Asociatyvi nuotrauka,
bet tiesiogiai susijusi su tekstu - žvilgsnis į Ben-nacho ežerą
(Raguotąjį iš galų/gelų arba šiuolaikiškai - į Gardos ežerą)
12.
Pasaulio kraštas
Paskutiniu laiku mane sutrikdyti buvo sunku. Jau tiek viskių durnysčių prisižiūrėjau (ir pats prikrėčiau, aišku), bet tą kartą supratau, kad šių žmonių vis tik iki galo nepažįstu ir kažin ar kada pažinsiu, kažin ar sugebėsiu susitapatinti. Na, nebent tik dar storesnę odą užsiauginti.
Tiesiog neįtikėtina! Ta prasme, kad suvokęs dėl ko kilo sambrūzdis ir triukšmas, ir ginčiai, kurie norėjo virsti į kylantį maištą, mane privertė net kuriam laikui suglumti. Nors žodis „suglumau“ - per daug švelnus. Labiau tiktų - „kritau į prostraciją“, ar ką? Ar „mane ištiko stabligė“? Ar „iš nuostabos sustabarėjau/apšalau/suakmenėjau“?
Žodžiu, stoviu, išplėstomis akimis mirksiu, ir tikiuosi, jog mano vepelis nepanašus į paskutinio idioto su per lūpą tįstančia seile...
Na, gal tai ir ne sukilimas, ne maištas, bet sambrūzdis nustebino. Vyrai užvirė. Ir dabar jau nebepaisydami kas vadas, o kas ne – vienas ant kito vos nerėkė, paskendo ginčuose arba piktai bambėjo ant manęs ir mano artimiausių bendražygių. Gerai, kad niekam nešovė į galvą dar kokio ginklo stvertis, nors prie sueigos laužo – tai „tabu“. Didelis ir griežtas, net iki besąlyginio paaukojimo dievams. Ta prasme, tokiam ištrėmimas, išvijimas, išsižadėjimas - mažiausia bausmė. O gali ir pririšti girioje kur prie medžio, kad vilkai ar lokiai ar dar ten kas nors juos sudraskytų. O gali ir į prakeiktą pelkę įmesti...
Nors ką jau ten aš? Lėtai pasukęs galvą pamačiau, jog net ir Girius „apakęs – žado netekęs“. Lėtai suka į mane galvą ir, kaip ir aš, akytėmis klapsi. O Vaivis, štai, rodos vyrams pritaria ir juokingai lūpas širdute išpūtęs linksi. Surkus, tuo tarpu, galva linguoja ir iš padilbų vis į mane pasispokso, pašnairuoja, laukia reakcijos...
...o štai toliausiai nuo manęs stovintis Genys – nesuprasi: plačiai išskėtęs kojas, ant krūtinės rankas sunėręs, tarsi prisimerkęs rodos žiūri akis įsmeigęs tik į priblėsusį sueigos laužą. Bet taip tik atrodo: - jis iš padilbų akimis niūriai šaudo – aplinką stebi...
Tiesiog neįtikėtina... Gal tai vis tik dėl to, kad čia, su manimi, didesne dauguma atėjo vyrukai nuo panašiai kokių tai aštuoniolikos iki dvidešimt septynių, trisdešimties? Tokių „senesnių“ visai mažuma ir jie paskendo tame šurmulyje? Tame pasipiktinime. Žali, dar nuo gyvenimo nepavargę vyručiai, kupini energijos ir su šlapimu galvoje?..
Štai ir norėk, kaip geriau, o pasirodo, kad tai kas mano galva „geriau“, tai visai nėra labai jau „gerai“...
Manau, jog jau atspėjot, kad tai Didžioji sueiga. Per šį žygį ji surenkama antrą kartą ir antrą kartą ji mane nustebina. Tiksliau – vyrai mane nustebina. Pirmą kartą ji buvo Albos slėnyje, kai sužinojome, kad rigis Geomeksas su didesne dauguma vyrų jau seniausiai išėjo į žygį ir tarėmės, keliauti paskui ar ne, ir Sueiga prabėgo gana rutiniškai, netgi su pasijuokavimais. Jokių kalbų sukti ienas atgalios. O dabar... Dabar sueiga virsta į kažkokį tai maištą, panašu...
Žodžiu, stovyklos pakraštyje buvo sukurtas Sueigos laužas (be jo niekaip – jokia sueiga nevyks), susirinko mano pavaduotojai vadai, ta prasme - šimtininkai su savo pavaduotojais - ir dešimtininkai. Tai yra, kas dešimtas žygio vyras. Minia įspūdinga, kokio tai amfiteatro nėra, tad visi stovime (kai kurie trypčioja). Na, o visi kiti, kas ne sargyboje, ne prie arklių, ir šimtinėms nepriklausė, jei tik turėjo noro ir laiko, galėjo stovėti už simboliškai aplink Sueigą apibrėžto simbolinio (magiško!) rato ir ištempę ausis klausytis kas gi vyksta tame rate...
...taigi, net tie pradėjo šurmuliuoti, tik, kadangi toliau stovėjo – nesuprasi apie ką...
Taigi, viskas prasidėjo gražiai, kaip kokioje pasakoje, kaip kokiame idiliškame paveiksliuke: – Būrius aukojimą atliko, dievų (Tėvų) ir dvasių palaiminimo paprašė, ir... ir ramu buvo tik pradžioje. Ta prasme, ramybė truko neilgai. Kol porinau baikes apie dievų valią, visi klausėsi kaip susimyžę – net kvėpavimo nesigirdėjo. Kol aiškinau apie siūlomus būsimus žygio planus, jau kažkaip susikaupimas pašlijo. Ta prasme, nieko ypatingo: – tai replika, tai dar kas tai tokio, tai tarpusavio pasišnabždėjimas – žodžiu, susirinkime kaip susirinkime, tarsi jis vyktų kokio „kolchozo“ kultūrnamyje, kur pirmininkas iš visiems žinomų tiesų šūdą mala...
...rutina, taip sakant...
...o štai, kai po pauzės gerklę vandenėliu praskalavę leptelėjau, jog kol vyrai ilsėsis, žygiui ruošis, atsargas sukaups ir gyvuliams atsigauti laiko duos (nutrintos vietos apgis, kai kurių arklių kanopų raginės (ragas) ataugs, kol arklių vyžų pripins ir taip toliau ir panašiai), bet svarbiausia, kol Kaliuso bohai tarpeklio nuošliaužą atkas, kad jų vežimai galėtų pravažiuoti (jie keliaus kartu, ir dar su vežimais, kurių mes neturėjom, tad per nuošliaužą tokią kaip palikom, jie neperlips), aš su kokia šimtine planuoju greit likusį atstumą (pirmyn-atgal – kokios septynios dienos) per Alpes įveikti ir nuo aukštos uolos į Po slėnį nusispjauti. Štai tada ir prasidėjo, kai kažkas niūriai pasipiktinusiu balsu garsiai subambėjo:
- Tai ir vėl Surkaus raiteliai keliaus, o aš irgi noriu!
- Ko tu nori? - kažkas anam leptelėjo.
- Ko?! Nuo pasaulio krašto pasidairyti...
- Prisidairėm jau į tuos kraštus...
- Tai ir sėdėk, o aš noriu. Ir mano vyrai norės...
- Jo, ir aš, ir mano vyrai! – įsikišo kažkoks nuo kito rato pusės. – Ką, čia tiek kelio sukorėm ir pasaulio krašto nematysim?..
- Aha! Ranką tik paduot! – dar iš kažkur, nuo kitos pusės rato ataidėjo...
- Dievai gi sakė, kad toliau mūsų nelydės...
- Tai mes toliau ir ne keliaujam...
- Juo, nuo krašto gi nelipsim... Visi judam...
Įsilingavo kaip uraganas, kaip tas miško gaisras vėjui pūstelėjus...
Lojimas iš visų pusių, niekas nieko nesiklausė, visi tik kalbėjo ar stengėsi net rėkauti, kad kitus perrėkti...
Net papurčiau galvą, giliai įkvėpiau ir pasistengiau suskaičiuoti iki dešimties, bet sugebėjau tik iki septynių ir dar kartą giliai įkvėpęs kilstelėjau ranką su sugniaužtu kumščiu:
- Tyyylooooosss!!! – užriaumojau išskėsdamas kumštį, demonstruodamas delną ir kaip griausmavaldis visa savo povyza žaibus svaidydamas sustingau.
Artimiausi kažkaip nuščiuvo, rimti pradėjo, bet čia dar ir Girius įsikišo:
- TyylOOOss, vyrai! – aha, kalvio iš prigimties balsas dar charizmatiškesnis už mano. Grubus toks tenoras, giliai iš krūtinės einantis, tarsi net iš pilvo, ar kažkas panašaus.
Vyrai rimo, aprimo, o karštakošius dar ir patys apramino, kurie dar vis „žiopčiojo“...
Tyla... Visi nuščiuvo. Keliasdešimt akių sužiuro į mane.
Na, spoksokit, spoksokit...
- Taigi va, - nuleidau ranką ir abi rankas nykščiais užsikišau už diržo. Kišenių blatniagiškai stovėsenai tai nėra, tad jas atstoja štai tokia laikysena.
Pauzė. Nužiūrėjau visą tą minią niūriai, iš po surauktų antakių, palingavau galva ir mintyse atsidusęs ištariau:
- Mane džiugina jūsų noras nusispjauti nuo pasaulio krašto visokiems anapusiniams šikniams ant galvų (pasigirdo pakrizenimai), bet. Bet neprotinga visiems tenai keliauti. Kaip žinia, Kaliuso vyrų atnešta, ten nieko nebėra. Ten jau karo išdegintos žemės ir mūsų laukia tik badas ir maras (ligos). Ir taip bus sunku grįžti tuo pačiu keliu, juk patys matėte, kad viskas ištrypta. Tad grįžimui iki Viadvos, iki mūsų žemių, reikia pasiruošti. O dar ir per Danubę keltis. Ir gyvuliams poilsio reikia. Nėra reikalo ten visiems keliauti, sakau aš, Saulius! – pastebėjau, kad kažkas žiojasi kažką leptelti, vėl kilstelėjau ranką užgniauždamas priešginas.
Aha, jau senai buvau pratęs kalbėti prieš minią. Tokia jau vyriausiojo vado dalia – nori nenori išmoks valdyti savo „kareivukus“ arba liksi subinėj.
- Ir štai ką aš pasakysiu, drąsieji vyrai! Ir pasakysiu tai, kad su manimi paspoksoti į tai kas anapus šio kalno, vyks trys dešimtys kuriuos aš pats pasirinksiu, ir iki penkiolikos dešimčių iš tų, kurie nori ten vykti! Kiti liks stovykloje ruoštis naujam žygiui. Nors ten nieko ir nepamatysim, ko nematę – žali slėniai, ežerai, upės ir giraitės. Nuniokotos ir sudegintos sodybos. Paklauskit Kaliuso žmonių, jei netingit. Ten vykti jokio tikro reikalo nėra. Tik paspoksoti ir grįžus doman (į namus) visų vardu pasakyti, kad perlipom kalnus. Ne aš, ne jis, ne tu, - pirštu bakstelėjau į bet kurį, kuris ką tik aušino burną, - o visi mes. Mes judam visi kartu, ir tai ką padaro vienas, padaro visi. Žodžiu taip, broliai! – pakėliau balsą ir ranką tarsi sakydamas „Hau!“. – Burtus mesim. Eis tie, kam protėvių dvasios palieps eiti. Ir kiekvienas, kas norit eiti, o po to nepailsėjęs vėl leistis į žygį. Supraskit tai prieš metat burtą. Tad, kas nori eiti, metat akmenėlį su savo ženklu į pintinę prie Būriaus pašiūrės ir ryt, vakarop, ką ištrauksim, tas ryte ir kils į kelią. Aš pasakiau!!! Ir viskam tebūnie dievų (Tėvų) valia.
Gerklė visai išdžiūvo. Net girgždėti pradėjo.
Niūriai sustingęs sunėriau rankas ant krūtinės...
Bet kas labiausiai nustebino, tai kad nė vienas neuždavė klausimo, o ko man prie to „pasaulio krašto“ reikia? Net nežinočiau ką pasakyti. Aš pats sau atsakymo neturiu. Tektų tuomet improvizuoti, durnių volioti... Bet tokio klausimo nebuvo net iš mano artimųjų rato (ačiū Dievui ar dievams, ar dvasioms, ar protėvių vėlėms)...
Ir štai aš čia... ant aukštos plynaukštės. Ant plokščio kalnagūbrio apaugusio žalia sultinga žole ir stačiu šlaitu į pietvakarius, kuris remiasi į beprotiškai milžinišką ežerą. Ben-nacho ežerą.
Ir čia ne tik aš. Čia tilpom visi – beveik du šimtai raitelių... Ir dar manevrui vietos liko.
Nors ir stiprokas, bet minkštas, gaivus pietvakarių vėjelis norėjo šiaušti arklių karčius, kedenti mūsų siaustus, bet jis neįkirus, netgi jaukus. Oras tarsi aksominis, koks būna tik kalnuose. Saulė akina, o atsispindėjusi nuo žemai plytinčios žydrynės priverčia akis raibuliuoti, tad nori nenori, o žvilgsnis atitrūksta nuo ežero ir nuskrieja palei žaliai-pilkai-rudus kalnagūbrius įrėminusius šį vandens platybių liežuvį...
O taip, stovim ir vėpsom į Ben-nacho ežerą. Jei mūsiškai – tai į Raguotąjį ežerą. Cenomanų gentis (pasak Kaliuso tai etruskų ir giminingų bojams reetų genčių sąjunga, kuri jau tiek susiliejo, kad nesunku atskirti kas yra kas), jį dar vadina Vardos ežeru, o mūsiškai Sargybiniu arba Sargybos ežeru. Jis saugo praėjimą iš šiaurinių Alpių į pietus. Nori nenori, o tūkstantinei kariuomenei, norinčiai nusileisti prie ežero krantų teks skaldytis, o tuo pačiu silpnėti... Gynyba patogi, o jei priešo per daug – šast į valtis, ir špygą atėjūnams rodyk.
Na va, štai – netoliese, tarsi patvirtindama Sargybinio vardą, riogso akmenų ir kokių tai rąstigalių krūva. Žole apaugęs šiukšlynas, šabakštynas, bet galima spėti, jog kadaise galimai čia buvo koks tai sargybinis-signalinis bokštas...
Neįtikėtina...
Tad štai dabar ir pasakyk saviškiams, kad čia ne pasaulio kraštas. O kuom ne pasaulio kraštas? Pats tikriausias pasaulio kraštas! Štai kalnai, priešakyje neparėpiamas žvilgsniu ežeras. Aiškaus kelio nesimato. Jis pasislėpęs. Ir vingiuoja kiek ryčiau kalnagūbrio, leidžiasi žemyn link taip bohų vadinamo Turgaus, kur venetai, reetai ir visi kiti taikos metu rinkdavosi prekiauti, mainyti, ilsėtis ir keliauti toliau arba sau. Tokia savotiška kryžkelė pagal Kaliuso pasakojimus. Tik dabar ji buvo apleista ir nuniokota. Bet ten mums jau ir nereikėjo...
Ir tik apačioje, Baldo apačioje, tarp ežero ir Baldo nedidelėje lygumoje matėsi gyvenvietė. Na ir gerai įsižiūrėjus, panašu, kad ant vandens plūduriavo valtelės. Tad nė joks čia ne pasaulio kraštas.
Bet įspūdis tai toks - labai panašu!..
Galėjau dar paspoksoti ir per žiūroną, bet jį trauktis tingėjau – beprasmiška – vis tiek atstumas per tolimas, kokių tai detalių vis tiek neįžiūrėsiu...
Aha, ir vyrai matau šnabždasi, dairosi. Kai kas ir nuo arklių nulipo, delnus prie akių pridėję dairosi, o kai kas net rankų mostais apsauginiai ženklais save dengia... Įspūdis, vienok...
Net Kaliusas, kuris su grupele vyrų irgi panoro mus atlydėti, o ne prie Karnikos sėdėti, susikaupęs. Jokių emocijų veide, bet padarytas mūsiškiams įspūdis matyt jam patinka – lūpų kampučiai išduoda. O šiaip, pagal savo metus, net per rimtas vyriokas...
Bet idilija kažkada tai baigiasi ir ji pasibaigė išgirdus kanopų bilsmą. Net persisukau, o išvydęs ristele atjojant vieną iš Giriaus jogirių, net arklį apgręžiau – aiškia matėsi, kad link manęs, Surkaus, Giriaus, Vaivio ir Kaliuso (Apuokas, Pamedis ir Girius, kaip vyriausias vadas, kai manęs nėra, liko stovykloje). Paskui mane arklius apgręžė ir maniškiai...
- Tpruuu.... – timptelėjo vadeles stabdydamas žinginę Žolius, Genio šeimynykštis, giminaitis.
- ...? – klausiamai kilstelėjau antakius.
- Vilkstinė ten, kelyje. Žemai, pietuose. Į mūsų kelią taikosi lipti, - sausai, bet ramiai ištarė Žolius.
- Toli?
- Toli.
- Judam... no... – kulnais paraginau savo kumelę kurios ilgus karčius, dar stovykloje Ražeina buvo supynusi į kasytes.
Šiaip tai mūsų arkliai skyrėsi nuo pavyzdžiui bohų. Mūsiškiai mėgdavo supinti karčius kasytėmis, dažnai įpindavo kadugio ar šermukšnio šakeles (apsauga nuo piktų dvasių ir priešo kerų), o per šventes tai netgi įpindavo kokius tai kaspinus ar net gėles, o štai tie patys bojai – kaip ir kokie skalotai - mėgo juos niūriai puošti: – skalpais ir net priešų galvomis... Tad ne tik ūsais, barzdomis dryžuotomis-languotomis kelnėmis mes nuo jų skyrėmės, bet štai ir taip...
Be jokios komandos mus pasekė ir beveik porelė šimtų likusių vyrų. Tik, kadangi nebuvo jokio pavojaus signalo, tai kažkaip tingai, vangiai, be jokio skubotumo. Iš ties „pasaulio kraštas“ matyt visus pakerėjo.
Na taip, pietryčių šlaito papėdėje, gerai išplūktu keliu lėtai judėjo vilkstinė. Toli, labai toli, jiems čionai kilti ir kilti, ir dar jaučiais kinkytus vežimus viršun stumti... Skruzdėlytės vienok.
Šį kartą jau susimuisčiau išsitraukdamas ir žiūronus...
Aha... vaizdas ne taip jau geresnis, bet „žmogeliukus“ jau buvo galima įžiūrėti. Veidų bruožų, tai jau ne, bet bendrą vaizdą tai šiek tiek.
Khmmm... O čia ne galai. Bent jau ne bojai. Nors kailinės aprangos, kaip ir pas juos nebuvo – apačioje karšta, matyt, bet siaustai ir kelnės jau visai kitokie. Kai kurie net be kelnių. Ta prasme – nuogom kojom, togas vilki, o kokius tai apsiaustus ant viršaus užsimetę. Ir kepurės jau labiau plačiabryles skrybėles primena. Nors štai, pas kai kuriuos ir matyt šalmai saulės zuikučius gaudo. Ginklai matyt į vežimus sumesti...
Kokia dešimtis vežimų ir apie gerą šimtą ar daugiau „žmogeliukų“. Ir tik vos keli raiteliai...
- Khmmm... – sumykiau ir ištiesiau žiūroną Surkui (mano vadai jau seniausiai mokėjo juo naudotis).
Aha... o mintys tai plaukuotos! Dar ir kaip plaukuotos!...
Bet Surkus tik trumpai dirstelėjo ir gražino žiūroną lygiai taip pat atsikrenkštęs kaip ir aš „khmmm...“
- Vade, tu mąstai tą ką aš mąstau?
- Matyt, kad taip, - linktelėjau ir pamatęs smalsiai į mane žiūrintį Kaliusą, į mano žiūroną, šyptelėjau: šį kartą akmeninė kaukė nuo jo „feiso“ buvo dingusi. Berniūkštis, vis tik...
- Pažiūrėk, tik diržą per galvą persimesk... – ištiesiau jam žiūroną ir trumpai paaiškinau kaip elgtis, jei jis ką suprato ir vėl grįžtelėjau į Surkų, kuris kažkaip vėl reikšmingai krenkštelėjo. - ...? A?
- Mes juos galim paimti, vade, - kinktelėjo apačion Surkus.
- Na, na, - palingavau galva. – Gal ir galim. Ir kaip tu tai įsivaizduoji?
- Kolona žemyn. Visi ne raiteliai atakuoja kakton, o maniškiai, va, matai, pro ten gali apeiti ir suduoti į šoną... – Surkus pirštu pabaksnojo link vilkstinės, parodė kelio praplatėjimą...
- Khmmm... Galime paimti, bet ne čia. Užteks jiems bent vieną vežimą skersai pastatyti ir mūsų ataka užslops. Vyrus bergždžiai pražudysim. O kol žemyn belsimės, jie spės pasiruošti...
- Jie jau mus ir pastebėjo, - negarsiai ištarė Genys parodydamas ranka.
Ot akylas! Jokių jam žiūronų nereikia!
- Mhm... – linktelėjau. – Sprigtai, o ką tu manai? A?
Bet Sprigtas tik gūžtelėjo pečiais. Aha, pagalbininkėlis, blem...
O pasisukęs į Kaliusą net išsišiepiau – daug kartų matytas vaizdelis, kai žmogus pirmą kartą paima žiūroną! Bet toks vaizdelis kiekvieną kartą priverčia mane išsiviepti. Ta prasme, Kaliusas jau apačion nežiūrėjo, o viena ranka laikydamas žiūroną bandė priešais lęšius mosikuoti kita. Kraipytis ir vaipytis. Aha, o dabar visai prognozuojamai žiūroną apsuko... Vaizdas atitolo... Ir nustebęs atitraukė prietaisą nuo akių, ėmė į jį spoksoti laikydamas ištiestose rankose kiek dirželis leido. Taip stipriai įsikabino, kad net krumpliai pabalo...
Štai todėl ir liepiau dirželį per sprandą užsimesti, o tai „naujokėliai“ iš nuostabos gali juos ir žemėn paleisti...
- Duokš, - ištiesiau ranką.
Kaliusas net atsiduso ir matėsi, kad labai nenoriai nusimeta dirželį ir ištiesia man žiūronus.
Atgavęs vėl dirstelėjau per juos, sufokusavau vaizdą. Aha, iš ties vilkstinė stoja.
Žmonės neramiai į viršų dairosi. Iš apačios į viršų ne kažin kas matėsi, tikriausiai, bet išdygusius ant kelio, kuris vedė per šią nuostabiai žalią keterą raitelius įžiūrėti galėjo. Ir kad mūsų daug – taip pat.
- Aha, stoja, - atitraukiau nuo akių žiūronus ir kišdamas šią brangenybę į minkštą maišą ištariau. Ištariau ne tiek Surkui, kiek įgarsinau savo mintis: - Nepatinka man, kad kas tai paskui mus keliaus, pėdins ir nežinia ką mislys. Tad mes juos imsim. Būtinai. Bet tik susiradę patogią vietą, o tokių kalnuose netrūksta...
- Apie ką jūs kalbat? – įsikišo Kaliusas, kuris, be abejo mūsiškai nė velnio nesuprato.
Paaiškinau.
Kaliusas papurtė galvą.
- Ne, jie neis paskui mus. Čia pietiniai venetai. Jie grįžta pas save. Neužkils iki mūsų, ant Baldo, o pasuks štai ten, mostelėjo kažkur į rytus, - ten kelias šakojasi. Patrauks pas save, į pietryčius.
- Khmmm... o gaila, - palingavęs galva, Surkui (ir kitiems) išverčiau jo žodžius.
- Eeechhhh... – caktelėjo liežuviu Surkus. – O gaila. Jaučiai ten, su valgiu ilgai bėdos neturėtume.
- Aha... gaila ne gaila, bet kautis anapus mes negalim, o tai Pizius į mus savo „kuolu“ atsisuks... – iš kart užbėgau už akių visokioms fantasmagorijoms ir plaukuotoms mintims, bet čia kažkaip taip, staiga, daugelis arklių pradėjo prunkšti, šnopuoti, trypti priekinėmis kojomis, o kai kurie net norėjo muistytis ir piestu stotis, suktis...
Kilo kažkoks nesuprantamas šurmulys, pasimetimas, nuaidėjo šūkčiojimai...
Reikėtų pasakyti, kad šiuolaikiniai arkliai labiau poniai, tad su mano ūgiu ir gabaritais raitelis iš manęs tik toks, kiek tai būtina. O tai ant kai kurių užsikabarojus jaučiausi kaip ant šuns atsisėdęs, tad rinkdavausi didžiausius ir ramiausius. Štai ir maniškė Aga – nors ir kumelė, bet iš augesnių, dar nuo skalotų mums atitekusi – romi ir rami kaip nunešiota vyža (kumeliukai nuo jos irgi augesni buvo), bet ir ji pradėjo trypčioti, muistytis, šnarpšti, net bandyti mane nusimesti...
Kas čia su jais darosi?!!
Iš netikėtumo net nušokau žemėn, stipriai sugriebiau už kamanų taip, kad gyvulys pajustų jėgą timptelėjau, o ji man vos ne grybštelėti sugalvojo, sužvengė, dantis iššiepė ir susimuistė...
- Tpruuuuu! Nelaboji!..
...ir tarsi kas būtų iš apačios per kojas sudavęs... Žemė suvirpėjo..
Nykus jausmas – tarsiu žeme šiurpuliai nubėgo...
- Žemė dreba!!! – išgirdau kažką šaukiant.
- Žemė!...
-Pirzdec!..
Kažkoks arklys, ar tai ištrūkęs, ar tai numetęs savo raitelį pasileido per Baldo pievą...
- Arklius laikykit! Arklius laikykit! – surėkiau.
Net nesurėkiau, o užstaugiau.
- Arklius tramdykit! – prisidėjo Surkus... kažkas jį atkartojo...
- Tuoj viskas baigsis! Arklius tramdykit, laikykit! – vėl išrėkiau.
Dar vienas nedidelis virpesys nubėgo per kojų padus...
Dar porelė arklių strimgalviais nubildėjo per pievą...
Bled! Ir kaip čia nesikeiksi?!
O taip... pirmą kartą pajutau žemės drebėjimą. Be abejo, galimai būna ir stipresnių, bet ir šio pakako, kad širdis link kulnų smukteltų – nemalonus jausmas... Ir nieko panašaus į siūbuojančią valtį, net jei ant nelygių bangelių stovi. Visiškai nieko panašaus – jausmas, kad rodos tuoj žemė iš po kojų išslys ir nugarmėsi... Kur? Kažkur.
Ir staiga viskas nurimo...
- Prrr... ramiai, ramiai, Aga... – apsidairiau.
Nieko jau taip labai blogo nenutiko: kai kurie taip ir išsilaikė ant savo keturkojų, kai kurie kaip ir aš, nušokę už kamanų laikydami savo gyvulius ramino...
- Surkau, - siųsk ką nors, tegu arklius gaudo, ištariau. – Mož sprandų nenusisuko...
Kaliusas bohiškai plūsdamasis kėlėsi, kilo nuo žemės – jo arklys buvo vienas iš tų, kuris numetė savo raitelį...
Na ir keli maniškiai panašu, jog liko be nieko...
Tuo tarpu Surkus jau komandavo ir įsakinėjo persekioti pabėgusius arklius ir apie dešimt raitelių atsiskyrė nuo minios, nubildėjo link pievos, išbyrėjo į kelis būrelius ten, kur pasibaidėliai nubilsnojo...
- Va taip, va, - riebiai nusispjoviau. – Aiškus ženklas, kad mums ten nėra ką veikti,- kinktelėjau smakru link pietinio šlaito, kur apačioje kaip kokie skruzdėliukai lakstė neatpažinti vilksnės žmonės. Juos tie virpesiai irgi matomai išgąsdino. – Ramiai mažute, ramiai, - paglosčiau Agos kaktą, paausį, bet kumelė jau tik ramiai šnarpštelėjo. Viskas aišku – gyvuliai jautresni tokiems kataklizmams, tad iš jos elgesio galėjau drąsiai manytis, jog drebėjimas nepasikartos.
(a.p.: minima vietovė viena iš seismiškiausių vietų Italijoje. Pavyzdžiui, apie 243-245 metus minima, kad įvyko toks stiprus drebėjimas, jog šalia jo esantis senų laikų Benako miestas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus (dabartinis Toscalono Moderno) – nuošliaužos ir potvynis – nuskendo. Ir tai ne vienintelis šių apylinkių seisminis kataklizmas)
Su mumis tai aišku, bet kaži ką tie ten apačioje prisigalvos? Bet jau nesužinosim.
Surkus rankos mostu perliejo magišką saulės ratą savo arkliui ir sau.
- Aiškiau nebūna, - atsiliepė Vaivis. – Nešdinamės iš čia.
- Naaa... jo... dar ir taip būna... – sulingavo galva Genys.
- O gaila... – Surkus liūdnai linktelėjo link papėdės. – Bet dievų valios tame nėra. Taip, - giliai įkvėpęs atsiduso.
Aha, toks paleistas grobis. Blyn, tai tau, koks kraugerys. Peštynių išsiilgo?
- Rasim dar ir kito, ir geresnio grobio. Palei Danubę, pavyzdžiui prasieisim, - atsiliepiau Surkui ir pasisukau į Genį: - Genį, palik čia daboti porelę saviškių, ramesnių, kurie to virpesio pernelyg neišsigando. Tegu pastebi. Maža kas, jei vis tik mūsų keliu anie eis, pačiupinėsim mes juos jau pas save... Na ką, vyrai?! – apgręžiau arklį. – Paspoksojom į mūsų „pasaulio kraštą“ ir gana?! Net kai papasakosim nieks mumis nepatikės, cha! A?! Jojam namo, vyrai!
Vyrai sušurmuliavo, arkliai sušnopavo...
Vaizdeliais sotus gi nebūsi, o dar ir po tokių virpesių, užtrukti čia niekam nesinorėjo...
Na, o tiems kurie arklius paleido, pasibėgioti teks. Žinos, kaip reikia savo keturkojus saugoti...
Bet niekis – gal juos ir sugaudys... Rodos va, jau vedasi porelę baikštūnų atgalios...
Na, o bohai geri ėjikai – Kaliusui kojos nenukris... Nors kur ten – kažkuris iš jo brateirų savo arklį perleido, o dar porelė irgi nulėkė savo vado arklio ieškoti... Nors yra kur nugarmėti, bet Baldas aštriomis uolomis ir skardžiai nepasižymi, gal arkliai ir nepražuvo... Ras kur aprimusius, ir besiganančius...
13.
Na, ko nesitikėjau, to nesitikėjau. Vis tik sugebėjome įsiutinti Karnikos žmones. Pirmą smūgį sudavė didžiojoje stovykloje, Karnikos slėnyje likęs Pamedis. Jis ir šiaip „targašius“ dar tas, bet „targašius“, kuris dirba mums, taip sakant. Ir gerai dirba, vienok.
Taigi mums jau išjojus iš stovyklos link „pasaulio krašto“, likę Genio medžiotojai – jogiriai, kaip dabar juos vadino – vietoje nenustygo ir pabyrėjo po apylinkes. Kiek tai ko sumedžiojo, kiektai kalnų ožių nuo jų rankų krito, bet, svarbiausia – atrado kelią į slėnį, kur karnikiečiai nuo pašalinių slėpė gyvulius. Nuostabią uždarą ir be proto didelę ganyklą, kur didesnėje daugumoje ganėsi ožiai ir ožkos, asilai, rudos karvės ir jaučiai, bei kinkomi volai. Atrasti jiems matyt tai nebuvo sunku – gyvulius gi prižiūrėti reikia, karves-ožkas melžti... Pasekė vietinius ko tai įtartinai dingstančius tarp miškų apaugusių tarpeklių ir atrado. Tengi, kaip supratau ir uolose ištašytas, vietoje šaldytuvų naudojamas maisto saugyklas. Palandžiojo, apsidairė, rastais lobiais pasižavėjo ir apie viską Giriui ir Pamedžiui paporino.
O mes pusbadžiu vaduojamės! Ir Karnikos makaronus ant ausų kabinamės! Netgi palikti Kaliuso vyrai laikinai Heromano vadovaujami įtūžo.
Bet čia dar nieko – pareiškus ultimatumą, kad arba juos sulygina su žeme, arba jie parduoda už normalią kainą maisto, šie pasirinko antrąjį variantą. Ir visam tam širšalui dirigavo Pamedis su Giriaus palaikymu. Na ir šaunuoliai vyrai! Didžiausių pagyrimų verti!
Bet štai antras smūgį, kuris vos nevirto Trojos karu – sudavė eilinis Giriaus veteranų vyrukas. Blem...
Trumpiau tariant – jau vakarėjant, mums grįžus į stovyklą – išvydome nuostabų vaizdelį: plikakojai togomis vilkini karnikiečiai su kažkokiu vyruku priešakyje, įskaitant matyt vos ne visas įmitusiais bobas klykavo, plyšojo ir rankomis grūmojo prie mūsų stovyklos ribų, o mūsiškiai, prisidengę skydais, bet kol kas dar pakėlę ietis viršun, kaip viena siena stovėjo pasiruošę gynybai. Gal tik tai ir sulaikė vietinius nuo to, kad šie nesisvaidytų akmenimis. Smegenėlių tam užteko, juolab Karnikos vadas su savo ginkluotais kariais bandė tramdyti saviškius. Tik nelabai jau taip įnirtingai, daugiau vaidybos, nei darbų...
O štai Kaliuso vyrai, kad ir prisijuosę ginklus, kad ir laikantys skydus rankose, netvarkingai būriavosi kiek atokiau ir šmaikštavo, žvengė, švilpė, nešvankybes visokias rėkavo ir visaip kitaip smaginosi stebėdami šį kvailą spektaklį. Net jų ūsai iš to smagumo styrojo, o čiupai kaip arklių uodegos lingavo, tarsi kokias muses vaikė...
Na, bejudant artyn, štai toks vaizdelis. Pusiaukelėje Kaliusas su savo brateirom mostelėjo ir atsiskyrė, patraukė link savo triukšmingųjų vyrų, o mes tiesiu taikymu, paraginę arklius, ristele – link savųjų...
Minia nuščiuvo...
Mano vyrai mus pamatę pradėjo džiaugsmingai rėkauti, ginklais mosikuoti...
Girius su Apuoku, kurie stovėjo priekyje mūsiškių pasisuko ir demonstratyviai nekreipdami dėmesio į pašlijusius ir atšlijusius karnikiečius (ar karnikėnus?), išsišiepę iki ausų žengtelėjo mus pasitikdami. Girius net kilstelėjo ranką pasisveikindamas. Blem, visai kaip koks fiureris, cha-cha!
Sudrebėjus žemei nuo kelių šimtų kanopų, minia pradėjo trauktis link to savo upelio, link savo gyvenvietės. Atbulom, taip, pamažėle... Buvusioj vietoj liko tik kelios drūtos pasimetusios bobelės, kurios sutrikusios dairėsi, o po to susivokusios taip pat jau batus vaškavosi kudašių nešti ir kažkaip netikėtai priešakyje atsidūrė neįgalus sutramdyti savo kaimiečių Karnikos vadas su nepilnu pusšimčiu ginkluotų vyrų. Na, bet Karnikos vadui, reikia vis tik pagarbą atiduoti – šis čiupo tūlą, netgi tešlavotą vyrą, kaip supratau viso to armydėlio iniciatorių ir jėga sulaikė šalia savęs, kažką rėkt ant jo pradėjo, timptelėjo ir sustabdė šalia savęs.
- Na ir kas čia, bled, per „strielka“?! – vietoje pasisveikinimo leptelėjau Girius, bet šis seniausiai pratęs prie mano žargono net išsiviepė.
- Taigi maniškis Igas jų bobą nušvilpė.
- Ta prasme? – net veidas ištįso. – Bobą nušvilpė? Cha! Tebūna pasveikintas Pyzdauskas, blem! – nusijuokiau matydamas šiaip ramaus būdo išsiviepusį Girių. Jei jau tokia laikysena, tai kokio tai pavojaus jis nemato. O tai gerai. Labai gerai!
- Na, gal ne bobą, o mergą, - toliau vaipėsi Girius.
- Aha, „pyzdausku“ jį pavadinęs nepagadinsi, - paantrino Apuokas. – Nebloga visai tokia, man ir tiktų.
- O Lokeina per minkštą vietą už tai nepatapšnos? – mestelėjau ir nusijuokęs iš ištįsusios Apuoko marmūzės (juk tipo paslaptis jų pasimatymai), nušokau nuo kumelės. – Pasakokit.
- O ką čia pasakoti, Sauliau? – pasisveikindamas (kaip visuomet – dilbių paspaudimas) ištarė Girius ir staiga surimtėjo...
Po kelių jo žodžių, situacija tapo aiški: tas vyrukas, man gerai pažįstamas dar iš pirmo žygio, vienas iš pirmųjų venedu tapusių vargių giminės, kokiu tai būdu susiuostė su vietine gražuole. Tamsiaplaukia, didžiaake, didžiapape, visai dailia mergelike. Ir net kalbos barjeras nesutrukdė. Vienas pasimatymas, pasivaikštinėjimas, kitas, ir va, sulindo į pakrūmius, už uolų pasislėpė...
Oj, nabagai, nabagėliai – niekas jiems meile pasidžiaugt, aistrai atsiduot neleido – užklupo, pamatė ir puolė muštis...
- Štai tas, su savo boba, - atsigręžęs į stypsančius karnikiečius ir jų vadą su greta stypsančiu tešlasubeniu su pamušta akimi, pirštu parodė Girius. – Merga gal ir nebloga, bet jie sako, jog jų vergė.
- Vergė? O tai gal išpirkti galima? – net gūžtelėjęs pečiais palingavau galva.
- Tai, kad niekas į kalbas nėjo, - skėstelėjo rankom Girius. – Tiedu kvaišos tiesiai į stovyklą movė, o Tešlius (Cha! Jau ir pravardę prikabino!) su boba paskui, o paskui juos - ir čia pat laukuose ar aplinkui buvę. Jų vadas atskubėjo, bet štai laiku ir jūs pasirodėt.
- Pačiu laiku? – šyptelėjau.
- Pačiu laiku, - linktelėjo Girius.
- Na, ką? Kviesk čionai savo didvyrį... Surkau, Vaivi! – pasisukęs šūktelėjau. – Kol kas nuo arklių nelipkit, pastovėkit!
- Aha, vade! – girdėję mūsų pokalbį Surkus ir Vaivis, išsišiepę iki ausų sulinksėjo, grįžtelėję sušvilpė saviškiams, nors niekas taip ir neketino lipti nuo arklių, nors naujienos nuotrupomis jau vienas su kitu dalinosi, šmaikštauti pradėjo.
Na, tegu žvengia, tegu šmaikštauja, liežuviais plaka. Jei jau net ir tie karninai štai stypso, aiškiai mūsų lūkuriuoja, tai situacija tikrai išsprendžiama. Niekas rimtai nemano, kad dėl to kils vaidas.
O blogai mano. Ne tokie jau mes ir pūkuotukai... Bent jau aš.
- Sakyk, brolau, - kreipiausi jau iš mūsų minios išlindusį, sutrikusį Igą, - ar ta merga va šito viso triukšmo verta? – ranka apmojau visą tą cirką.
- Taip, vade. Sielą už ją atiduočiau.
- Sielą, sakai? Tai ne šiaip pasicypint, o vest ketini?
- Taip, vade, - sulinksėjo, - Tėvais prisiekiu, - trinktelėjo kumščiu sau į širdį.
- O ji?
Vaikinas kiek sutriko, susimuistė:
- Ir ji, - sulinksėjo. – Ji čia niekas, našlaitė, o pas mus bus mano žmona.
- Ooooo, tu sele-meile... Na, ką? Eime pas Tešlių. Bandysim susikalbėti. Ei, Sprigtai! Eik čia, padėsi suprasti jų balmatonę! – aha ir taip – mano bohų kalbos nepakako, kad su Karnikos žmonėmis susikalbėčiau. Net patys bohai sunkiai su jais susikalba, nors ir iš vieno pero kilę.
Na, ką čia daugiau ir pasakyti? Kad derybos yra derybos? Nors jokios čia nebuvo derybos, tiesą sakant. Šiaip, niekalas. Ta prasme, po ceremoningo pasisveikinimo, Karnikos vadas stumtelėjo artyn Tešlių ir išklausiau pretenziją. Didelę tokią ir apvalią. Pripūstą muilo burbulą. Žodžiu, nuskriaudžiau (mano vyras, tai tas pats, kas aš pats) jo vergę, sugadinau mergšę, kurią jis saugojo ir dabojo, skaisčią ir nekaltą, kurią buvo galima pelningai parduoti ar už gerą pinigą į marčias atiduoti, o dabar ką – prekę sugadinau, pakuotę suplėšiau, bamperius subraižiau ir ratus apmyžau...
Na, paklausiau, paklausiau...
Papūtęs lūpas, tramdydamas juoką išklausiau to juokingo Tešliaus balmatavimo. Eilinį kartą mintyse ant tos vergystės pasispjaudžiau: Blyn, štai toji merga, kurią Igas pabalnojo, jiems visiškas niekas. Ar karvė, ar ožka, ar merga, ta pati roda...
- Viskas aišku, - numojau ranka ir pasisukau į Karnikos vadą, kuris rodos rimtai stovėjo, bet jo akys šypsojosi. – Vade...
Įkišau ranką į krepšį prie diržo, kur kaip kokį talismaną vežiojausi auksinius pinigėlius fig žino kieno, su kokio tai tipo neryškiu profiliu, dar iš skalotų grobio man atitekusius.
Sužvejojau monetą – blynas sunkus, per pusę delno.
- ...štai auksinis. To turi už mergą užtekti, - atkišau ne Tešliui, kurio akys pamačius auksą suspindo tarsi du laužai naktyje, o Karnikos vadui. – O jei neužtenka, galim sumokėti geležte ir ugnimi, - kita ranka paplekšnojau per prie šono kabančią mačetę.
Jau iš mano gestų viską supratęs, o Sprigtui dar ir ta „paukščių kalba“ patvirtinus, vadas oriai linktelėjo ir auksinė moneta, tarsi mostelėjus burtų lazdele, dingo kažkur jo aprangoje. Tešlius, pilvu liūliuodamas, net vietoje sustraksėjo, rankom sumosikavo, žiojosi, bet taip nieko ir neišdrįso pasakyti. Užtat vadas prabilo:
- Geras atlygis. Už tokį atlygį turiu dar vieną mergą. Reikia?
Opžpą-paaaa! Sprigtas tai kažkaip net nesureagavo, bet aš mintyse keiktelėjau ne tiek dėl to, jog supratau permokėjęs, bet daugiau dėl tokio nesuvokiamo pragmatiškumo, o štai Giriui net snukis ištįso...
Bet balsu nenusikeikiau. Tik gūžtelėjau pečiais:
- Atvesk, jei kuris vyras vesti ją užsimanys, tai tada ir pakalbėsim, - ir pasukęs galvą pridūriau, bet jau tik Giriui: - O jei bus rudaplaukė, tai žiūrėk ir Geniui pravers, o tai nabagas niekaip raudonplaukės nesuranda, - mirktelėjau Giriui akimi ir abu skania nusijuokėm...
Na, o Sprigtas, šaunuolis, mūsų juoką kažkaip taip perdavė vadui, kad šis išsiviepė ir patenkintas linktelėjo, atsisveikino ir su savo žmonėmis apsisuko atgalios... Vos spėdamas, Tešlius nukiurseno paskui... susigūžęs ir visas nelaimingas... Na ir gerai. Tegu dabar jie su savo vadu aiškinasi. O tai jam matai brangią mergą mano vyras pagadino, tfu, blem...
- Ačiū vade, - sulinksėjo Igas.
- Nėr už ką, brolau, - paplekšnojau vaikinui per petį. – Gerų karių pridroši, ir bus geriausia padėka, cha!... O dabar į Ražeinos globą atiduok. Vyrų kompanijos, drausmės neardyk, o tai kitaip tada šnekėsim. Vyrai! Stovyklaujam! – šūktelėjęs mostelėjau ranka. – Sprigtai, sutvarkyk ir mano kumelę...
Uffff... kur mano palapinė, šaltas alus ir geras kumpio gabalas?!..
Aišku, jog šalto alaus nebuvo, kaip ir viskio ar brendžio, ar degtinės, bet štai gera kompanija su visokeriopais įspūdžiais, šaltu kokiu tai arbatiniu nuoviru, kumpiu ir ožkos sūriu – skųstis negalėjau... Dar dienelė ir poryt judam atgalios. Per kalnus, per lankas, per upes... Tikiuosi tik, jog tai ne tyla prieš audrą... Nors ko čia tikėtis? Tiesai į akis žiūrėti reikia – būtent tyla ir ramuma, nors gal ir ne prieš audrą, bet... ramybė mums tik sapnuojasi...
IV. Dalis.
Danubės vingiai
Tęsinys planuojamas 2025-04-04
