Gintaro kelias. Išsvajota žemė.
(Sargios žąsys mums nebaisios)
Trečia dalis.
Arba ketvirta, jei skaičiuoti ir apsakymą „Sugrįžimas (Labas broliai ir sudie)“
A.Š. Donatas (Armanjako Šalis)
____________________________
Nuotykinis „fantastinis“ romanas istorinių faktų motyvais.
Kodėl „istorinių faktų motyvais“? Todėl, kad veiksmas vyksta tokioje gilioje senovėje, kad ryškių ir ženklių duomenų išlikę labai mažai. Netgi apie aprangą galime tik spėlioti, o jau papročiai ir gyvensena vos ne kiekvieno individuali neribota fantazijai, logikos rėmuose, žinoma. Na, o visa kita – bus perteikta herojaus žodžiais.
____________________________
Pastaba. Nepamirškit ar atkreipkit dėmesį – herojus iš 90-tųjų. Net iki 1995 m. neišgyveno ir juolab XXI a. nepasiekė. Tad nesistebėkite jo slengu ir terminologija. Jo laikais net mokykloje penkiabalė sistema buvo, o ir Lietuva tokia, kurios jaunimas jau nebepažįsta, o vyresnieji jau primiršo...
_________________
Vietoje įžangos
I. Sprigtas
- Aleksis senai mirė. Nebėra Aleksio. Aš Sprigtesas. Sprigtesas iš Venedų. Atnešiau žinią iš garbingojo Geomekso, Bohų vado, ir garbingojo Saulekso, Venedų vado....
– Taip ir žuvo Aleksis ir kiti Fermokso brateiros... Aleksio nebeliko. Gimė Sprigtesas. Be dievų globos, be buvusio gyvenimo.
...
- Nevadink manęs šiuo mirusiu vardu, Marguisai, - papurtė galvą Sprigtesas. – Niekas vergo antkaklio neuždėjo. Ir Sprigtesas galėjo keliauti kur nori. Ir leidosi ieškoti naujų dievų.
- Matau, kad rado, - lengva pašaipėlė nusprūdo lūpomis.
- Rado. Ne iš karto, bet rado, - linktelėjo Sprigtesas. – Už Vystulos, prie gėlos jūros. Prie šiaurinės šaltos jūros, kuri į krantą gintarą meta. Miškuose, kur gyvena aistai. Sprigtesas tapo venedu.
©Sprigtas iš Venedų
Uoksas, Kūjis ir Sprigtas...
Trys „naujagimiai“...
Ir gimti iš naujo – didi kančia. Jei kūdikis viską pamiršta, tai atgimimas – niekada nepasimirš. Atmintyje lieka neišdildomi rėžiai.
O taip, pamenu aš tą atgimimą. Naujo gyvenimo pradžią, kai Aleksis mirė, o vietoje jo gimė Sprigtas. Buvo laikas, kai galvojau, jog geriau mane būtų toji amazonė Aistapė strėlėmis suvarpiusi ar kuris iš Sauliaus vyrų nudobęs. Bet atgimiau ir išgyvenau. Išgyvenau man visiškai svetimame pasaulyje, kurį ir dabar dar kartais sunku suvokti. Juk pagal kraują, kaip ten bebūtų, aš vis tiek juk ne aistas. Ypač sunku buvo išgyvent pirmaisiais metais...
...pirmaisiais... Pirmasis pusmetis...
Matau juos kaip per miglą. Žmonių kalba visiškai kitokia, nei toji kuria kalbėjau iki atgimimo. Kaip Saulius sako – reinkarnacijos – kažkodėl lotynišką žodį naudoja, nors čia, šioje man svetimoje kalboje yra savas – „persikūnijimas“. Tik kai jis taip sako, kažkodėl jo akys visada šypsosi. Gal dėl to, kad „persikūnijimas“ tai dvasioms ir padarams iš anapus skirtas žodis? Na, tai kai gyveno žmogus, o jį užkerėjo, prakeikė žmonės, dievai ir jis tapo persikūnituoju? Vilkolakiu? Meškolakiu? Arba kai fėja ar nimfa arba kaip jie sako – lou(dh)-mē (laumė) – persikūnija į žmogų?.. Galbūt, galbūt... Kartą aš jo apie tai paklausiau, bet jis tik nusijuokė, paplekšnoji per petį ir ištarė: „nesuk sau galvos“. Keistas pasakymas, vienok. Gal nuo kai kurių minčių ir iš ties galva gali nusisukti? Negirdėjau apie tai, ir bet kokiu atveju, šioje kalboje tai reiškė, kad liaučiausi apie tai galvojęs. Ir aš lioviausi...
Yra, kaip yra, ir, turiu pasakyti – nesigailiu. Iš tiesų, gyvenimas iki Feramokso žūties ir mano reinkarnacijos (persikūnijimo) išblėso ir nublanko, tarsi jis buvo nugyventas visiškai kito ašai (žmogaus).
Pamenu, kaip mes keliavom į šiaurę... Kaip vergai...
O ne! Sauliaus vadovaujami žmonės mūsų kaip vergų nerišo, kaip eladai ar etruskai jokių žymių nedegino, jokių antkaklių nenėrė, nepančiojo. Na, bet, kita vertus, o kur mes būtume pasidėję? Tose lygumose, o po to ir miškuose, tarp tų painių upių, ežerų ir marių? Juk su antkakliu ar be jo visada rasi būdą save paaukoti dievams. Tai padaryti visada galima. Bet, o kokiems dievams save aukoti? Buvusiems, kurie net vyriškai žūti neleido? Ar naujiems, kurių mes nepažinojom ir, kurių, dar atradę nebuvom? Išeiti į nebūtį, į dulkes? Ne. Tik ne tai.
Štai tokiais „naujagimiais“ ir keliavom. Ir mūsų visų trijų žvilgsniai vengė vienas su kitu susidurti. Rodos bendra lemtis turėjo mus suvienyti, bet, o vardan ko suvienyti? Mes niekas. Kol nerasim dievų – mes niekas. Ir gėda vienam nuo kito, kad štai taip papuolėm, štai taip bedieviais, belemčiais tapom...
Kūjui tai gerai - jis pas Girių liko. Jo, mūsų akys, mūsų buvimas šalia, netrikdė, o štai mudu su Uoksu į Ulą atkeliavom. Vienas kitą dažnai matydavome, bet beveik visada vienas kito vengdavome. Net žvilgsniais susidurti vengdavome.
Vergas... Vien tik šis žodis ką reiškia?! Ir save štai taip suvokti vergu – be galo sunku. Jei dievai taip begėdiškai nebūtų nusisukę – tikrai būčiau save jiems paaukojęs. Bet jiems nei manęs, nei mano aukos nereikėjo. Atstūmė. Aš atstumtasis. Niekas.
Visada maniausi esąs geras karys. Visada galvojau, kad niekada vergu netapsiu, jog veikiau žūsiu kovoje ar kančioje, bet vergu netapsiu - ir štai – tapau!
Kadaise karo žygiuose juokdavomės paėmę belaisvius: labai jau juokingai atrodydavo, kai buvęs vergų šeimininkas tapdavo vergu tarp savo buvusių vergų. Na taip – jei buvę vergai savo buvusio šeimininko, kuris papildė jų gretas, paslapčia nenudobdavo, tai jie dažnai tapdavo net ir vergų vergais... Jeigu išpirkos nesitikėdavome, tai suleidę tokius į vieną vietą net lažybų kirsdavomės kiek laiko buvęs šeimininkas išgyvens tarp „savųjų“... Dauguma tokių buvusių šeimininkų - niekam tikę vergai. Daug su tokiais vargo, kol jie tampa tikrais vergais. O ypač jeigu kokio reikalingo amato nemokėjo – tai tik kasyklų juodadarbiai... Trumpas jų gyvenimas.
Ir štai, aš vergas. Nors toks įspūdis, kad dėl šio žodžio aš kankinausi daugiau, nei tie patys Seimbų Uliečiai ar Aistmarių (jas čia vadina Neraže) Vargių Seimbai. Toks įspūdis, kad jie jau už pusmečio buvo pamiršę, jog aš vergas. Juolab, jog už pusmečio vėl gyvenimas apsivertė ir mes iškeliavome kurti Venedų giminės...
Taip, būtent – mes - ir aš išėjau. Nors manęs niekas ir neklausė. O jei būtų klausę – tai vis tiek būčiau ėjęs. Sauliui ir kitiems bendražygiams buvo nusispjaut ar aš vergas, ar koks tai priklydęs atskalūnas, iš kurių ir tvėrėsi venedai... Dabartyje šlovinga gentis, kurios ir skalotai, ir gutonai privengia. Ir aš senbuvių gretose. Pirmųjų venedų gretose. Ir mano žodis ne paskutinis šioje gentyje. Bet anuomet aš to nežinojau ir žinoti, ir numatyti negalėjau. Gi ne druidas, o tik karys esu. Bet gal ir gerai, kad nežinojau – vis tiek nebūčiau patikėjęs, o jei ir būčiau patikėjęs – plaukai būtų pasišiaušę..
Nors kokie čia plaukai? Tarp venedų nepriimta ant pakaušio sukti į kuokštą plaukų, kaip galams ar skalotams, netgi nešioti ilgų plaukų, nukarusių ūsų ar barzdų. Niekas nesmerks, bet pašiepti gali. Netgi venediška patarlė su lengva Sauliaus ranka atsirado: „ilgi plaukai tik tam, kad būtų patogiau už jų suėmus priešą pargriauti ir laikyti, kol galvą nupjausi“...
Aha... Ir vėl tie sunkiai suprantami žodžiai – Sauliaus ranka visai ne lengva. Ir rūstumo jam pakanka, bet kažkodėl čia sakoma „lengva“, kai žmogų lydi sėkmė. Tada jam viskas lengva. Ir ranka lengva, nors vienu smūgiu jautuką partrenkia...
Tad tą pirmąjį laiką buvo sunku ir bjauru. Laimė, Sauleksas, Saulius arba Ežeržmogis, arba Uždraustojo miško šeimininkas, Uždraustosios Salos šeimininkas, pageidavo kuo greičiau išmokti bojų bohų kalbą, o aš vietinę... Ir ne jis vienas. Noriai mokėsi ir Aistapė, karingoji jo žmona, ir dar keletas dabar garbių vyrų, o tuo metu dar tebuvusių baltapūkiais žaliais jaunuoliais (o dievai! Kiek reikšmių čia turi paprastas žodis „žalias“!).
Na, taip – ir visa tai vieno žmogaus vardai! O gal jis iš ties ne žmogus? Kai kas visai rimtai mano, jog jis ne žmogus. Pagal vieną iš nugirstų legendų, jis išeivis iš dvasių pasaulio („Dausų“, kaip jis pats sako). Jog buvo laikas, kai Uždraustajame miške atsivėrė vartai į Anapus, ir į šį pasaulį pradėjo lysti visokiausi baubai. Bet dievai jiems nenorėjo užleisti šio pasaulio ir pasiuntė savo karius, savo pavainikius, uždaryti šiuos vartus, sutramdyti baubus. Kovoje beveik visi žuvo. Vartus pavyko užtrenkti, bet štai - Saulius (vardas reiškia Saulės Sūnų, nors kalba, kad jis tikrai ne saulės sūnus – plaukai išduoda – ne variniai, o šiaudiniai, ir šlakų neturi) liko šiapus ir išeiti jau nebegalėjo. Grįžti nebegali. Jis dabar nei dievas, nei pusdievis, nei žmogus. Veikiau žmogus, bet kitoks.
Ar tikėti šia pasaka, ar netikėti – nežinau. Bet, kad Saulius iš ties kitoks – tai galiu galva prisiekti. Net karą kitaip supranta. Ir elgiasi kitaip. Ir žinios jo kitokios. Ypač apie pasaulį: – kartą nupaišė visas žinomas žemes. Daug pasaulio nubrėžė, ir ne tik Eladą, Apeninus, Artimuosius Rytus ir net paslaptingos Afrikos, apie kurią tik sklinda legendos – krantus, netgi negirdėtas ir nematytas šiaurės jūras... Daug pasaulio nupaišė. Bet ne viską. O kai paklausiau, kas yra toliau už viso to, tai paslaptingai nusišypsojo ir pasakė: „Indija, Malaizija Australija, Antarktida, žodžiu, žemės ir jūros, bet nėr ko sukt dėl to galvos – vis tiek viso pasaulio nenukariausi...“.
Taigi, tikra vergo dalia man nebuvo lemta. Žinoma, siuntinėjo mane Saulius į darbus, kurių pats vengė. Vietoje savęs. Jis kratėsi žemės darbų, kaip tikras bojų didikas. Mieliau laiką leido savo saloje, pas Pelkų tarp bičių, medžioklėje arba mankštindamasis, jaunimą karybos mokydamas. Daugiau laiko leido ne Uloje, o miške, pas bičių Pelkų ar pas jų šiurpą varančią žynę Morą. Šiose žemėse tai nebuvo priimtina, bet jo niekas ir nesmerkė, negėdino ir pirštais nebadė. Kartu su visais ir, kartu - pats sau. Su Aistape. Ir Pelkumi. Ir Mora. Priėmė jį tokį koks jis buvo, kai kurie privengė, kai kurie net bijojo, bet gerbė visi. Pasakoja, jog kai vartai į Anapus užtrenkti buvo, į jų kraštus atsibastė kokie tai priešai (pagal pasakojimus ir matytus trofėjus, įtariu, kad kokia tai pernelyg toli į šiaurės vakarus nuklydusi sauromatų giminės atšaka), jis bėglius savojoje Saloje priglaudė ir į karą stojo. Ir vienas išmušė visus. Visus priešų vyrus lyg vieno. Svaidėsi dievų žaibais ir išmušė...
Ir taip - pastebėjau, kad mėgsta jis žaibus stebėti. Visi slepiasi, o šis tik palaimingai stebi ir grožisi perkūno žaibais, ir nuo griaustinio nesislapsto. Netgi juokiasi sakydamas, kad griaustinis tai tik garsas, o garso bijoti nėra ko. Bijoti reikia žaibo. Bet ir jis nebaisus, jei moki saugotis...
... ir Uloje jam ankšta buvo. Ne kartą mačiau ilgesingą žvilgsnį, kai susimąstęs žiūrėdavo kažkur į tolį, į tyrus... Užeidavo jam toks slogutis. Tokiu metu, net jo žmona, grakščioji lankininkė Aistapė nedrįsdavo jo trukdyti. Tiesa, jis ją „Darželiu“ vadino. Kartais dar „Vaikų Darželiu“. Ką tai reiškė – net vietiniai nelabai suprato, bet ją taip drįso vadinti tik jis vienas. Net regėjau, kaip kažkokia bobelė pabandė taip jo žmoną šiuo vardu pavadinti, pašaukti, paerzinti, tai sužvejojo tokį antausį, kad bobelė iš koto iškrito. Ir žiebė ne Saulius (jo šalia nebuvo), o pati Aistapė. O lankininkės ranka stipri – na ir kas kad liauna, kaip nendrė! Tikra medžioklių deivė. Bet ir į helenų Artemidę nepanaši. Ne retai, o dažnai - kartu su vyrais mankštinasi ir visi jauni ir seni medžiotojai-kariai ją priima kaip sau lygią. Ypač tie, kurie keliavo pas bohus. Neįtikėtina, bet, taip yra... Kovose ji lygiai su vyrais stovėdavo, tik ne ietimi, kirviu ar skydu darbavosi, o lanku. Nors ir skydu, ir ietimi, ir akstimi, ir peiliu darbuotis mokėjo ne prasčiau už kokį žaliaūsį. Ir jos žodis taryboje lygus vyro žodžiui. Na ir po to minėto antausio jai prilipo „Pekauna“ pravardė.
Arba „Pekuna“.
Kaip čia pasakius?
„Hasera“, tikriausiai, jei bojų kalba. Pikta. Pikčiurna. „Peka“ – pikta ir „una“ – čia matyt, kaip „pirmoji pikčiurana“, „didžiausia pikčiurna“, „labiausiai pikta“, žodžiu, su kuria geriau neprasidėti. Na ir pastebėjau, kad liežuviais malt, paskalas nešiot, prie Aistapės vengė. Na ir ji pati tarp karių geriau jausdavosi, nei tarp triukšmingų bobelių. Su viena, kita, su seserimis, su tėvo žmona artimiau, o visos kitos patarškos jai nerūpėjo. Ir „patarškos“ tai jautė, ir tam tikra prasme jos vengė, net ant savęs saugos ženklus dėdavo, kai Aistapė nusisukdavo. Savotiška išdidi atstumtoji...
Na ir tos Sauliaus kariškos mankštos labai keistai atrodė. Visiškai kitaip, nei bojai mankštinasi. Panašiai, bet kitaip... Ypač kumščiavimasis ir ristynės. Retas galėjo prieš Saulių ilgai išstovėti (net ir aš, nors aname gyvenime mane retai kas nugalėdavo). Na, nebent tie, kuriuos jis pirmuosius mokyti ėmėsi. Dar prieš žygį. Štai taip, Uloje, ir išsiskyrė būrelis jaunų vyrų, kurie pradėjo gyventi tarsi atskirą gyvenimą nuo visų likusiųjų. Gyvenvietė gyvenvietėje. Tėvai ir šeimynykščiai dėl to labai nerimavo, kai kurie priekaištavo, bet tik tiek: svorį gentyje turintys karo vadas Karius, bičius Pelkus ir ragana Mora stovėjo jų pusėje, o ir taikos vadas (pas juos ir toks yra!) Skuras, po sėkmingo žygio į jų pramanus numojo ranka. Vis tik genčiai jie naudingesni tapo kaip kariai, o ne kaip artojai: – arklius, kurių Uliečiai netgi per daug turėjo, patys prižiūrėjo, medžiojo ir mėsą nešė, vyrų nuo darbų tam atitraukti nereikėjo, o jei keliaut reikėjo – tai saugiai su jais jausdavaisi. Gretimai gyvenę ir kartais šunybes krėtę notagai liovėsi koją kaišioti, o ir vilkstinės pradėjo noriai per Ulą traukti – gandas nuėjo, jog dabar nuo Ulos iki Seimbų Aistmarių kelias saugiu patapo. O kiekviena tokia vilkstinė – tokia ar anokia nauda Uliečiams... Iki šalnų net porą kartų lydėjome keliautojus link Vargių.
Tad iki pirmųjų šalnų, rodės, gyvenimas kaip ir nusigulėjo... kol neatėjo atskalūnai iš Motavos genties.. Ir neužilgo, ir jaunų jotvų grupelė – kurių branduolys buvo tie patys buvę žygeiviai... Nespėjo kojų savo šeimose apšilti ir patraukė... Po įsimintino žygio nebegalėjo prie kasdienybės pritapti...
Taip ir nuėjo gandas ir krivūlė per visas aplinkines žemes. Ir ko gero dar toliau. Iki pavasario net keletas atskalūnų iš už tolimosios Mėmės upės atsidangino... Iki vasario, būsimos vasaros šauklio, kai orai apsiramina, Ula netgi priminė jau nebe įtvirtintą gyvenvietę, o tikrą judrų miestelį - poliusą, tokį iš tų nedidučių, kokį galima sutikti šalia Viadua (Oderio) arba jau anapus bojų kalnų ...
II. Aistapė
„...
- Aistapė? („apė“ – upė, vardas pažodžiui būtų „Rytinė Upė“ arba „Skaisti Upė“ – „Skaistupė“)"
© Saulius Ežeržmogis iš Ulos
„...Aistapė sutrikusi nevikriai pūstelėjo į kumštuką ir pritūpusi pažėrė delno turinį ant akmens.
- Aha, aha... – sumurmėjo žiniuonė ir susiraukusi įsistebeilijo į paprastam žmogui nieko nereiškiančius biralus: keletą smulkių skirtingos spalvos mažučių akmenėlių ir porelę tamsių kauliukų.
Praslinko kelios akimirkos, o svečiai nedrįsdami nutraukti tylos tik kukliai mindžikavo.
- Oj, mergaite, tavo kelias... tu jau ant jo atsistojai. Eik juo drąsiai, išdidžiai ir nepamiršk savo šaknų, savo prigimties, mažute. O kai pavargsi, ateik pas mane. Aš lauksiu. O tu Kirti, žinok. Dukra tavo, jau ne tavo valioje.
- Betgi... – suraukęs kaktą žiojosi Kirtis, tačiau moteris jį nutraukė:
– Ne tau prieštaraut. Viskas dievų valioje. Ji jau net kitą vardą turi. Aš pasakiau.“
© Teta Mora
Iki pat žemės ištryptoje sniegenoje aikštelėje nebuvo itin šalta. Orai nusistovėjo. Netgi švietė nieko nesugebanti įšildyti saulutė.
Nuo įkaitusių arklių kilo lengvas garas, o iš šnervių itin tirštas alsavimas. Toks, jog atrodė, kad arkliai alsuoja tikrais dūmais. Nors ir žmonės neatrodė kitaip. Veikiau dar nuožmiau: apsigaubę trumpais raitelio kailinukais, kailinėm kepurėm, įraudusiais skruostais ir nosimis, jie veikiau buvo panašūs į kažkokius tai miškinius: ne tai lokius ar dvikojus ernius. Tik negarsūs pasišnekučiavimų balsai rodos išdavė, jog tai tiesiog žmonės. Paprasčiausi žmonės, kurie ką tik mėgavosi pasijodinėjimo pramoga, kurie dabar kažką aptarinėja, ginčijasi be jokio piktumo, o veikiau su tokia kažkokia linksma gaida. Kažkas nusikvatojo, kažkas keiktelėjo. O kažkas tiesiog kalbėjo su arkliu, kurį apdengęs vedžiojo neleisdamas jam sustirti, per greit atvėsti...
Aistapė sustirusiais pirštais baigė rišti paskutinį gūnios dirželį ir žemai sartai kumelei perbraukė per nusvirusius šiurkščius karčius. Pagalvojo, jog reiktų tuos karčius supinti į kasytes arba apkirpti. Pernelyg ilgi, netgi trukdo raiteliui, kuris bando jojant šaudyti iš lanko. Ne tai, kad labai, bet šiek tiek blaško.
Išleisdama iš šnervių garą, kumelė šnarpštelėjo, papurtė galvą ir kiek tryptelėjusi bakstelėjo nosimi į Aistapės alkūnę.
- Gerai, gerai, Švendrele... – mergina iš priediržio krepšio ištraukė suvytusį obuoliuką ir atviru delnu atkišo kumelei. Matydama su kokiu malonumu kumelė jį savo šiurkščiomis lūpomis nugriebė nuo delno, šyptelėjo.
- Au! Na ir kaip sekasi? – pasigirdo iš už nugaros duslus balsas.
Nuo netikėto klausimo iš nugaros, Aistapė net krūptelėjo ir staigiu judesiu uždėdama ranką ant peilio rankenos persisuko.
- Tfu, tėve...
Pamačius dukros reakciją, Kirčio lūpos krustelėjo atsainioje šypsenoje, o kumelė, išleisdama iš šnervių garą, piktai šnarpštelėjo.
- Na ir kaip sekasi? – ištarė Kirtis.
Aistapė gūžtelėjo pečiais ir linktelėjo link sudarkytos šiaudinės kaliausės – taikinio. Porelė strėlių dar styrojo, jas reikės susirinkti, bet arklys pirmiau!
- Nekaip, tik kas penktą strėlę jojant pataikau. Bet Saulius su Malkum naują sėdynę gamina, balnu vadina, sako, jog turėtų...
- Žinau, žinau, - linguodamas galvą, nutraukė dukrą tėvas. – Aš ne apie tai.
- ..? – klausiamai kilstelėjo antakius Aistapė.
Kirtis, žiūrėdamas į dukros veidą atsiduso. Taip, ji pasikeitė. Tai jau nebuvo toji, jojo mergaitė. Nors ir žemesnė, bet kažkodėl kaip į dukrą-mergaitę jis jau į ją žiūrėti nepajėgė. Veikiau jau kaip į valingą moterį. Net pats savęs paklausdavo, ar tai ji – Aistapė – tikrai jo dukra.
Net veido bruožai pasikeitę. Dar ne taip senai liaunos mergaitės veidukas dabar švytėjo šaltu moteriškumu, judesiai tamprūs, plastiški kaip katės, rankos sugrubusios, veidas ir kartu sumoteriškėjo, ir kartu, tarsi suvyriškėjo. Akyse kažkoks ledinis žvilgsnis, kuris ištirpsta tik, kai ji kalba ar burkuoja su Ežeržmogiu. Visos moterys, net vyresnės – prisibijo, privengia, o vyrai įsiklauso ir kalba tarsi prieš juos stovėtų ne jauna moteris, o jiems lygus vyras. Ypač tie, kurie pernai keliavo į tolimus kraštus – tie tai net klausė jos kaip tikro karo vado.
Oj pasikeitė mergaitė... pasikeitė...
Kirtis atsiduso.
- Pamišę jūs visi čia dėl tų savo arklių, - linktelėjo link nuošaliai savo reikalais užsiėmusių jojikų.
Aistapė gūžtelėjo pečiais:
- Savo dalios be jų dabar nebeįsivaizduojam, - linktelėjo.
- Orai nusistovėjo. Išvykstat, - iš Kirčio balso buvo neaišku ar tai teiginys, ar klausimas.
- Orai nusistovėjo. Laikas keliauti. Poryt išvykstam, bet tu tai žinai, tėve.
- Taip, žinau. Todėl ir atėjau. Niekada nesitikėjau taip išleisti dukros.
- Dukros visada išvyksta.
- Bet kaip ištekėjusios moterys, o ne karės.
Trumpam abu nutilo, abiejų žvilgsniai tarsi nuskriejo kažkur toli, bet tik ne į pašnekovą.
- Vargius tai aš suprantu, - sumurmėjo Karius. – Jų, Seimbų giminė taip pagausėjo, kad jau jų žemė jų neišmaitina. Ir tik Neražė (a.p.: „Neringos ežeras“? Nes „ežeras“ – labai panašiai skamba, kaip ir dabar „aže“ ar „ažė“ arba „azara“) ir jūra gelbsti. Jiems reikia naujų žemių, o mums? – Kirtis tarsi užrakindamas savo žodžius sunėrė rankas ant krūtinės. – Mūsų giminė ir net notagų giminė neteks geriausių jaunuolių ir net moterų. Ir dalį atsargų išsivešit, kaip mes pragyvensim?
Aistapė atsiduso. Na ir ką jam atsakysi? Visa tai jau senai buvo apkalbėta sueigose, apsvarstyta, bet „seniai“ jau nepajėgė sulaikyti jaunimo, ir net kai kurių subrendusių šeimų.
- Visos mūsų giminės nebeturėjo likti, tėve. Juk žinai. Užtat likusius ši žemė laisvai išmaitins... Dar kurį laiką. Ir Saulius leido medžioti Uždraustajame miške...
- Tik prisakė vilkų nemedžioti ir visada jiems dalį grobiu palikti. Ypač neliesti baltosios vilkės...
- Ji šio miško dvasia, - linktelėjo Aistapė. – Ir Salą leido naudoti, jeigu priešas išvys iš...
- Taip-taip, - mostelėjo ranka Kirtis, tarsi nuvytų įkyrią musę. – „Paskutinis fopostas“...
- „Forpostas“, - šyptelėjusi pataisė mergina.
- Aha, tas pats. Ir ką tai reiškia? – klausiamai, netgi ironiškai kilstelėjęs antakius, dėbtelėjo tėvas į dukrą.
- Paskutinė prieglauda, - Aistapė jautė, kaip jau pradeda netekti kantrybės, bet stengėsi valdytis. Jai buvo nesuprantamas šis tuščias žodžiavimasis, bet tėvo kaip kokio kito įkyruolio nuvyti negalėjo. – Nuo priešo.
- Kur kaunamais iki paskutinio kraujo lašo, kaip kaunasi į kampą įspeista žiurkė?
- Arba nusižudoma, kad nepatekti į priešo nelaisvę, - jau dirgliai per dantis ištarė mergina ir net prikando lūpą. Laimei, kumelė savo snukiu gana stipriai bakstelėjo jai nosimi į krepšį (reikalavo dar obuoliuko) ir Aistapė gavo progą nusukti galvą, pasisukti ir pradėti krapštytis krepšelyje. Tai jai šiek tiek davė laiko nusiraminimui.
Tarsi nepastebėjęs dukros reakcijos, Kirtis kalbėjo toliau, tačiau jo kalbėjimas labiau pradėjo priminti seniokišką bambėjimą.
- Aha, aha... Laikai keičiasi. Kas anksčiau galėjo apie tai pagalvoti? Jei ne tas prakeiktas Uždraustasis... - piktai mostelėjo ranka Uždraustojo miško kryptimi. – Kai tame miške nedori reikalai pradėjo darytis, dar mano tėvas kalbėjo ir sakė, jog reikia iš čia kraustytis... Ir še tau... Kas galėjo pagalvoti?.. Dar ir Pelkus su savo bitėm išeis. Tas Ežeržmogis primokė, kaip šeimas pervežti galima...
- Tas „Ežeržmogis“ mano vyras, tėve, - nukirto bambėjimą Aistapė.
Paseno tėvas. Negi per tokį trumpą laiką žmogus taip greit gali pasenti? Anksčiau tokio polinkio į bambėjimą Aistapė nebuvo pastebėjusi.
- Tėve, juk ne pabambėti čia atėjai? Ar ne? Nieko mes jau dabar nepakeisim, - atsiduso. – Ir jei galėčiau, nenorėčiau keisti.
- Ėėėeee, dukrele. Tu teisi. Ne tam atėjau. Ne tam, - linktelėjo Kirtis ir iš užančio ištraukęs šikšninį kapšelį ištiesė Aistapei. – Paimk. Nežinia ar dar susitiksim, kada.
- Susitiksim, tėve, aišku, kad susitiksim, - papurtė galvą Aistapė, nors kažkur giliai pati abejojo savo žodžiais.
- Tai viskas kas liko nuo tavo motinos. Nuo Tavo motinos. Paimk.
- Rasa man irgi tikra motina, - sutrikusi ištiesė ranką Aistapė.
- Tas tai taip, bet ji pati už save su tavimi norės pakalbėti.
Aistapė linktelėjo ir perėmė kapšelį:
- Kas tai? – nuleido akis krapštydama maišelio virveles.
Sugrubusiais pirštais ištraukė senai nešveistus sidabrinius spirale suktus antsmilkinius ir grubaus darbo grandinę-pynutę.
– Tėve?..
Mergina pakėlė galvą, bet tepamatė tik kresno tėvo plačią nugarą dingstančią retame sniegu pustytame beržynėlyje...
III. Papajai
„...- Žinaaaaii, - tempdamas laiką suraukiau kaktą ir man kažkodėl po akim užkliuvo teta Mora. – Pasakyk tu jiems, kad jie atėjo į žemes, kur valdo kiti dievai. Jokie Papajai čia neprisigyvens. Ir ženklas tam buvo vakar griaustinis... Škvalas, audra ir mes. Išvertei? Aha... Sakyk toliau: – tegu sudegina savo negyvą stabą, kuris čia šaknų neturi, - mostelėjau ranka į tą stuobrį. – Ir mes priimsim tai kaip taiką...“
© Saulius Ežeržmogis iš Ulos
Senis suraukė ir taip susiraukšlėjusią kaktą, o lengvai įkypos ir jau kiek užkritusios akys tarsi pasislėpė tarp raukšlių. Piktai mostelėjo pasišalinti moteriai, kuri, išėjusi garbiesiems vyrams, prisiartino norėdama kažko pasiteirauti.
Na taip... svečiai išvyko (ne garbieji vyrai, o atėjūnai). Pasitarimas baigtas. O jam po keletos dienų, kai svečiai grįš iš savo žvalgytuvių, teks keliauti su jais. Pas Sa-Ulių. Į jo gentį. Venedais, kuri vadinasi.
Ir kartu keliaus trys jauni vyrai. Įkaitais. Nors atvykėliai ir aiškino, kad nori juos savos kalbos išmokyti, papročių, karybos, bet už tų žodžių slypėjo tik viena - įkaitų paėmimas. Kita bertus – tai garantas, kad dėl kokio nieko ar niekalo nekils vaidai. Kruvini vaidai.
Na, venedai, tai nors ne skalotai, per kuriuos gavo nešdintis iš Pripetės žemumų į vakarus, čionai, kur kažkodėl žemės ištuštėjusios. Jie negrasina, nors jau parodė, kad su jais bloguoju prasidėti neverta.
Nors prieš keletą metų bėgdami iš apgyventos stepės į nežinomybę ir numanė, kad vėliau ar anksčiau teks šlietis prie kokios nors stiprios genties, ieškoti užtarimo ir apsaugos, bet per keletą „ramių“ metų jau buvo spėję priprasti gyventi savaip, taip kaip nori... Iki kol atvyko aistai su savo vadu Sa-Uliu. Ir tik per jo gailestingumą ar dar dėl kokių tai jam vienam žinomų priežasčių, juos paliko ramybėje. Karvėmis už jiems per nežinią padarytą skriaudą atsipirko. Ir net dėl lankų gamybos ir pardavimo susiderėjo... Bet kad jie vėl pasirodys ir dar štai taip greitai?!! Niekas pamanyti negalėjo. Ir tik per vieną nakvynę, jei joti greitais ir neapkrautais arkliais, savo gyvenvietę kuria.
Niekas nemanė ir nemąstė, kad jie čia taip greitai pasirodys. Niekas. O jie, štai – kartu su pavasario vėjais atšvilpė. Ir sutartų lankų, kokius tik stepių vaikai moka gaminti, pareikalavo. Kaip sutarta. O kas buvo sutarta? Kas? Nagi niekas nemanė, jog šiemt jie sugrįš, tad nors gerai, kad senis ragino savo meistrus per žiemą ir bent tris pagamino. Tarsi jautė kažką negero...
Na, štai, atvyko ketvertas raitelių. Ginkluotų ir pavojingų. Bet draugingai nusiteikusių ir pranešė, kad iki Vystulos ir Aistmarių susiliejimo visos žemės jų žinioje. Ir draugystę siūlo. Ir apsaugą. Nors ne, ne siūlo, o kaip arkaną riša. Nori, kad jų žvalgus, kurie po šias žemes risnos, priglaustų, maitintų, ir va - įkaitus ima. Ir į sąjungą verčia eiti.
Ketverto raitelių vadas... Surkus... Keistas vardas... Gražiai porina, bet porinti nemoka. Žodžiams skūpas. Tad derybininkas prastas. Derybų meno neišmano... Tiesiai-šviesiai loja.
Ohhh... kur „papajų“ stepės?!! Ten viskas kitaip... Bet ten mirtis karaliauja...
Teks lenktis arba iškeliauti. O kur? Visur tas pats...
Tad ir sėdėjo senis giliai susimąstęs, nors jau mąstyti nebebuvo apie ką. Kelionei reikia ruoštis, su pačiu Sa-Uliu derėtis. Kai grįš raiteliai. Po dviejų-trejų? Ar keturių dienų?.. Kai po apylinkes savom akim pasižvalgys, kai įsitikins, kad čia ramu, kaip kad „papajai“ kalba.
O taip, dabar senis žino savo giminės pavadinimą – „papajais“ aistai-venedai juos vadina...
Papajai... Papajus - kad jį kur galai tą nevykusį stabuką, šiose žemėse neprigijusį dievuką. Gerai, kad ir paskandino, o tai nelaimių dar ne tokių būtų prikvietęs, priviliojęs. Kaip pasirodo, šiose žemėse Velnias ir Pizius karaliauja. Ir tvirtai ant dviejų kojų stovi. Velnias teisia – Pizius baudžia. Arba apdovanoja. Kam kas kaip... Reikės jų žyniuonei nusilenkti. Morai. Mirties žynei. O kokias jai dovanas paruošti?.. Sa-Uliui tai vieną lanką padovanoti reikės, o kitus du parduoti-išmainyti. O į ką? Ir per daug vertės neužkelti...
O štai kokias dovanas žynei Morai nešti?.. Gal mergaitę kokią? Bet žmonių jie neaukoja. Tik priešus. Gal ožką?
Ne per mažai?
Tai gal tą nenuoramą ir nuolat badytis lendantį barzdoną ožį?
O taip! Barzdonas ožys ir dvi ožkos bus reikiama dovana!
Ir būsimiems nuolatiniams raiteliams-žvalgams reikia trobelę suręsti. Na, pradžiai gal jurtą, kurių jau senai niekas nestatė? Negi juos savuose namuose kentėsi?
Bet pirma reikia grįžti iš derybų...
Įžangos pabaiga
________________________
I dalis.
Gutonai
... tęsinys neilgai laukus...
__________________
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą