Gob-Ajus
„- Tai galim įžadus duot, gi į vieną žygį traukiam, ar mes belaisviai, tada kodėl nesurišti, kodėl ginklų neatimat?- išvertė vertėjas Gob-Ajaus žodžius, kuriam pritariamai sulinkčiojo jo palydovai...“
Tarpežerio stovyklą, vis tik, buvo nutarta palikti anksti ryte. Ankstų rytą, dar tuo metu, kai naktinė gamta jau nutyla, o rytinė dar tik vangiai kelia savo sparnus. Kai sargybą apima vangus snaudulys, kai paryčiai dar turi jėgų užliūliuoti net pačius budriausius. Nuostabus laikas kelionės pradžiai – iki prašvis, žvalgai jau bus pasiekę nežinomus tolius, kuriuos jiems ir teks išžvalgyti.
O atidėti žvalgybą iki paryčių teko nori-ar nenori: rimtam žygiui, rimtai pasiruošti reikėjo. Nors ką ten ruoštis? Lengvomis, gi! Bet tik iš pirmo žvilgsnio: per pirmą poilsio dieną visi ilsėjosi, kas kaip sugebėjo, tad, tokie dalykai, kaip arklio kanopų apsaugos – niekam nerūpėjo. O nežinia, kokias žemes teks prijoti, tad reikėjo turėti ir karnos, šiaudų ar net žievės nupintas apsaugas arklių kanopoms. Tad visas podienis vien vos ne tam ir buvo sugaištas.
(a.p.: nuo pasakojamojo laikotarpio, iki minkšto, mažai anglies turinčių pasagų, tokias kaip mes suprantame dabar, atsiradimo dar turėjo prabėgti keli šimtmečiai, o kai kur net tūkstantmetis. Ta prasme, tais laikais, visiems raiteliams arklių kanopų apsauga buvo tikras galvos skausmas, ypač nelygiose vietovėse, kur pasitaiko akmeningi nelygumai, miškuose, kur daug į žemės paviršių iškilusių šaknų (kaip pavyzdžiui) ar akmeninguose ir kalnų vietovėse. Reikalas tame, kad esant kietiems paviršiams arklių kanopos greitai nusidėvi, tada pradeda šlubuoti ar netgi iš vis atsisako kur nors eiti ar žengti ant skaudančios kojos. Taip pat, neapsaugota kanopa jautri netyčiniams sutrenkimams. Tad, norėdami apsaugoti kanopas, nuo seniausių laikų buvo pinamos arklio kojų-kanopų apsaugos. Dėdavo tarsi kojines, kurias viršuje surišdavo – tokios savotiškos kanopinės vyžos (šiais laikais gaminami ir kanopiniai batai). Tam buvo naudojamos visos prieinamos medžiagos, kaip paprasčiausi šiaudai, žievė, karna, oda. Darbiniams, prie ūkio naudojamiems arkliams, arba vietovėse, kurių pagrindas pakankamai „minkštas“, užtekdavo kanopas papildomai ištepdavo smala. O kai kur, dėl grunto specifikos, ir to nereikėdavo. Kai kuriose vietovėse, net jau atsiradus metalinėms pasagoms, tokia arklių kanopų apsauga išliko net iki XVII a. ir dar vėliau. Pavyzdžiui, pelkėtose vietovėse, durpynuose net iki XX a. – specifinės medinės, plačios „pasagos“- „lėkštutės“, kad arklys mažiau grimztų pelkėtoje vietoje (yra net nuotraukų ir Šilutės durpyno). Šiuo metu žinoma, kad senovės Romoje, vėlesniuose amžiuose buvo naudojami taip vadinami „hipposandle“. Jie kaip ir sandalai, metalinė plokštelė dengdavo visą kanopos apačią su priekiniais laikikliais ir galiniais paaukštintais laikikliais, per kuriuos verdavosi virvutės (kaip batų ar tų pačių sandalų) – tam tikra dabartinių kanopinių batų variacija, o dabartinių pasagų prototipai pasirodė ne anksčiau III a. Beje 1897 m., viename iš etruskų kapų buvo rastos keturios bronzinės pasagos su vinimis – datavimas – apie 400 m. pr. Kr. Beje, apie X a. Europoje taip pat buvo naudojamos bronzinės pasagos, o minkštos geležies pasagos masiškai paplito kryžiaus žygių metu. Žodžiu, tiksliai pasakyti, kada atsirado pasagos – labai keblu vien dėl jų trumpaamžiškumo ir paplitimą galima fiksuoti nuo XIII a. kai jos pradedamos minėti rašytiniuose šaltiniuose, įtrauktos į mokestinę sistemą, pradėta vaizduoti herbuose (tapo heraldiniu simboliu) ir jau net buvo pradėta prekiauti jų ruošiniais (kiekvienam arkliui jos individualios). Beje, tas pats buvo visoje Eurazijoje. Pavyzdžiui Kinijoje apie metalines pasagas pradėta užsiminti tik X., o iki tol manoma, kad buvo naudojami kanopiniai odiniai batai)
Tad, trys poros, beveik nekeldamos šurmulio ir netrikdydamos paskutinio daugelio snaudulio, nuo laikinosios ganyklos beveik be jokių atsisveikinimų paliko stovyklą ir dingo prieblandoje, virš pievų kylančioje migloje. Juos palydėjo gal tik apsimiegoję berniūkščiai, vadas Vaivis su dešimtininku, porelė liekančių stovykloje vystuliečių ir paskutinis šios nakties apuoko ūbtelėjimas...
Vyriausiasis vystuliečių brolis, su jam burtų keliu tekusiu porininku nujudėjo tiesiai į pietus, Jauniausias – pietryčius, o vidurinysis – kurį laiką judėdamas kartu su vyriausiuoju, iki ežero kilpos padarydamas lankstą – su savo porininku nukeliavo į pietvakarius.
Tiesa, vystulais juos vadino tik atsibastę venedai – o patys save jie – tracinais. Neretai pridurdami esamo vado pirmą vardą, tad dabar, pagal paprotį, jie turėtų save vadinti „Dau-Tracinais“. Bet argi su laukiniais venedais pasiginčysi? Tokie patys kietakakčiai kaip ir tie medžių kamienai jų miškuose – kaip patys susigalvojo, kaip patiems lengviau – taip ir šaukia...
Neteisus buvo Gob-Ajaus tėvas, nusprendęs pasigviežti turtus, kuriuos šie gabeno per lankų kraštus... Neteisus. Bet tai tapo aišku tik dabar. Kai venedai atpildo sugrįžo...
Tursenant prieblandoje, kylančiame pievų rūke, ką gi daugiau veikti, jei neatsiduoti svajoms ar praeities prisiminimams?
Tik tą praeitį visi prisimena skirtingai. Net Dau-Tracinų septintuke nebuvo bendro sutarimo. Ką ten septintuke? Net tarp brolių! Apie tuos keturis su jais išėjusius pašlemėkus – net neverta mąstyti – visas tas ketvirtukas – iš skurdžių šeimų, kurios net balso gentyje neturėjo. Nevykėlių šeimos, kurios kadaise pateko dar į Gob-Ajaus senelio nemalonę, tad dabar bendruomenė jiems išskirdavo tik dalinamos žemės pakraščius, jie turėjo vos po vieną karvę (ir tai, berods, tik vieno iš jų) ir ožkas... paukščių dar kažkiek... Tai, tokiems kaip jie – savimi pasitikinčio ir geležine ranka gentį valdžiusio vado žūtis – nuoskaudų nekelia. O sudegintas trobas ir atstatyti galima, kai pažadėtas žygio grobis – proga pagaliau šeimoms atsitiesti. O gal ir giminėje iškilti? Tik kur jie keliauja – nežinodami kalbos – sunkiai supranta ir dar sunkiau suvokia. Svetimi jie čia. O oksavai su jais nenori bendrauti. Dantį griežia....
Na ir kiti giminaičiai, net pelnę Ajų šeimos palankumą, jau kuris laikas iki šių įvykių skersakiavo į Gob-Ajaus tėvo vadovavimą. Ypač po to, kai žynys, senis Karvas pareiškė, kad vos kailį iš grumtynių su tais venedais išnešę (tuomet jie atėjo į pagalbą tolimai giminės atšakai – taip tėvas tikėjosi pajungti prie savęs ir tuos atskalūnus) ir vėliau organizuotas, ir dėl kilusios audros nepavykęs žygis – buvo dievų ženklas, jog dievai sukasi nuo Ajų šeimos, o tuo pačiu nuo giminės... Ir tarsi patvirtindami jo žinią, jau du metus dievai nedavė derliaus: tai žemė užliejama, tai gyvuliai krenta, tai beprotiškai karštos vasaros viską išdžiovina... Žuvis tik gelbsti...
Na taip, kadaise Gob-Ajaus senelis turėjo svajonę: – apjungti giminingas gentis, šeimas, tapti vyriausiu vadu – bet per anksti mirė. Karštinė Vystulos viršupyje jį nusinešė. Gal jau tada buvo ženklas, kad netinkamu keliu gentis pasuko?
Tracinai prie senelio gyveno puikiai – pati patogiausia vieta sustoti kylant į Vystulos viršupį – prekijai per kelionėms upe tinkamą laiką nemažai pro juos keliaudavo. Pavasarį į vieną pusę, link rudens į kitą... Arba po metų – vėlyvą pavasarį. Net jų sustojimui gyvenvietė, kuri dabar nunyko, buvo pastatyta.
Geri buvo laikai – aukso amžiaus laikai. Bet štai – keliautojų srautas nutrūko: iš trijų svetimtaučių upės vilkstinių dvi iš vis nuo viršupio negrįžo, prapuolė, o trečioji – vos kelios valtys dar toli iki rudens esant paskubomis pralėkė. Išgyvenę kokius tai siaubus, išgąsdinti prekijų likučiai nieko per daug neaiškindami kuo greičiau paskubėjo palikti anksčiau buvusias svetingas žemes. Na štai, senelis ir iškeliavo į viršupį su stipria kariauna išsiaiškinti kas ten vyksta. Ir rado išdegintas žemes... Anksčiau buvusių gyvenviečių neliko – žmonės, kurie ten gyveno pradingo, iškeliavo arba pražuvo. Kaip vėliau paaiškėjo – žemupį irgi užblokavo kokios tai nedraugingos gentys, po tracinams nežinomo konflikto su vakariniais gotonais ir į viršupį jau nieko nepraleido... Pats Gob- Ajaus tėvas, su savo bendražygiais, nusileidęs į žemupį – vos gyvas sugrįžo. Štai ir dingo prekijai... Jau daug metų jų nesimatė. Tai ir buvo Ajų šeimos nuopuolio pradžia... Kadaise iš prekybos ir karo žygių iškilusi stipri šeima, kuri į aukštumas pakėlė ir visą tracinų gentį, pradėjo netekti įtakos.
Bet Gob-Ajaus tėvas – tęsė savo tėvo svajonę. Nepanoro grįžti į tą gyvenimą, kurį gyveno jų pro-proseneliai. O kaip gi galima tęsti pradėtą svajonę, kai vadas ūmus? Kai vadas pernelyg pasitiki savimi? Kai vadas nenori įsiklausyti net į žynio balsą, žynio, kuris gali kalbėti su dievais ir giminės dvasiomis? Būtent – valdyti giminę ir jų sąjungininkus kietu kumščiu... Net kadaise ištikimais buvę nandrai pradėjo murmėti, grasinosi išsikelti į kitas vietas, kur Ajai jų nepasieks...
Bet visa tai niekis, palygint su tuo, kad ir oksavai nusisuko. Kadaise tarp tracinų ir oksavų buvo tvirta ir daug žadanti draugystė, o dabar, ši stipri gentis, nusisuko. Ir kodėl? Dėl ganyklų ir žemių... Išpuolus pusbadžio negandoms, Gob-Ajaus tėvas nieko geriau nesugalvojo, kaip jėga ir paikomis gudrybėmis „pasiskolinti“ derliaus iš kaimynų, kaip atsiriekti jų žemės, pasiimti dalį ganyklų, net su gyvuliais. Jis jautėsi stiprus – vis dar elgėsi taip, kaip elgėsi jo tėvas, kai tracinai čia buvo pati didžiausia ir gausiausia giminė. Ji ir dabar buvo galingiausia šiose vietovėse, galėjo surinkti nemenką kariauną – patys vieni – net dešimt, o tai ir penkiolika dešimčių ginkluotų vyrų, bet... Bet po skilimo - ne tokia jau didelė, kad galėtų išlaikyti savo valdžią kaimynams susivienijus, arba, kaip ir nutiko: – oksavams susidėjus ir giminystės ryšiais susijungus su venedais, kurie čia atkeliavo su tris kart didesne kariauna. Ir užklupo netikėtai – nelauktai. Ir jų kariaunoje dar ir raiteliai, ir lankininkai. Ir kaunasi jie kitaip. Visiškai kitaip. Ne, tracinai niekada neturėjo stiprių lankininkų, o arkliai – tai tebuvo tik darbiniai gyvuliai – tracinai – upių žmonės...
Ir iš kokių peklų, ir tankumynų jie išdygo?! Tie venedai?
Panašu, kad tų miškinių aistų giminė atrado kitą kelią, ne upėmis, o laukais, ir patys pradėjo rengti žygius į pietus ir atgal.
Bet dabar, jau ir tracinai giminystės saitais su venedais susiriš... Ne savo noru, priverstinai, bet...
Septynias nuotakas atidavė... Tiesa, viena ne iš tracinų giminės. Našlė. Bet bevaikė našlė. Ir netgi visai daili – pats Gob-Ajus galgi net norėtų tokią sugulovę turėti. Jei kitaip aplinkybės susiklostytų. Bet net jei kitaip susiklostytų, kažin ar pavyktų: - godus senas šiknius Tok-Ajus! Mirus sūnui, jis marčios atgal į jos buvusią šeimą, giminę neišleido: – ji liko Tok-Ajų jo šeimoje. Ir žmonės kalba, jog ne kartą bandė ją į savo migį įsiversti (dar piktesni liežuviai malė, kad bandė dar sūnui gyvam esant, o šiam paprieštaravus, galgi dėl jos jį ir išvarė iš šio pasaulio). Bet tik, pasak tų pačių liežuvautojų - seniui Tok-Ajui jau bybukas nebestovėjo. Tik rankas į darbą leist ir tesugebėjo. Taip pagiežą, matydamas dailią moterį su jau nestovinčiu pimpu – ir liejo: kiekvienai progai pasitaikius – kuldavo jis ją kaip kokį pelų maišą... Štai, ji pati, pirma, ir pasišovė pas venedus į nuotakas eiti...
O kitos? O kas jų klausė? Vėlgi – jos ne iš pirmojo rato šeimų, bet po tokios aukos – kitame genties suėjime – tokiais gali patapti... ypač prie nuosaikaus vado Dau-Avano iš Avanų šeimos, kuri kiek menkesnė už Ajų, bet pakankamai didelė, kad galėtų priešprieša stoti, ir, neretai, bet kokie gentiniai sprendimai, vos tik per kelių šeimų persvarą likdavo Ajų rankose...
Skaldyk ir valdyk, kaip mėgo sakyti Gob-Ajaus tėvas. Aha, protingiausiu iš visų dėjosi – štai ir priskaldė, kad visa gentis susiskaldė. Niekas net nesvarstė apie kerštą. Giminės žmonės, supratę, jog su tokia menkute išpirka gali išlikti – net nebegalvojo apie pasipriešinimą. Visi gi matė atėjūnų stiprybę. O čia dar ir proga nusimesti Ajų valdžią. Kokia gi jie valdžia, jei privedė gentį prie pražūties? Venedams nereikėjo jų turto, jiems reikėjo jų gyvybių...
Genties gyvenimas keisis... jau keičiasi...
Tad dabar net jis pats – Gob-Ajus, apie kerštą negalvojo. O kam keršyti? Kam kraujo kerštą skelbti? Tik vyresnysis dar kumščius kratė. Bet jis matyt dar vaikystėje nuo gulto žemyn galva nukritęs buvo – toliau šios dienos galvot nesugeba. Užtat, kaip ir tėvas – kratyt kumščiais visada pasiryžęs. Bet ir jam užteko protelio nestoti į atvirą priešpriešą – nepakenkti giminei.
Na ir kam gi tėvui reikėjo traukti kalaviją prieš beginklį vadą, kuris atsivedė vos ne tris kart daugiau karių, nei tuo metu galėjo surinkti Ajai ir visi tracinai kartu? Na, nėra kam keršyti. Šventos derybos buvo pažeistos. Ir ne pirmą kartą: – Gob-Ajaus tėvas mėgo nerašytus įstatymus laužyti... O gi, net ir tėvui į jas vertėjo eiti beginkliu, kaip kad tą padarė venedų vadas. Tai ne, nusivedė dargi ir geriausius du karius iš Ajų šeimos... Subrendusius ir stiprius vyrus, kurie ne tik šeimoje, bet ir giminėje, gentyje svarų balsą turėjo. Vienas žuvo kartu sus savo vadu – irgi pakėlė ginklą, o kitas, ramesnis – grįžo...
Nepamąstė, neįvertino Gob-Ajaus tėvas ir budrių lankininkų. Nepratęs, kad kovos lauke lankininkai – baisi jėga (tracinai juos naudojo tik smulkių žvėrelių medžioklei). Tai kam dabar keršyti? Kam kraujo kerštą skelbti? Visai venedų genčiai? Bet dabar su jais bus susaistyti giminingais ryšiais. Tad genčiai keršyti negali. Lankininkams? O už ką? Jie savo vadą gynė, kai tėvas sulaužė šventus priesakus. Bet vis tiek tėvas – yra tėvas. Skaudu.
Nors kas iš to? Net jeigu ir būtų Gob-Ajaus tėvas tik sužeidęs venedų vadą – dabar iš vis nebebūtų apie ką mąstyti, galvoti; štai – jojant į šonus dairytis... Dabar visa jų šeima ir gentis jau tebūtų tik nuodėguliais ir nežinia ką veiktų be garbės ir šlovės anapus šio gyvenimo...
Bet vyresnysis brolis to suprasti nenorėjo... Kol visi kartu, abiem broliams jį pavyko tramdyti, bet dabar...
Kažin, kas iš šios žvalgybos bus? Kas bus, jei vyresnysis iškrės kokią bjaurastį?..
Gob-Ajus net piktai nusispjovė... Spjūvis neblogas buvo – pavėjui skrepliai net ant tolino žolės kupsto pasikabino...
O štai jo porininkas – keistu vardu – Dagys (ar Dagas?) – su kuriuo Gob- Ajui teko kumščiais apsikeisti, nežinia ką pamanė: pasisukęs į Gob-Ajų tik pašaipiai dirstelėjo, palingavo galva ir sumurmėjo kažką savo kalba, į ką Gob-Ajus tik gūžtelėjo pečiais ir nuo juosmens nusisegė gertuvę, gurkštelėjo tyru vandeniu praskalaudamas gerklę...
Greičiau jau kur sustot – arklius pagirdyt, užpakalį pailsint: – nepratęs Gob-Ajus raitas keliauti. Bent jau ne taip toli...
Nors ir Dagys, kaži ar labai jau arkliais pratęs keliauti? Juk jis ne visai venedas? Ar vis tik venedas? Ko gero, kad ne venedas, o iš kokios tai šiaurinės venedų-aistų giminės: – gintarinio amuleto, pakabuko, kaip venedai nenešioja, neturėjo; barzda, kad ir trumpa, bet palaida – venedai stengiasi jų neturėti. Jie tuo nuo visų kitų labiausiai ir skiriasi... Ir pas jį ant kaklo lokio ir vilko iltys siūbuoja. Na ir venedai su arkliais tarsi suaugę, o šis, regis – ne taip jau ir senai išmokęs ant arklioko nugaros laikytis.
Bet vis tiek geriau laikosi, nei Gob-Ajus...
8.
Žvalgyba
Raiteliai nusileido į daubą, ir atsirėmė į brūzgynus ir pelkynus, tad teko ieškoti aplinkkelio...
Gob-Ajui buvo keista – Dagys konfliktų neieškojo. Pabambėdavo kažką savo ta kalba, kuri lyg kažkuo į jo pačio ir panaši buvo, kartais išsišiepdavo, kaip koks vilkas, bet agresijos nesijautė. O tai tik dar labiau neramino Gob-Ajų, negeras mintis kėlė. Ypač laukė kokio tai smūgio iš pasalų, kai jie, kažkaip tai rankų ženklais sutarė išsiskirti prie krūmais apžėlusio pelkyno, ieškoti aplinkkelio tolyn į šiaurės vakarus: Gob-Ajus vis dairėsi atgalios, vis jam vaidenosi, kad kas persekioja, bet persekiojimo nebuvo. Padoraus kelio, kur galėtų prajoti ne vienišas raitelis – taip ir nerado. Kažkodėl įtarė, kad ir susitikimo vietoje Dagio neras, bet šis jo laukė: nesislapstydamas, atvirai. O išvydęs grįžtantį Ajų – nekantriai mostelėjo ranka ir be jokių dvejonių atsukdamas jam nugarą, įsitikinęs, kad Gob-Ajus seks paskui, pasileido ristele...
Na taip, Dagys iš ties rado gana platų vos ne traktą tarp mažyčių, beveik užakusių ežerėlių, tarsi raganos žalių akių, apaugusių nendrių blakstienomis...
Tik tiek, kad tas gamtos sukurtas ir matyt jau senų seniausiai žmogaus kojos nematęs kelias, artėjant laidai atsirėmė į retmiškį...
Viskas – nebėra kelio... Bent jau ne tokiam žygeivių skaičiui, kaip Sa-Uliaus kariauna...
Gal ryt ką nors ir atras...
Dagys piktai krenkštelėjo. Nusispjovė. Nulipęs nuo arklio, užmetė vadeles ant krūmo ir nupėdino tarp medžių. Keistai atrodė: rodės, kad kaip koks šuo kažką uostinėjo, jam vienam suprantamus ženklus skaitė.
Gob-Ajus gūžtelėjo pečiais ir nusirangė nuo savo žemo sarto arklioko. Vos ne girgždėdamas išsitiesė, pasirąžė, instinktyviai apsidairęs ar niekas nemato - abiem delnais net „sumedėjusį“ užpakalį pasitrynė, strėnas tarsi pasimasažavo...
- Kha, - išgirdęs balsą Gob-Ajus net krūptelėjo ir persisukęs išvydo iš šoninių krūmų išdygusį Dagį.
Dagys išsiviepė, kreivai šyptelėjo iš tokios Gob-Ajaus mankštos ir žengtelėjęs prie savo šnarpštelėjusio arklioko, kuris nepraleido progos paskanauti sultinga pakrūmių žole, stvėrė pavadžius ir timptelėjęs paskui save arklį, mostelėjo ranka Gob-Ajui, kad šis sektų paskui...
Keli žingsniai gilumon į miškelį ir Gob-Ajus pritariamai sulingavo galva: puiki stovyklavietė nakčiai: iš po samanų, iš po nedidelės kalvelės, tyliai čiurleno šaltinėlis, kuris tirpo miško pažliugusiose ir drėgnose, mėlynojais apaugusiose samanose...
Nuostabu – tik uodai – kraujasiurbiai, galimai užkapos, pailsėti neleis...
Patenkintas savimi Dagys vėl dingo už medžių, ir kol Gob-Ajus tvarkė savo arklioką, jis ten pakrūmiais blaškėsi, kaip koks meškinas. Šakos treškėjo, kai kada ir keiksmai atsklisdavo, bet jau pasirodė su visu glėbiu sausų žabų ir net sutrešusia kempine.
Dagys mestelėjo žabus, pirštu pabaksnojo link sustirusio ir antakius suraukusio Gob-Ajaus, rankomis sumosikavo tarsi skeltuvu darbuotųsi ir pabaksnojęs į žabus nupėdino link savo arklioko – šis jau atvėsęs turėjo būti, bet šaltinio vanduo netiko arkliui girdyti – per šaltas, tad tik nusikabino odinį maišą ir ėmėsi į jį rinkti šaltinio vandenį – apšils – tada ir sugirdys...
Na, tad ką? Ugnį įkurti, tai ugnį įkurti... Dūmai uodus nubaidys, na ir vandens susišildyti bus kuom, paplotėlį pamirkyti, kokio tai nuoviro pasrėbti... Košių čia niekas nesiruošia gaminti – lengvomis gi iškeliauta – perkasti ko nors, džiovintos mėsos pakramsnoti, naktį perlaukti ir vėl į kelią, vos prašvitus...
Žmonių pėdsakų per visą dieną nebuvo sutikę, tad ir nesisaugojo. Dėl budėjimo per naktį su Dagiu nesitarė. O be reikalo! Dūmų kvapas toli sklinda, kelią pas stovyklautojus rodo...
Ir šią savo klaidą Gob-Ajus suprato tik kai jį, susisukusį į siaustą iki pat kaktos, kad uodai miego netrikdytų, pažadino spyriai į šonus...
Pabandė pašokti, bet čia pat gavo smūgį į šoną – parkrito...
Stovyklavietėje nusidėjo gomurinis juokas ir kelių vyrų balsai, o pabandžius Gob-Ajui pasikelti – į kaklą įsirėmė net dviejų trumpų iečių smaigaliai ir jam beliko tik gulėti ir akis vartyti. O tai matyt užpuolikams sukėlė dar didesnį juoką – jie apsikeitė keliais žodžiais, panašiais į juokelius ir vėl piktdžiugiškai nusikvatojo. Trečiasis gi, pritūpė, ištraukė Gob-Ajaus peilį, pavartė rankose ir nusprendė pasiimti ir dirželį...
Dar keli spyriai, keiksmai ir jaunuolis jau sėdėjo atremtas į medį su jo paties dirželiu surištomis rankomis...
Stovyklavietės patamsiuose šeimininkavo šešiese. Porelė su prie galvų pristatytais iečių smaigaliais saugojo abu belaisvius, o ketvertas, jau baigę apžiūrinėti grobį, stoviniavo prie arklių – panašu, kad buvo patenkinti taip, lyg juos ką tik būtų pamylėjusios pačios gražiausios pasaulio moterys ar upių mergelės...
Panašu, kad Dagys visgi sugebėjo pasipriešinti – skruostas nudrėkstas, o iš nosies varvėjo kraujas ir jis juokingai piktai šniurkščiojo. Nors būtų buvę juokinga, jei nebūtų taip liūdna – jiedu belaisviai...
Gob-Ajus sugriežė dantimis, lengvai pasukiojo galvą ir sulenkė koją, kad ji būtų arčiau rankų – ten tarp vyturų, kur dažnas, o taip pat ir jis pats laikydavo savo šaukštą, buvo ir nedidelis kvailas peiliukas – negi mėsos gabalėlį didžiuoju peiliu, kuris labiau tiko kovai ir žvėrių pribaigimui, pjaustysi?..
Prieblanda, sargybiniai, nors ir atkišę ietis vis dirsčioja į savo sėbrus... arkliai neramiai muistėsi, nelabai norėjo pripažinti svetimų – Dagio arkliokas net vienam pabandė grybštelti dantinis: šis atšoko ir sukeldamas sėbrų juoką, vos į krūmus nenuvirto,
Bandyti?
Ne, ne laikas - tarp užpuolikų atsirado ir vyras, kuris mokėjo elgtis su bjauresnio būdo keturkojais ir greit susitvarkė, o peiliuku, vienu ypu, su surištom rankom, pančių neperpjausi... Geras plonas dirželis iš jaučio odos...
Tad dar ne laikas – užpuolikai, nors ir jautėsi padėties šeimininkais, bet vis dar pernelyg budrūs...
Ir gerai, kad nieko nemėgino: belaisviai sėdėjimu ilgai nesimėgavo – jų niekas nevertė ilgai laukti – užpuolikai gan greitai susitvarkę su arkliais, sumetę ir pririšę nediduką grobį prie arklių nugarų, spyriais ir ietkočiais pastatė belaisvius ant kojų...
9.
Belaisviai
Gob-Ajus net suurzgė iš nuoskaudos, vos lūpos nepersikando...
Pakreipęs galvą pastebėjo, kad ir Dagys piktai po nosimi burnoja...
Ogi – drėgnas miškelis, kur jie nakvynėn stojo – tik šiaip – koks tai gojus... Jei ne buvusi prieblanda, tai galgi net ir prošvaistas būtų pamatę. Tiek jo čia ir tebuvo – trumpai paėjus, jie jau ir išlindo į banguotą lygumą. Soti vėlyvo pavasario žolė... Gob-Ajus net pamatė besiganančių stirnų pulkelį, kuris pajutęs žmones tuoj pat dingo pamiškės krūmuose.
O tolumoj, iš už kalvos kilo trys ar keturi dūmai... akivaizdu, kad ten žmonės, laužus kūrena, rytą sutinka. O gal ir gyvenvietė?
Bet ne, tai nebuvo gyvenvietė. Nedidukė gyvenvietė stovėjo kiek toliau, už už arimų ir pasėlių tekančio upelio, ant stačios, dirbtinės kalvos – nediduko piliakalnio. Rodos tokia niūri ir vieniša, apsupta vienguba kuorų tvora. Gob-Ajus net šniurkštelėjo nosimi – šiaip sau apsauga, bet ko norėti iš nedidukės gyvenvietės? Tai ne Vystulos tracinų iš rąstų statytos sienos – o kaip gi kitaip – juk upe ne tik prekijai vaikščiodavo... Nors ir tie patys prekijai – užuodę silpnesnį – gan greit galėjo virsti plėšikais. Ypač, jei jų nesaisto jokie įžadai ar sutartys. Bet ir šios gyvenvietės tvorelės puikiausiai pakako, kad priešiškai nusiteikusias penkias ar šešias dešimtis ginkluotų vyrų. Panašu, kad jiems ji buvo neįkandama. Ir dabar jie, matomai prieš tai buvusiom dienom, pasiautėję po apylinkes stovyklavo priešais tą nedidukę tvirtovę.
Nei Dagys, nei Gob-Ajus kalbos nesuprato, bet buvo aišku, jog šie vyrai bando iššaukti gyvenvietės vyrus į kovą, į atvirą kovą, susiremti vyrais prieš vyrą. Tokia elgsena ne reta, o dažnesnė nei dažna. Prieina prie sienų, pasvaido akstis, trumpas ietis, pasimosikuoja kirviais, pasimosikuoja ilgomis ietimis, pabarškina skydais, apsikeičia prakeiksmais ir vėl grįžta stovyklauti. Štai, kaip tik, matyt po rytinių garsinimų, netvarkinga gauja vyrai grįžinėjo nuo upelio per dirvonus į savo stovyklą, linksmai šūkčiojo, ūbavo, ginklus kratė..
Tiesą pasakius, Gob-Ajaus tėvas matyt irgi tikėjosi, jog taip ir bus, jog Sa-Uliaus vyrai pabarškins ginklais ir iškeliaus – o gi ne – apsiriko... Kažkodėl pagalvojo, jog jei čia stovėtų venedai – ši tvirtovėlė jau būtų dar vakar paimta, suniokota ir sudeginta... Net susižvalgė su Dagiu – šis tarsi pritardamas jo mintims, sulingavo galva ir pašaipiai nužvelgė grįžtančią gaują – net jau Vaivio ir kitų vadų geležine ranka pamuštruotų „mužikų“ akimis žiūrint – šią gaują kariauna vadinti liežuvis nesisuko. Šiaip, pašlemėkai, kurie nematė tikrų karių... ir tikrų kovų... Matomai susipešė kažko giminės ir dabar spjaudo vienas ant kito. Kaži, o jei tos gyvenvietės gyventojai išsiuntė pagalbos pas kitus gimines ir šie atžygiuos, ir jie tada su jais išlys iš už sienų su gerokai gausesniu skaičiumi kovotojų – šie, juos į nelaisvę paėmę vyrai stos į kovą? Ar spruks, tik kelias ietis jų pusėn numetę, vien tik, kad savo savigarbą patenkinti? O po to pliurps, kaip kovojo didžiame mūšyje, bet dievai (Tėvai) ne jų pusėje stovėjo, tad pilni grobio pasitraukti turėjo...
O kiek gi čia to grobio? Stovykloje Gob-Ajus galėjo matyti tik kelias paliegusias karves, bulių ir porelę arklių (ne jų). Ir viskas? Nebent kalvelės dar ką slepia?
Tuo tarpu, prieš tai tik rūkstančiais laužais besipuikuodama ištuštėjusi stovykla sušurmuliavo, atgijo. Šešetukas, kuris taip kvailai į nelaisvę paėmė abu žvalgus, besipuikuodami sutiko savo gentainius. Kalba nesuprantama, bet jau povyzos – kaip pasipūtusių gaidžių, rankų mostai, kaip pasaulio galiūnų. Tokios jų pozos ir elgsena, panašu, kad net jų su gauja grįžtančiam vadeivai nepatiko. To žmogaus, su padrika barzda ir aukšta kepure, papuošta bronziniais diskeliais, visas buvęs linksmumas net išgaravo. Pakėlė ranką tildydamas šurmulį, piktai kažką išlojo šešetukui ir raukydamas raukšlėtą ir randuotą marmūzę paliepė parodyti arklius. Mantą.
Paniekinamai pasivaipė, kažką vėl išlojo labiau kreipdamasis į sugrįžusią gaują, kuri sušurmuliavo dirbtinu juoku (šešetukas vos tik, kad nesprogo iš nepasitenkinimo ar net pykčio) ir pagaliau prisiartino prie beveik pamirštų ir kvailai stypsančių belaisvių.
Bevardis vadas uždėjo ranką ant už diržo užkišto kirvio penties, kitą ranką įrėmė į šoną ir nuo galvos iki kojų nužiūrėjo abu belaisvius...
Stovykla nutilo. Ginkluoti vyrai ratu apsupo belaisvius. Sukluso laukdama vado žodžių, o šis neskubėjo jo tarti – taip įsirėmęs rankomis į šonus, kaip koks besipuikuodamas gaidys apėjo ratu aplink juos, pakraipė galvą, ir tik tada išlojo jiems į veidus kažkokius žodžius.
Dagys tik susiraukė, o Gob-Ajus papurtė galvą, lyg ir žiojosi kažką atsakyti į nesuprantamus žodžius, bet vadas atsakymo ir nelaukė, o tik mestelėjęs kažkokią nešvankybę skambiu, gomuriniu balsu nusijuokė ir staigiu judesiu stumtelėjo jaunuolį...
Gob-Ajus iš netikėtumo vos nenukrito aukštielninkas, bet nukristi jam niekas ir neleido – kažkas stipriai stumtelėjo į nugarą – po to dar kažkas – į šoną...
...ir abu belaisviai tarsi stipraus lukšto kiaušiniai krepšyje tapo minios žaisliuku – pastumdėliais - tikrąja to žodžio prasme...
Dagys, ne tai priešindamasis, ne tai bandydamas išlaikyti pusiausvyrą kilstelėjo surištas rankas, bet jam kažkas iš už nugaros spyriu į kojos lankstą privertė suklupti... to ir betrūko – kažkas spyrė jam ir į šoną...
Gob-Ajaus irgi nepasigailėjo – kažkas nutrenkė kepurę nuo galvos, kažkas vėl stumtelėjo, o kažkas plojo ir antausį... Daug rankų – nesuprasi... Ir jam spirtelėjo į vidinę koją, kad pačios kojos per kelius sulinko...
Triukšmą pertraukė vadeivos riktelėjimas ir vyrai tarsi nenoromis atsitraukė nuo parklupdytų belaisvių...
10.
Pabėgimas
Belaisvius nutrenkė į stovyklos pakraštį, pristatė kokį tai pienburnį saugoti ir rodos visi aprimo. Panašu, kad prie įtvirtintos gyvenvietės gauja keliavo be pusryčių, tad prasidėjo įprastinė rytinė rutina. Kas su kuo plepėjo, kas viralą kokį tai ant laužų taisė ar šiaip slankiojo, to viralo belaukdami... Dar kažkas link miškelio prakurų ieškot patraukė...
Taip ir prabėgo pusdienis. Rankos rodos užtirpo, o sargybinio niekas net negalvojo pakeisti. Kažkoks vyrukas tik atnešė jam kokią tai bekvapę putrą dubenėlyje, kurios jam semti net šaukšto nereikėjo – kaip tirštą sriubą išgėrė ir numetė medinį dubenėlį šalia savęs į žolę, bet nuo belaisvių nesitraukė. Bet labai ir nedabojo – Dagys jam vos nusisukus, kiekvieną kartą bandė tai dantimis, tai šiaip, visaip riešus raitydamas atpalaiduoti pančius – bet jam nesisekė. Panašiai elgėsi ir Gob-Ajus – stengėsi, kad rankos neužtirptų ir iš už vyturų užkištą peilioką bandė pasiekti – tik nelabai sekėsi – šis kažkaip nepatogiai savo makštyse užslydęs buvo. Šaukštą tai užpuolikai pastebėjo ir atėmė, o štai užslėpto peilioko – nepastebėjo. Esant laisvom rankom išsitraukti nebūtų buvę sunku, bet šalia sargybinio ir surištom – pasiekti niekaip nesisekė. Bet matyt tai buvo jį serginčių dievų užmančia – neleido jie Gob-Ajui pernelyg anksti ir netinkamu momentu pasiekti...
Tačiau įdienojus, staiga kažkas suriko, stovykla pašoko ant kojų – net sargybinis – visi sužiuro link gyvenvietės, o vadeivai suriaumojus, puolė prie ginklų: riksmai – chaosas... Kažkas nutiko...
O kas nutiko – Gob-Ajui nesimatė, bet galėjo spėti, jog gyvenvietė ne tai sulaukusi pagalbos, ne tai įerzinti priešų, išėjo iš savo tvirtovės...
Nusisukęs sargybinis iš ties net sutrypčiojo kojomis, pradėjo kažką šūklioti saviškiams, ietimi mosikuoti...
Panašu, kad iš ties vyrai pakilo į kautynes, vienas kitą drąsindami plojo vienas kitam per pečius, kratė ginklus ir visa gauja pajudėjo link gyvenvietės...
Gob-Ajus pagaliau, pasikišęs kojas po savimi, beveik nuplėšdamas kietai užsuktus vyturus pasiekė peilioką. Ir vos nepapuolė – sargybinis, tarsi ką nujausdamas pasisuko į juos, bet Dagys, jau supratęs Gob-Ajaus ketinimus, suurzgė ir atkreipdamas į save dėmesį, garsiai nusispjovė... ir gavęs ietikočiu per kepurę (kaip nekeista, ji nebuvo nuo jo nuplėšta) tarsi aprimo, o pienburnis, vaidinantis subrendusį vyrą riebiai nusikeikė, kažką pagrasino ir vėl nusisuko žiūrėdamas į pajudėjusius ir ginklais į skydus bildenančius vyrus.
Dagys staigiu judesiu ištiesė į Gob-Ajų surištas rankas, o jaunuolis, kuris puikiai suprato, kad pačiam sau nusipjauti pančių greitai nepavyks, perėmęs peilioką jau abiem rankom, vos nesupjaustydamas Dagio riešų, skubotai, vos nepamesdamas iš užtirpusių rankų peilio, pradėjo pjaustyti virves... Kelios akimirkos ir virvės nukrito...
Gob-Ajus ištiesė peilioką Dagiui, bet šis iš pradžių pakratė savo nutirpusias rankas, trumpam ranka į ranką parąžė riešus ir tik tada pačiupo peilį...
Sargybinis kažką pajuto, pasisuko... bet trumpos ieties pakelti nespėjo... per vėlu...
...Dagys pašoko, savo kieta ir stipria kaire ranka čiupo pienburniui už gerklės ir dešine stipriu mostu dūrė...
Sargybinis sušvokštė, o Dagys, vos nenulauždamas jam sprando, net jį kilstelėjo, dar kartą dūrė ir tik tada jį paleido – tarsi numetė šalin... Persisuko į Gob-Ajų – akys karštligiškai blizgėjo, nuo kraujo sulipusi barzdelė, rodos, piestu pasistojo – dėbtelėjo į taip pat jau pašokusio jaunuolio ištiestas surištas rankas, tarsi akimirką padvejojo, suurzgė ir tik po to keliais skubotais judesiais perrėžė dirželį... Įbruko peilioką Gob-Ajui į rankas ir pats skubiu judesiu pačiupo nuo žemės ietį – bet jau į Anapilį iškeliavęs sargybinis jos nenorėjo atiduoti – mėšlungyje susigniaužusi ranka ieties paleisti nenorėjo, tad Dagys kelis kartus net spyrė į negyvėlio ranką, koja tarsi ją nubraukė nuo ietkočio, nuplėšė nuo diržo ilgą peilį – ne kažin kokį, prasto ir minkšto metalo, bet vis koks tai ginklas...
- Greičiau, judam, judam, - Gob-Ajus plekštelėjo delnu Dagiui per petį ir kita ranka parodė link nueinančios gaujos, o nuo jos, matyt atsigręžę vyrai pastebėjo negerą lemiantį sujudimą stovyklos gale – baubdami puolė link jų...
Nueinanti ginkluotų vyrų gauja trumpam sutriko stabtelėjo, vos ne visi atsigręžė.
Vadeiva, staigiu mostu palydedamas kokį tai įsakymą, mostelėjo link stovyklos ir keturiems vyrams paskubom nuo jų atsiskyrus, vėl riktelėjo ir mostelėjo į kitą pusę, link gyvenvietės. Kaip tik tai ir išvydo Gob-Ajus. Jis taip pat išvydo ir nuo gyvenvietės pajudėjusią tokią pačią nedarnią ginkluotų vyrų gaują – tapo aišku – bus susirėmimas, o belaisvius tramdyti arba tiesiog pribaigti, pasiuntė keturis vyrus – du prieš vieną. Du ginkluoti – beveik prieš beginklius...
Tad pagrindinė ginkluotų vyrų masė vėl subaubdama pasileido link gyventojų, o piktai rėkdamas ketvertukas tekinom pasileido link bandančio apsiginkluoti dvejetuko...
- Bėgam, - išrėkė Dagys ir, spausdamas rankoje ietį, pirmas pasileido link to pačio nelaimingojo miškelio iš kurio juos čionai ir partempė...
Gob-Ajaus supratimu reikėjo bėgti link arklių, bet tam reikėjo padaryti kilpą – o ten dar ir arklių priekinių kojų pančius būtų reikėję numesti, nupjauti ar kaip kitaip jų atsikratyti... ne išeitis...
Tad pasileido paskui...
11.
Ginklo broliai
Miško žmogui, miškas padeda... Dagys išgaravo tarsi jį būtų dvasios pagriebusios ir nunešusios...
Gob-Ajus įlėkęs į mišką tik grįžtelėjo atgalios, akimis užkabino persekiotojus, kurie dar kiek ir jau mynė ant kulnų, ir įlėkęs tarp medžių – Dagio jau nebematė... Kojomis praslysdamas ant samanų pralėkė dar kažkiek, bet Dagio kaip nebuvo taip nebuvo ir tik išgirdęs kokį tai šnarpštelėjimą vėl atsigręžė – ogi štai ir Dagys! Šis išsiviepęs, sugniaužęs abiem rankom vertikaliai laikomą ietį, kurią rodos, vos tik, kad neglamonėjo, stovėjo už plačiakamienės nuplikusios eglės – jos kamienas pilnai jį dengė, o jis stovėjo tarsi koks stabas ir vartė akis. Gal tik kiek galvą pasukęs, kad ausis girdėtų persekiotojus, kurie į mišką įlėkė kaip kokie įniršę šernai...
Persekiotojai pamatę Gob-Ajų sušuko, kažką išlojo vienas kitam ir kaip kokie pasiutę šunys, pamatę bejėgį kiškį, be atodairos puolė link jo...
Jau daug vėliau, kai Gob-Ajus atsigavo ir jo broliai įkyriai prašė atpasakoti kovą – jis nieko rišlaus jiems papasakoti ir negalėjo – tiesiog pats nežinojo, kaip išgyveno tas kelias siaubingas akimirkas...
Persekiotojai jau buvo čia pat – Gob-Ajus sugaišo pernelyg daug laiko dairydamasis ir šiaip – lakstymai – ne jo prigimčiai, tad jis akimirksniu ir suprato, kad bėgdamas tik gaus akstį nugaron, bet nepaspruks... Pamatė užsislėpusį Dagį ir kažkur gilia pasąmone suprato, jog šis kausis...
Vietoj sprukimo, tūptelėjęs pagriebė kokią tai apsivėlusią pusšlapią vėtrų ar audrų nulaužtą storą šaką...
Dagio medis privertė persekiotojus išsiskirti – jie pro jį „šovė“ iš dviejų pusių...
...ir Dagys atgijo... Staigiu tvirtu judesiu, ietkočiu, trenkė prabėgančiajam per kojas ir šis akimirksniu iš inercijos krito priekin visu ilgiu – net kirvis iš rankų išslydo... Tuo tarpu Dagys į jį net nežiūrėdamas, grįžtamuoju smūgiu, ieties smaigaliu trenkė kitam medį lenkusiam persekiotojui...
Pataikė kažkur į veidą ir priešas apsipylęs kraujais, paleisdamas iš rankų ginklus, čiupo sau už galvos, o kojos bėgimo judesyje praslydo ir jis dribo aukštielninkas...
...o Dagys, jau vėl persisukdamas ietikočio bukuoju galu smogė pirmajam į pakaušį – ir šis net nesuvaitojęs sužliugo... Rodos net kvapo neišleido...
Bet tai tebuvo tik kovos pradžia: – paskui bėgantis dvejetukas sureagavo tinkamai – vienas vienu mostu ietimi trenkė Dagiui, bet nežinia kodėl jo dešinės rankos alkūnė užgavo medžio kamieną ir smaigalys perrėžė Dagio koją...
...Gob-Ajus – matydamas iš kitos pusės iššokantį kitą persekiotoją, baubdamas puolė su savo improvizuotu vėzdu – ir šiojo ieties dūris įsipynė tarp sudžiūvusių šakų, bet dūrio Gob-Ajus taip ir neatmušė – trumpos ieties smaigalys tik kryptelėjo ir pervėrė kairę ranką ir keistas, iki šiol nepatirtas skausmas Gob-Ajų tarsi akimirkai surakino, o priešininkui to ir pakako... jis paleido ietį ir staigiu judesiu iš uždiržio išgriebęs kirvį - užsimojo...
...ant vienos kojos parklupęs Dagys bandė atmušinėti savo užpuoliko ietį – bet akivaizdžiai – dar kiek ir priešas jį prispaus... Juolab, jis (priešininkas) kažkaip išsisuko ir vieną ranką paleidęs savo ieties kotą, kita sučiupo Dagio ieties kotą kiek žemiau bronzinio ietigalio ir tarsi kartimis stumtelėjo sužeistąjį Dagį bandydamas jį išversti iš koto arba priversti paleisti ginklus...
Nežinia kuo būtų pasibaigusi ši kova, bet iš už medžių iššoko... net neiššoko, o lyg iš vandens išniro - naujas žaidėjas – tarsi koks vaiduoklis... Tarsi ant kojų atsistojęs vilkas...
Bet viso labo tai tebuvo laibas vyras ant galvos dėvintis plokščią vilko kailio kepurę su kadarojančia vilko uodega ir ant pečių užsimetęs pilkio kailį...
...akstis pataikė tiesiai į kirviu užsimojusio priešo akį... Šis sustingo, susvyravo, ir Gob-Ajui trenkus savo „vėzdu-nerangia lazda“ – baubdamas griuvo rangydamasis tarp mėlynojų ir samanų...
...kirvio ašmenys trinktelėjo Dagio priešininkui į smilkinį ir šis nepaleisdamas ietikočių, aptaškydamas viską aplink save krauju ir lydimas kaulo treškesio, jau be jokių kauksmų ar šūktelėjimų griuvo ant šonų.
„Vilkažmogis“ tūptelėjo šalia savo antrosios aukos ir, rikteldamas bandančiam kažką daryti Dagiui „Savi!“, keliais mostais į nukauto priešo aprangą nubraukė kraują nuo kirvio ašmenų...
- Kas tu?! – stengdamasis pakilti ant kojų, net pasiremdamas į ietį, iškriokė Dagys.
- Ilganis, - atsiliepė vyrukas vienu staigiu judesiu nutraukdamas nuo negyvėlio krauju aptaškytą amuletą...
- Iš kur tu?
- Iš ten, - „žmogvilkis“ linktelėjo galva link kitos miškelio pusės ir, čia pat, perėjęs prie į pakaušį gavusio vyro murmtelėjo: - Kaklą sulaužei. Šaunuolis...
Gob-Ajus spausdamas kraujuojančią žaizdą, sutrikęs, nesuprasdamas kalbos žiūrėjo į tą iš po samanų išdygusį žmogėną. Protu kažkaip suprato, jog tai matyt Genio žvalgas – jie taip įspūdingai rengdavosi, bet sąmonė kažkodėl piešė tiesiog kokią tai miško dvasią: – šio žmogaus judesiai buvo staigūs, bet kažkokie plastiški, kaip tikro laukinio žvėries, vilko argi net – žebenkšties.
-...kaip? – žiojosi dar kažką sakyti Dagys, bet „vaiduoklis“ tik įsakmiai caktelėjo liežuviu:
- Cic. Nemalk liežuvio. Vadas Vaivis tau atsakys... Dingstam... – dar pridūrė pripuldamas prie paskutinio negyvėlio ir nuplėšdamas jo amuletą. Bet jį trumpam sudomino prie diržo kabantis jo ilgas peilis-kalavijas, užkištas kaip koks baslys – be makštų, be apsaugų. Tad jis dar kartą tūptelėjo ir jį ištraukęs, jau atsistojęs, juo ir mostelėjo ta kryptin kur link norėjo juos vestis: - Aš išeinu, sakau jums. Norit pasilikti čia, ir toliau sau liežuviais malt?...
12.
- Tai štai, kaip? – suniurnėjau išklausęs šykštaus Ilganio pasakojimo.
Na taip, jau kas-kas, o Genio žmonės, Genio žvalgai – visiškai nekalbi liaudis. Branduolys – seni vėjų gairinti medžiotojai. Mažoji šimtinė. Pratę gyventi miškuose, kailiais ir žvėriena verstis. Kai kuriose gentyse išeina tokie į miškus – ir mėnesį ar daugiau tu jo nematysi – sugrįš jau su grobiu arba negrįš, jei žvėris koks sudraskys. Patys sau galvoje. Na, panašiai kaip bičiai-bitininkai, tik kitaip. Tad ir bekalbiai jie visi tokie. Jie Tauragarbyje net sau atskirą trobą nuošalyje pasistatę ir retai išgirsi ten kokį šurmulį. Kartais žmonės juos net kokiais tai raganiais ar kerėtojais vadina. Vos ne atskira kasta kokia tai...
Jeigu, pavyzdžiui – tapti Surkaus raiteliu dar kažkaip kažkam, nors ir sunkiai, bet po išbandymų ir įmanoma; Genio „gvardijos“ seniu – irgi dar kažkaip kažkam vilties yra (jis vadovauja Didžiajai šimtinei, kuris sudaryta iš veteranų ir norint tapti jo kariu – reikėjo ne tik kokį tai žygį praeiti, bet ir nors vienoje realioje kovoje dalyvauti); tai tapti Genio žvalgu – beveik nerealu. Šiaip tai, jei jau apie tai prakalbau – tai po Goutų nesusipratimo, po įtemptų mano pokalbių su juo ir visokiausių svarstymų, Genio gretose įvyko valymas. Ir dabar, jei jau Genys atsivedė vyrą, kurį pavadino savo žmogumi – jokie garbės ar šlovės takai nerengiami: venedu jie tampa pagal nutylėjimą. Genys su savo vyrais pats jiems išbandymus rengia. Tik niekas juose pašalinis nedalyvauja... Tiesą pasakius, mintyse juos vadinau „pilkąja gvardija“: jutau, jog čia formuojasi niūri ir grėsminga, šiaip prašalaičiui nematoma jėga, bet dar nežinojau, kaip ją pilnai išnaudoti.
Jau buvau pastebėjęs, kad Genys irgi koks tai prie žinių, su dvasiomis kalbantis vyrukas, tad ir jo vyrai kažkokie štai tokie. Ne taip jau ir be reikalo juos žmonės raganiais vadino. Matyt pas kokius galus juos pavadintų kovingaisiais druidais, ar ką? Jei tokie yra, žinoma. Prie progos, reiks apgirtusio Sprigto paklausti. O jei nėra, tai štai - pas mus – prašom.
Žodžiu, kad ir kaip aš mėgčiau miškus ir medžioklę, kad ir kaip mankštinčiausi, bet turiu pripažinti, kad net šalia šių „jėgerių“ nestoviu. Ne, na atviroje kovoje, vienas prieš vieną – tai kalbos nėra, bet štai, akylumu rungtis, orientacija, miklumu ir taip toliau ir panašiai – miškuose, pelkėse ir net laukuose – ne, nepajėgus... Nebent kalnuose, kurių daugumas net nematę... Bet ir tai kažin...
Susimąsčiau. Kiek mintyse padūsavęs kreipiausi į užežerio svečius:
- Jūs žinot, kas ten tokie galėjo būti?
Senasis vadas, kuris jau galgi kiek ir pasidūmojęs nuo savo pačio stipraus birzgalo, kurį kokiu tai kampu alumi turėtume vadinti, sulingavo galva:
- Aha. Ukaniai matyt vėl išėjo į kovos kelią. Ten tarp Ukanių ir Armajų amžina kraujo keršto kova... Bet čionai nelenda. Nėra čia jų stiprybės. Jau gal net trečia karta, kaip vieni kitus pjauna, niokoja. Ir tegu pjaunasi. Kerštingi jie, bjaurūs. Purvini smirdžiai, - susiraukė senis, lyg būtų kokio šūduko užkramtęs...
Tęsinys planuojamas 2025-02-14
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą