(Pav. iš i-neto platybių, autoriaus nepavyko nustatyti)
4.
Susidūrimas
Giriaus ir Sėriaus atrastas nedidukas nuožulnus slėnis, ar veikiau kokia tai tarp uolų įsprausta oazė, buvo visai nedidukas. Vos tilpome. Arkliai ir žmonės vieni šalia kitų, ankšta. Ir ne tik, kad ankšta, bet ir su vandeniu ne kas – stygius. Ir pakuros – jų nebuvo. Tad, degė, o jei tiksliau – apgailėtinai ruseno - vos keli lauželiai. Ir tie patys arčiau tako, kad tarpeklį kiek nušviestų, jei maža kas užblūdys.
Gal ir paranojiškas, bet reikalinga priemonė. Vadai šaunuoliai - nepagailėjo su savimi pasiimtų malkų...
Khmmm... stebiu, kad kuo toliau – tuo mano bendražygiai vis labiau savarankiškesni ir savarankiškesni. Na, ir puiku – pats tai skatinu, o tai, kad ir kokia didelė galva bebūtų, bet viską vienam pragalvoti – nerealu. Tad net puiku, kad vyrai įsitraukė į žygio ritmą ir jau nebereikia pirštu rodyti, liežuviu malti, aiškinti kas ir kaip, ir dabar pas mane bėga, tik kai kas iš už rutinos ribų išlenda ar šiaip kokia „palundra“...
Žodžiu šiuose spąstuose užstrigome visai nakčiai ir tikrai čia nebūtume apsistoję, jei ne sutemos, kurios kalnuose jau baisiai greit pavirsta spangia ir aklina tamsuma. Dėl artimų uolų, sutemus gūdu ir niūru. Gal tik dangus lopinėlis, kurį matome šviesesnis.
Iš po uragano šiąnakt išsigiedrijęs dangus, žvaigždėmis – tarsi sidabrinėmis vinimis, nusagstytas. Nors irgi – kiek jau čia to dangaus? Toks įspūdis, jog į kokį vamzdį būtume įlindę. Net jei mėnulis pakiltų, kaži ar jis į šį kadaise žalią, o dabar jau į ištryptą tarpeklio praplatėjimą būtų nors akies krašteliu dirstelėjęs?
Na ir vyrai, per vakarykštę audringą ir šią dieną pervargo, ir išvargo – visai nusikapstė. Beje, iki vakaro pavyko ir išsigandusius arklius iš po tos griūties išvaduoti. Galima sėkme vadinti, kad tik vienas krito: jo kojos buvo sulaužytos, sprandas akmenų sudraskytas. Tad teko pribaigti, kad nesigaluotų. Kad ir kaip liūdna, bet reikėjo palengvinom ištikimojo keturkojo kančias. Užtat dabar turim šiek tiek mėsos. Vyrai išsidalino, bet jau šviežienos pasikepti, pasigaminti galime viltis tik rytoj – o šiandien, jau tik šiaip – sausas davinys su gurkšneliu vandens.
Greičiau jau tas rytas!
Nors dar ir iki pusiaunakčio toli. Na ir vyrai jau sukritę vos ne vienas ant kito. Dauguma snūduriuoja.
O ką dar veikti? Tad jei ne tie keli lauželiai, arklių šnarpštimas ir į kokį tai šnaresį susivėlę besišnabždančių vyrų balsai, tai iš toli pažiūrėjus, būtų galima pagalvoti, jog čia koks tai kautynių laukas, kur visi iškritę – vien tik pasiklydusios vėlės šnarena...
Bet va, kažkas kažką net niūniuoja...
Blyn, pažįstama melodija! Kadaise mano į dabartinę kalbą išversta „Laužo šviesa“?..
Na taip! Ta pati!
Tik melodija, jei tą niūniavimą galima pavadinti melodija, beveik neatpažįstama. Labiau panaši į kokią tai liūdną raudą. Ilgesingą...
Blem, be proto tinkama tokiai nakčiai kaip ši, kai tamsoje, rodos, kad net beveik nematomos uolos į tave priekaištingai spokso... Tik, kad laužų trūksta...
Ir tik „naktinė volungės“ pritarimo trūksta...
Kas ta „naktinė volungė“? Berods jau kadaise rašiau, jog tai mistinis paukštis pranašaujantis kažkieno mirtį. Beje, bojai (čionykščiai keltai/galai) irgi tokią turi: – „Bani“ arba „Bani-Ša“. Tik ji ne Anapusio paukštė apraudanti būsimą mirtį, o kokia tai žiežulinga moteris dvasia ar laumė, kurios virksmas pranašauja mirtį. O ją išgirdę kariai – nė vienas gyvas negrįš iš mūšio...
Tfu-tfu-tfu... tris kartus į medį... Niūrios mintys apima...
Besiklausydamas to niūniavimo, prie kurio pritardami prisidėjo dar keli tylūs balsai, kažkodėl prisiminiau tą įspūdį, kurį paliko pirmą kartą iš jau arti pamatytos Alpės.
Ta prasme, net juokinga buvo žiūrėti, kad net tie vyrai, kurie anksčiau su manim ėjo į Bohemiją ir prieš „žalius naujokus“ puikavosi savo patirtimi ir išmanymu, priartėjus prie Alpių papėdžių, prie uolų, patys nustėro. Šiems girių žmonėms tokios aukštumos, aštrios uolos, tarpekliai ir bauginantys aukščiai – buvo kažkas nerealaus. Net pasakose niekas tokio neįtikėtino didingumo įsivaizduoti negalėjo.
Ką ten jie?! Net aš likau „apšalęs“. Ir jei ne vietiniai, ne galai, ir ne vedliai, tai ko gero daugelis būtų pamanęs, jog čia jau viskas – pasaulio kraštas. Galim apsisukti ir traukti namo. Jog tai legendinė pasaulio kraštą juosianti Akmeninė Tvora (Kūltvorė)– kalnų masyvais atitvertas pasaulio kraštas...
Šyptelėjau pas iš savęs ir kažkaip prisnūdau...
Žodžiu, ačiū dievams, dievui, dvasioms, laumėms, fėjoms ir šiaip tiems kas globojo šį „slėnį“, tą naktį jokios „volungės“, jokios „banišos“ neklykavo, nepasirodė, niekas nesivaideno, niekas poilsio netrikdė ir dar aušti nepradėjus, vyrai jau kilo mantą rinkti, arklius balnoti ir net kokių tai įsakymų, netgi – „judam įprastine“ tvarka – neprireikė.
O gal tai padeda mano vyrų prietarai? Jie gi kiekvieną kart sustojus, net poilsiui, jau nekalbant – nakčiai(!) – auką aukoja.
Na, kaip auką? Gal per garsiai pasakyta. Bet atideda nuošaliau kokias tai vaišeles vietiniams dievukams, tų vietų sergėtojams. Ir kokia tai vieta – būrius nusprendžia arba vyrai pagal kokius tai man dar nesuvokiamus požymius. Juk yra prietaras, kad kiekvienas miškas, kiekviena pieva, net kelias ir jau nekalbant apie upes, pelkes ar ežerėlius, turi savo rūpintojėlį, sargą, prižiūrėtoją, kurį reikia palabinti, pamaloninti, o tai jei užsirūstins, gali blogai baigtis – mažų mažiausiai – piktais pokštais. Ir negana to, kiekvienas dar patyliukais ir nuo savęs ką tai patrupina, labos žodžius sumurma.
Bet prie to jau pripratau. Netgi išnaudojau tą prietarą – vyrai po kiekvienu krūmu jau senai nešika ir nemyža, atleiskit už išsireiškimą. Netgi dėka šio prietaro beveik labai ir spausti nereikėjo. Tvarkingai su tuo reikalu – nėra pavojaus į kieno tai „krūvelę“ įminti. Pavyzdžiui su bohais šitame reikale prasčiau. Jų stovyklavietėje reikia atsargiau vaikštinėti, o tai „šuniškom“ minom gali būti pakrūmiai užminuoti.
Užtat, kas tai prisiminė, jog įeinant į šią perėją auka nebuvo padėta, tad štai griūtis ir nutiko. Ant Būriaus murmėti kas tai norėjo, bet šis atsimojo – atsirado liudininkų, kad Būrius savo pareigas vykdė. Tad ginčas gana greitai nuslopo. Kai kurie vis tik bambėjo, kad kalnų dvasioms reikalingos didesnės aukos, o kai kas aiškino, jog čia ne dėl mūsų, o dėl prisiplakusių bohų bedievių taip nutiko.
Gerai, kad dar nenusprendė, jog tai buvo ženklas sukti atgal. Aha-ir taip! Jei vyrai taip nuspręstų – jokie autoritetai nesulaikytų.
O šiaip, kaip ateitis parodė – galėjo ir nuspręsti – man vargo ir atsakomybės būtų buvę mažiau – viską ant jų pačių būčiau galėjęs suversti. Tad dabar, jei jau būčiau toks prietaringas, kaip daugelis maniškių, žinodamas netolimą ateitį, tikrai galėčiau pagalvoti, jog vis tik tai buvo ženklas!
Tačiau, kaip ten bebūtų, ačiū vietiniams dievams, dievukams, dvasioms ar kas čia tuos kalnus globoja, sergi, jokia blanša neklykavo. Ramu ir gūdu. Arba Gūdžiai rami naktis. Gal taip pasakyti būtų teisingiau.
Paryčiais vyrų net ragint nereikėjo. Toks įspūdis, kad sugaudė koks tai negirdimas rytą pranašaujantis rago garsas ir visa stovykla vos ne kaip vienas pakilo. Netgi paskutinieji turėjo trypinėti ir nerimastingai laukti, kol pirmieji iškeliaus. Na, o žvalgai, rodos lyg būtų iš svaidyklių paleisti – tikras uolumo įsikūnijimas…
Kitaip tariant – visi norėjo kuo greičiau palikti šią nejaukią uolėtą perėją…
Nors, kaip mačiau, kaip man atrodė – dauguma vyrų kaipo jau buvo ir pavargę nuo to jau rodos tūkstantmetį trunkančio kelio. Toks įspūdis, kad persiritus per Danubę, kas tai išsikvėpė. Koks tai kovingumas ir veržlumas baigė išgaruoti. Sutelkiančio streso trūksta? Įtariu, kad taip. Kelionė nuo ežerų iki Viadvos ir nuo Viadvos iki Danubės ir net šių kalnų buvo koks tai „pasivaikščiojimas“, ar ką?
Sužinojus, kad Geomeksas mūsų nesulaukė, pamažėle pasijuto kokia tai apatija...
Toks įspūdis, kad brendam be jokio tikslo…
O gal man tik vaidenosi? Gal…
Pasidavėliškos kažkokios mintys, ar ne? Gal dėl paskutiniųjų pusiau bemiegių naktų? Bet iki pat išėjimo iš šio akmeninio trakto jos mane ir kamavo. Gal ir ne mane vieną? Vyrai raitomis kiūtino tylomis. Neįprastai tyliai. O gal, nežiūrint didingumo, visos tos perėjos uolos mus pradėjo slėgti? Savo akmenine didybe spausti žmones, kurie pratę prie erdvių, prie miškų?
Nežinau…
Tačiau žinau, kad tai ką pamatėm išlindus iš perėjos – atpirko viską! Ta prasme, susikaupusį slogutį tarsi ranka nubraukė!
Ir vaizdas atsivėrė gana netikėtai – išeini į akmenimis nužertą posūkį, kuris tave pasitinka nejaukiu skersvėju ir jau iš jo, tarsi pro kokius tai didingus vartus, atsiduri ant nuožulnaus, žole, samanomis ir retomis, kreivomis pušaitėmis apžėlusio šlaito, kur prieš tave tiesiog netikėtai atsiveria plati, vos akimis aprėpiamas, saulės nutviekstas slėnis. Slėnis tarsi vainiku apjuostas aštriomis ir tolumoje dunksančiomis kalnų viršūnėmis. Vėl žvilgsnį pradeda džiuginti žaluma, dangaus mėlis, reti debesėliai ir net staiga jaukus vėjas…
Gaila tik, kad vienu žvilgsniu negali aprėpti viso to slėnio – jis ganėtinai nelygus ir banguotas, apžėlęs reta augmenija, kreivomis mažomis pušelėmis. O kiek toliau – tai netgi matėsi retos bet didingos pušys…
Akimirkai net sustingome… Paskui mus jojantys net pradėjo stoti, nerimastingai šurmuliuoti, stabdyti arklius…
- Vade, - pažadino mane staiga išdygęs vienas iš Surkaus raitelių. - Mes radom mus palikusių bohų stovyklą. Ji ten. Žvalgai ten jau apsistojo, - vyras mostelėjo kažkur kairėn.
Beveik sinchroniškai su Giriumi, Pamedžiu ir Geniu pasukę galvas, kiek kairiau ir gerokai toliau išvydome skystą dūmelį ir net šmėžuojančius žmogeliukus.
- Gerai, - linktelėjau, - traukiam, vyrai ten, o tai mes čia visus stabdom, - ir paraginau savo arklioką, ir jau ne ilgai trukus, atsigręžus buvo galima matyti, kaip ilga vora raitelių išeina iš perėjos. Kaip kokia gyvatė, kaip slibinas ar tai kokia tai lavina… Nors prie tokios didybės, netgi šis mūsų vyrų upelis atrodė koks tai menkas, mažutis, niekingas… Na, kiek čia gi mūsų? Kiek daugiau penkių šimtų? Kažkada, pradžioje, atrodė kaip baisinga jėga, o pripratus prie žygio, akiai apsimuilavus – rodos ne tiek jau ir daug…
- Mes sustojom čia, o Genio vyrai nuėjo palei išdavikų pėdsakus, - pasitikdamas mus paaiškino Surkus. Kelio toliau vis tiek nežinom, reikia pasidairyti.
-Tas tai taip, - linktelėjau nevikriai lipdamas nuo savo arklioko. - Laikinai vietai čia visai neblogai žiūriu.
- Aha, žolės yra, malkų irgi. Va, vyrai jau kokį tai šiupinį užkaitė, - mostelėjo ranka Surkus.
O šiaip tai, nuslūgus tai pirmajai žavesio kerų bangai ir pasaulį pradėjus regėti jau normaliomis akimis, slėnis, bent jau ši jo dalis – nuolydis ir įduba, kurioje pradėjo stovyklauti avangarde joję Surkaus raiteliai, buvo nušnerkšta. Tiesiogine to žodžio prasme: nuolydis akivaizdžiai ištryptas, ne pavienio akmenuko nebuvo. Kalvelė pilna kelmų – matyt pro čia keliavę, be gailesčio kirto medžius pakuroms. Toks įspūdis, kad net išsikišę iš menko grunto akmenys buvo nuvalyti nuo kerpių ir samanų. Tai ten, tai šen buvo galima įžiūrėti kokių tai medžiagos ar odos skiaučių, prilaužytų šakų, vienoj vietoj užmačiau matyt prakiurusią odinę gertuvę (toks įspūdis, kad kažkas ant jos supykęs ją taip ir nusviedė), sutryptą kelioninę pintinę ar kažką panašaus… Žodžiu – nieko naujo. Čia praėjo krūva žmonių, kuriems buvo nusispjaut ant šių vietų. Nors ką norėti? Jeigu bojai šaukiami savo „džihado“ traukė iš visų pakampių, tai prieš mus visą tą kelią ir nušnerkštė. Ne pirmą kartą matome visokius tokius jų kelionės padarinius. Nualintos apylinkės, nualintas kelias, o kito kelio, kaip supratau – tai ir nėra.
O gal na juos, velniai rautų? Susigraibyt kur tai atsargų ir maut atgal, nes akivaizdu, kad ten kur praėjo tūkstančiai žmonių – apylinkės ilgam apmiršta – kad tik badaut neprireiktų…
Bet ramybė mums tik sapnavosi. Ta prasme, kad nespėjo vyrai iki stovyklėlės sugužėti, nuo arklių nusėsti, kai pasirodė porelė žvalgų…
- Ten verda kova, - nerimastingai mostelėjo kažkur už kalvos vienas iš uždususių raitelių.
Žodis po žodžio, ir paaiškėjo, jog persiritus per šią kalvą, banguotas slėnis dar labiau žemėja, išlygėja, apačioje gana nebloga upė, šalia kurios įsikūrusi gyvenvietė. Na ir štai – kažkas su kažkuo pešasi!
Kokia tai nedidelė grupuotė įsitvirtinusi ant akmeningos, į upės vingį besiremiančios kalvos, o ją bando užimti gerokai skaitlingesnis priešas.
- Ir vieni ir kiti į bojus panašūs, bet sunku pasakyti – mes artyn nesiartinom. Kai aš pasukau atgal, panašu, kad šalia kalvos stovintys vėl pradėjo pulti esančius ant kalvos. Kiti liko stebėti.
Susidairiau su savo vadais.
- Kiba „mūsų“ bohai ant kažko užsirovė? - palingavau galvą ir gailiai pasižiūrėjau į vytintą kumpelį, kurį rankoj laikiau: ir vėl teks jį „stačiom“ čiulpti arba vėl liksiu nevalgęs. Eeeechhh…
- Tai ir velnias tegu juos nešasi, „išdavikus“, - piktai mostelėjo Apuokas.
- Velnias ne velnias, o apsidairyti reikia, - palingavau galva. - Giriau, lieki už vadą, Genį, pasičiupk porelę vyrų, Surkau, ir tu, ir lekiam pasižiūrėti. Rodyk kelią, - linktelėjau žvalgui. - Tegu vyrai maža kas, būna pasiruošę. Ne laikas pilvo užgaidas tenkinti, - įbrukau kumpelį viena iš berniūkščių.
Na, kiek gi čia mums ruoštis? Net laikinai įsikurti nespėjom – va, paskutinieji vyrai su pakaitiniai ir nešuliniais arkliais tik pasirodo…
5.
Oho- vaizdelis. Vaizdingas!
Ir čia aš ne apie vaizdingas gamtos grožybes, nors jos vertos atskiro epo, o apie tolumoje, kiek žemėliau žiūrint nuo kalvos, kur įsikūrė stebėtojai, gal per kokį tūkstantį ar daugiau žingsnių turėjo užvirti eilinė kova. Gerai įsiklausius, tai panašu, kad vėjelis iki mūsų atneša net bauginančius karių riksmus. Ta prasme, kalvos šturmuotojai visa išgale rėkavo gąsdindami priešą, triukšmavo daužydami skydus, purtė ietis, kirvius ir kalavijus… O jiems atsakydami, staugė nuo kalvos.
...kai kurie, priešakiniai – net pusnuogiai. Deja, bet kūno tatuiruočių per tokį atstumą net per žiūroną neįžiūrėjau. Bet jau akivaizdu buvo, jog čia galai. Bojai-bohai? Ar dar kažkokie kiti? Ko nepasidalino?
Žodžiu, žvalgas gana tiksliai išdėstė tai kas buvo matoma: uolinga kalva įsirėmusi į upę, o joje , tarp riedulių kratė ginklus ginkluoti galai.
Kiti, ganėtinai iš išvaizdos panašūs į tuos ant kalvos, stovėjo pusračiu apsupę kalvą ir rengėsi naujam antpuoliui. Akivaizdu, kad prieš tai buvęs bandymas – nepavyko – papėdėje ir pakilime į tą kalvą gulėjo net keletas negyvėlių. Ir skyrė juos tik kiek daugiau nei svaidomos ieties atstumas.
Aha, paduokit čionai man mano lankininkus ir šturmas baigtųsi net neprasidėjęs – dengiami strėlių, vyrai greit įsikabarotų į tą kalvelę ir išmuštų tuos įsitvirtinusius, bet kovojančios pusės lankininkų neturėjo. Tik svaidomos ietys panašios į mūsų akstis.
Na ir kiek jie čia tų svaidomų iečių turi? Baigsis jos ir teks puolantį priešą stumti ietimis, bet… kaip ir įprasta pas galus – ilgos ietys pas juos kažkodėl nepopuliarios.
Saulėje blykstelėjo tos jų riestos varinės triūbos su ne tai šernų, ne tai slibinų galvomis ir jau slėnį užgožė jų nykus gausmas… Net iki mūsų kuo puikiausiai ataidėjo.
Na ir ką daryti? Na ir ką čia dabar daryti?
Matomai klausimas pakibo ore. Pasigėrėję vaizdu vyrai, kaip susitarę pradėjo dirsčioti į mane.
O ką aš? O ką aš žinau? Nesvarbu kas laimėtų, o mūsų pasirodymas čia nepageidautinas. Priimti kažkieno pusę? Fig žino kieno.
Na štai, norėjai savo vyrams streso? Norėjai? Tai štai, imk ir pasirašyk.
- Na, ką vyrai? - plekštelėjau liežuviu. - Surkau, siųsk savo žmogų ir tegu perduoda, kad Girius tegu visus sodina ant arklių, ima skydus į rankas, ietis. Lankininkai, tie kurie sugeba jojant šaudyti, tegu va štai ten išeina, mostelėjau kiek dešiniau, link lengvesnio nuolydžio, kur raitam buvo laisvesnis manevras. O visi kiti tegu raiti juda čionai. Nuo arklių nenusėsti. Visada spėsim. Tegu ten ir vieni ir kiti sudreba raitelius su ilgomis ietimis išvydę… Vaikinai su pakaitiniai tegu šmėžuoja už visų, tegu mūsų atrodo kuo daugiau. O tu savo raitelius statyk štai čia, - mostelėjau kairėn. - Jei kas – tavo smūgis bus pirmas ir pagrindinis. Ir lankininkams kurį laiką netrukdysit…
6.
Abi bekovojančios pusės mūsų susitelkimo ir manevrų net nepastebėjo!!! Galit sau įsivaizduoti?!!
Veikiau jau iš gyvenvietės mus išvydo, nes per tą patį žiūroną mačiau, kad mums pradėjus telktis ant kalvelės, Surkaus gaujai atsiskyrus užimti savos pozicijos, ten prasidėjo koks tai nerimastingas „judesys“. O tiedu peštukai – kad juos kur – niekas niekur nesidairė. Kaip tikri gaidžiai.
Na, o kol telkėsi maniškiai, mudu su Geniu ir žvalgais, ir jau atidundėjusiu Giriumi, turėjome smagaus vaizdelio. Tokio smagaus, kad net nusispjoviau ir ištariau:
- Štai, vyrai, pažiūrėkite, kaip nereikia kariauti.
Netgi Girius, net Pamedis nustebę lingavo galvomis. Šiaip tai mes pirmą kartą išvydome, kaip kovoja „legendiniai“ galai.
Na, taip, triukšmo daug. Gaudesys begalinis. Bet tik tiek. Ta prasme, po varinių triūbų- garniksų - gaudesio, vietinių pusnuogių berserkerių analogas, kaip iš laidynės paleisti puolė kalvą. Ir kiekvienas sau!!! Paskirai!!! Kiekvienas norėjo pademonstruoti savo galią, savo drąsą, savo pasiaukojimą dievams, o jiems iš paskos padrika minia tekinom pasileido visi kiti, likusieji. Tiesiog va taip – „valio vyrai!“ - ir visas turgus pirmyn! Tiesiai ant uolų! Tiesiai ant atkištų iečių!
- Bepročiai, - net nežinau, kuris iš artimesnių vyrų pakomentavo.
Štai viskas ta ataka ir baigėsi. Tiksliau, nesibaigė niekaip. Apie pusantro šimto vyrų pasileido į kalvą, juos pasitiko kelios sviestos ietys, koks tai pusnuogis užpuolikas krito (ir kam jiems tie skydai, jei jais nesidengia?) ir dar keli kovotojai pradėjo badytis ietimis su viršuje ir už akmenų užsiglaudusiais priešininkais…
Bet kiek tu čia pasibadysi iš apačios į viršų? Ir dar kai tave bando spausti tavo paties sėbrai, kurie irgi nori padalyvauti snukiadaužyje?
Teisingai – beveik nė kiek!!!
Taip ir čia – keli apsikeitimai smūgiais, ir pagal nesuprantamą logiką užpuolikai pradėjo trauktis. Na, ne paniškai bėgti, bet ir ne pasivaikščiojančiu žingsniuku...
Iš arčiau gal būtų galima ką ir detaliau pamatyti, bet tik ne iš tokio atstumo.
- Surkus pasiruošęs, - atlėkė berniūkštis pasiuntinukas.
Linktelėjau, apsidairiau. Na taip, Surkaus raiteliai kairėje, Sėriaus lankininkai dešinėje, o mes, visa likusi „masė“ (jokios rikiuotės). Ta prasme, nei Giriaus „elitas“, nei Apuoko ir Vaivio „mužikai“ raitom nesikauna ir apie kavalerijos fokusus, kuriuos išdarinėjo Surkus – nieko labai neišmanė. Bet užtat vaizdelis! Na ir priešų – ne tiek jau daug. Tiek vienų, tiek kitų. Per visus abejus, kaži ar pora šimtų bus? Na, gal pustrečio. O mano vyrų rankose ietys ir skydai – tad nušokti nuo arklio ir stoti į bent kiek tvarkingą kovą – kaip ant pakelės žolės nusispjauti.
Žodžiu, apsižiūrėjau į savo tarsi jauno mėnulio puslankį ir mostelėjau ranka:
- Lėtai leidžiamės. Pirmi, pūsk triūbą!
7.
Vėliau, įkaušęs Sprigtas, kuris kaip tik sukiojosi tarp į kalvą puolančiųjų, pasakojo, jog jiems mes išdygom tarsi iš niekur. Pusmėnulio ašmenių banga nuo kalvos lėtai besileidžiantys raiteliai pasirodė kaip kokie kentaurai ir abiejų priešininkų vadai bei kovotojai net sutriko, sustingo. Suglumo...
Na, vaizdingai malė įkaušęs liežuvis, bet aš nesugebėsiu perduoti to mūsų padaryto įspūdžio. Galiu tik pasakyti, jog kovotojai, tiek vieni, tiek kiti, staiga, tarsi burtų lazdele pamojus, nuščiuvo. Ginklai nusileido.
Slėnį apgaubė magiška tyla. Ir tik tamsūs raiteliai lėtai judantys link susirėmimo lauko...
Jau gerai ir be jokių žiūronų įžiūrėjau abi kovotojų puses.
Tatuiruotės...
Jau šiek tiek jas išmaniau...
Ir vieni, ir kiti – bohai. Bent jau bojai, tai tikrai. Aha, skirtingų giminių broleliais susipešė?
Likus gal kokiems dviem, dviem su puse šimtų žingsnių, kilstelėjau ranką ir lėtai, kad ant manęs neužliptų paskui jojantys, kilstelėjau ranką:
- Stot! Laikyt rikiuotę! – timptelėjau pavadį stabdydamas savąją kumelę.
Nerangiai, nevikriai, bet visa eisena sustojo. Arkliai šnarpštė, vyrai niūriai tylėjo. Visos trys pusės sustingo.
Ką gi palaukiam.
- Visiems laukt! – užbaubiau. – Ramiai laukti!!! Perduot įsakymą!
Mūsų gretomis nuvilnijo riksmai perduodantys mano paliepimą ir vėl viskas nurimo.
Aha, prasidėjo toks savotiškas akių ar kaip čia išsireikšti mūšis. Kova. Va! Pasispoksojimo! Taip bus teisingiau.
Na, mums tai kas? Tegu kas nori pabando įveikti pėstute du-tris šimtus žingsnių ir pakovoti prieš raitelius. Tuo tarpu mums – tai tik pagreičio atstumas. Tiesa, į raitelių šturmą leistųsi tik Surkus, bet jie tai to nežino, cha! Na, bet jei ir žinotų – lankininkai pradėtų darbuotis – tad iki nuo arklių nušokusių ginkluotų vyrų kiek čia tų priešų atbėgtų? Matant kaip jie šturmavo kalvą – tai nieko jiems ir nepavyktų. Sugultų kaip vienas arba išsilakstytų kaip kiškiai...
Ir staiga papėdės kovotojai sujudo. Kilo kažkoks šurmulys...
Prisidėjau prie akių žiūroną...
Blem, pažystama figūra! Negali būti!!! Netikiu savo akimis!..
Sprigtas, ar ką? Ir tas išsirengęs vienas iš matyt vadų – na - labai matytas! Be proto matytas!
Bet kol kas tai tebuvo tik spėlionė... Lėtai žiūronais nuvažiavau link kalvos viršūnės. Ten esantys jau už akmenų nesislapstė – keletas atvirkščiai, visu ūgiu išlindo, į mus įsistebeilijo...
Tad ant kalvos?..
Ant kavos – fig žino kas... Skalomikso „chebra“, ar ką?
Dievaž – Skalomikso! Užsirovė vis tik vyrai. Bet maniškiai kaži ar noriai juos užstos. Jau jų pusėn ir aš nestosiu – prisivirė košės su savo mandrumu, tegu patys ją ir srebia, „už bazarą“ tegu patys ir atsako...
O šiaip tai - vėliavų! Oh, kaip reikia vėliavų! Kad mus galėtų pažinti iš tolo. Savi ir svetimi. Negalim daugiau atidėlioti. O tai dabar tik tie mano minėti žardiniai su simboliais kabinami. Arba kaip pas bojus – koks tai jų šerninis totemas ant ieties (neretai papuoštas išdžiovintomis priešų kaukolėmis).
Ką gi, laikas... Užteks puikuotis...
- Pirmi, pūsk varinę triūbą, - persisukęs paliepiau. – Na, ką, Giriau, Genį, paeinam, pasišnekėsim, ar ką?
- Aha... – kažką leptelėjo Genys, bet jį pertraukė berniūkščio, kuriam buvo patikėtas skalotų rago pūtimas (kol Sprigto nėra) ganėtinai nevykusiai pučiamo rago gausmas.
Šalia manęs jojęs Girius tik linktelėjo, mestelėjo paliepimą savo pavaduotojui, man riktelėjus eilinį „Visi stovi ramiai – nė iš vietos!“ paraginome savo arkliokus ir ramiai, vangia eisena atsiskyrėm nuo savo vadų...
8.
Taip lėtai nupėdinom nuo saviškių gal kokį pusšimtį arklio žingsnių ir sustingom laukime. Iš čia jau atsivėrė kiek įdomesnis vaizdas, gaila, kad akmenine tvora aptvertos gyvenvietės jau nebesimatė (ją užstojo kalva), tačiau, vėl pasidairius per žiūroną, gerai matėsi kelios prieš gyvenvietę stovėjusios iš akmenų dėliotos trobos...
Trobos tai trobos, bet jų stogai įgriuvę, o ant to kas liko – ant mūro - ryškiai matėsi nesenų gaisrų pasekmės...
Bet dairytis nebuvo kada – nuo papėdės „gaujos“ atsiskyrė trijulė. Pėdino be paruoštų ginklų. Ta prasme – prie diržo tik kalavijai, galvos be šalmų, o vienas tai pusnuogis – dar visai jaunuolis... Geomekso sūnus?! Blem, per tuos kelis metus visai vyru patapęs. Atpažint sunku..
Na, o apie trečiąjį nėr ko ir kalbėt – šis išsišiepė kaip nuogą mergą pamatęs, ranką atsuktu delnu į mus kilstelėjo ir net ja pamojavo...
Tai buvo Sprigtas!..
- Žiū, sprigtas! Ar mano akys meluoja?! – Genio balse jautėsi nuostaba, bet su nuostaba Giriaus balse net šalia negulėjo:
- Kaliusas? Geomekso sūnus???
- Aha, ir taip, vyrai, - linktelėjau ir iškėliau ranką delnu atsukdamas į ateinančius - atsakydamas į pasveikinimą. – Tie patys šelmiai.
Bet solidumą išlaikėm. Nuo arklių nelipom. Į glėbius nepuolėm. Taip nepriimta. Pirma formaliom frazėm apsikeisti reikia... Žodž..
Trijulė sustingo priešais mus. Mes priešais juos. Tik raiti ant savo arkliokų. O visa mūsų kariauna už mūsų...
Gal tik Sprigtas, prikandęs lūpą, stovėdamas per žingsnį nuo Kaliuso, primerkęs akis kaip koks patenkintas katinas, mindžikavo – bet jis nedrįso pirma jaunojo bohų vado šnekėtis. Vis tik, pirmom frazėm turi vadai apsikeisti.
- Būk pasveikintas rigi Sauleksai, venedų vade, mano tėvo kraujo broli, - ištarė vyrukas. – Ir tu Giriulaksai, mano sesers vyre, - vos-vos linktelėjo galva (Girius atsakydamas irgi linktelėjo)...
Šio jauno, jau suaugusio vyro vaikinu net liežuvis nesivertė vadinti. Pompastiškos kūno tatuiruotės bylojo, kad jau jis patyręs karys ir vadas, o be to aiškiai matėsi porelė ne tokių jau senų randų, o dar ir kraujo dėmės panašu kad nenuvalytos – matyt šturmuojant vis tik kažką „paklojo“. O gal apsibrozdino?
- Ir tu būk pasveikintas Kaliusai, mano kraujo brolio sūnau. Ar tave jau reikia vadinti rigiu Kaliusu? – ištariau.
- Taip. Taip dievai lėmė, kad aš jau rigis. Bohų iš Albos slėnio rigis, - visu rimtumu linktelėjo Kaliusas ir pasisukęs mostelėjo link karių papėdėje. – Daugiau, kaip prieš pusantro mėnulio, kaip rigis.
Man pasivaideno ar ne, bet panašu, kad vyruko veidu nubėgo šešėlis. Toks niūrus, vaikiškas, nelaimingo vaiko šešėlis. Bet prabėgo ir nubėgo ir šis rusvaplaukis vyras vėl savo žydras akis tvirtai įsmeigė į mane.
- Rigis Geomeksas? – pasistengiau, kad balse atsispindėtų klausimas, nors tiesą sakant, jo, to klausimo nereikėjo – širdį ir taip suspaudė liūdesys. Nevalia net atsidusau ir tai neliko Kaliuso nepastebėta.
- Taip, jis žuvo kovoje. Kovoje kaip tikras vyras. Ir išėjo į atgimimą kaip tikras karys, - matomai vyrukas jau buvo senai susitaikęs su tėvo žūtimi, nes balsas net nesudrebėjo.
Linktelėjau ir nušokau nuo arklio. Numečiau pavadį Geniui.
Paskui nusirangė ir Girius, kuris jau pavadžio neperdavė, o perėmė jį į karę ranką.
Na taip, kalbėti visokias užuojautas kai karys išeina į atgimimą (tai reiškė, kad jo galvos niekas nenupjovė, o jo kūną išnešiojo varnai) – nepriimta. Netgi gali įžeisti.
Ir, o taip – Geomekso sūnus rigiu galėjo tapti tik vieninteliu būdu – žuvus tėvui. Tėvui, kuris jau buvo spėjęs paskelbti savo įpėdinį. Akimirksniu klausimų kilo daugiau, nei buvo atsakymų. Ir užduoti tuos klausimus kol kas nebuvo prasmės – ne vieta ir ne laikas.
- Būk pasveikintas rigi Kaliusai, Geomekso sūnau, - ištiesiau ranką ir mes suėmę vienas kitam už alkūnių (sveikinamasi ne delnus paspaudus, o suėmus vienas kitam šalia alkūnės).
Vienas kitam linktelėjome ir jau Girius jam ištiesė ranką, o aš pasisukau į Sprigtą:
- Iš kur tu čia šelmi, a? – ištiesiau ranką.
- Ilga kalba, vade, - palingavo galva Sprigtas. – Turiu tau blogų žinių, - greitakalbe, ulietiška tarme ištarė Sprigtas, - bet ne dabar, - užbėgo už akių klausinėjimams.
Linktelėjau. Savaime suprantama. Dabar reikia išspręsti tą „Meksikietišką priešstova“ mano būsimų laikų terminologija kalbama („Meksikietiška priešstova“ – tai kai trys priešininkai vienas į kitus nukreipę ginklus; savotiškame patas, kai nė viena iš šalių nedrįsta nei šauti, nei jų nuleisti).
- Rigi Kaliusai, mums yra daug apie ką pakalbėti, - vėl atsisukau į bohą. Nei aš Genio, nei jis savo trečiojo palydovo – vienas kitam nepristatinėjom. Pagal šiuolaikius papročius, tai nebuvo būtina. Palydovas, ir tiek. Jei pavyzdžiui, Girius su Kaliusu nebūtų pažįstami – tai ir Girius liktų tik palydovas, o dabar tai kaip ir giminaitis, tad ir statusas kiek kitoks.
- Taip, yra. Bet prieš tai mums reikia įveikti savo priešą, - krestelėjo galvą link kalvos, kur jau kilo koks tai sambrūzdis. Galėjau prisiekti, kad Skalomiksas mus išvydęs savo galvoje jau buvo prasukęs kokį tai išsigelbėjimo planą, gal net įsivaizdavo, kad mes jo priešus pulsim ar kažką tokio, nes lygtais iš ten nuaidėjo džiaugsmingi šūksniai ar net pasveikinimai, bet jei ir kažką panašaus galvojo – tai pamatę kad mes artimai sveikinamės – visi pagalvojimai turėjo išgaruoti. „Ablomas“, kaip mano jaunystėj sakydavo.
- Ten ant kalvos, - krestelėjau ir aš savo galvą link kalvos, - Skalomiksas, kuris mus su savo vyrais paliko vienus, kai turėjom bėdą.
- Taip, tai bohų giminių gėda. Nusususio šuns galva, - linktelėjo Kaliusas. – Maitėda, - pasišlykštėdamas susiraukė. – Paryčiui užpuolė mūsų žmones, nužudė du vyrus ir sudegino mūsų draugų kurų namus, kur mano vyrai glaudėsi. Bet mes spėjom sukilti ir nuvarėm juos į šią kalvą.
Blem, ir kada šis vyrukas subrendo? Kalba sausa, be intonacijos. Nors ko aš klausiu? Karas! Kare berniukai greit subręsta... Arba žūsta...
Na ir dėl kokių tai kuriečių ar kurėnų, nežinau kaip pasakyti - dar reikia išsiaiškinti. Čia gal tos gyvenvietės žmonės? Ar dar kažkas? Kuo toliau – tuo daugiau klausimų... O atsakymo dar nė vieno.
- Mūsų pagalbos reikia?
- Tai mūsų garbė.
- Dievų teismas?
- Su pasalūnais? Mano vyrai prisiekė juos sunaikinti.
- Tada palik mums Sprigtesą, - kinktelėjau link Sprigto. – Jis atsakys į visus mūsų klausimus. O mes lauksime, kol jūs juos žudysite.
- Tebūnie taip, - linktelėjo Kaliusas ir jau norėjo apsisukti, bet aš jį sustabdžiau.
- Gal tau reikia tavo tėvo kraujo brolio patarimo?
Kaliusas sutrikęs net susižvalgė su savo palydovu, net dirstelėjo į Sprigtą. Bet gan greit susitvardė ir lėtai linktelėjo:
- Mano tėvas, Kleoriksas ir bojus Maniksas, kurie kartu su mano tėvu išėjo į atgimimą (O velnias! Ir šie pražuvo?! Kas gi ten, kažkur, įvyko?!! – vos sugebėjau sutvardyti savo nuostabą) visada kalbėjo, kad esi išmintingas, dievų pateptas, tad aš noriai išklausysiu tavo patarimo.
- Gerai. Štai, kyla vėjas. Ar jauti (Kaliusas nepatikliai lėtai linktelėjo)? Štai tame kalvos šone, - parodžiau į kalvą, - matai kaip akmenys guli? Ten sukurk laužą – vyrų ietimis Skalomiksas negalės apsvaidyti dėl riedulio, o tavo vyrai ramiai sukurs laužą. Užmeskit po to daug šlapios žolės ar dar ką smirdančio, kad kuo daugiau dūmų. Kuo daugiau dūmų juos kamuos, tuo silpnesni jie darysis. O tuo tarpu tavo vyrai pailsės ir kai jau dūmų priedangoje puls – Skalomikso jėgos ir ištvermė bus žlugusi. Na ir tirštų aitrių dūmų priedangoje pulti lengviau, gintis sunkiau, ypač priešo nematant.
Nuo mano žodžių net mano vyrai nustėrę sulingavo galvomis.
Kaliusas net kelis kartus žioptelėjo, o po to susiėmė į rankas:
- Bet tai klasta... - bet balse jau nebuvo kažkokio tai ryžto.
- Tai karinė gudrybė. Argi kai tave puola susmirdęs šuo, tu nesiimi lazdos, o kauniesi plikom rankom? Taip ir dūmai – tai tavo lazda. Bet čia tik patarimas. Tu savo vyrų rigis, tau spręsti, - linktelėjau. – O mes lauksim tavo pergalės. Ir nekantriai – noriu viską žinoti apie tavo tėvo žūtį iš tavo lūpų.
- Tebūnie taip, - linktelėjo Kaliusas.
- Tebūnie taip, - linktelėjau.
Kaliusas su savo palydovu apsisuko ir nupėdino sau.
- Na, ką Sprigte pasakysi? A? – išsišiepiau.
- Baisu būti tavo priešu, štai ką pasakysiu, - sulingavo galva Sprigtas. – Jei būtum prie Gabinos (Gabijos), gal net Geomeksas, Kleoriksas ir Maniksas, ir daugelis kitų būtų nenuėję į atgimimą, o švęstų pergalę prieš romėnus.
Palingavau galva. Kokia dar Gabina – Gabija? Kur ji, kas tokia? Fig žino.
- Eime drauge, - paplekšnojau Sprigtui per petį. – Eime, tau apie daug ką reikės pasakoti.
- Tai jau taip, - pritariamai linktelėjo Sprigtas.
- Genį, jok, pasakyk, kad visi tegu ramiai lipa nuo arklių, ilsisi, bet ginklus prie savęs laiko. Lauksim, žiūrėsim kas bus. A, ir pasiųsk ką nors apsižiūrėti į tą sodą, mostelėjau į kokių tai neaukštų medžių tvarkingą giraitę (akivaizdu, kad vaismedžiai, bet dar nesupratau kokie). Ten gal koks upelis yra, stovyklai tinkama vieta? Tik jokių pasėlių, jokių vaismedžių tegu vyrai neliečia, bent jau kol su vietiniais nieko nesutarėm... – perėmiau savo arklio vadeles. – Tpruuuu, gražuole, - pakasiau savo kumelės, kuri link manęs prilenkė savo galvą ir prunkštelėjo, paausį, - Na, o tu Sprigtai, prie tos Gabinos buvai? Kas ten įvyko?
- Ne, aš net per Po upę persikelti nespėjau, Geomekso nesutikau, bet kas įvyko žinau... Prie Kaluso prisidėjau vos nuo alpių nulipęs, Reetų žemėse...
9.
Sunkios kalbos
Tęsinys planuojamas 2025-03-21
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą