias jaunimėlis. Daug kam knietėjo pamatyti, kaip jie praeis tą trasą. Na ir tegu. Bus įspūdžių ne vienai dienai. Juokų ir pasierzinimų. Ir visai rimtų aptarimų kaip kas ką kada ir su kuo... Na, o manajai šutvei belieka laukti. Ne vadų reikalas po miškus paskui „jaunikius“ lapatoti. Mes ir taip prisilakstom...
Dingus tai margaspalvei kailiniuotai gaujai eglyne, taip vis dar stovėdamas kilstelėjau savo „kaušą“:
- Tai išgeriam, pasišildom, negi sausom gerklėm ir tuščiais pilvais lauksi? A? Einam per didžiojo laužo, ar ką? Pasisukau į savo sėbrus ir ištiesiau ranką Aistapei. Ji laukėsi. Sunkoka jai. Paskutiniai mėnesiai, o gal dar mažiau. Kas čia supaisys tuos moteriškus reikalus?..
Jau net nuobodžiauti pradėjau, kai pagaliau išvargus laukt, atėjo žinia, kad visi jaunuoliai sveiki, nupušę ir vos besigaluojantys jau maišus tįsia ir net besispardantį ožį tempiasi...
Vyrai puolė uždeginėt sutiktuvių laužus. Teta Mora staipytis aplink aukurą...
Štai dar truputis ir šventė prasidės... Beliks tik pasitikti jaunuolius, pastatyti juos tarp tų keturių laužų, kad nesušaltų – vis tik ledinis pelkinis vandenėlis – kiaurai permirkę...
Išklausyti stebėtojus. Išklausyti vadus. Ir pakrikštyti...
Viskas jau senai atidirbta ir išbandyta, gintariniai lašo formos pakabukai paruošti – jie simbolizuoja taurą. Venedų ženklą. Kai vadai skambiai ir prieš visus pasakys, kad jaunikiai tinkami – juos suklupdysime, paklausime kokį vardą renkasi, o tada aš prie kiekvieno prieisiu, pakabinsiu pakabuką, savo „gyvenimo-gyvenimėlio ir kraujo mačiusia“ mačetės plokščiąja dalimi trinktelsiu per galvą ir ištarsiu „Dabar tu (ištarsiu vardą) Venedas. Ir tai tebūnie paskutinis kartas, kai tu klūpi. Stokis. Kuris vadas šį karį pasiima?“.. Tada prieina vienas iš būrių vadų, ištaria „ašai“ ir išsiveda naujakrikštą iš rato. Nuo tada reikš, kad vadas prisiima už šį karį atsakomybę. Tarsi tampa tokiu savotišku globėju, tėvu ir generolu...
Šiaip tai jau senai aptarę kokie pretendentai į kokį būrį eis. Paprastai senai žinoma, kas ką geriausiai sugeba...
Na, o toliau aukojimas. Štai šiandien aukojimui, kaip supratau, bus ožys. Čia jau ne man spręsti. Man tai ir nerūpi, galų gale. Man iš vis tai nepatinka, bet prieš vėją nepamyši. Viso pasaulio neapkabinsi, taip sakant. Tegu kiekvienas žino savo darbą ir bus palaima, blem. Tad gal Mora arba senis žilagalvis Būrius – irgi šioks toks ar nekoks tai žynys ir pranašautojas – iš vidurių burs. būgneliai, būgnai ir birbynės...
Na ir toliau šokiai ir šiaip, didis balaganas. Ryt gal kovarniai pasirodys... ant pagiringos galvos žmonės juos stebės, bandys metus spėti...
Kai kraujas liejosi laisvai
Tęsinys planuojamas 2024-11-29
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą