III. Dalis.
Anapus Albės
1.
Griūtis
-...hui, – pačių purviniausių keiksmažodžių srautas išseko arba tiesiog plaučiuose nebeliko oro, tad, pasistengdamas nusiraminti, giliai ir lėtai įkvėpiau. – Viskas. Stojam, - piktai mostelėjau ranka ir čia pat pasisukęs stvėriau vedlių vyriausiąjį už atlapų ir net kilstelėjau jį virš žemės (kaip man – nesunkus, žemas žmogutis).
Vedlių vadas išsprogino akis, įdegęs ir susiraukšlėjęs veidas tarsi pabalo, net raukšlės rodos išsilygino; kojų pirštais vos pasiekdamas žemę juokingai jomis sumaskatavo, o rankas pabandė sugniaužti ant mano rankų.
Tik man juokinga nebuvo – aš netgi dar labiau suirzau dėl jo pirštų sugniaužusių mano dilbius, ir kaip kokią kaliausę dar stipriau papurčiau...
Vienas iš vedlio sėbrų pabandė įsikišti, bet ant jo peties uždėta tvirta Alaus ranka jį vos neprispaudė prie žemės.
Blykstelėjo durklas. Bet tai buvo Pamedžio durklas kurio smaigalys įsirėmė į trečiojo vedlio kaklą. Jam lėtai palingavus galvą, šis lėtai atitraukė rankas nuo savojo prie diržo prikabinto peilio rankenos ir tik kaip išgąsdintas triušis pradėjo šaudyti akimis į visą mūsų sudirgusią ir piktą kompaniją.
- Tu! Tu kur mus užvedei, niekše?! – dar kartą papurčiau vedlių vadą. – Kur? A? Bled! Susanine, bled, kurva?! A?!
- Aš...aš... aš... – nerišliai suvapėjo vedlių vadas...
Užbėgant už akių, reikia pasakyti, kad po šio papurtymo, šis žmogutis, naktį ar tai paryčiais kažkur paspruko. Su visais kitais savais „chebrantais“. Tiesiog išgaravo. Ir nė šuo nesulojo. Tiksliau, net sargyba nepastebėjo, o Genio pėdsekiai jokių galų nerado.
Čia kalnai, brolyčiai! Kal-nai! Ir ne šiaip kalnai, o Priešalpės. Tiksliau – kokia tai viena iš perėjų per jos aštrias keteras. Pasak vietinių ir tų pačių vedlių, dar kelios tokios keteros ir po daugių-daugiausiai keturių dienų mes jau lapatuotume žemyn, atsidurtume anapus. Ne Anapus, o anapus Alpių. Inno upė jau siaurėjo, praėjimas šalia jos vagos baiginėjosi, gyvenvietės išretėjo.
Reikia pasakyti, kad didelis šūdo gabalas tas bohų (Bohemijos) žemes ir Albės upę supantis kalnų žiedas. Tfu, ir patrynei dviem pirštais, lyginant su Alpėmis, su jos svieguotom ir aštriom viršūnėm! Persiritus per tą sudūlėjusių kalnų grandinę, ir pasiekus Upę arba Dieviškąją Tėkmę, upę, kurią čionykščiai keltai (jeigu graikiškai, o jeigu lotyniškai – galai) vadina Danu arba Danau, Danube, keliaujant palei jos meilužį Iną (beje, vietinių keltų kalboje „Innas“ – taip pat vanduo, srauni upė, bet jau be dieviško prado), prasidėjo Priešalpės ir jas perėję pradėjom keliauti per tas sušiktas Alpes...
...tik pradėjom kilti per vieną iš aštresnių masyvų, kalnagūbrių, per kurį negalėjom brautis palei nežmoniškai susiaurėjusią sraunaus Ino pakrantę (kita pusė buvo platesnė, bet persikelti su arkliais nebuvo galimybių), už kurio jau turėtume vėl išeiti į tą patį per uolas kilpą padariusį Iną, kai štai – vienoje iš perėjų, vakar, pavakariais, mus pasičiupo vėtros ir lietus. Nenusakomas škvalas. Užslinko beribė tamsa, pliekė šaltas stambus lietus. Vėjas, su tuo lietumi, gūsiais pliekė kaip botagais, arkliai trypė ir vos neišsilakstė. Visi peršlapom iki paskutinio siūlo galo ir matyt jau daugelis manėsi stuksenantys į Anapusio vartus.
Vyrai glaudėsi kas kur sugebėjo, bet žmonės – kaip žmonės – svarbiausia buvo arkliai – kad tik jie neišsilakstytų. Tada mums šakės! Didelės tokios ir riebios šakutės per visas šiknas!!!
Tagi-taigis... žmonės su vos neišprotėjusiais gyvuliais slėpėsi kas kaip galėjo, glaudėsi visuose įmanomuose ir neįmanomuose plyšiuose, už didesnių išsikišimų ar riedulių, bet kokiai tai Apuoko dešimtinei rodos pasisekė labiausiai: – atrado kokį tai urvą. Na, ne tai, kad urvą, o skliautą uoloje, akmeninėje sienoje, kur ir prisiglaudė...
Bet tik iš pirmo žvilgsnio pasisekė! Škvalas ir lietus padarė savo kokį tai niekingą darbą, kažką tai ten paplovė ir akmeninė nuošliauža – griūtis, kartu su ant jos augusiais kokias tai paliegusiais medžiais, visą tą uolinį skliautą užgriuvo... Ir dar taip užgriuvo taip, kad priekyje buvę Giriaus vyrai ir dalis Surkaus raitelių žvalgų liko anapus tos gamtinės barikados, o mes šiapus...
Tiesa ne aukšta ji – Genio žvalgas, matosi, kad jau baigia per ją persiropšti ir nuo jos jau kažką rėkauja anapus esantiems vyrams.
- Vade, rigi, ramiau, - pajutau uždėtą ant peties ranką.
Pasukau galvą – tai buvo Apuokas.
Bet ne jo ranka mane apramino, o išsišiepusio ir dantis skalijančio Skalomikso fizionomija.
Kas tas Skalomiksas? A, pusdurnis toks su pusdaurniais savo galais iš bohams ir bojams giminingos sekuanų genties, Arekso giminės. Vadovavo gal penkių dešimčių vyrų (karių) kompanijai. Prisidėjo prie mūsų, kadangi išgirdę Brenuso šaukimą taip pat išėjo ieškoti laimės kovojant prieš „niekšišką“ Romą... Bet per vėlai, kaip netolima ateitis parodė.
Žodžiu, grįžtelsiu kiek atgalios...
2.
Jeigu tiesą pasakyti, tai mes pavėlavom. Mums atėjus į Albės slėnį, vado, mano „kraujo brolio“, jau neberadome. Jis buvo išėjęs, o slėniai tarsi ištuštėję, apniukę ir liūdni. Vos gyvybe alsuojantys. Ištuštėję iki pat kalnų masyvo, už kurio tekėjo Danubė - graikų pirklių raktas į vidurio ir Priešalpio Europą, tai yra - į barbarų šalis.
Na taip, tiek helenams, tiek lotynams ir etruskams, mes visi, esantys už Alpių, buvome tik barbarai. Ir niekam iš tiesų nerūpėjo kokios tai tautos, gentys, giminės. Tiesiog visi barbarai ir tiek. Transalpinų galai\keltai – brabarai. Paslaptinga piktais barbarais ir kokiais tai monstrais knibždanti šalis.
Gal reiktų pridurti, kad šiaurės Italijos gyventojus, nuo Po upės iki Alpių, jie jau vadino Transpadanos (anapusinių Kisalpinų) barbarais keltais\galais. Na taip, tai jau nebuvo etruskų genčių žemės – čia jau buvo pats tikriausias tautų katilas. Etruskų sąskaita galai ten jau buvo gerokai plačiai apsigyvenę...
Kitaip tariant – vyrai išjojo į karą. Mūsų nesulaukė, susirinko žaislus, ir išjojo. Paliko mums žinutes, kvietimą paskubėti prisijungti, kurias perdavė tas jųjų druidas – šlykštus, sunkiai sukalbamas senis, ir išjojo. Tiesą pasakius, jei būtume norėję, tiksliau, jei nebūčiau „kraujo“ ryšiuose su Geomeksu – tai su savo vyrais kalaviju ir ugnimi galėčiau skersai ir išilgai keliauti po visą Bohemiją. Ir nieko man už tai nebūtų: namuose buvo likusi tik artojų „kasta“, karius vaidinantys pienburniai jaunuoliai, moterys, vaikai ir seniai...
Nejučiomis pats savęs klausiau: – tai kiek gi jų išėjo? Pernai atvykęs Maniksas kalbėjo tik apie reidą į kur tai link Transpadanos, o čia staiga sukilo ir vos neišsikraustė visi vidutinio amžiaus vyrai-kariai!
Taigi, tas pats ūsuotas senis chakinstas-druidas-žynys-išminčius (priminsiu, kad bohai ir šiaip bojai žodžio ar sąvokos „druidas“ neturėjo – jie savo išminčius žynius vadino „chakintsto“), pusiau medituodamas savo ąžuolynėlyje mus „apšvietė“...
...ir apšvietė taip, kad man žiaunos atvipo.
Žodžiu, anapus Alpių, jau už Po upės į pietus, yra toks Klusino ar tai Klevsino miestas. Tenykščių žmogelių vadai, matyt jau tenykščiai aristokratai ar tai koks įtakingas elitas, susivaidijo (lygtais kažkas kažkieno ar tai to kažko sūnus, to ano žmoną suviliojo) ir vienas iš jų, koks tai Arunsas (neįsitikinęs vardo tikrumu) į pagalbą pasikvietė senonus. Barbarus galus. Siuntė jiems dovanų, vyno, razinų ir figų ar tai dar ten kažkokių viliotinių gardybių. Na, senonai labai sau ir nesispardė: – surinko gerą gaują, gal net kiek didesnį kiekį vyrų nei mūsų čia dabar, ir išsiuntė padėti tam Arunsui, o tuo pačiu ir laisvų, ir derlingų žemių pasidairyti, pasiieškoti. Jiems vadovavo koks tai rigis (vyriausias vadas) Arnaksas.
Na, ir, žodžiu, klusiniečiai, išvydę barbarų gaują, kuri greit juos duoklėm apdėjo (na ir aš tą patį bučiau padaręs, o tai kaip vyrus išmaitinti?) į kelnes pridėjo, Arunsą akmenimis užmėtė ir paprašė savo sąjungininkų pagalbos... Romos pagalbos.
Rado ko prašyti! Gindamiesi nuo vieno agresoriaus, pasiprašė pagalbos kito. Na šie ir atvyko. Derybos įvyko. Ugnimi apsispjaudė, dangun pabezdėjo ir pimpalais pasimojavo. Žodž – senonai sutiko priimti taiką, bet mainais, naiviai blakstienomis mojuodami, tarsi kokie nekalti kūdikėliai pareikalavo laisvų ir Klusino žmonių neapdirbamų žemių!
Ir įdomiausia, kad kai tas žilaūsis druidas visa tai pasakojo, visa tai pateikė taip... Kaip čia pasakius? Naiviai natūraliai, ar ką? O esmė tame, kad pagal šių galų papročius, kokios tai rimtos žemės nuosavybės nėra: – jei jau tu jos neapdirbi, tai ji niekeno. Va taip – nesvarbu kokia tai kažkokia teritorija, bet jei ji dirvonuoja, tai kodėl gi jos neužleisti tam, kas netingi joje kurtis? Nieks į grabą tos žemės gi nenusineš!.. Na čia panašiai, kaip teko kadaise pabuvoti tikėjimo žodžio sueigoje – laksto mažutės tikinčiųjų atžalos po Sporto rūmų fojė, kur kokia tai mugė tuo metu vyksta, prašo pardavėjų duoti jiems saldainių, o kai šie paklausia ar jie pinigėlių turi – net nesupranta kas tas yra (a.p.: primenu, jog herojus, vis tik iš XX a. devyniasdešimtųjų)...
Trumpiau tariant Klusino, kaip ir tie pardavėjai iš Sporto rūmų tokio „bajerio“ nesuprato ir kibo Arnaksui į atlapus. Štai čia viskas ir prasidėjo! Kokia tai ten kova įvyko ar neįvyko, bet dar vienas grubus nesusipratimas tikrai nutiko: Romos pasiuntiniai, kaip sąjungininkai stojo į Klusino pusę ir netgi nužudė tą jų vadą Arnaksą...
Man, kaip žmogui iš būsimo laikmečio, viskas kaip ir normaliai, bet ne kaip žmogui, kuris jau čia pragyveno nemenkai metelių ir jau spėjo priprasti prie realijų, išgyventi – viskas paprasta: galų, šiuo atveju senonų, supratimu, jei jau tu esi pasiuntinys, derybininkas, tai ir būk pasiuntiniu, derybininku – laikyk autoritetą ir nesikišk, ir tave gerbs ir tavęs nelies. Šiapus Alpių – tai šventa – derybininkas pagal daugelio ir net mūsų papročius – neliečiamas - o tai dievai skaudžiai nubaus. Jeigu jis pats pirmas ginklo nepakels, žinoma...
Ir štai – romėnai, negana to, kad ginklais pasišvaistė, tai dar ir vadą užmušė!
Na, žuvusio vado vieton stojo koks tai vadas Brenusas (ilgai laužiau galvą, kur galėjau jo vardą girdėti, bet tuo metu, taip ir neprisiminiau)... Klusino kaip etruskų miesto-miesteliūkščio – kaipo ir neliko. O pasiųsti pasiuntiniai į Romą, kurie turėjo pareikalauti prasižengelių derybininkų galvų – parnešė žinią, kad juos išmetė lauk, o tuos pasiuntinius netgi kokiais tai vadais padarė...
Žodžiu – dar vienas spjūvis į senonų pusę, į Brenuso autoritetą ir šiaip – į visus galus/keltus! Ir Brenusas pradėjo šaukti kryžiaus žygį. Na, iki kryžiaus žygio čia dar niekas neprisigalvojo, bet esmė ta pati: kryžiaus žygis, ar gal net džihadas, ar panašiai. Štai, artimiausi šiapusiniai ir anapusiniai galai: senonai, bojai ir insubrai, ir sujudėjo, patraukė į pietus...
Blemba, netgi kažkuria ranka, net rankomis patryniau! Super-puper proga po Apeninus pasišvaistyti! Šilta jūra, apelsinai, mandarinai, palmės ir šilta degtinė! Tiesa, apelsinų ir mandarinų čia dar niekas nepažįsta, nėra jų (kaip ir palmių) – tik kokios tai figos, datulės ir razinos ar tai ten dar kažkas panašaus, o apie degtinę net nesvajoja – vietoje jos vynas. Na, bet, bled - palaukit – išeisiu į pensiją ir tikrai kokį krūminukės aparatą suvargalinsiu, o tai... o tai midus man nelenda, alus-elis ne visada geras pavyksta, o gero vyno... Gero vyno, mano supratimu, tai irgi čia dar neturi – geras - retenybė. Kartais nuo acto atskirti sudėtinga. Tad jį ir skiedžia vandeniu, žolelėmis, medumi, razinomis ir dar ten kažkuo gardina...
Mintys smagios...
Bet rankas tryniau ir šiepiausi be reikalo: – kelias pasirodė gerokai bjauresnis, nei įsivaizdavau. Ar – įsivaizdavime. Niekas patirties tokiuose žygiuose neturėjo. Ir reikalas tame, kad ne pats kelias vargino, kiek pati kelionė „išdegintomis žemėmis“. Ta prasme, niekas jos nedegino, bet nualino. Visos tos į „džihadą“ išėjusios karių gaujos nualino visą traktą: maistas tapo problema. Žvėrys išbaidyti, žolynai ištrypti, pakrantės apdergtos, o aruodai išsemti. Gyvuliams, kaip gyvuliams, bet žmonėms jau prastai: - arba maisto nebuvo, arba gyventojai išsislapstydavo vos užuodę įtartinus keliautojus, arba užplėšdavo tokias kainas, kad paprasčiau buvo juos pačius į katilą įkišt ir su kokiom morkom išsivirt...
...pradėjom jausti maisto stygių, nepriteklių...
Negana to, prasidėjo vargai ir su mūsų taip mylimais arkliais. Ne visi vyrai tinkamai juos prižiūrėdavo: kanopų apsaugos-apavas greit susidėvėdavo, kanopos ant kieto, akmenuoto kelio dildavo ir keletas arklių sušlubavo. Laimei, mūsų Būrius apie gyvulių gydymą ir priežiūrą labiau išmanė, nei apie žmonių...
Ir štai čia, dar ta audra ir griūtis. Gal ne tiek griūtis, kiek perėjimą perkirtusi nuošliauža... Ir kokioje tai skylėje, kokiame tai akmeniniame maiše uždaryti mūsų žmonės, pasak liudininkų net su trim arkliais...
3.
...žodžiu, Skalomikso iššiepti ir kokiais tai taukais, kad geriau gulėtų. iššiepti ir dailia virvute dabitiškai persukti ūsai mane kiek atvėsino. Smaginasi, mat, tipelis.
Atgniaužiau kumščius, atleidau atlapus ir susigūžęs vedlys pajutęs žemę po kojom pradėjo lapatoti:
- Aaa... kito kelio ir nėra. Čia geras kelias. Paklauskit ko norit... – bet pamatęs mano niūrią fizionomiją ir ant mačetės uždedamą ranką dar suvapėjo: - yra ir kitas kelias, bet jis vienišiams, - mostelėjo kažkur neapibrėžtai link tolimų uolų, - su arkliais nepraeisit...
- O su asilais? – niūriai puse lūpų ironiškai šyptelėjau. Bet nelaimėlis sarkazmo nesuprato:
- Asilais? Jei romaus būdo... ėėė. Bet geriau su asilėnais...
- Tfu, bled...- sausai nusispjoviau ir piktai numojęs ranka pasisukau į savo vyrus: - Na, ką, blyn?..
Bet nutilau, nes nuo nuošliaužos viršaus, tarsi būtu voru gimęs, o ne žmogum, nusileido Genio žvalgas. Beje, toks pat mitrus ir lankstus.
- Na? – klausiamai kinktelėjau galva. – Ką jėgeris pasakys?
Kažkaip prilipo tas mano netyčiom išsprūdęs žodis prie Genio vyrų. Gal kokį tai sąskambį su kažkuo tokiu turėjo, gal dar kaip, nežinau, bet prilipo. Tik tardavo jį savotiškai – „jogiris“. Aha, ne-ne, ne „jobaris“, o „jogiris“. Beje, jei kam juokinga, tai bojai „jeberiu“ vadino šerną patiną – kuilį. Cha! O „jogaris“, tai – „jo“ - „juodasis“ sutrumpinimas, kuris atitinka ir paslaptingojo ar mįslingojo, su tam tikrais niuansais sąvoką. Pavyzdžiui: „juodas medžiotojas“ – medžiotojas, kuris miške nematomas ir dėl to sugeba parsinešti gausų grobį, o štai „giris“ beveik tas pats kaip „kiris“ ar „karis“ – žodžiu – „karys“. Tai galimai tas „jogiris“ reiškė vienišių puikų karį, ale kokį tai vietinio pilstymo nindzią arba asasiną, ar specūchą...
Bet Genio vyras į mane net nedirstelėjo: iš pradžių nudelbė akis į savo vadą Girių ir tik po to atsakė man:
- Su jais viskas tvarkoje. Vadas Girius liepė nuvesti arklius – ten jau tarpeklio pabaiga netoli ir imasi ardyti užtvarą.
- Gerai. O kaip tie? – mostelėjau ranka link užgriautos uolos.
- Ten yra nedidelis plyšys. Sako tik vieną prispaudė, ko gero galą gavo, o kiti sveiki. Jei ten prakrapštyti, tai gal virvę nuleidę ištrauktume.
- Bet ne arklius.
- Bet ne arklius, - linktelėjo tas Genio jogiris.
- Taip, vyrai, - kilstelėjau ranką nuramindamas šurmulį. Nors čia, suspausti tarp dviejų uolėtų sienų visi vienon vieton susirinkti negalėjo. Visi, vienas per kitą, ir žmonės ir arkliai, kaip kokia bendra banda susimaišę ir nutįsę išilgai viso tarpeklio. Kai kas netgi norėdamas sužinoti kas vyksta prasibrovė pirmyn ir čia jau buvo koks tais pats tikriausias kamštis. – Darbo imamės. Vakaras nelaukia. Kas nors tegu pašaukia Vaivį!.. Apuokas, duok kam nors iš saviškių, kad arklius nuvestų atgalios, pamenat, kur praėjom tarpeklio išplatėjimą, tas kur link skardžio veda? Aha, ten tegu visi atsitraukia, čia ir taip ankšta. Sargybą ten tegu išstato, bernus saugot arklių palieka, o kiti kimbam į darbą, reik perėją atidengt ir tuos mulkius išvaduot...
- Aha, perėją atidengt paprasčiau, - palingavo galva Genys. – Tiek čia ir tereikia – perlipsim, o štai anuos...
- Tai va, Genį, - kinktelėjau, - tai ir siųsk porelę savų jogirių, tegu ten tą skylę prakrapšto, gal virvėm juos pavyks iškelti, blem, arklių gaila. Na, pažiūrėsim, gal pavyks išvaduot... Na, judam, vyrai, judam, savus reik vaduot, - ragindamas garsiai ir stipriai kelis kart suplojau delnais. – Judam! Ar kam ausų išrašyt?! Tvarkingai, bled, tegu paskutinieji pirma atsitraukia!..
Na ir užvirė skruzdėlynas... Na, kitaip nepavadinsi – tikras skruzdėlynas! Vyrams aptinka aiškios ir trumpos komandos. Daugumas visada puikia jaučiasi, kai žino ką daryti, kai mano kad vadai žino ką daro... O pabambėjimai, tai tik šiaip - širma.
Spūstis atslėgo, paskutinieji atsitraukė atlaisvindami kelią atgal. Paskui juos jau pradėjo išvedinėti ir arklius: perėja, kad įsivaizduotumėte, tai pločio kaip laisvai, beveik neprisiglaudę judantys trys raiteliai, na, kai kur - ir visi penki...
Porelė Giriaus vyrų jau užsikabarojo ant pylimo viršaus ir vos neužgaudami žemiau stovinčių nusviedė kokį tai medeliūkštį...
Dar keli vyrai sukibo ir pradėjo versti, ridenti akmenis atgal, žemes krapštyti (tam net panaudojo nulaužtas šakas)...
Darbas užvirė...
Puikumėlis. Erdvė atsilaisvino. O ką man veikti? Gal pavyzdį parodyti? Gal reiktų...
Jau nusimečiau skrandą – odinį berankovį švarką, kai išgirdau atsikrenkšiant:
- Khmm. khmm...
- A, čia tu, Skalomiksai, - pasisukau į kaip stabas stovintį ryžaūsį galą.
Rigu jo nevadinau, nes, pagal statusą, aš kaipo ir aukštesnis, o ir nelabai jis man patiko. Štai ir dabar: – stovi rankas sunėręs, vieną koją su savo languotom kelnėm apmautą pirmyn išmetęs ir kumpą burliokišką nosį riečia.
- Tavo vyrų pagalba irgi nepamaišys, - pridūriau.
O šis tik gūžtelėjo pečiais ir atšovė:
- Čia net taviškiai netelpa, - bakstelėjo pirštu link nuošliaužos, kur pasirėkaudami plušėjo vyrai, bandė griauti nuošliaužą.
- Pavargusius reikės pakeisti.
- Tai tik va, šitą kampą reikia pravalyti, ir žmonės, ir arkliai po vieną praeis, - Skalomiksas pirštu parodė į žemiausią nuošliaužos pusę, kuri rėmėsi prie kairės sienos ir iš ties buvo gal tik pusantro žmogaus ūgio.
- Ten užvirtę mūsų vyrai ir arkliai. Jie gyvi.
Skalomiksas vėl nusiviepė:
- Tai tegu lieka kas nors ir juos atkasa. Po to jie pasivys.
Gal teoriškai ir gražiai skamba. Gal koks generolas visos kariuomenės dėl tokių reikalų ir nestabdytų. Bet aš ne koks tai milžiniškos kariuomenės generolas, o tik ne taip jau senai ir dar rimtoje kovoje neužgrūdintos kariaunos vadas. Na ir skubėti nėra taip jau kur. Priešas už vartų nelaukia. Na ir klausyti kokio tai dryžuotakojo klouno patarimų visai nesinorėjo.
- Tai tegu tavo vyrai imasi darbo – atsikasa ir keliaukit kur norit, o mes nepajudėsim, kol neišlaisvinsim savo vyrų. Visi, arba nė vienas.
- Khammm... – prunkštelėjo.
- Gerai pasakyta, vade, - šalimais išdygo Vaivis. – Ieškojai?
Kaip gerai jis čia išdygo! Šaunu. Nesinori man čia tuo baiboku stypsoti, apie nieką ginčytis, o tai visi užsiėmę, laksto, dirba, va net Genys ant nuogriuvų užsikabarojo...
Ir Sėrius čia lenda?!
- Pala, - numojau Vaiviui. – Sėriau! Auuu!!! Kur lendi?! – sumojau rankom. – dink iš čia ir vesk šalin savo lankininkus! Blet, į akmenis nagus nubrūžinsit, kas man iš lankų šaudys?!
Aha – geram lankininkui pirštai ir rankos kaip mano laike pianistui. Blem – jie vertingiausias mūsų turtas!
- O ką ,vade?! Juk ten, šitai... – Sėrius suskeryčiojo rankomis vaizduodamas kažką tokio.
- Eikit į stovyklą, tvarką ten darykit, ten ir žmonių reikia. Užleiskit kitus. Jie patys jums po to padėkos, kad savo špygas išsaugojot!..
Kaip ten bebūtų, chaosas rimo, vyrai įsitraukė į darbus. Ir po pietų siauru, ne itin patogiu, gauburiuotu plyšiu susijungėm su Giriaus vyrais...
Beje, vyrams džiugai sušukus, sušurmuliavus, jis pats pirmas, visas išsiterliojęs, kaip koks kipšas iš pragaro ar kiaulė iš pelkės, ir pralindo.
- Va, blem, - trinktelėjom vienas kitam per pečius. Išsišiepėm kaip senai ir net labai senai nesimatę bičai, apsikeitėm keliom frazėm...
- Sauliau, - džiugaus susitikimo euforijai nurimus, ištarė Girius, - ten už mūsų, - nykščiu bakstelėjo sau už nugaros, už valomos griūties, - šita akmeninė loma išeina, staiga nusileidžia į žemumą, nedidelį slėnį. Ten Surkus jau stovyklą įkūrė, arkliams ganytis žolės yra. Sako ji jau ataugo nuo to laiko, kai kažkas paskutiniai pro čia ėjo...
- Visus tenai pervesti? O ką? Mintis, linktelėjau, o tai mūsiškė tas pats akmeninis maišas, praplatėjimas, na, pameni, kurią praėjom.
Girius sulinkčiojo ir čia pat kinktelėjo galva į prieinantį Skalomiksą.
Blem, net susipurčiau: už Skalomikso, išsirikiavę vorele judėjo jo vyrai su savo manta.
Grėsmingai niūrūs. Tik, kad ginklai kovai neparuošti – tai ir guodė. O tai mūsų čia tik saujelė, kiti, kad netrukdytų – kiek toliau. Tiesa, už nuošliaužos dar nemažai maniškių, bet jei kas – nieko gero. O iš tų tokių „skalomiksų“ sveiko proto nelauk.
Dirbantys vyrai irgi kažkaip nuščiuvo. Nerimastingai sustingo. Beginkliai praktiškai – tik kai kurie kokį akmenį ar lazdą rankose laiko.
Širdį suspaudė.
Nors va, matau, jog lygtais mano vyrai iš užnugario pradėjo traukti arčiau. Lygtais jie ten. Gerai būtų, kad Sėrius su savo lankininkais – o tai kovoje vyras prieš vyrą tokioje ankštynėje – daug bėdų pridarytų.
Nespėjo visos tos mintys galvoje praūžti, kaip Skalomiksas sustingo priešais mane. Aha, ir net bronzinį šalmą, panašų į skersai perpjauto kiaušinio lukštą užsimaukšlinęs. Kalavijas užkištas, durklas už diržo, o apvalus metalinis, iki blizgesio nušveistas antkrūtinis atrodė, jog veidrodį atstoti gali.
- Mes išeinam, - išdidžiai mostelėjo link prakasos.
- Eikit, - linktelėjau. Nežinau, ko jis tikėjosi, bet veidu šešėlis nubėgo - rodos lengviau atsipūtė. – Bet artimiausias slėnis jau mūsų užimtas. Pasiieškokit sau kitos vietos. Iki vakaro laiko daug, - iš viršaus į apačią nužvelgęs šį tipelį, linktelėjau ir sunėręs rankas pasisukau šonu, tarsi praleisdamas.
Skalomiksas linktelėjo ir mostelėjęs saviems, pats pirmas pradėjo kabarotis per prakasą.
Jie ėjo kaip kokie pasipūtę povai, bet daugelis stengėsi nesusidurti žvilgsnis į žvilgsnį su maniškiais, o vyrai juos lydėjo lygiai tokiais pat niūriais žvilgsniais. Darbai net sustojo. Iš anapus irgi šurmulio jau nebesigirdėjo.
Jie slinko kaip gyvatė, o paskui juos iš ties pasirodė Sėriaus lankininkai su nuleistais lankais susimaišę su ginkluotais Apuoko ir Vaivio vyrais. Beje, šios palydos priešakyje petys į petį ir žingsniavo Sėrius ir A, o paskui juos jau Alus...
Ir tyla...
Niūri tyla...
Tik išeinančiųjų manos žvangtelėjimai ir kojų minamų akmenukų girgždesys ir pabarškėjimai...
Paskutiniam praėjus, Girius susiraukęs palingavo galva, kažką po nosim subambėjo, o Vaivis paklausė:
- Tai taip ir išleisim?
- Išleisim, linktelėjau. Ne belaisviai lyg. Šūdžiai dar tie, bet tegu eina. Blogo irgi nieko nepadarė.
- Naaa... Gero irgi, – suraukę vieną pusę veido priėjęs Apuokas, - galvokim, kad eibių neprikrės
- Mhm, - taisydamasis per petį permestą strėlinę, jam pritariamai linktelėjo Sėrius. – Manau, kad mes su jais dar susidursim...
- Genį! – šūktelėjau nekreipdamas dėmesio į Sėriaus komentarą. - Lipk čionai! Reikalas yra! – mostelėjau Geniui, kuris užsikabarojęs vadovavo virvės nuleidimui į prakastą plyšį, pro kurį jau po vieną galėjo būti traukiami nelaimėliai, ir praėjus tiems „skalomiksiečiams“ vėl pasisuko link saviškių kažką aiškindamas ir rankom mosikuodamas.
- A?! – atsigręžė.
– Siųsk paskui juos porelę jogirių. Tegu porą dienų paseka, o tuo pačiu ir kelią išžvalgys. Surkui tegu perduoda, kad akivaizdžiai nepersekiotų...
O Sėrius, reikia pasakyti, kaip į vandenį žiūrėjo. Ne tiek jau daug laiko prabėgo, kai vėl su Skalomiksu susitikom...
Ir ne tik su Skalomiksu... ir dar su kai kuo... ir su Sprigtu, beje...
Tiesa, nebuvau sakęs, jog Sprigtą su porele mūsiškių buvau išsiuntęs priekin? Kad savo buvusius kovos takus prabėgtų ir Geomeksą pasivytų? (a.k.: žr. „G.K.“ 2 dalies epilogą) Tikrų žinių parneštų, o tai kokio tai ten druido sapalionės, sapalionėmis ir lieka. Išsiunčiau dar kitą dieną, po to žilaūsio ilgaskvernio postringavimų šventame ąžuolyne. Tad tą mūsų nuo Geomekso pusantro mėnesio atskirtį, lengvai ir spėriai keliaudamas galėjo pasivyti per kokias dešimt dienų... Pailsėti ir dar kelionė atgal iki mūsų?..
"Per anksti", - būčiau pagalvojęs, jei tuomet prie tos nuošliaužos būčiau sužinojęs apie susitikimą. Gerokai per anksti... Ta prasme, kaip nori taip skaičiuok, o jis dar turėjo tupėti anapus Alpių. Na, geriausiu atveju, tik pasukęs atgalios...
4.
Susidūrimas
Tęsinys planuojamas 2025-03-07
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą