Gintaro kelias - 4. Anapus Albės, 1-3 skirsniai, 2025-02-28

 

III. Dalis.

Anapus Albės

1.

Griūtis

-...hui, – pačių purviniausių keiksmažodžių srautas išseko arba tiesiog plaučiuose nebeliko oro, tad, pasistengdamas nusiraminti, giliai ir lėtai įkvėpiau. – Viskas. Stojam, - piktai mostelėjau ranka ir čia pat pasisukęs stvėriau vedlių vyriausiąjį už atlapų ir net kilstelėjau jį virš žemės (kaip man – nesunkus, žemas žmogutis).

Vedlių vadas išsprogino akis, įdegęs ir susiraukšlėjęs veidas tarsi pabalo, net raukšlės rodos išsilygino; kojų pirštais vos pasiekdamas žemę juokingai jomis sumaskatavo, o rankas pabandė sugniaužti ant mano rankų.

Tik man juokinga nebuvo – aš netgi dar labiau suirzau dėl jo pirštų sugniaužusių mano dilbius, ir kaip kokią kaliausę dar stipriau papurčiau...

Vienas iš vedlio sėbrų pabandė įsikišti, bet ant jo peties uždėta tvirta Alaus ranka jį vos neprispaudė prie žemės.

Blykstelėjo durklas. Bet tai buvo Pamedžio durklas kurio smaigalys įsirėmė į trečiojo vedlio kaklą. Jam lėtai palingavus galvą, šis lėtai atitraukė rankas nuo savojo prie diržo prikabinto peilio rankenos ir tik kaip išgąsdintas triušis pradėjo šaudyti akimis į visą mūsų sudirgusią ir piktą kompaniją.

- Tu! Tu kur mus užvedei, niekše?! – dar kartą papurčiau vedlių vadą. – Kur? A? Bled! Susanine, bled, kurva?! A?!

- Aš...aš... aš... – nerišliai suvapėjo vedlių vadas...

Užbėgant už akių, reikia pasakyti, kad po šio papurtymo, šis žmogutis, naktį ar tai paryčiais kažkur paspruko. Su visais kitais savais „chebrantais“. Tiesiog išgaravo. Ir nė šuo nesulojo. Tiksliau, net sargyba nepastebėjo, o Genio pėdsekiai jokių galų nerado.

Čia kalnai, brolyčiai! Kal-nai! Ir ne šiaip kalnai, o Priešalpės. Tiksliau – kokia tai viena iš perėjų per jos aštrias keteras. Pasak vietinių ir tų pačių vedlių, dar kelios tokios keteros ir po daugių-daugiausiai keturių dienų mes jau lapatuotume žemyn, atsidurtume anapus. Ne Anapus, o anapus Alpių. Inno upė jau siaurėjo, praėjimas šalia jos vagos baiginėjosi, gyvenvietės išretėjo.

Reikia pasakyti, kad didelis šūdo gabalas tas bohų (Bohemijos) žemes ir Albės upę supantis kalnų žiedas. Tfu, ir patrynei dviem pirštais, lyginant su Alpėmis, su jos svieguotom ir aštriom viršūnėm! Persiritus per tą sudūlėjusių kalnų grandinę, ir pasiekus Upę arba Dieviškąją Tėkmę, upę, kurią čionykščiai keltai (jeigu graikiškai, o jeigu lotyniškai – galai) vadina Danu arba Danau, Danube, keliaujant palei jos meilužį Iną (beje, vietinių keltų kalboje „Innas“ – taip pat vanduo, srauni upė, bet jau be dieviško prado), prasidėjo Priešalpės ir jas perėję pradėjom keliauti per tas sušiktas Alpes...

...tik pradėjom kilti per vieną iš aštresnių masyvų, kalnagūbrių, per kurį negalėjom brautis palei nežmoniškai susiaurėjusią sraunaus Ino pakrantę (kita pusė buvo platesnė, bet persikelti su arkliais nebuvo galimybių), už kurio jau turėtume vėl išeiti į tą patį per uolas kilpą padariusį Iną, kai štai – vienoje iš perėjų, vakar, pavakariais, mus pasičiupo vėtros ir lietus. Nenusakomas škvalas. Užslinko beribė tamsa, pliekė šaltas stambus lietus. Vėjas, su tuo lietumi, gūsiais pliekė kaip botagais, arkliai trypė ir vos neišsilakstė. Visi peršlapom iki paskutinio siūlo galo ir matyt jau daugelis manėsi stuksenantys į Anapusio vartus.

Vyrai glaudėsi kas kur sugebėjo, bet žmonės – kaip žmonės – svarbiausia buvo arkliai – kad tik jie neišsilakstytų. Tada mums šakės! Didelės tokios ir riebios šakutės per visas šiknas!!!

Tagi-taigis... žmonės su vos neišprotėjusiais gyvuliais slėpėsi kas kaip galėjo, glaudėsi visuose įmanomuose ir neįmanomuose plyšiuose, už didesnių išsikišimų ar riedulių, bet kokiai tai Apuoko dešimtinei rodos pasisekė labiausiai: – atrado kokį tai urvą. Na, ne tai, kad urvą, o skliautą uoloje, akmeninėje sienoje, kur ir prisiglaudė...

Bet tik iš pirmo žvilgsnio pasisekė! Škvalas ir lietus padarė savo kokį tai niekingą darbą, kažką tai ten paplovė ir akmeninė nuošliauža – griūtis, kartu su ant jos augusiais kokias tai paliegusiais medžiais, visą tą uolinį skliautą užgriuvo... Ir dar taip užgriuvo taip, kad priekyje buvę Giriaus vyrai ir dalis Surkaus raitelių žvalgų liko anapus tos gamtinės barikados, o mes šiapus...

Tiesa ne aukšta ji – Genio žvalgas, matosi, kad jau baigia per ją persiropšti ir nuo jos jau kažką rėkauja anapus esantiems vyrams.

- Vade, rigi, ramiau, - pajutau uždėtą ant peties ranką.

Pasukau galvą – tai buvo Apuokas.

Bet ne jo ranka mane apramino, o išsišiepusio ir dantis skalijančio Skalomikso fizionomija.

Kas tas Skalomiksas? A, pusdurnis toks su pusdaurniais savo galais iš bohams ir bojams giminingos sekuanų genties, Arekso giminės. Vadovavo gal penkių dešimčių vyrų (karių) kompanijai. Prisidėjo prie mūsų, kadangi išgirdę Brenuso šaukimą taip pat išėjo ieškoti laimės kovojant prieš „niekšišką“ Romą... Bet per vėlai, kaip netolima ateitis parodė.

Žodžiu, grįžtelsiu kiek atgalios...

 

2.

 

Jeigu tiesą pasakyti, tai mes pavėlavom. Mums atėjus į Albės slėnį, vado, mano „kraujo brolio“, jau neberadome. Jis buvo išėjęs, o slėniai tarsi ištuštėję, apniukę ir liūdni. Vos gyvybe alsuojantys. Ištuštėję iki pat kalnų masyvo, už kurio tekėjo Danubė - graikų pirklių raktas į vidurio ir Priešalpio Europą, tai yra - į barbarų šalis.

Na taip, tiek helenams, tiek lotynams ir etruskams, mes visi, esantys už Alpių, buvome tik barbarai. Ir niekam iš tiesų nerūpėjo kokios tai tautos, gentys, giminės. Tiesiog visi barbarai ir tiek. Transalpinų galai\keltai – brabarai. Paslaptinga piktais barbarais ir kokiais tai monstrais knibždanti šalis.

Gal reiktų pridurti, kad šiaurės Italijos gyventojus, nuo Po upės iki Alpių, jie jau vadino Transpadanos (anapusinių Kisalpinų) barbarais keltais\galais. Na taip, tai jau nebuvo etruskų genčių žemės – čia jau buvo pats tikriausias tautų katilas. Etruskų sąskaita galai ten jau buvo gerokai plačiai apsigyvenę...

Kitaip tariant – vyrai išjojo į karą. Mūsų nesulaukė, susirinko žaislus, ir išjojo. Paliko mums žinutes, kvietimą paskubėti prisijungti, kurias perdavė tas jųjų druidas – šlykštus, sunkiai sukalbamas senis, ir išjojo. Tiesą pasakius, jei būtume norėję, tiksliau, jei nebūčiau „kraujo“ ryšiuose su Geomeksu – tai su savo vyrais kalaviju ir ugnimi galėčiau skersai ir išilgai keliauti po visą Bohemiją. Ir nieko man už tai nebūtų: namuose buvo likusi tik artojų „kasta“, karius vaidinantys pienburniai jaunuoliai, moterys, vaikai ir seniai...

Nejučiomis pats savęs klausiau: – tai kiek gi jų išėjo? Pernai atvykęs Maniksas kalbėjo tik apie reidą į kur tai link Transpadanos, o čia staiga sukilo ir vos neišsikraustė visi vidutinio amžiaus vyrai-kariai!

Taigi, tas pats ūsuotas senis chakinstas-druidas-žynys-išminčius (priminsiu, kad bohai ir šiaip bojai žodžio ar sąvokos „druidas“ neturėjo – jie savo išminčius žynius vadino „chakintsto“), pusiau medituodamas savo ąžuolynėlyje mus „apšvietė“...

...ir apšvietė taip, kad man žiaunos atvipo.

Žodžiu, anapus Alpių, jau už Po upės į pietus, yra toks Klusino ar tai Klevsino miestas. Tenykščių žmogelių vadai, matyt jau tenykščiai aristokratai ar tai koks įtakingas elitas, susivaidijo (lygtais kažkas kažkieno ar tai to kažko sūnus, to ano žmoną suviliojo) ir vienas iš jų, koks tai Arunsas (neįsitikinęs vardo tikrumu) į pagalbą pasikvietė senonus. Barbarus galus. Siuntė jiems dovanų, vyno, razinų ir figų ar tai dar ten kažkokių viliotinių gardybių. Na, senonai labai sau ir nesispardė: – surinko gerą gaują, gal net kiek didesnį kiekį vyrų nei mūsų čia dabar, ir išsiuntė padėti tam Arunsui, o tuo pačiu ir laisvų, ir derlingų žemių pasidairyti, pasiieškoti. Jiems vadovavo koks tai rigis (vyriausias vadas) Arnaksas.

Na, ir, žodžiu, klusiniečiai, išvydę barbarų gaują, kuri greit juos duoklėm apdėjo (na ir aš tą patį bučiau padaręs, o tai kaip vyrus išmaitinti?) į kelnes pridėjo, Arunsą akmenimis užmėtė ir paprašė savo sąjungininkų pagalbos... Romos pagalbos.

Rado ko prašyti! Gindamiesi nuo vieno agresoriaus, pasiprašė pagalbos kito. Na šie ir atvyko. Derybos įvyko. Ugnimi apsispjaudė, dangun pabezdėjo ir pimpalais pasimojavo. Žodž – senonai sutiko priimti taiką, bet mainais, naiviai blakstienomis mojuodami, tarsi kokie nekalti kūdikėliai pareikalavo laisvų ir Klusino žmonių neapdirbamų žemių!

Ir įdomiausia, kad kai tas žilaūsis druidas visa tai pasakojo, visa tai pateikė taip... Kaip čia pasakius? Naiviai natūraliai, ar ką? O esmė tame, kad pagal šių galų papročius, kokios tai rimtos žemės nuosavybės nėra: – jei jau tu jos neapdirbi, tai ji niekeno. Va taip – nesvarbu kokia tai kažkokia teritorija, bet jei ji dirvonuoja, tai kodėl gi jos neužleisti tam, kas netingi joje kurtis? Nieks į grabą tos žemės gi nenusineš!.. Na čia panašiai, kaip teko kadaise pabuvoti tikėjimo žodžio sueigoje – laksto mažutės tikinčiųjų atžalos po Sporto rūmų fojė, kur kokia tai mugė tuo metu vyksta, prašo pardavėjų duoti jiems saldainių, o kai šie paklausia ar jie pinigėlių turi – net nesupranta kas tas yra (a.p.: primenu, jog herojus, vis tik iš XX a. devyniasdešimtųjų)...

Trumpiau tariant Klusino, kaip ir tie pardavėjai iš Sporto rūmų tokio „bajerio“ nesuprato ir kibo Arnaksui į atlapus. Štai čia viskas ir prasidėjo! Kokia tai ten kova įvyko ar neįvyko, bet dar vienas grubus nesusipratimas tikrai nutiko: Romos pasiuntiniai, kaip sąjungininkai stojo į Klusino pusę ir netgi nužudė tą jų vadą Arnaksą...

Man, kaip žmogui iš būsimo laikmečio, viskas kaip ir normaliai, bet ne kaip žmogui, kuris jau čia pragyveno nemenkai metelių ir jau spėjo priprasti prie realijų, išgyventi – viskas paprasta: galų, šiuo atveju senonų, supratimu, jei jau tu esi pasiuntinys, derybininkas, tai ir būk pasiuntiniu, derybininku – laikyk autoritetą ir nesikišk, ir tave gerbs ir tavęs nelies. Šiapus Alpių – tai šventa – derybininkas pagal daugelio ir net mūsų papročius – neliečiamas  - o tai dievai skaudžiai nubaus. Jeigu jis pats pirmas ginklo nepakels, žinoma...

Ir štai – romėnai, negana to, kad ginklais pasišvaistė, tai dar ir vadą užmušė!

Na, žuvusio vado vieton stojo koks tai vadas Brenusas (ilgai laužiau galvą, kur galėjau jo vardą girdėti, bet tuo metu, taip ir neprisiminiau)... Klusino kaip etruskų miesto-miesteliūkščio – kaipo ir neliko. O pasiųsti pasiuntiniai į Romą, kurie turėjo pareikalauti prasižengelių derybininkų galvų – parnešė žinią, kad juos išmetė lauk, o tuos pasiuntinius netgi kokiais tai vadais padarė...

Žodžiu – dar vienas spjūvis į senonų pusę, į Brenuso autoritetą ir šiaip – į visus galus/keltus! Ir Brenusas pradėjo šaukti kryžiaus žygį. Na, iki kryžiaus žygio čia dar niekas neprisigalvojo, bet esmė ta pati: kryžiaus žygis, ar gal net džihadas, ar panašiai. Štai, artimiausi šiapusiniai ir anapusiniai galai: senonai, bojai ir insubrai, ir sujudėjo, patraukė į pietus...

Blemba, netgi kažkuria ranka, net rankomis patryniau! Super-puper proga po Apeninus pasišvaistyti! Šilta jūra, apelsinai, mandarinai, palmės ir šilta degtinė! Tiesa, apelsinų ir mandarinų čia dar niekas nepažįsta, nėra jų (kaip ir palmių) – tik kokios tai figos, datulės ir razinos ar tai ten dar kažkas panašaus, o apie degtinę net nesvajoja – vietoje jos vynas. Na, bet, bled - palaukit – išeisiu į pensiją ir tikrai kokį krūminukės aparatą suvargalinsiu, o tai... o tai midus man nelenda, alus-elis ne visada geras pavyksta, o gero vyno... Gero vyno, mano supratimu, tai irgi čia dar neturi – geras - retenybė. Kartais nuo acto atskirti sudėtinga. Tad jį ir skiedžia vandeniu, žolelėmis, medumi, razinomis ir dar ten kažkuo gardina...

Mintys smagios...

Bet rankas tryniau ir šiepiausi be reikalo: – kelias pasirodė gerokai bjauresnis, nei įsivaizdavau. Ar – įsivaizdavime. Niekas patirties tokiuose žygiuose neturėjo. Ir reikalas tame, kad ne pats kelias vargino, kiek pati kelionė „išdegintomis žemėmis“. Ta prasme, niekas jos nedegino, bet nualino. Visos tos į „džihadą“ išėjusios karių gaujos nualino visą traktą: maistas tapo problema. Žvėrys išbaidyti, žolynai ištrypti, pakrantės apdergtos, o aruodai išsemti. Gyvuliams, kaip gyvuliams, bet žmonėms jau prastai: - arba maisto nebuvo, arba gyventojai išsislapstydavo vos užuodę įtartinus keliautojus, arba užplėšdavo tokias kainas, kad paprasčiau buvo juos pačius į katilą įkišt ir su kokiom morkom išsivirt...

...pradėjom jausti maisto stygių, nepriteklių...

Negana to, prasidėjo vargai ir su mūsų taip mylimais arkliais. Ne visi vyrai tinkamai juos prižiūrėdavo: kanopų apsaugos-apavas greit susidėvėdavo, kanopos ant kieto, akmenuoto kelio dildavo ir keletas arklių sušlubavo. Laimei, mūsų Būrius apie gyvulių gydymą ir priežiūrą labiau išmanė, nei apie žmonių...

Ir štai čia, dar ta audra ir griūtis. Gal ne tiek griūtis, kiek perėjimą perkirtusi nuošliauža... Ir kokioje tai skylėje, kokiame tai akmeniniame maiše uždaryti mūsų žmonės, pasak liudininkų net su trim arkliais...

 

3.

 

...žodžiu, Skalomikso iššiepti ir kokiais tai taukais, kad geriau gulėtų. iššiepti ir dailia virvute dabitiškai persukti ūsai mane kiek atvėsino. Smaginasi, mat, tipelis.

Atgniaužiau kumščius, atleidau atlapus ir susigūžęs vedlys pajutęs žemę po kojom pradėjo lapatoti:

- Aaa... kito kelio ir nėra. Čia geras kelias. Paklauskit ko norit... – bet pamatęs mano niūrią fizionomiją ir ant mačetės uždedamą ranką dar suvapėjo: - yra ir kitas kelias, bet jis vienišiams, - mostelėjo kažkur neapibrėžtai link tolimų uolų, - su arkliais nepraeisit...

- O su asilais? – niūriai puse lūpų ironiškai šyptelėjau. Bet nelaimėlis sarkazmo nesuprato:

- Asilais? Jei romaus būdo... ėėė.  Bet geriau su asilėnais...

- Tfu, bled...- sausai nusispjoviau ir piktai numojęs ranka pasisukau į savo vyrus: - Na, ką, blyn?..

Bet nutilau, nes nuo nuošliaužos viršaus, tarsi būtu voru gimęs, o ne žmogum, nusileido Genio žvalgas. Beje, toks pat mitrus ir lankstus.

- Na? – klausiamai kinktelėjau galva. – Ką jėgeris pasakys?

Kažkaip prilipo tas mano netyčiom išsprūdęs žodis prie Genio vyrų. Gal kokį tai sąskambį su kažkuo tokiu turėjo, gal dar kaip, nežinau, bet prilipo. Tik tardavo jį savotiškai – „jogiris“. Aha, ne-ne, ne „jobaris“, o „jogiris“. Beje, jei kam juokinga, tai bojai „jeberiu“ vadino šerną patiną – kuilį. Cha! O „jogaris“, tai – „jo“ - „juodasis“ sutrumpinimas, kuris atitinka ir paslaptingojo ar mįslingojo, su tam tikrais niuansais sąvoką. Pavyzdžiui: „juodas medžiotojas“ – medžiotojas, kuris miške nematomas ir dėl to sugeba parsinešti gausų grobį, o štai „giris“ beveik tas pats kaip „kiris“ ar „karis“ – žodžiu – „karys“. Tai  galimai tas „jogiris“ reiškė vienišių puikų karį, ale kokį tai vietinio pilstymo nindzią arba asasiną, ar specūchą...

Bet Genio vyras į mane net nedirstelėjo: iš pradžių nudelbė akis į savo vadą Girių ir tik po to atsakė man:

- Su jais viskas tvarkoje. Vadas Girius liepė nuvesti arklius – ten jau tarpeklio pabaiga netoli ir imasi ardyti užtvarą.

- Gerai. O kaip tie? – mostelėjau ranka link užgriautos uolos.

- Ten yra nedidelis plyšys. Sako tik vieną prispaudė, ko gero galą gavo, o kiti sveiki. Jei ten prakrapštyti, tai gal virvę nuleidę ištrauktume.

- Bet ne arklius.

- Bet ne arklius, - linktelėjo tas Genio jogiris.

- Taip, vyrai, - kilstelėjau ranką nuramindamas šurmulį. Nors čia, suspausti tarp dviejų uolėtų sienų visi vienon vieton susirinkti negalėjo. Visi, vienas per kitą, ir žmonės ir arkliai, kaip kokia bendra banda susimaišę ir nutįsę išilgai viso tarpeklio. Kai kas netgi norėdamas sužinoti kas vyksta prasibrovė pirmyn ir čia jau buvo koks tais pats tikriausias kamštis. – Darbo imamės. Vakaras nelaukia. Kas nors tegu pašaukia Vaivį!.. Apuokas, duok kam nors iš saviškių, kad arklius nuvestų atgalios, pamenat, kur praėjom tarpeklio išplatėjimą, tas kur link skardžio veda? Aha, ten tegu visi atsitraukia, čia ir taip ankšta. Sargybą ten tegu išstato, bernus saugot arklių palieka, o kiti kimbam į darbą, reik perėją atidengt ir tuos mulkius išvaduot...

- Aha, perėją atidengt paprasčiau, - palingavo galva Genys. – Tiek čia ir tereikia – perlipsim, o štai anuos...

- Tai va, Genį, - kinktelėjau, - tai ir siųsk porelę savų jogirių, tegu ten tą skylę prakrapšto, gal virvėm juos pavyks iškelti, blem, arklių gaila. Na, pažiūrėsim, gal pavyks išvaduot... Na, judam, vyrai, judam, savus reik vaduot, - ragindamas garsiai ir stipriai kelis kart suplojau delnais. – Judam! Ar kam ausų išrašyt?! Tvarkingai, bled, tegu paskutinieji pirma atsitraukia!..

Na ir užvirė skruzdėlynas... Na, kitaip nepavadinsi – tikras skruzdėlynas! Vyrams aptinka aiškios ir trumpos komandos. Daugumas visada puikia jaučiasi, kai žino ką daryti, kai mano kad vadai žino ką daro... O pabambėjimai, tai tik šiaip - širma.

Spūstis atslėgo, paskutinieji atsitraukė atlaisvindami kelią atgal. Paskui juos jau pradėjo išvedinėti ir arklius: perėja, kad įsivaizduotumėte, tai pločio kaip laisvai, beveik neprisiglaudę judantys trys raiteliai, na, kai kur - ir visi penki...

Porelė Giriaus vyrų jau užsikabarojo ant pylimo viršaus ir vos neužgaudami žemiau stovinčių nusviedė kokį tai medeliūkštį...

Dar keli vyrai sukibo ir pradėjo versti, ridenti akmenis atgal, žemes krapštyti (tam net panaudojo nulaužtas šakas)...

Darbas užvirė...

Puikumėlis. Erdvė atsilaisvino. O ką man veikti? Gal pavyzdį parodyti? Gal reiktų...

Jau nusimečiau skrandą – odinį berankovį švarką, kai išgirdau atsikrenkšiant:

- Khmm. khmm...

- A, čia tu, Skalomiksai, - pasisukau į kaip stabas stovintį ryžaūsį galą.

Rigu jo nevadinau, nes, pagal statusą, aš kaipo ir aukštesnis, o ir nelabai jis man patiko. Štai ir dabar: – stovi rankas sunėręs, vieną koją su savo languotom kelnėm apmautą pirmyn išmetęs ir kumpą burliokišką nosį riečia.

- Tavo vyrų pagalba irgi nepamaišys, - pridūriau.

O šis tik gūžtelėjo pečiais ir atšovė:

- Čia net taviškiai netelpa, - bakstelėjo pirštu link nuošliaužos, kur pasirėkaudami plušėjo vyrai, bandė griauti nuošliaužą.

- Pavargusius reikės pakeisti.

- Tai tik va, šitą kampą reikia pravalyti, ir žmonės, ir arkliai po vieną praeis, - Skalomiksas pirštu parodė į žemiausią nuošliaužos pusę, kuri rėmėsi prie kairės sienos ir iš ties buvo gal tik pusantro žmogaus ūgio.

- Ten užvirtę mūsų vyrai ir arkliai. Jie gyvi.

Skalomiksas vėl nusiviepė:

- Tai tegu lieka kas nors ir juos atkasa. Po to jie pasivys.

Gal teoriškai ir gražiai skamba. Gal koks generolas visos kariuomenės dėl tokių reikalų ir nestabdytų. Bet aš ne koks tai milžiniškos kariuomenės generolas, o tik ne taip jau senai ir dar rimtoje kovoje neužgrūdintos kariaunos vadas.  Na ir skubėti nėra taip jau kur. Priešas už vartų nelaukia. Na ir klausyti kokio tai dryžuotakojo klouno patarimų visai nesinorėjo.

- Tai tegu tavo vyrai imasi darbo – atsikasa ir keliaukit kur norit, o mes nepajudėsim, kol neišlaisvinsim savo vyrų. Visi, arba nė vienas.

- Khammm... – prunkštelėjo.

- Gerai pasakyta, vade, - šalimais išdygo Vaivis. – Ieškojai?

Kaip gerai jis čia išdygo! Šaunu. Nesinori man čia tuo baiboku stypsoti, apie nieką ginčytis, o tai visi užsiėmę, laksto, dirba, va net Genys ant nuogriuvų užsikabarojo...

Ir Sėrius čia lenda?!

- Pala, - numojau Vaiviui. – Sėriau! Auuu!!! Kur lendi?! – sumojau rankom. – dink iš čia ir vesk šalin savo lankininkus! Blet, į akmenis nagus nubrūžinsit, kas man iš lankų šaudys?!

Aha – geram lankininkui pirštai ir rankos kaip mano laike pianistui. Blem – jie vertingiausias mūsų turtas!

- O ką ,vade?! Juk ten, šitai... – Sėrius suskeryčiojo rankomis vaizduodamas kažką tokio.

- Eikit į stovyklą, tvarką ten darykit, ten ir žmonių reikia. Užleiskit kitus. Jie patys jums po to padėkos, kad savo špygas išsaugojot!..

Kaip ten bebūtų, chaosas rimo, vyrai įsitraukė į darbus. Ir po pietų siauru, ne itin patogiu, gauburiuotu plyšiu susijungėm su Giriaus vyrais...

Beje, vyrams džiugai sušukus, sušurmuliavus, jis pats pirmas, visas išsiterliojęs, kaip koks kipšas iš pragaro ar kiaulė iš pelkės, ir pralindo.

- Va, blem, - trinktelėjom vienas kitam per pečius. Išsišiepėm kaip senai ir net labai senai nesimatę bičai, apsikeitėm keliom frazėm...

- Sauliau, - džiugaus susitikimo euforijai nurimus, ištarė Girius, - ten už mūsų, - nykščiu bakstelėjo sau už nugaros, už valomos griūties, - šita akmeninė loma išeina, staiga nusileidžia  į žemumą, nedidelį slėnį. Ten Surkus jau stovyklą įkūrė, arkliams ganytis žolės yra. Sako ji jau ataugo nuo to laiko, kai kažkas paskutiniai pro čia ėjo... 

 

- Visus tenai pervesti? O ką? Mintis, linktelėjau, o tai mūsiškė tas pats akmeninis maišas, praplatėjimas, na, pameni, kurią praėjom.

Girius sulinkčiojo ir čia pat kinktelėjo galva į prieinantį Skalomiksą.

Blem, net susipurčiau: už Skalomikso, išsirikiavę vorele judėjo jo vyrai su savo manta.

Grėsmingai niūrūs. Tik, kad ginklai kovai neparuošti – tai ir guodė. O tai mūsų čia tik saujelė, kiti, kad netrukdytų – kiek toliau. Tiesa, už nuošliaužos dar nemažai maniškių, bet jei kas – nieko gero. O iš tų tokių „skalomiksų“ sveiko proto nelauk.

Dirbantys vyrai irgi kažkaip nuščiuvo. Nerimastingai sustingo. Beginkliai praktiškai – tik kai kurie kokį akmenį ar lazdą rankose laiko.

Širdį suspaudė.

Nors va, matau, jog lygtais mano vyrai iš užnugario pradėjo traukti arčiau. Lygtais jie ten. Gerai būtų, kad Sėrius su savo lankininkais – o tai kovoje vyras prieš vyrą tokioje ankštynėje – daug bėdų pridarytų.

Nespėjo visos tos mintys galvoje praūžti, kaip Skalomiksas sustingo priešais mane. Aha, ir net bronzinį šalmą, panašų į skersai perpjauto kiaušinio lukštą užsimaukšlinęs. Kalavijas užkištas, durklas už diržo, o apvalus metalinis, iki blizgesio nušveistas antkrūtinis atrodė, jog veidrodį atstoti gali.

- Mes išeinam, - išdidžiai mostelėjo link prakasos.

- Eikit, - linktelėjau. Nežinau, ko jis tikėjosi, bet veidu šešėlis nubėgo - rodos lengviau atsipūtė. – Bet artimiausias slėnis jau mūsų užimtas. Pasiieškokit sau kitos vietos. Iki vakaro laiko daug, - iš viršaus į apačią nužvelgęs šį tipelį, linktelėjau ir sunėręs rankas pasisukau šonu,  tarsi praleisdamas.

Skalomiksas linktelėjo ir mostelėjęs saviems, pats pirmas pradėjo kabarotis per prakasą.

Jie ėjo kaip kokie pasipūtę povai, bet daugelis stengėsi nesusidurti žvilgsnis į žvilgsnį su maniškiais, o vyrai juos lydėjo lygiai tokiais pat niūriais žvilgsniais. Darbai net sustojo. Iš anapus irgi šurmulio jau nebesigirdėjo.

Jie slinko kaip gyvatė, o paskui juos iš ties pasirodė Sėriaus lankininkai su nuleistais lankais susimaišę su ginkluotais Apuoko ir Vaivio vyrais. Beje, šios palydos priešakyje petys į petį ir žingsniavo Sėrius ir A, o paskui juos jau Alus...

Ir tyla...

Niūri tyla...

Tik išeinančiųjų manos žvangtelėjimai ir kojų minamų akmenukų girgždesys ir pabarškėjimai...

Paskutiniam praėjus, Girius susiraukęs palingavo galva, kažką po nosim subambėjo, o Vaivis paklausė:

- Tai taip ir išleisim?

- Išleisim, linktelėjau. Ne belaisviai lyg. Šūdžiai dar tie, bet tegu eina. Blogo irgi nieko nepadarė.

- Naaa... Gero irgi, – suraukę vieną pusę veido priėjęs Apuokas, - galvokim, kad eibių neprikrės

- Mhm, - taisydamasis per petį permestą strėlinę, jam pritariamai linktelėjo Sėrius. – Manau, kad mes su jais dar susidursim...

- Genį! – šūktelėjau nekreipdamas dėmesio į Sėriaus komentarą. - Lipk čionai! Reikalas yra! – mostelėjau Geniui, kuris užsikabarojęs vadovavo virvės nuleidimui į prakastą plyšį, pro kurį jau po vieną galėjo būti traukiami nelaimėliai, ir praėjus tiems „skalomiksiečiams“ vėl pasisuko link saviškių kažką aiškindamas ir rankom mosikuodamas.

- A?! – atsigręžė.

– Siųsk paskui juos porelę jogirių. Tegu porą dienų paseka, o tuo pačiu ir kelią išžvalgys. Surkui tegu perduoda, kad akivaizdžiai nepersekiotų...

O Sėrius, reikia pasakyti, kaip į vandenį žiūrėjo. Ne tiek jau daug laiko prabėgo, kai vėl su Skalomiksu susitikom...

Ir ne tik su Skalomiksu... ir dar su kai kuo... ir su Sprigtu, beje...

Tiesa, nebuvau sakęs, jog Sprigtą su porele mūsiškių buvau išsiuntęs priekin? Kad savo buvusius kovos takus prabėgtų ir Geomeksą pasivytų? (a.k.: žr. „G.K.“ 2 dalies epilogą)  Tikrų žinių parneštų, o tai kokio tai ten druido sapalionės, sapalionėmis ir lieka. Išsiunčiau dar kitą dieną, po to žilaūsio ilgaskvernio postringavimų šventame ąžuolyne. Tad tą mūsų nuo Geomekso pusantro mėnesio atskirtį, lengvai ir spėriai keliaudamas galėjo pasivyti per kokias dešimt dienų... Pailsėti ir dar kelionė atgal iki mūsų?..

"Per anksti", - būčiau pagalvojęs, jei tuomet prie tos nuošliaužos būčiau sužinojęs apie susitikimą. Gerokai per anksti... Ta prasme, kaip nori taip skaičiuok, o jis dar turėjo tupėti anapus Alpių. Na, geriausiu atveju, tik pasukęs atgalios...

 

4.

Susidūrimas

 

Tęsinys planuojamas 2025-03-07

 

 

Gintaro kelias - 4. Tarp Vyslos ir Oderio, 12-14 skirsniai, 2025-02-14

 

12.

 - Tai štai, kaip? – suniurnėjau išklausęs šykštaus Ilganio pasakojimo.

Na taip, jau kas-kas, o Genio žmonės, Genio žvalgai – visiškai nekalbi liaudis. Branduolys – seni vėjų gairinti medžiotojai. Mažoji šimtinė. Pratę gyventi miškuose, kailiais ir žvėriena verstis. Kai kuriose gentyse išeina tokie į miškus – ir mėnesį ar daugiau tu jo nematysi – sugrįš jau su grobiu arba negrįš, jei žvėris koks sudraskys. Patys sau galvoje. Na, panašiai kaip bičiai-bitininkai, tik kitaip. Tad ir bekalbiai jie visi tokie. Jie Tauragarbyje net sau atskirą trobą nuošalyje pasistatę ir retai išgirsi ten kokį šurmulį. Kartais žmonės juos net kokiais tai raganiais ar kerėtojais vadina. Vos ne atskira kasta kokia tai...

Jeigu, pavyzdžiui – tapti Surkaus raiteliu dar kažkaip kažkam, nors ir sunkiai, bet po išbandymų ir įmanoma; Genio „gvardijos“ seniu – irgi dar kažkaip kažkam vilties yra (jis vadovauja Didžiajai šimtinei, kuris sudaryta iš veteranų ir norint tapti jo kariu – reikėjo ne tik kokį tai žygį praeiti, bet ir nors vienoje realioje kovoje dalyvauti); tai tapti Genio žvalgu – beveik nerealu. Šiaip tai, jei jau apie tai prakalbau – tai po Goutų nesusipratimo, po įtemptų mano pokalbių su juo ir visokiausių svarstymų, Genio gretose įvyko valymas. Ir dabar, jei jau Genys atsivedė vyrą, kurį pavadino savo žmogumi – jokie garbės ar šlovės takai nerengiami: venedu jie tampa pagal nutylėjimą. Genys su savo vyrais pats jiems išbandymus rengia. Tik niekas juose pašalinis nedalyvauja... Tiesą pasakius, mintyse juos vadinau „pilkąja gvardija“: jutau, jog čia formuojasi niūri ir grėsminga, šiaip prašalaičiui nematoma jėga, bet dar nežinojau, kaip ją pilnai išnaudoti.

Jau buvau pastebėjęs, kad Genys irgi koks tai prie žinių, su dvasiomis kalbantis vyrukas, tad ir jo vyrai kažkokie štai tokie. Ne taip jau ir be reikalo juos žmonės raganiais vadino. Matyt pas kokius galus juos pavadintų kovingaisiais druidais, ar ką? Jei tokie yra, žinoma. Prie progos, reiks apgirtusio Sprigto paklausti.  O jei nėra, tai štai - pas mus – prašom.

Žodžiu, kad ir kaip aš mėgčiau miškus ir medžioklę, kad ir kaip mankštinčiausi, bet turiu pripažinti, kad net šalia šių „jėgerių“ nestoviu. Ne, na atviroje kovoje, vienas prieš vieną – tai kalbos nėra, bet štai, akylumu rungtis, orientacija, miklumu ir taip toliau ir panašiai – miškuose, pelkėse ir net laukuose – ne, nepajėgus... Nebent kalnuose, kurių daugumas net nematę... Bet ir tai kažin...

Susimąsčiau. Kiek mintyse padūsavęs kreipiausi į užežerio svečius:

- Jūs žinot, kas ten tokie galėjo būti?

Senasis vadas, kuris jau galgi kiek ir pasidūmojęs nuo savo pačio stipraus birzgalo, kurį kokiu tai kampu alumi turėtume vadinti, sulingavo galva:

- Aha. Ukaniai matyt vėl išėjo į kovos kelią, - bent jau taip vertė jo žodžius Pamedis, kuris vertė iš vertėjo atsivesto iš užežerio gyvenvietės, - Ten tarp Ukanių ir Armajų amžina kraujo keršto kova... Bet čionai nelenda. Nėra čia jų stiprybės. Jau gal net trečia karta, kaip vieni kitus pjauna, niokoja. Ir tegu pjaunasi. Kerštingi jie, bjaurūs. Purvini smirdžiai, - susiraukė Senis, lyg būtų kokio šūduko užkramtęs.

- Aišku, - suraukęs kaktą pasitryniau nosį. – Ką pasakysit vyrai? – klausiamai kinktelėjau galva į saviškius.

Ne, visi čia mano vadai sėdėjo: va, Girius - išėjo nusilengvint ir kažkur prapuolė. Veikiau ne prapuolė, o „nusiplovė“; Sėrius ten kažką su lankininkais sumąstė ir dabar prie mažesnio ežerėlio kranto ne tai mankštinasi, ne tai savo „puotą“ kelia, bet Apuokas ir Vaivis sėdėjo.

Apuokas gūžtelėjo pečiais ir užsivertė savo puodelį „alaus“. Na, joooo - jam tai kas? Vyrai ne iš jo šimtinės, o ir pagėręs jis, jei apie ką nors ir galėjo mąstyti - tai tik dejuoti, kad mergų nėra.

Šiaip tai mergų yra, reikia pasakyti: – va, pas lankininkus gražus penketukas (be Aistapės, kuri liko Tauragalbio galva) -  Ražeina, Rista, Barlungė... – pas Girių Lokeina (ta apie kurią rašiau) – jis jau ją dešimtinės vadu nori statyti: smarki moteriškė ar kažkas panašaus į moterį. Smarki, bet teisinga, vyrai gerbia... Bet visos jos ne Apuoko nosiai. Tad jam ir belieka tik dejuoti. Na, tegu palaukia iki Viadvos Salos – ten atsiras mergų, atsiras... Galės pasiganyti.

O štai Vaivis sulingavo galva:

- Arklių gaila. Rasim ant ko vyrus pasodint, bet kumelių gaila. Jojamos, prie raitelių pratusios. Mūsų. Vystuliečių arklį tik kaip nešulinį galim naudoti.

„Mūsų“ tai reiškė, kad nei Dagys, nei Gob-Ajus nekeliavo savo arkliais. Ta prasme, nemažai „mužikų“ atvyko į žygį be arklių. Jų tarpe matyt buvo ir Dagys, o vystuliečiai ne raiteliai. Šie kaži ar iš vis jojamųjų arklių turėjo, tad jų arklius kaip nešulinius naudojom ir į savus, nors kiek apjodinėtus pakeitėm. Laimei, po skalotų sumušimo, netrūko mums jų.

- Arklių gaila, - pritariamai  sukinkavau. – Žinai, ką, Surkau? Tu dar ne labai primarmalevęs to ežerinio birzgalo? – pasilenkęs, kad jį geriau matyčiau, kinktelėjau jam.

- Nea, - palingavo galvą Surkus. - Rūgštis man nuo jo vaikšto, - numojo ranka. - O ką?

- Kaip tavo raiteliai? Žygiui pasiruošę?

- Tik įsakyk, - išsišiepė Surkus. – Pats ryte apžiūrą surengiau. Mūsų arkliai pailsėję, apavas net keliems keitimams suruoštas. Žodž, - su pasipuikavimu mostelėjęs ranka, ištarė su pasididžiavimu pilna intonacija.

Na taip, kaip sakoma – raitija su Surkumi priešakyje - pas mus šauni! „Husarai“, blyn. Nors, o kada jiems pavargti? Karavanas, kaip sakoma – juda pagal lėčiausią, o lėčiausi pas mus „gyvi konservai“ ir nešuliniai arkliokai. Jei keliautume lengvomis, taip kaip praeitą kartą, tik su Surkaus raiteliais ir pakaitiniais arkliais – jau gal du trečdalius, o gal ir daugiau kelio iki Viadvos būtume įveikę. Bet kitaip būti negali. Žvalgai ir Surkaus raiteliai jau senai būna spėję stovyklą įsikurti, patrulius išsiuntinėti, kai iki jų  „uodega“ - Apuoko ir Vaivio „mužikai“ su nešuliniais arkliais ir skeltakanopiais „konservais“ - atsivelka. Per tuos jaučius ne visada ir arkliais vyrai joja, o pėstute pėdina... Taip ir norisi jų atsikratyti. Taip ir yra – arba lėtai keliauji, bet sotus, arba labai greitai, pusalkanis, bet turintis ką mainyti į maistą...

Žodž, mano primetimu, vienos dienos žygis geru keliu, tiksliau ne problemine bekele, gal tik trys ar keturi šimtai šimtinių arba du pusdieniai, kurį ristele nujoja raitelis. Ir tai beveik dvigubai greičiau, nei būtų pėdinama pėstute ar dardama vežimais, jei jie judėtų be poilsio. Kiek tai būtų metrinėje sistemoje iš mano amžiaus? Nežinau. Orientyrų nėra. Laikrodžio nėra. O šešėlis arba saulės kelio matavimas delnais – ne koks pagalbininkas.

Dar kelionės pradžioje bandžiau atžymėti kelią labai paprastu būdu: pastačiau Sprigtą paskutiniuoju ir įdaviau maždaug trisdešimties žingsnių virvę, kurios galą laikė koks tai vaikėzas. Jis (Sprigtas) išvynioja eidamas virvę, sustoja, berniokas pribėga, sustingsta, o jis vėl keliaudamas ariergarde išvynioja, o aš šešėlius pagal įsmeigtą kuoliuką matuoju (pirštų storumu). Kažkas tokio panašaus į jūrinį lagą. Bet fig, kas iš to išėjo! Žodž, atmatuoji du pirštus šešėlio kelio, o po to tokiomis pačiomis dalimis padalini visą saulės kelią iki vidurdienio – iki šešėlio trumpėjimo pradžios. Panašiai bandžiau skaičiuoti arklio žingine, arklio korpusais... Karoč – su visais tais pasiilsėjimais ir pusiaudieniniais sustojimais – daugiau trisdešimties – penkiasdešimties kilometrų nepraeidavome. O galgi ir gerokai mažiau, nes išminto trakto kaip tokio gi nėra... Na ir pagal praeitą kelionę galima spręsti panašiai taip: nuo vystuliečių, kurie matyt ateityje galimai bus arba Torunė, arba Bydgoščius (tik vystuliečių gyvenvietė kairiame Vyslos krante, tad pagal upės kilpą ir ten, ir ten galėjo būti, o gal ir kažkur tarp jų – juk upė matyt per kiek tai, ne mažiau tūkstantį metų, juk kilpą turėjo keisti?) iki Oderio, Odros arba Viadvos salų gyvenvietės – apie dvidešimt dienų kelio arba lengvomis – dvylika – penkiolika, su pakaitiniais arkliais ir net septynios! Vėliau mano pasiuntiniai tą, tuo metu dar buvusį spėjimą patvirtino: jeigu leki negailėdamas subinės, su dviem pakaitiniais arkliais - iki Tauragarbio per dešimt dienų – visai įveikiamas terminas!

Kitaip tariant - tie mano matavimai tebuvo bergždžias laiko švaistymas! Idiotizmas. Kelionės matuojamos dienomis – ir nėra ką čia prisigalvoti...

Nukrypau...

- Tai kelk ryt ryte savo šimtinę, - šypteldamas ištariau. – Tegu prasimankština vyrai.  Ilganį pasiimk, Patrulius tik palik. Paimkit iš tų, kaip juos ten(?) – Ukanų(?), Ukanių(?) arklius.Ir už vargą dar prigriebkit, negi dykai būsit lėkę?

- Gerai vade, - linktelėjo Surkus. Akivaizdžiai matėsi, jog jis šiuo būsimu „reidu“ patenkintas.

- Staigi ataka, viena koja čia, viena ten, blem. Tegu žino, kad venedų niekas negali liesti, - tarsi nukirtau ranka. - Be reikalo nežudyti, belaisvių ir mergų neimti... Neužgaiškit.

Surkus išsišiepė iki ausų, Vaivis ir Genys pritariamai sulingavo galvomis, Apuokas pavartaliojęs savo akis vėl tik gūžtelėjo pečiais, o Pamedis, kuris buvo vienas iš tų dvigubų vertėjų, kilstelėjo ranką.

Suklusom. Pasirodė, jog jis mūsų pokalbį išvertė ir ežeriniams ir jų senis Gubas staiga išpūtė akis, net galvą pakratė, greitakalbe kažką sumalė, o po to supratęs, kad jo nesupranta vertėjai, apsiraminęs, paprastais žodžiais, kuriuos lydėjo išraiškingi gestai, ištarė (bent jau taip man išvertė jo žodžius):

- Nereikia! – įnirtingai sumojo rankomis. – Tik ne tai. Sužinos, kad iš mūsų pusės atėjote, keršys mums! Landžios, gyvulius vogs, pasėlius tryps, o tai dar ir padegs...

- ...? Taigi mes, tai ne jūs, - papurčiau galvą. Mano vyrukai irgi nustebę sulingavo.

- Bet jūs mūsų svečiai, - įsiterpė šalia Senio sėdėjęs jo vyriausiasis ir barzdočiausiasis sūnus, bet čia pat, tėvui per surauktus antakius į jį piktai dėbtelėjus, prikando lūpą.

Aha, pažįstamas vaizdelis: sūnus pirma tėvo prabilo. Daug kur čia tokie papročiai..

O senis Gubas staiga kryptelėjo galvą, jo veidas išsilygino ir gudriai, kaip koks mangustas prisimerkė (į patį tikriausią graužiką staiga tapo panašus) ir caktelėjo liežuviu.

- Geriau kitaip, - prabilo. – Jie piečiau Armajų gyvena. Jūs paeisit dvi dienas į pietus ir jūsų raiteliams kelias į vakarus artimesnis bus. Ir per pelkes nereikės eiti. Tada ir pasiųskit savo raitelius.

- Aha, o kaip mes juos pažinsim? – kryptelėjau galvą. Mintyse net nusijuokiau – gudrus kipšas. Jeigu ir bando gudrauti, tai labai jau „plokščiai“.

- O aš į palydą jums savo jaunėlį duosiu. Už arklį jis viską parodys.

- O snukis nepliš? Arklį jam mat... – sulinksėjo Genys, bet aš jį pertraukia kilstelėdamas ranką.

- Pala Genį purkštaut. Matai, kad Gubas, blet, suktas, kaip bybukas, - kilstelėjau nykštį viršun. – Su tokiais bendrą kalbą rasim.

Pamedis greitakalbe išvertė, kitas vertėjas perdavė, o senis patenkintas išsišiepė. Nežinau, ką jie ten jam išvertė, bet kažkaip taip, kad Senis matyt tai priėmė už komplimentą.

- Pamedi, pasakyk tu jam, kad už arklį jis turėtų mus palydėti, kelią parodyti ir dar toliau į pietus, su kitom, pietinėm gyvenvietėm suvesti. Šaukliu pabūti.

Senis klausydamasis sulingavo, patenkinto žiurkėno mina dingo, seniokiškai, taip, prisimerkė. Įsivyravo tyla. Na, tokia ta ir tyla: – stovykla juk šurmuliavo, vyrai kažkur tolėliau garsiakalbiai kažką šūkčiojo, priblėsęs laužas suspragsėjo, kažkoks pokšėjimas girdėjosi...

Bet neilgai tyla užtruko, Senis kažką  „pavirškino“ ir lėtai ištarė:

- Jam gerai žinomi keliai į pietus per keturis ėjimus (alia – dienas). Toliau prasideda tumoglovų žemės. Toliau niekas nėjo.

Pritariamai kinktelėjau:

- Duosiu du. Už Ukanų prirodymą ir palydėjimą iki tumoglovų, tegu perduoda linkėjimus nuo tavęs ir mūsų nesibaido. Mes pas juos neužsibūsim. Bet duosiu tik trofėjinius, arba ką tai panašaus, ką virš savo arklių paimsim. Bet, - kilstelėjau viršun pirštą: - mudu  su tavimi tarp mogylų ir venedų sudarome amžiną taiką. Tavo žmonės Tauragarbyje visada bus laukiami svečiai, mano žmonės čia visada ras prieglobstį. A?

Senis vėl palingavo galvą. Šį kartą jau susižvalgė su vyresnėliu, ir staiga pasukęs galvą linktelėjo:

- Tu visada būsi laukiamas svečias, tavo žmonės visada ras prieglobstį.

- Tebūnie taip, - linktelėjau. – Sutvirtinam draugystę ryt saulei kylant.

- Tebūnie taip, - linktelėjo Gubas. – Atsiųsiu žmogų, kuris palydės jus prie Protėvių Medžio.

- Su mumis bus Būrius. Mūsų kalbantis su dievais. Patvirtins.

- Tebūnie taip, - kilstelėjo savo medinį puodelį-pialą senis Gubas, o paskui jį ir kiti jo palydovai.

- Tebūnie, - kilstelėjau savąjį puodelį su ta jų „brage“, ir kinktelėjimu paraginau savo vyrus...

 

13.

Valra - Trečiojo Griaustinio diena

 

Yra tokia vidurpavasario šventė Valra. Na, dar kai kur sakoma Vala. O žmoniškai – Vėlinės. Ne, ne, nepainiokit tų Ilginių, rudenės, vėlesniais laikais Vėlinėmis vadinamos dienos su šių dienų Valra (Vala) – Vėlinėm. Kai gyvenau Uloje ir Vargiuose, apie ją net nenumaniau. Seimbų gentyse ji nelabai prigijusi, bet pas mus ją atsinešė šiauriniai priklydėliai. Na, tokie kaip Genys ir jo šeima, ir iš aplinkinių giminių. Žodžiu, iš tos pusės atėjo, nuo Mėmės upės ar iš dar toliau, iš neišbrendamų miškų. Ir ji pas mus žaibiškai prigijo.

Kas tai per šventė, man net sunku pasakyti. Mano buvusiajame laikmetyje būtų galima pasakyti kažkaip maždaug taip: „Medžiotojų, žuvusių medžioklėje, dangun ėmimo šventė“.

Veikiau ne tiek šventė, kiek minėjimas, arba vasarinės medžioklės sezono pradžia: kai iš po žiemos jau žvėrys įmitę, kai kiaulės apsiparšiavusios. Tai tokia savotiška medžiotojų diena. Dabar ir karių. Ir neturi konkrečios datos ar dienos. Tiesiog minima ar švenčiama kitą dieną po trečio pavasarinio griaustinio. Dažniausiai tarp Kovarnių sutiktuvių (gal ją su Velykom galima tapatinti? Labai panaši – irgi ten žaidimai su kiaušiniais) ir Rasų.

Tikima, kad Griaustinis (Griausmų vadas – Griausmavaldis) per trečiąjį savo griaudėjimą galutinai nuramina prapuolusių ar žuvusių medžiotojų vėles (val‘as). Perveda jas Anapus. Į naujus namus. O naktį po šio trečiojo griaustinio, surengus aukojimus ir tam tikras apeigas, galima išlaisvinti savo giminaičių vėles, kurios vergauja savo priešams.

Ir čia dar ne viskas! Tai ir būsimo prieauglio kerėjimo naktis-diena. Žodž, – kai man Genys prieš du metus bandė išaiškinti kas čia tokio ir su kuo valgoma, išgirdęs visą tą fantasmagoriją, papurčiau galvą, pavarčiau akis ir išpoškinau:

- Na, pizdec, o ne šventė. Pyzdauskas kažkoks...

- Na taip, - pritariamai sulinksėjo Genys ir visu rimtumu išpoškino: - Šią dieną prašoma dvasių ir dievų, kad palaimintų žvėrių ir gyvulių prieauglį, o jeigu šeimoje nėra vaikų, tai šią dieną reikia valgyti (ėsti) kuilio kiaušius. Patikrintas dalykas! Visus metus po to bybys bus kietas kaip lazda.

- Aha, Valra plius Pizius - amžinas „stajakas“, - palingavau galva ir numojau ranka. – Tai organizuok tu tą šventę, jei žinai ką daryti...

Na, jis ir paorganizavo: vyram bele duok progą pašėlti. Naktį su deglais lakstė, būgnelius mušė, kokius tai šokius šoko, ratelius suko, ietis svaidė ir kirvius kratė iki pat paryčių. Toks įspūdis, kad visi kokių tai grybukų buvo apsilesę...

Visiškai va tokia vyriška šventė: – moterų varyt iš šventės nevarė, bet jos niekur ir nedalyvavo, ir nesikišo. Na, o ryte, jau paliegę, nusibaliavoję, sėdo iškilmingų pietų. Aha – ir pakišo gi man tuos pačius kuilio kiaušus. Kažkokiu tai ypatingu būdu troškintus, o po to keptus, kadugių uogomis ir žolelėmis pagardintus. Net nesupratau ką valgiau, o kai paaiškėjo – vos nesusivėmiau. Mintyse vos nesusivėmiau, žinoma – mano skrandis ne toks jau ir jautrus. Čia jau teko paragauti tokių nesąmonių, kad aname gyvenime veikiau būčiau nusišovęs su durų rankena, nei į tą pusę pažiūrėjęs, o juolab ir į burną kišęs...

Na ir netikėk, tu rūpužke! Ir sulaukiau šeimos padidėjimo! O tai Aistapė jau pergyvent buvo pradėjusi...

Bet ne apie tai. O apie tai, kad Valra mums išpuolė iškeliavus iš Mogylų kokioj tai trečioj dienoj (gal net ketvirtoje), vėl šalia kokio tai ežerėlio, netoli nuo jau Viadvos genčių gyvenviečių. Vėliau, kaip paaiškėjo – tik trys perėjimai bebuvo likę. Na, bet tuo metu, bet kokiu atveju jau būtų reikėję stoti bent dienai poilsio, o čia dar ir škvalas su griaustiniais ir žaibais mus „pamalonino“...

Khmmm?.. Net nežinau kaip papasakoti tą kelių įvykių sekusių vienas po kito virtinę.

Tiesą pasakius, nieko blogo nenutiko. Su mogylais sudarėm „amžiną“ draugystę (kuo aš buvau labai patenkintas, nes tai buvo puiki ir reali vieta mūsų ateities keliauninkams apsistoti ilgesniam laikui, ir kaip ateitis parodė – abipusiai naudingai), o Sėrius, antrą kelio dieną keliaujant iš Mogylų, staigiu reidu nuniokojo armajus. Tiesiog kaip uraganas – ištrypė dalį pasėlių, susirinko arklius (atsiėmė mūsų ir kelis jų), išspardė keletui armajų užpakalius, vieną dėl profilaktikos paėmė į nelaisvę ir pas mus atgabeno. Kam? Ogi tam, kad jam aiškiai pasakytume, kad venedus užgauti blogas ženklas – kitą kartą tiesiog visus išpjausim. Kaip mokėjom, taip paaiškinom, šikną išspardėm ir paleidom, kad nukulniuotų ir savo vadukui nuo mūsų nuneštų didelius linkėjimus su „niu-niu-niu“...

Cha! Nereikalinga „pompa“, pasakysite? Gal ir būsite teisūs. Bet ne visai – gandai ir čia sklinda. Kartais lėtai, o kartais žaibiškai, bet kažkaip taip sklinda. Tad ir tegu eina garsas – kuo plačiau apie mus žinos, tuo geriau. O įsivaizduokit tuos, iki kurių ateina „geras“ gandas iš mogylų, blogas gandas iš armajų ir kažin koks – iš vystuliečių. Tad tokie net dešimt kartų pagalvos ar verta plauką prieš mus šiaušti. Taip buvo aname mano laikmetyje, taip yra ir šiame. Vieną ar du nubausi – dešimt į šilkinę virvę susivynios... Spjaudysis, ugnimi čiaudės, bet šūdo nemals, o jei savo „bosą“ turi – tai jis ne vamzdžiais mojuos, o pirma „rešalas“ siųs... Žodž, pagal „paniatkias“ žais...

Taigi, ir tuo pačiu eilinį kartą nusprendžiau, kad su gotais iš vakarų neverta prasidėti, nors...

... nors, o pats, jų vietoj, ar kitaip būčiau pasielgęs?

Mat reikalas tame, kad po minėto škvalo su griausmais ir trenksmais, Valros išvakarėse, dvi dienos kelio nuo armajų, mes priartėjom prie to nediduko ežerėlio, kokio tai vandens telkinio, kurį ežeru pavadinti liežuvis nesisuko. Mat tai viso labo tebuvo sraunus ir dauboje ištvinęs pakrantės krūmais ir šabakštynais apžėlęs upelis. Netgi toks įspūdis, kad kas tai jį kažkada pertvenkė ir susidarė kokios tai mažutės marios. Na, o kitoje tų mažučių marių, kurias perbrist iki klubų semiant vandeniui  nieko nereiškė – jau stovyklavo goutų pirkliai. Lyginant su mumis – nedidukas šimtukas, gal kiek daugiau. Labai panašus į anuometinius mus, kai keliavome pirmą kartą.

Žodž., nei leidimo, nei dar kokio nors ėjimo į kontaktą nebuvo – nusispjoviau – žmonės, po sunkaus ir, tiesioginio to žodžio prasme - šlapio perėjimo - buvo pernelyg išvargę. Tiesiog stojom priešais ir skersą dėjom: – nepatinka – reikškit pretenzijas arba nešdinkitės. Na, jie vakarop ir išsinešdino. Juolab, kai mano šaunuoliai, apsitvarkę būtinuosius poilsio darbelius, ne tik laužus pradėjo kurti, bet ir Didįjį Valros laužą krauti. Nors jau jį bekraunant, kai kurie deglus pradėjo sukioti, o dar kiti ir baubti, kleketuoti, tad vaizdelis iš anapus marių kranto turėjo būti gana įspūdingas.

Tad jie tiesiog ir išgaravo: ilgai gi šviesu. Toji vasaros prieblanda ilgai trunka, o dar ir iš po debesų žadėjo ir mėnulis lysti. Tad ir nieko keisto, kad išgaravo – visiškoje tamsoje jiems kėblinti nereikėjo. Genio pėdsekiai juos pasekė, iki vidurnakčio padabojo ir paliko ramybėje: – jie tiesiog perkėlė stovyklą prie upelio per porą valandų kelio pėstute nuo mūsų. O paryčiais ir iš ten dingo – Viadvos kryptimi. Nenustebčiau, kad mano vyrų naktiniai balsai ir juos pasiekė – tad kuo toliau nuo tokių  „išprotėjusių psichų“, atsilupėlių, taip sakant!

Štai jie, mums, vėliau vos kojos ir nepakišo: nusigavę iki Viadvos salų, tenykščiams kokių tai košmarų pripasakojo ir jau mums per dienos kelią priartėjus viadviečiai surengė mums sutikimą. Tik ne su ragaišiais, o su vos ne visa kariauna! Laimei, kaip visada – į priekį žvalgus ir patrulius siuntėme... Suspėjo perspėti. Ir mums, sustojus gan toli nuo jų, man nuvykus prie išsirikiavusios kariaunos – pavyko pasikalbėti su vyriausiuoju vadu. Pažino jis mane dar nuo praeito karto, išsiaiškinome, kas kaip, su kuo ir kame reikalas, ir tuo viskas taikiai baigėsi: net išskyrė mums vietą kur galime jau pas juos apsistoti, sutarėm kada lauktuvėmis nešinas atvyksiu pagerbti jų svetingumo, ir tuo viskas, laimei, baigėsi.

Šiaip tai jau labai smarkiai į priekį užbėgau, nuklydau, nors, tiesą pasakius, nieko įdomaus toje Viadvų salose nenutiko. Gal tik kiek tai nuliūdinom jų vadukus, nes atvykom ne mainams, o tiesiog tranzitu keliaujant pas bojus, prisidėti prie jų karo žygio. Nors, kita vertus, grįžti turėjome pro juos ir tai jau juos kiek tai paguodė. Kita vertus – jų vyriausiajam vadui labai patiko mano pasiūlymas, kad kitą kartą, prieš išsirengiant į prekybinį žygį atsiųsiu pasiuntinius, kurie tiksliai sužinotų ko ir kiek labiausiai reikia Viadvai. Na taip, ši plati ir mišri gentis jau senai priprato gyventi iš mainų ir tarpininkavimo, senai jau, į kelintą kartą – tokie patys tikriausi „šmugelninkai“, pirkliai. Kažkoks tai keliautojų ir prekybininkų centras, ne kitaip. Ir su jų tuo išsiskaldymu pagal visas virupio salas ir pakrantės žemes, juos drąsiai būtų galima pavadinti kokia tai respublika. Pirklių respublika. Na, tokia savotiška čionykštė Venecija, ar ką? Tik žodžio respublika čia nėra. Ką ten žodžio?! Net sąvokos. Tad tai daugiau toks koks tai poliusas – miestas, kurį valdo išrinktas vadas ir giminių vadukų taryba. Kitaip tariant, čia ryškiai jau jautėsi koks tai susiformavęs elitas, netgi aristokratija.

Taigi, nėr ką apie juos daugiau ir kalbėti, atmintyje šioji viešnagė nelabai ir išliko, o štai prieš tai įvykusią Valros šventę kažkodėl pamenu puikiai. Ypač, jog stebėjausi, kad tai buvo viena iš tų švenčių, kai pavyzdžiui alkoholio nebuvo nė lašo, o vyrai lakstė kaip girti. Net bandžiau patylomis išsiaiškinti ar tikrai kai kurie vyrai kokių grybukų ar durnaropių nešlemštė. Bet ne, arba tai paslaptis už devynių užraktų, arba iš ties – tik vanduo, dilgėlių ir kokių tai žolelių nuovirai. Šiuos ir pats gurkšnojau – nieko. Nors, įsilingavus šventei, po paskutinio jautuko paaukojimo ir kokių tai Būriaus sapaliojimų burtų iš jo vidurių (savaime suprantama, jog išpranašavo, jog mus lydės sėkmė, nors kitą dieną patylomis man pašnabždėjo, jog ne visą tiesą aukojant vyrams pasakė – kad sėkmė mūsų žygį lydės – tai tikra, bet žygis vyks ne taip, kaip mes (aš) įsivaizduojame (įsivaizduoju) ar planuojam (planuoju)), pradėjus kam tai mušti ritmą (ne, ne būgnai – tiesiog su tuo kuo papuolė – pavyzdžiui su kuoka į skydą), nuo to didžiojo laužo kaitros ir ugnies, nuo vyrų ritmiškų niūniavimų ir šūkavimų, kokia tai euforija ir mane pradėjo imti. Ir net įtraukė tuos, kurie šios šventė nepažinojo...

Na, pavyzdžiui, tas pats Genys su savo vyrais, pasitrypčiodamas, mojuodamas abejose rankose laikomais deglais, kažkam mušant į skydus kažką panašaus į „bum-bumt-bum-bum-bum...“ ir į ritmą „šokėjams“ stūgaujant „aaa-ooo- ohoho“, pirmas visai taip rimtai pasišokinėdamas ir sukiodamasis patraukė aplink Didįjį laužą, o paskui jį pajudėjo ir jo vyrų vora...

...įsitraukė dar kažkas...

...ir labai greitai aplink laužą sukosi jau du deglais mojuojančių vyrų žiedai - ratai...

Įsivaizduokit, jei galit, tą šėlsmą, tas žiežirbas nuo sukamų deglų ir tą ritmą! Kojos stovint pačios pradeda judėti, ir net nepjauti, kaip tylomis (nors į ratą nesijungi) pradedi pritarti tam „aaa-ohoho!“ ir dar suploji rankomis...

...ir jau pagauni save, jog trypčioji ir išsišiepęs kaip koks velnias, rėkaudamas šokinėji...

Užveda tie tokie ritmai...

Kažkas tokio nenusakomai pirmapradžio, laukinio... beveik įeini į transą kaip koks šamanas...

Ko tai įtariu, kad šios šventės šaknys siekia netgi dar tuos laikus, kai ledynai kaustė šias žemes, o žmonės lakstė su akmeniniais kirvukais...

Ch-a, nors akmeninis kirvukas ar peilis, ar antgalis, ar gremžtukas arba kauliniai įnagiai (vėlgi - peiliai ar antgaliai ir net pjūkleliai) – ir dabar dar ne retenybė! Plačiai naudojami ir buityje, ir medžioklėje. Ypač ten, kur gyvenama tolokai nuo prekybinių kelių. Čia jau mes, pietvakarių aistai – kiek išlepę. Ypač maniškiai. Nors ir Vargiai ar kiti seimbai – jau skersakiuoja, kiek jau nosį riečia žiūrėdami į kitas gentis, jau duok jiems metalo...

Na ir vien tik deglais ir tokiais štai trypimais šventė nesibaigė. O ne! Kulminacija buvo jau visai kitokia!

Sukritus didžiajam laužui, įkaitusiems vyrams aprimus, organizatoriai (su Geniu priešakyje), anapus laužo iš žardinių pastatė trikojį. Na, ne trikojį, o tokią daugiakoję žardinių piramidę ir prie jos pritvirtino nukirstą paaukoto jautuko galvą.

Mhm, aš jau, kaip ir daugelis iš Tauragarbio jau buvome matę šią apeigą ar aukojimą, tad jų veiksmai mūsų nenustebino, bet prisijungę iš kitur, kur šio papročio nėra, turėjo nustebti. Na, pavyzdžiui oksavai ir vystuliečiai, ir kaip greitai paaiškėjo, sužinoję jog tai ginklų šventinimo apeiga, neįtikėtinai rimtai ją priėmė ir net įsitraukė...

O reikalas tame, kad kai subyra Didysis laužas, ant jo užmetami eglišakiai, kadugiai, o jei jų nėra, tai tiesiog šlapia žolė ir aikštę apgaubia tirštas dūmas. Na, štai, atsistoja priešais tą ant trikojo pakabintą jaučio galvą ir per laužą, per tirštą dūmą sviedžia ietį arba akstį. Ir ne šiaip sau sviedžia, o sviesdamas išrėkia „Val-dom!“... Jei pataiko – minia irgi surėkia „Val-dooom!“...

Tai reiškia, kad protėvių sielos globos jo ginklus, globos jį patį. Sėdės anapus, sielų namuose ir globos savo išrinktąjį.

Na, taip, matyt dar reikia paaiškinti ir kas tas „Val-dom“. Tai du žodžiai – tarsi sudurtiniai. Kaip sakiau „Valra“ arba „Vala“ – tai „Vėlė“ – siela. Na, o „dom“ – tai namai. Yra keli namų apibūdinimai: „nams“, „nums“ ar „namis“ – tai tas pats, tik skirtingose giminėse kiek kitaip tariama, tai reiškia žmonių gyvenamą vietą, namą, pastogę. Netgi stovyklą. Tiksliau, ir nebūtinai nuolatinę gyvenamą vietą. Pavyzdžiui – jei aš patraukčiau kur tolėliau iš stovyklos, kiek užtrukčiau, tai savo draugui sakyčiau „grįžtam namo“ ir jis supras, kad grįžtam į stovyklą, o ne į Tauragarbį. O štai „dom“ dažniausiai vietą, kur pririšta tavo siela, tai yra nuolatinę gyvenamą vietą. Bet šia prasme, retai naudojamas žodis. Dažniau – tai apie anapusinius sielų namus. Dausas, galimai. Anapilį. Jei galima palyginti. Tokių sąvokų kaip Dausos“ ar „Anapilis“ dar nėra. Čia yra „Anapus“, o jei jau tiksliai –„Valdomas“... Blem... Kad taip, pagalvojus, pas goutonus yra „hall“ – tas pats „dom“ atitikmuo... Tai ateityje „Valhala“ tai ta patys sielų namai? „Valdomas“... Blem... o „valdymas“ reiškią „sielų globojimą“?..

Tfu, blyn... galva gali susprogti...

Taigi, ir štai, prieina Genys:

- Vade, žodį tart noriu.

- Na? – nepatikliai ištariau, net nustebau, ko jis čia taip „oficioziškai“. Iš nuostabos net antakius suraukiau.

- Vyrai prašo, vade... – net keista buvo matyti tokį sutrikusį Genį. Štai stovi, įraudęs nuo šokių ir laužo karščio, nuo kojos ant kojos mindžikuoja. Jo veidu laužų liepsnos šešėliais žaidžia ir nosis atrodo kaip tikro „Pinokio“ – ilga tokia - ir tarsi gyvenanti savo gyvenimą...

- Nememlėk, Genį. Sakyk tiesiai, blem!

Genys giliai įkvėpė ir greitakalbe išpoškino:

- Vyrai prašo, vade. Gal galėtum ir tu prisidėti.

- Nuuu... – gūžtelėjau pečiais. – Mesiu aš tą ietį per laužą. Gerai, jau...

- Ne, ne, ne ietį, ne mūsų ietį, o tą, Griausmavaldžio! Vade, prašom...Valra, gi... – iš jaudulio net įtraukė kaklą į pečius.

Iš pradžių net nesupratau kame reikalas, o po to vos netrinktelėjau sau per kaktą!

Va, bled, ko vyrai užsimanė! Daug kas mano iš mano amžiaus atsineštų ginklų nematė, bet visi apie juos žinojo. Legendos apie juos sklandė. Tuo pačiu ir nesąmonės ir prisigalvojimai.

„Sako“ aš jau nebeturiu. „Kalašmatas“ – „ukarotas“ ir „makaras“ (žr.: G.K.-1 „Liftas į praeitį“). Net paplekšnojau per jo dėklą prisegtą prie diržo.

Tai pamatęs Genys net tankiai sulinkčiojo.

Na, o kodėl gi ne? Kodėl nepykštelti? Kodėl nepagerbti vyrų? Ypač minint Trečiąjį šiuometinį Griausmavaldį – Valrą? Medžiotojų ir karių sielų palydėjimą į „Valdomą“, būsimos gausos ir globos?

- Gera, - linktelėjau. – Pagerbsim karių norą.

- O aš galvojau, kad ir nesutiksi, - palingavo galva šalia stovintis Girius, kuris ko gero iš čia esančių geriausiai pažinojo kas tai per ginklai. Jis juos ir rankose buvo laikęs, ir apžiūrėjęs buvo. O iš „Sako“ vamzdžio net ką tai nukalęs

- Na, kodėl gi? Pagerbsim Valrą, pagerbsim į anapus išėjusius medžiotojus ir karius, jų globa mums tikrai nepamaišys... – sulingavau galva ir apsisukau eiti link savo mantos. Prietarai prietarais, o ir jie kartais naudingi - vyrams pakelti koviniai dvasiai, dar ir ne tą padarysi. – Genį, įsitikink, kad prie „galvos“ niekas nestovėtų...

Ir štai, grįžau. Kaip sakiau – „kibiras šovinių“ dar yra. Trys kokie šūviai padėties nepakeis. Vis tiek kada tai jie baigsis...

Atsistojau tarsi į gyvą tunelį. Vyrai palaida gauja, minia, sustojo abipus būsimo šūvio linijos. Kažkas užmetė dar drėgnos žolės, pakilo tirštas dūmas.

Atlaužiau buožę. Spragtelėjus, laikikliams, šurmulys pradėjo tilti. Spragtelėjus įdedamai dėtuvei ir iš vis ėmė rimti, o tarkštelėjus spynai – nuščiuvo.

Tyla...

Po viso to naktinio šurmulio, net spengianti tyla...

Žengiau kelis žingsnius atgalios, į šešėlį, kurio nepasiekė laužų atšvaitai. Na, taip bus įspūdingiau – tamsoje mažutis liepsnos pliūpsnis iš vamzdžio gana įspūdingai atrodo.

Lėtai pakėliau „ukarotą“, įrėmiau į petį, nykščiu numečiau saugiklio svirtį ant vienetinio...

Per dūmus, be abejo nemačiau ten kabančios jautuko galvos ar tai, kas iš jos buvo likę...

- Val-dom... – ištariau beveik priglausdamas skruostą, žiūrėdamas jau per kryptuką ten, kur turėjo kabėti toji „galva“...

Lėtai pajudėjo nuleistukas... įsirėmė...

...šūvis!

Plykstelėjus liepsnai, šūvis nakties tyloje nuaidėjo iš ties kaip griausmas... kai kas net tūptelėjo...

Antras... trečiais...

Spragtelėjau saugikliu, nuleidau „ukarotą“...

Spengianti tyla.

- Na, ką? – ištariau įkišdamas pirštą į ausį ir ją pakrutinęs, kad būgneliai greičiau atsigautų, o tai ir man pačiam nuo to trenksmo ausyse suspengė. Ir kodėl kepurės ant ausų neužsimaukšlinau?!

Neilga pauzė...

- Galva subyrėjo! – ataidėjo šaižus Genio šūksnis. – Valdom!

-Vaaalll-dooom!!! – staiga subliuvo ir visa minia...

 

14.

 

Na ir galvojate, kad tuo ir baigėsi Valra? O-gi ne. Nesibaigė. Ji baigėsi, kaip ir dera medžiotojų ir karių šventei... Peštynėmis ir priesaika.

Mhmmm... būtent...

Žodžiu, jau gerokai įdienojus, vyrams kiek nusnaudus ir atsipaipaliojus – mano akiai žiūrint, prasidėjo „humoristinė“ Valros dalis – jautuko kiaušių ėdimas.

Na kaip ėdimas? Negi vieno jautuko kiaušių užteks keliems šimtams vyrų? Cha! Bet manieji prietaringieji vyrukai ne „špėtni“ – sumaigė, juos, sutrynė, ar ką tai ten dar pridirbo ir didžiausiame katile išvirė.

Aš tai kategoriškai atsisakiau, mestelėjau kažką panašaus į „tegu žalias jaunimas ėda, jiems gimines tęst labiau reik“ ir pusiaugulom sėdėdamas prie savo laužo ir stebėjau kaip vyrai išsirikiavo į milžinišką eilę, kad tik šaukštu semtelti to viralo. Toji eilė nutįso, kaip mano vaikystės laike į kokį „gastronomą“ būtų šviežios mėsos užvežę, ar kokioj Klaipėdoj ant prekystalio būtų apelsinų atsiradę...

Bet negi vyrai tylomis stovės? Juokeliai liejosi per kraštus. Ir beveik visi apie anuos galus. Kai kurias nuotrupas girdint, net prie mano laužo sukrizendavom, nusijuokdavom. Net tylenis Sprigtas viepėsi per visus kraštus. O labiausia pralinksmino Apuokas, kuris kaip vienas iš vadų, pirmas srėbtelėjęs tos „buzos“ staiga tapo eilės reguliuotoju ir pačiu didžiausiu „humoristu“...

- O tu ko čia nori? – išpūtė akis į Lokeiną, kuri irgi ko tai stojo į eilę su savo šaukštu.

- Pffff... - ši per lūpas prunkštelėjo ir išpūtė žandus: - O ką?

- Bet tu... ėėė...

- Tai gal ir jai bybukas išdygs, - nusijuokė už jos stovintis, bet nespėjus kitiems pritariamai sukrizenti, Lokeina staigiu mostu alkūne mostelėjo ir gana galingai pataikė „humoristui“ į paširdžius.

Nelaimėlis optelėjo, ir iškvėpęs visą orą, vos šaukšto nepaleidęs, net susilenkė gaudydamas orą, o Lokeina išpūtusi akis sububeno:

- Aš irgi „Valdomo“ ietį mečiau. Ir man priklauso. Aš ir gausos noriu! – net koja tryptelėjo.

- Eeee... – pasigirdus juokui, Apuokas numojo ranka, - Srėbk, kad jau taip...

Bet kiek gi čia žvengsi – po kiek laiko atsijuokus, ir baikėms išsekus – žandikauliai ir užsičiaupė. Ir eilė jau prie galo buvo ir to bizalo jau beveik nebeliko, kai staiga Vaivis priminė:

- Sauliau, o mes gi turim nebaigtų reikalų.

- Kokių gi dar?

- Na, su tais vystuliečiais, - Vaivis ištiesė vytelę link laužo, su kuria pamaišė dar žaižaruojančius angliukus. – Nežinioj ir maniškiai, ir jie, negerai. Vėl barniai bus.

- Aha, o taip tingisi, - atsidusau ir normaliai atsisėdau. Palingavau galva prajudindamas sustirusį kaklą. Rodos net trakštelėjo jame kažkas. – Bet kas reikia, tai reikia. Baigsis va šitas cirkas, - kinktelėjau link „juokdarių“ prie kiaušų eilės likučio, - ir kviesk.

- Kas toks?

- A? Kai baigs tą katilą semti, sakau, tai ir kviesk... Ir vyriausius vadus surink (tiksliau – pasakiau „mūsiškius -  mano artimiausią aplinką).

Štai taip, dar tą pačią Valros – Medžiotojų ir Karių – dieną, ir įvyko koks tai teismas. Skambiai pasakyta, bet kažkaip taip. Tad jau po kurio laiko, kai saulė perlipo pietus, prieš mus, vadus, susibūrė gana gausi minia. Sėdėti ant kokio tai „sosto“ nebuvo įmanoma vien dėl to, kad tokio ir nebuvo, tad stovėjau sunėręs rankas ant krūtinės kaip koks tai betoninis Atlantas ir klausiausi: Vaivis klausinėjo, o štai buvusios žvalgų porelės atsakinėjo.

Vaivis pradėjo nuo jauniausiojo vystuliečių brolio.

- Ugniau, - Vaivis kreipėsi į jaunesnėlio porininką, - ką gali pasakyti apie šį vyrą? Tar-Ajų?

(paskui nuaidėjo ir tylus oksavo vertėjo balsas)

„Mužikas“ Ugnius gūžtelėjo savo kresnais pečiais, nusiviepė ir tepasakė:

- Na, neblogs ans vyrs. Gerai viskas. Kad tik dar mūsiškai šnekėt galėtų, tai visai gerai būtų.

- Gali už jį laiduoti?

- Galiu, bet nenoriu, - vėl kaip koks trolis gūžtelėjo pečiais Ugnius. – Kalbos nemoka, kitiems dievams meldžiasi, kam man tai? Bet šiaip, vyriokas geras. Gal kada vėliau? A? – kažkaip nejaukiai susimuistė.

- Na, vėliau, tai vėliau, eik sau, - numojo ranka Vaivis. – Na, o tu, Barkau, ką pasakysi? – čia jis jau paklausė dėl vyriausiojo. – Kaip ten su Raku-Aju?

Na, o Barkus tik nusispjovė, ir net koja tą vietą kur spjovė patrynė.

- Barkau? – net sugniaužė kumščius Vaivis, o jo balse nuskambėjo metalinės gaidos.

- O ką Barkau? Ką Barkau? Tas Raku-Šmaku ttfu, ant jo. Tinginys. Nieko negirdi, nieko neklauso. Per jį nė pusės tiek, kiek reikėjo nenuėjom. Juk žinot (per apsupusią mus minią nuriedėjo piktokas ir net agresyvokas šurmulys).

- Žinom. Viskas su tavim aišku, Barkau. Eik sau. Na, o tu Dagį, ką pasakysi? – jau kreipėsi į vis dar šlubuojantį bet jau atsigavusį Dagį.

- O aš ką pasakysiu? Taip ir pasakysiu, - pakartė savo barzdą Dagys. - Mes dabar vieną kraują liejom. Ginklo broliai kaipo, - pakėlęs ranką patapšnojo Gob-Ajui per petį. – Laiduoju aš už- jį. Geras vyras.

Gob-Ajus linktelėjo ir dešinės rankos kumščiu trinktelėjo sau per krūtinę ties širdim, kažką savo šuniška kalba sumurmėjo.

- Jis sako, jog Dagys irgi jo brolis. Irgi už jį laiduoja, - išvertė oksavas.

Nuvilnijus per minią juoko bangai ir aš šyptelėjau.

- Na, ką manai, Vaivi? – žengiau žingsnį prie Vaivio. – Vienas nelaiduoja dėl to, kad anas (kinktelėjau į Tar-Ajų) kalbos nemoka, ir tai teisinga. Kitas nelaiduoja, nes anas (kinktelėjau į Raku-Ajų), net negabus ir tingus, tas irgi teisinga, na, o šis (linktelėjau į Gob-Ajų) net ginklo broliu tapo. Tai gal darom iš jų dešimtinę su Gob-Ajum galvoje? Būriau, - pasukau galvą atgalios, - dievai patvirtins jų įžadus.

- Taip, - krestelėjo savo žilą barzdą Būrius.

Ir staiga, pasigirdo:

- Ne!

Net persisukau. Nustebęs nužvelgiau vyriausiąjį trijulės brolį:

- Kodėl?

- Pagal prigimtį aš vyriausias. Aš turiu būti galva, - išvertė oksavas, o minioje nuaidėjo šurmulys. Murmesys. Ir net piktokos replikos.

- Pas mus nėra prigimtinio papročio, - lėtai ištariau. – Išversk tu jam, kad vadas tas gali būti, kas gebėjimus tam rodo ir tavo brolis įrodė, kad vyras esąs.

Raku-Ajus kažką piktai subalmatavo, net ranka mostelėjo. Pamačiau, kaip Gob-Ajus net pabalo ir net parištą ranką iš juostos išnėrė ir iš staigaus skausmo susiraukė, o kiti vystuliečiai nerimastingai susižvalgė.

- Ėėėėė... aaaa... mmmm... – sumekeno vertėjas.

- Versk taip kaip yra, tavo žodžiai tai ne tavo, o va jo, - dūriau pirštu į Raku-Ajų.

- Jis sako, kad ne jo tėvo žudikui papročius keisti.

- Geraaaiii, - matyt mano veidu perbėgo kokia tai metalinė nuožmastis. Bledyna, bled. Šito negirdom negalima nuleisti – va kaip vyrai ausis pastatė. – Paklausk jo, ar tai reiškia, kad jis nori mane iššaukti į kraujo (arba dievų – tai tas pats) teismą?

- Taip, - ryžtingai linktelėjo Raku-Ajus. – Šaukiu tave į kraujo teismą, - išpoškino ir nusispjovė į žolę.

- Aha. Atleisiu tau už nežinojimą, bet visi čia vyrai patvirtins, kad aš daviau įžadus į kraujo ar dievų teismą niekada nestoti.

- Dėl to, kad bailys? – išsiviepė, o minia piktai suošė. – Gali imti tada mane ir nutrenkti tom savo griausmo strėlėm.

- Bailys, sakai? Griausmo strėlėm? Jos skirtos tik tikriems kariams trankyti, o tu šiaip, niekas, mūsų akyse... Versk, versk ir štai ką dar pridurk: jei jis sutinka, tegu stoja su manim ristynių. Pasigalynėsim. Jei nugalės, tegu keliauja jis ir jo broliai, ir kiti iš jo giminės kur nori. Ir vystuliečiams savo duoto žodžio neatšauksiu. Bet jei jis paprašys pasigailėjimo, prisieks niekada nesiimti kraujo keršto nė prieš vieną venedą, nė prieš vieną aistą ir jokiais būdais jiems nekenkti. Paklus mūsų papročiams ir savo vadams. O jei nesutinka, tai tegu persirėžia sau gerklę arba nusipjauna savo purviną liežuvį, kuris jam pačiam kenkia. Ir leisiu jo gentainiams palydėti jį į Anapus taip kaip jie patys norės.

- Tu pasakei. Tu pažadėjai. Aš sutinku. Kaip galynėsimės?

Na, čia kita kalba...

- Dabar, čia. Be ginklų. Ir be jokių taisyklių. Jei nori, gali nusimesti savo skrandą, o jei ne, tai ne, - ir ošiant vyrų miniai nusimečiau odinį berankovį švarką, išsinėriau iš lininių marškinių ir pasidairęs juos numečiau galvą linguojančiam Giriui ant rankų.

- Pizdec, balandėliui, - palingavo galvą Sėrius.

- Pizdec... pizdec... – kažkaip nuaidėjo per gretas. – Kvaiša...

Kažkaip savaime mes patekom į šurmuliuojantį ratą.

Aha, valgyt neduok, o vyrams leisk tik pasižiūrėti į tokias štai grumtynes-imtynes. Ypač be taisyklių. Mh-m. Tik tikiuosi, jog reginys ilgai neužtruks. Puikuotis nežadu. Ne ant scenos. O kovoje bet koks pasipuikavimas gali ir pražudyti.

Po kelių akimirkų priešais mane, per kelis žingsnius sustingo ir Raku-Ajus. Nuogas iki pusės. Raumenys paslėpti po šiokiu tokiu riebaliuku. Presas lyg norėtųsi rodytis, bet nedidelis alaus pilvukas viską gadina. O šiaip dailiai nuaugęs. Mergoms turėtų toks patikti. Ne tešla kokia.

Sulenkė prieš krūtinę rankas, atstatė savo letenas.

Mhm, dar vienas imtynininkas, mat atsirado. Ristynių gerbėjas, blem... O špygos į akį nenori?

Pakraipiau galvą, paklaipiau pečius, riešus, korpusu kiek pasisukiojau ir taip pat sustingau. Tik taip aukštai rankų nekėliau ir savo žnyplių priekin nekišau.

Stovim... na, stovimmmm...

Provokuojančiai, bandydamas išjudinti priešą, tik priekin treptelėjau koja, bet iš esmės nepajudėjau – ir Raku-Ajui matyt nervai neišlaikė:

- Oaaaaa!!! – puolė vyras.

Nežinau ką jis ketino daryti: ar į gniaužtus suimti, ar visu korpusu trinktelti ir pargriauti, ar dar kažką tokio, bet man ir nereikėjo žinoti – matyta pradžia. Tradicinė tokia. Ir tūkstantį kartų išbandyta. Juk ne be reikalo jau šitiek metų treniruojuosi! Ir kitiems poilsio neduodu! Šitiek kartų ir su visokiausio plauko vyrais galynėtasi!

Žodžiu, kilsteldamas per alkūnes sulenktas rankas ir pasisukdamas išvengiau puolimo tiesiosios, abiejų rankų alkūnkauliais atmušiau priešininko ranką ir petį, ir jau beveik atsidūręs už priešininko, kumščiais smogiau jam į nugarą ir, čia pat, spyriau į kelio sulenkimą...

Nespėjęs persisukti ir susitelkti, priešininkas (gi aišku, kad nepratęs prie tokių fokusų – čia man su maniškiais jau jis (šis fokusas) nesudirbtų nuo žodžio „visai“ – jie irgi, kaip ir aš, treniruočių ir galynėjimosi nevengia) kniūptelėjo viena koja, o mano jau sunerti kumščiai jam tvojo per pakaušį ir dar dešinės rankos alkūne tvojau į stuburą...

Raku-Ajus riktelėjęs sudribo ant žemės, o aš jau užšokęs keliu įsirėmiau jam į sprandą, ranka snukį įspaudžiau į ištryptą žemę...

Dar kiek – ir jis jau uždus ar slanksteliai luš...

Nelaimėlis jau nesugebėjo net švokšti... bet jo ranka mėšlungiškai pradėjo stuksenti į žemę.

Čia visų laikų, amžinasis signalas?

Atleidau kelią, daviau įkvėpti ir šis niekadėjas kažką sušvokštė ir vėl delnu sustukseno į žemę...

- Jis sako, kad pasiduoda! – suriko oksavas.

Visas pasaulis per kovą tarsi buvo ištirpęs, išnykęs, ir tik tada, kai paleidau savo priešininką, išgirdau triukšmą – tarsi ausys atsikimšo...

Vyrai baubė...

Net kumščiais mojavo...

- Puikia čia tu jį, - priėjo prie manęs Vaivis. – Pamenu, kadaise ir mane taip suraitei, cha!

- Dabar jau tavęs taip nesuraityčiau, brolau, - išsišiepiau ir kilstelėjau „nugalėtojo“ kumštį virš galvos. O ką? Ovacijos – malonu!

Kažkokiu tai būdu, vis dar miniai triukšmaujant, Raku-Ajus sugebėjo pakilti, atsiklaupti ir taip klūpojo galvą nunėręs.

Verkia jis, ar ką?

Žengiau artyn. Ištiesiau ranką:

- Stokis. Ir ruoškis duoti priesaiką.

Nežinau ką jis suprato, nes vertėjas per visus tuos baubimus ir rėkavimus ir pats neadekvačiai šokinėjo ir į vertalus dėmesio nebekreipė, bet galvą pakėlė. Žydrose akyse nebebuvo tūžmasties. Jose tebuvo paprastas liūdesys. Štai taip būna, kai įnirtusį arklį sutramdai ir jis atsiduoda šeimininkui, leidžia jį pabalnoti...

Raku-Ajus ištiesė ranką ir man truktelėjus -  atsistojo. Sustingo barzdą nuleidęs, žemių nuo veido net nebandydamas nukrapštyti.

Iškėliau ranką su išskėstu delnu viršun. Šurmulys pradėjo rimti.

- Ei, kur tas vertėjas? Versk, ką sakau. Taigi, prieš dievų ir prieš šių žmonių akis, duosi žadėtą priesaiką, Raku-Ajau. Vaivi, priimk įžadus iš Gob-Ajaus ir turėk naują dešimtinę. Būriau, patvirtinsi viską dievų vardu?

- Suaukosiu auką ir patvirtinsiu, - linktelėjo Būrius...

 

Antros dalies pabaiga...

 

III. Dalis.

Anapus Albės

 

1.

 

Tęsinys planuojamas 2025-02-28