9.
Atiduokit man atmintį
Dar mano aname laike, vienas toks čiuvas, pravarde Čiapas (nors už nugaros vadindavom ir Čiaupu), kai dar po „Jūgus“ blaškėmės, iš kokių tai serbų revolverį už „biešinas“ babkes nusipirko. Mano (ir ne tik mano) akimis, tai tas revolveris šūdukas toks visiškas. Net nepamenu kokį, bet jis tą mentų revoliucinį naganą priminė, tik su šiokiu tokiu „fokusu“. Būgtais kažkoks gamyklinės konstrukcijos ypatumas, kad jei jis gerai suteptas ir išvalytas, tai įkišus vienintelį šovinį ir prasukus būgną, šovinys lizde visada atsidurdavo apačioje. Taigi, žaisk kacapišką ruletę kiek nori, o nenusišausi. Negana to, ten kokia tai spyruoklė atlaisvinta, tad neišmanėliui žiūrint, šiek tiek atlaužus gaiduką, būgnas atsisukdavo atgal ir lizdas su šoviniu vėl nusėsdavo į apačią.
Taigis, na tad ir žvengėm mes iš jo, kad kokį tai cirkačių vamzdį už geležinius baksus nusipirko. Na, bet, tačiau – prieš kekšes pasimandravoti tiko. Ir žinoma, kad tas Čiaupas mandravodavo kiekvieną kartą, kai tik prisiliuobdavo...
Na, bet ką aš žinau? Toms padavalkinėms kluikoms tai tikdavo. O mus, blem, tas durnius užknisdavo negyvai. Porą kartų, tą žaisliuką, net atėmę iš jo buvome, o tai lysdavo ir prie rimtų pacanų, lažybas siūlydavo... Sykį tai net „pasidaužyti“ dėl jo šitų rovimosi ant ragų teko. Įsivaizduojat – kokiam tai kaboke netoli Belgrado, na tokioj šiokioj „promzonoj“, prisiliuobęs ir visą savo „chaltūrą“ ant tekilos ištaškęs, prie rimtų vietinių cepūruotų „čigonų“ prilindo... Prilindo ir apsijuokė kaip išsižiojusi šlepetė ir dar mus ant plikos šiknos pasodino, kai šie jam pasiūlė „penkis iš šešių“ užtaisyti, o Čiaupas juk tik tą vieną šovinį ir teturėjo!.. Blyn... Lopas, bled... Atmazinom mes jį šiaip ne taip nuo tų „čigonų“ (kad ir durnas, bet savas, gi), o tą jo pistūlę, bled, į kokį tai upelį per tiltą važiuojant ir išmetėm, ir skaitliuką išstatėm už pateriotas babkes, kurias darmai vietiniasm čiuvams sukišom, kad tik atsimazintume (o chebra tenykštė, tai bled, nu ir nachui - atsilupusi – paniatkės zverskos)...
Tiesa, Čiaupas po to Lenkijoj už Varšuvos benzokolonkėj ant peilio užsirovė – liūdnai savo dieneles baigė - taip iki Vilniaus ir nenuvažiavo, pelkynuose prie Lodzės nugulė, bet čia jau kita istorija ir kalba ne apie tai. O kalba apie tai, kad patekęs į tą minėtą neaprėpiamą slėnį, kurį vietiniai Karnikos slėniu vadino (kaip ir gyvenvietę, ir kaip ir upelį, berods Ino intaką) pasijutau kaip tas šovinys Čiaupo revolveryje. Ta prasme – suk kiek nori, o vis tiek dugne.
Na, ne iš karto - bet po visų tų naujienų, kurias atnešė Sprigtas ir Kaliusas!!!
Ta prasme, pagaliau, štai čia – ir suvokiau į kokį laikmetį mane numetė!
Gaaaalit įsivaizduotiiii?!! Reikėjo, bled, kelis metus dusintis, kad tik įlipus į sušiktas Alpes sužinočiau – susivokčiau! Ir, šiaip, maniausi, jog tas prakeiktas „liftas“ mus numetė į gerokai senesnius laikus. Kokiais penkiais šimtais metų apsirikau. Bet, ne taip jau ir labai. O ko norėti iš tokio „locho“ kaip aš? Kuriam iki lempos buvo ta istorija – nafig ji man aname laike? Žodžiu – Herodotas jau savo amželį prieš kokius šimtą metų buvo nudusęs, o aš maniau, jog dar gal ir negimęs, tad ir Trojos karas buvo, na, apie spartiečius ir persus prie Termopilitų jau buvau girdėjęs, bet neįsivaizdavau kaip senai tas buvo, bet apie Makedonietį (Aleksandrą), kad ir kaip ko beklausinėjau - niekas dar girdėt nebuvo girdėjęs... Na ir kad Roma dar tik šiaip miestas, nors ir su plačiom pretenzijom, kuris į nagą kaimynus ima, etruskus ten visokius, ne taip senai karalių dinastijos nusikratė. Nors o kas tuos etruskus į nagą neima? A? Tie patys bojai iš šiaurės ant jų lipa, o senonai iš šiaurės vakarų. Štai, kad ir šita gyvenvietė – kaip supratau, ji kadaise lygtais etruskams priklausė, bet jau kokia antra karta jų čia nė kvapo. Ne tai galais tapo, ne tai galą gavo. Ir gyvena čia reetai – galai. Kalba, tiesa, žvėriškai nuo bojų tarmės skiriasi – vos ne vos ir tik lempa pasišvietus, suprasti galima...
Tad, matyt, suprantama, jog man, po visų tų naujienų, tiesiog reikėjo „reloudo“. Absoliutaus „reloudo“. Tiesiog pabūti vienam ir viską apmąstyti. Pabandyti viską susidėlioti į savas vietas, į savas lentynėles.
Pamenat, jog sakiau, kad pirmą kartą išgirdęs vardą „Brenusas“ – suklusau? Jis man pasirodė lygtais kur girdėtas, bet ne šiame laike, ne šiame gyvenime. Lygtais dar aname. Ir štai, išklausęs Sprigto ir Kaliuso, bei kitų su Kaliusu atėjusių vyrų „pakibau“... Ir dar išgirdau apie romėnų diktatorių Longą. Kvintą Longą... Ir vėl „pakibau“. Jie abu man buvo be proto girdėti, bet kokiam kontekste?!..
Ir „pakibau“ visai rimtai... Net apetitą ir ramų miegą praradau. Rodos, va, tuoj įsitempsiu ir čiuptelsiu už uodegos tą prisiminimą... eeee...chhh...
Žodžiu, taip už uodegos tų prisiminimų ir nesugavęs, kitą, o gal dar kitą dieną po visų tų apeigų, po susitikimo „puotos“ (ir pergalės prieš Skalomiksą šventimo), susiradau Būrių.
- Būriau, - sustingau užstodamas saulę prieš mūsų kerėtoją, kuris prie savo laikinos eglišakių pašiūrės, stovyklos pakraštyje, primerkęs akis po sočių pietų, knapsojo šildydamasis saulutėje (kalnai gi, ir aukšti – karšta nebuvo, bet oras tarsi koks aksomas). – Reikalas yra.
Na, taip, mūsų į akmenine siena aptvertą Karniką, kaip įprasta, nei mūsų, nei Kaliuso bohų, niekas neįsileido – ten lankėsi, svečiavosi tik vadai. O tiek mes, tiek Kaliusas įsikūrėme stovyklavietes netoliese, tame pačiame slėnyje, ten kur žemė buvo nedirbama, buvusiose ganyklose, prie upelio. Kodėl buvusiose? Ogi, Karnika vaidino ubagyną. Na, ir nieko keisto – pro čia, nuo pat pavasario keliavo gaujos bojų į savo tą sušvilptą „džichadą“ ir nusiaubė visas apylinkes. Matyt nuo Karnikos sunaikinimo išgelbėjo tik jų kokie tai giminystės saitai ir kokia tai gudri diplomatija, ar dar kažkas panašaus – na, ką paimsi iš ubagų? Nors, vėliau, kai nenustygstantys Genio jogiriai aplandžiojo apylinkes, paaiškėjo, kad šie „chtrožopikai“ savo gyvulius buvo pervarę į gretimą, uždarą slėnį. Gyvenimusi anas netiko, bet kaip alternatyvios ganyklos – kuo puikiausiai. Nors kokie ten gyvuliai? Avys, aišku, ir ožiai-ožkos. Tiesą pasakius, Karnika tik jų dėka ir šiek tiek dirbamos žemės dėka ir pragyveno. Na, dar mainais iš keliautojų. Savotiškas tranzitinis miestelis-gyvenvietė, kur žmonės pasiruošę bet kam – vos kas – sukiltų, manatkes susikrautų ir kalnuose pasislėptų – ir švilpauk sau. Netgi toji giraitė – sodas – kuris lygtais atrodė kaip tvarkingas ūkis – buvo apleisti ir jį išsodinę buvo prieš tai gyvenę kokie tai etruskai ar kažkokie tai tokie. Bet dabar tai jau apleistas ir nušnerkštas brūzgynas, kuris neduoda jokios naudos. Netgi apgriuvęs šventorius su skulptūrom likęs. Tik kokiems dievams – neaišku – akmeninių skulptūrų galvos nudaužytos, o jos pačios pajuodusios, apkerpėjusios ir šiukšlinos. Nors, kokias tai net raides, kaip ant kokio seno kapų paminklo įžiūrėti lygtais galima, bet kas ten tą raštą supras?
Žodžiu, stovyklavome, ilsėjomės ir pakaušius krapštėmės, na ir Būrius, kaip įprasta, kaip koks tikras šamanas (nors kodėl tikras – toks ir buvo), įsikūrė kiek įmanoma nuošaliau.
Taigi, vietinio pilstymo „merlinas“, pajutęs šešėlį ir išgirdęs mano balsą pramerkė akį, po to kitą. Paraukęs nosį sučepsėjo lūpomis ir tarsi ką nuo ūsų nusivalydamas, delnu persibraukė per veidą.
- A?..
Eeechhh... kaip pasiilgau tetos Moros!.. Va, kur tikra dalykiška ragana!
- Reikalas yra, sakau.
- Aha, - žmogus atsitiesęs krenkštelėjo. Irzliai pasitaisė savo sėdynę ir užrietęs smakrą iš apačios į viršų sužiuro mieguistomis akimis.
- Ei, alio, pabusk, - pamojavau prieš jį išsėstais pirštais.
- Ko nori? – burbtelėjo Būrius ir dar pridūrė: - Vade?
- Ko noriu? – blatnai pritūpiau priešais jį ir sunėriau rankas ant krūtinės. – Ko noriu? Sakyk, būriau, mačiau, kaip tu arklius kokiais tai šnabždesiais apramini. Ir jie pradeda elgtis taip, kaip nori.
- Na? Na, taip, - nustebęs Būrius. Berods toks klausimas jį galutinai išbudino ir jis nepatikliai pakreipęs galvą sužiuro į mane.
- Sakyk, o gali paburti, pakerėti... eeee... – na kaip jam čia paaiškinus apie hipnozę? – Na, kad žmogus prisimintų tai ką pamiršęs? Žinojo, bet pamiršo. Na, gal yra kokio gėralo? Ar burtai kokie? Na?
Būrius palingavo galva. Sustingo „virškindamas“, o po to vėl palingavo.
- Na, va, pamosikuoji prieš nosį su kokiu blizgučiu, o žmogus panyra į sapną ir viską prisimena, net kaip gimė? A? Ar žinai? Labai reikia, - pasistengiau nutaisyti prašytojo intonaciją, bet kažkaip nevykusiai. Tas mano klausinėjimas man pačiam labiau tardymą priminė.
Būrius linguodamas galva sudėjo delnus ir prisimerkęs į sudėtų pirštų piramidę įrėmė savo nosį.
Mąsto, o ne iš kart „pasiuntė“ – jau gerai...
- Iš kur žinai, kad taip galima? – suniurnėjo. – Tai pasakos ir legendos, kurias porina žyniai.
- Tu pamiršai, kas aš? – niūriai iš padilbų šyptelėjau.
A, na taip, taip, - sulinksėjo Būrius. - Mano mokytojas porino, kad jo mokytojas mokėjo taip žmones į sapnus nuvaryti, ir net savo valią įpiršti. Tai labai pavojinga.
- Tai tu taip gali?
- Ne. Aš to negaliu. Dievai man to mokymo nedavė. Tik su gyvuliais kiek pavyksta. Su žmonėmis – ne, - balsas nuskambėjo nuoširdžiai. – O žmogus ne gyvulys, - tęsė raganius, - jis pats turi to norėti ir sutikti, bet man ir tada nepavyksta. Gal Morai ir pavyktų – man – ne.
- O jei gerai pagalvoti?
- Nori kokius belaisvius kvosti? – klausimu į klausimą atsiliepė ir gudriai tyrinėjančiai primerkė vieną akį. Matyt jei kvosti – kategoriškai atsisakytų. Na, tokie jau tie „šamanai“ – nesuprasi kas jų galvelėse.
- Ne, - lėtai galvą, - čia man reikia. Pamiršau kai kuriuos labai svarbius dalykus, kuriuos man reikia atsiminti. Na, bet jei negali, tai negali, - atsidusau ir pakilau.
- Pala, - mostelėjo Būrius. – Yra būdas, galima pabandyti.
- ...? – nustebęs kilstelėjau antakius.
- Bet jis nelabai geras, - tęsė Būrius. – Yra, bet nelabai geras. Kartais, kai senas krivis pradeda atmintį prarasti, jį naudoja. Bet...
- Bet?.. – blem, kaip sunku kalbėtis su visokiais tokiais šamanais, kerėtojais ir šiaip išminčius vaidinančius!
- Kitą dieną be jėgų žmogus būna. Traukuliai gali apimti. Karštinė. Pykina. Nors, tu ne senis, tu stiprus. Gal bus ir kitaip.
- Anaša?
- Kas?
- Grybukus kokius griaužt reikia?
- Ne graužti, o kvėpuoti jų garais ir kanapės dūmais, ir ne tik kempinės dūmais, bet... – Būrius palingavo galva. - Negerai tai. Žmogus prisimint gali, bet ir į gyvulį pavirsti gali, kol ta atmintis sugrįš. Milžinu save pradeda laikyti, ar žvėrim... Kol veiks tie dūmai, eibių pridaryti gali...
- O jei surišti?
- Na, jei surišti... ėėėė... taip... Tada jam vis tiek kitą dieną bus bloga. Kaulus laužys, sąnarius suks.
- Bet atsimins ką norėjo atsiminti?
- Taip.
- Tada gerai, rūkom. Linktelėjau. Jei reikės, suriši.
- Aš, tave? – senio veidu nubėgo paslėpto juoko šešėlis.
- Genio vyrus pasivadinsiu. Jie mane suriš. O po to, kai reikės – atriš. Ir pasaugos.
- Negerai taip.
- Gerai-gerai, - numojau ranka.
Būrius lėtai pakilo. Apsidairė. Kažkodėl staiga įsmeigė į mane savo balzganai žydras akis...
Žvilgsnį atlaikiau. Na, narkašintis dėl kilnaus tikslo, tai narkašintis. Po velnių. Juk šamanai uosto ir geria ten visokį birzgalą. Ir ant adatos nesėda, gi? Ar sėda?
Matomai egzaminą išlaikiau – Būrius atitraukęs akis, staiga linktelėjo.
- Reikia nuošalios vietos.
- Ten, pameni, iš kur atėjom? Uola tokia į ožio galvą panaši? Pameni? Ta vieta tiks? Ten mūsų niekas neras ir negirdės. O aplink jogirius išstatysim, pasaugos.
- Gerai. Tada temstant... Ir eik. Man pasiruošti reikia, - Būrius dėbtelėjo saulę, prisimerkė ir pridūrė: - O laiko labai mažai.
10.
Į įdubą, už Ožio galvos, kaip mes tą uolą pavadinom, mane atlydėjo ne tik Būrius, bet ir Genys, ir porelė jo vyrų, ir dar Girius, ir Sprigtas. O iš stovyklos nebyliai, tarsi atsitvėrę kokia tylos siena, išlydėjo vos ne visi vyrai. Tie, pro kuriuos ėjome - tai taip ir nutildavo, atsistodavo ir niūriais žvilgsniais palydėdavo...
Blem, jaučiausi tarsi kokioje pakasynų ceremonijoje – tarsi dalyvaučiau savo pakasynose, kad juos kur, nelabieji...
Nagi nieko šioje bendruomenėje nepaslėpsi! Nors labai ir neslėpiau: užteko pasivadinti Genį su jo porele vyrų, kaip, pokalbį nugirdęs Girius, o paskui jį ir Sprigtas, nesileido į jokius atkalbinėjimus ir visu rimtumu susiruošė mus, mane – lydėti. Apsiginklavo iki pat dantų, užsidėjo prašmatniausius savo siaustus ir net papuošalus, ir palydėjo... O stovykloje nuaidėjo gandas, kad jų rigis – vyriausiasis vadas - keliauja su dievais ir dvasiomis kalbėtis, tartis ir derėtis. Patarimo klausti. Ir ši kelionė pavojinga – pavojingesnė nei per kalnus kopti. Vos ne savižudybė, blem...
Štai, kažkaip taip...
Tfu, blem, kiek man kraujo jau pagadino visi tie prietarai!!! Ir dar dugno nematyti...
Temo...
Banguotas slėnis didelis, beveik neaprėpiamas, tad ir vakarai kiek ilgesni, ne taip greit sutemsta kaip tarp uolų, bet gerokai greičiau, nei lygumoje. Šast saulutės paskutinis spindulys iš už kokios bevardės keteros (čia mums bevardės, o vietiniai tai joms visoms vardus turi davę) ir jau belieka tik suskaičiuotos akimirkos iki aklinos tamsos, jei mėnulis kurtais nepasikabina...
Taip ir tą kartą: – susėdus toje Ožio dauboje, Genio vyrai liko jos išorėje kaip sargai, pats Genys, Girius ir Sprigtas, tarsi į kokią medūzą pažvelgę suakmenėjo ir galėjo vaidinti tuos stuobrius Atlantus, kurie balkonus prilaiko. Tik ne nuogi – o apsirengę, ginkluoti ir pavojingi.
Sargai, blem... Nervino mane jie: – kokiam tai niekalui suteikė tiek patoso, kad šis, mano galva niekingas, būsimas ar tai „hipnozės“, ar tai apsinarkašinimo ritualas, tapo vos ne kokiu tai iškilmingu aukojimu. Kokios tai niūrios iškilmės. Ir nieko nepadarysi – prietarai ir su jais susijusi mąstysena...
Štai taip ir gimsta visokios durnai kvailos ceremonijos. Beprasmės ir niekingos. Bet šiuolaikiniam žmogui reikalingos. Kaip oras...
„Merlinas“ išdidžiai, oriai ir lėtai apėjo daubą, nužvelgė besileidžiančios ir jau trečdaliu už kalnų keteros pasislėpusios saulės likusį diską, numetė ant žemės savo kelioninę iš tošies pintą pintinę-kuprinę ir išdidžiai mostelėjo ranka rodydamas vietą kur man tūpti – veidu į besileidžiančią saulę.
Na, tūpti, tai tūpti. Pasivadinai kalakutu, tai nėr ko atgalinės pavaros ir junginėti...
Nusijuosiau siaustą apjuosusį diržą su savo mačete, peiliu ir ištikimuoju „makaru“, kurį paguldžiau ant šalimais gulinčių apsamanojusių akmenų, nusimečiau siaustą, kurį kelis kartus perlenkiau ir pasiklojęs, pasikišęs po savim kojas, atsisėdau. Bet pagalvojau, jog su tokiu „lotusu“ kojos greit užtirps, tad vėl atsistojau ir jau sulankstytu siaustu užklojau akmenį vietoje pašikniuko ir įsitaisiau tarsi ant mažos taburetės. Na, tokios – kurias bobos naudoja kai karves melžia... Keliai vos ne iki krūtinės.
Sustingau laukime, o Būrius jau išsiėmė savo rakandus, pritūpė...
Pasirodė, jog jis moliniame dubenėlyje jau ir rusenančių anglių atsinešė, kad skeltuvu nesidarbuot (šiame laike tai dažna praktika – rusenančias anglis nešiotis), ir išsijuosęs pradėjo jį pūsti, kokias tai žoleles kaišioti...
O aš sėdžiu, laukiu, į saulės kraštelį spoksau, ir priešais betūpčiojantį Būrių, kuris jau kokių tai smilkstančių sausų žolių kuokštu mosikuoti pradėjo. Kokius tai ženklus ore sukioti, po nosimi kažką murmėti.
Šiaip tai tų smilkalų kvapas visai malonus, netgi salstelėjęs. Žiauriai pažįstamas kvapas, bet kas kokios tai konkrečiai žolės, ar žolių mišinys – atleiskit – bet pažint nesugebėjau...
Pasiskeryčiojęs žynys staiga sustingo, dirstelėjo į vos kamputį berodančią saulutę ir staiga pasileido pustekinom bėgti prieš laikrodžio rodyklę. Panašu, kad kai skeryčiojosi, tai užsimerkęs buvo, o dabar pašėlo bėgioti, nes nusprendė, kad nespėja kokio tai ritualo iki saulė pasislėps?..
Na, koks ten bėgimas pas senyvą žmogų? Veikiau sparti žinginė imituojanti bėgimą, bet vis tik spėjo: saulė dingo už kalnų keteros, o jis sustingo su savo smilkalais priešais mane. Pamosikavo, dūmais apipylė, o po to jau sunkiai alsuodamas vėl tūptelėjo prie savo rakandų ir jau po kelių akimirkų nutėškė man ant kelių storą, dar neišdžiūvusios žievės gabalą (pasiruošdamas apeigoms, spėjo matyt nuo kokio tai medžio nuplėšti) ant kurios ruseno išdžiūvęs ir sutrešęs medgalys – na tokius naudoja bitynuose, kad dūmų būtų daugiau...
Klausiamai, iš apačios į viršų dirstelėjau į jį:
- Giliai, kuo giliau įkvėpk, dūmais kvėpuok... – ir numetė kokių tai sėklų , po to žolelių ir dar kažką tokio sutrinto ir tamsaus.
Pabandžiau įkvėpti, atrus dūmas užėmė kvapą, net užsikosėjau vos viso to „padėkliuko“ neišmetęs ant žemės, bet susiėmiau ir jau antrą kartą prikišęs nosį prie dūmo lėtai įkvėpiau...
Vieną kartą...
Antrą kartą...
Aižu... Tarsi „Primos“ iš ano gyvenimo užsirūkyčiau... Tų sudvisusių šiaudų tabaku vadinamu, bet tabako čia aišku nebuvo nė kvapo – tiesiog toks įspūdis... Aitrus įspūdis...
Trečią kartą... žolelės ir tie milteliai šnypšti pradėjo, tyliai traškėti... Saldėsiu pakvipo...
Ketvirtą kartą giliai įkvėpiau... Saldus kvapas atsiskiedė... kaip čia pasakius? Tiesiog saldėsis pasislėpė po kokių tai savaitę nešiotų ir neskalbtų autų smarve...
Penktą...
Priešais stovintis būrius staiga nušvito įvairiom spalvom. Juk jau prieblanda, sutems tuoj, o jis tarsi sušvito... Na, ne tai, kad kaip koks spalvotos fotografijos negatyvas, bet kažkas tokio...
Ir tie „autai“ jau visai nesmirda...
Kalnai kažkur dingsta... Ne, nedingsta... jie nutola... Nėra nei saulės, nei mėnulio, bet šviesu...
...ir sėdžiu aš ant savo siausto, aplink kalnai, tokie tarsi kas kontrastą būtų padidinęs. Per ryškūs, netgi sakyčiau...
O kur Būrius?
O kur mano palydovai?
Netgi to rusenančio žievės padėkliuko nėra...
O užtat į šią Ožio įdubą leidžiasi dviese...
Įdomūs tokie tipeliai. Vienas aukštas toks plačiapetis... Blem, raumenukai! Reljefas toks, kad net Švarcas iš pavydo apsimyžtų...
Bled – su džinsais! Levis! Sutrinti tokie mandrūs „leviai“! Ir juodas maikonas toks berankovis, su giliom iškirptėm vietoje rankovių - na toks kuriuos chebrytė mėgsta į „kačialkas“ dėtis. Ir basketkės, blem. Farsovos tokios basketės – baltos, blyn. Na, niekad nemėgau baltų kedukų...
Štai ateidinėja ir šypsosi. Išsiviepęs. Ironija lūpose taip ir žaidžia. Veidas kvadratinis, tarsi būtų nulipęs iš kokio plakato apie grynakraujus arėjus, na dar kiek ir būtų tos saldžiarūgštis lavelasas ant kokių mergos pačios kabinasi, bet tik viską gadino jo skusta galva. Iš vis, visa povyza, tarsi fašistuojančio skustagalvio ar kokio kento iš anglų futbolo sirgalių fanų...
Na, o antras? Antras tai žemesnis. Ir apsirengęs jau kiek kitaip. Su baltu maikonu, pliažinėm šliopkėm, pliažiniais raudonais šortais – tik, kad ant jų palmės neišpaišytos. Dar kiek, ir būtų panašus į kokį tai gelbėtoją iš to sušvilpto serialo, kur Pamela papais siūbuoja...
Atsistojau... Įtariai pakreipiau galvą. Blem, ir kokį šūdą aš čia prisiuosčiau? Šiknius Būrius...
O abu vyrukai sustingo priešais mane, per kokius porą gerų žingsnių...
- Na, labas Sauliau.
Į mane kreipėsi skustagalvis, bet jo lūpos net neprasivėrė – balsas nuskambėjo galvoje.
- Ir tau nesloguot.
- Nepažinai? – čia jau galvoje nuskambėjo „pliažisto“ klausimas.
Abu balsai buvo be jokių intonacijų. Na, visai be jokių! Bet kažkaip supratau kuris kalba, tai yra kuris į mano galvą lenda.
Palingavau galva:
- Ne, - ištariau balsu.
- Cha! – nuaidėjo skustagalvio balsas, o jo veidu prabėgo ironiškas šešėlis.
„Pliažistas“ užvertė akis, tarsi sakydamas „O dieve!“ ir palingavo galva.
- Velnią, - „pliažistas“ alkūne kepštelėjo į skustagalvio alkūnę, - ir Pizių, - pirštu parodė į save, - turėtum pažinoti visur ir visada.
- Kas čia per velniava? – iš nuostabos išplėtęs akis, net papurčiau galvą. – Ką man sušėrė tas Būrius? Bled, tas gaidys nedapistas „merlinas“...
Skustagalvis pavadintas Velniu, priekaištingai palingavo galva:
- Ar niekas nesakė, kad keiktis negražu? Bet taip, čia velniava. Gerai pasakyta. Cha.
- Bet jo, Būriui mergų tai reiktų, bobos kokios geros, čia tai tiesa. Dešimtmetį jau kaip jo bybukas tik myžt pasivaikšto, - išsišiepė Pizius.
Negalėjau patikėti savo akimis, ir savo ausimis. Nors kokiomis tokiomis ausimis, kai pokalbis vyksta mano galvoje ir tik aš balsu balmatuoju?
- Štai ir susipažinom, Sauliau, - nusiviepė Velnias. – Gerai mums tarnauji. Ir savo laike, ir šiame laike...
- Tad ir atsiliepėm į tavo šaukimą, - pridūrė Pizius.
- Pizdec... – iš įpročio sumurmėjau. – O jums ką, laikas negalioja?
- Laikas tik žmonėms, o mums kaip upė – tik valtelę reikia tinkamą turėti. Sakau tai, kad tu, žmogau, suprastum. Laikas mums niekas. Taigi? Pasiklydai laike?
- Pasiklydau, - liūdnai atsidusęs prisipažinau.
- Štai, - Velnias ištiesė ranką ir joje staiga materializavosi koks tai mokyklinis vadovėlis su iš karto atverstu puslapiu...
Paveikslėlis... Spalvotas... Aukšta siena, po ja kariai... Galai reikia manyti. Su raguotais šalmais, nors čia tų raguotų šalmų jie nenešioja. Nėra tokių. Štai, kad kokio žvėries kaukolę su kailiu užsimeta priešui bauginti– tai taip, bet prie šalmo pačių tokių jokių išsikišusių ragų niekas netvirtina. Ir brangu, ir nefunkcionalu – pabandykit po miškus palakstyti su raguotais šalmais! Na, bent jau bojai tai tikrai – už visus galus-keltus nepasakysiu.
Bet ne apie tai! O apie tai, kad tie kariai prisiglaudę prie mūrinės sienos. Apatiniai laiko skydus, ant kurių lipa kiti kariai – stato tokią savotišką šturmo piramidę. Na, panašiai aš kadaise su savo vyrais per papajų sieną persiritau...
Taigi, šviečia mėnulis, o virš sienos nupaišytos žąsys ir kažkoks bešalmis čiuvas su ietimi rankoje smeigia ant „piramidės“ viršūnės užsikabarojusį „raguotąjį“ galą dryžuotom kelnėm...
Bandau įskaityti tekstą po paveikslėliu, net pasilenkiu arčiau, bet spėju pamatyti tik užrašą „Junonos žąsys“ ir skaičiukus „38..“ ir pokšt – knyga išnyksta...
- To pakaks, žmogau, - nuaidi galvoje Velnio balsas.
Atsidūstu. Norisi užduoti kažkokį klausimą, bet kažkodėl teištariu:
- Pragaras yra?
- Šiame laike, kuriame esi, ar tavo buvusio būsimame? – išsiviepia Velnias, o „pliažistas“ Pizius juokiasi.
- Eikit namo savų žmonų ir mergų mylėt... – nuoširdžiai nusijuokęs ištaria Pizius.
- Čia nei jums, nei mums ne vieta, - visai rimtai priduria Velnias.
- Na, kodėl gi? – Pizius pasukęs galvą į Velnią, ją palingavo. Aiškiai ne man skirti žodžiai: - Pakeliui tegu... ėėė... kaip Saulius sako „išrašo kam nors pizdec“, aš mielai padulkinčiau.
- Tau amžinai tik ką nors dulkinti.
- Aha, - su pasididžiavimu linktelėjo galvą Pizius, o aš nevalingai nukreipiau žvilgsnį į jo klyną, kuris įspūdingai pūpsojo. – O kodėl gi ne?
Velnias tik priekaištingai palingavo galvą.
- Gana, - skustagalvis mostelėjo ranka. – Jei nori eik su mumis. Nori?
- Ne.
- Teisingas atsakymas. Tau dar anksti.
- Tada busk, kol pizdecas nuo manęs ir šio (Pizius linktelėjo į „kačioką“) neparėjo, kaip tu pats mėgsti sakyti.
Velnias susiraukė:
- Piziau, valdyk žargoną!
Bet šis tik gūžtelėjo pečiais, alia „o kas čia tokio?“.
Velnias kilstelėjo ranką ir spragtelėjo pirštais...
Pašokau. Tiksliau – kaip gulėjau – taip ir atsisėdau.
Šviesu. Bet normali šviesa. Va, ir saulė virš kalnų keterų jau per kelis pirštus pakilusi...
Bandau pasikelti, bet silpna... Įspūdis toks, kad spaudimas visai į kulnis nukrito – galva svaigsta...
Ir staiga, vos neužkabindama nosies prieš akis pasirodo kažkieno ranka...
...ranka, laikanti medinį puodelį...
Ir staiga atsigauna klausa... Šnaresiai aplinkui, šurmulys. Pakeliu galvą, o šalia manęs pritūpęs Būrius laiko puodelį-dubenėlį. Greta jo stovi... aha, Girius, Sprigtas, Apuokas, Sėrius ėėėė... ir Kaliusas? O tas iš kur čia?
Žiojuosi kažką sakyti, bet burna sausut sausutėlė, net graužia nuo sausumo...
Čiumpu puodelį ir tiesiog susiverčiu visą turinį į save. Kažkoks drungnas gėralas greit nubėgo vidun. Skonio net nepajutau, o užtat kraujagyslėmis tarsi lava pajudėjo...
Numetu siaustą. Bandau stotis. Sprigtas pripuola padėti, bet aš jį atstumiu ir virpančiom kojom atsistoju, susvyruoju.
Aplinkui buvęs šurmulys nuslopsta. Už vadų nugarų pradeda būriuotis mūsų vyrai ir matau keletą Kaliuso brateirų.
- Tu kaip? – ištaria Girius.
Vietoje atsakymo linkteliu ir pakeliu nykštį. Apsidairau...
Blem, aš stovykloje! Jie čia mane atnešė?
Kiek gi čia jau to laiko prabėgo??? Tikiuosi ne kelios dienos...
- Kalbėjai su dievais? – išgirstu bohiškai klausiant Kaliuso.
Linktelėjau galva.
Žengiu žingsnį, susvyruoju. Girius bando mane prilaikyti, bet aš jį tik piktai atstumiu ir medinėmis kojomis patraukiu link upės.
Upės!
Upės.
Vanduo...
Vyrai sutrikę. Akivaizdžiai sutrikę, bet man pofig.
Blyn, reikia liautis keiktis, o tai Velniui tai nepatinka. Bent jau Velniui, kuris šiame laike...
Pakrantė jau vyrų nutrypta, slidi. Vos ant kojų laikausi. Silpna.
Nedidelis užutekis... Įbrendu taip kaip stoviu, tiesiai su apavu. Iki pat kulkšniukų...
Slidūs tie maurais apaugę akmenys...
Pasilenkęs rieškučiomis aplieju veidą vandeniu. Blyn, šaltas. Puikiai šaltas, vos ne ledinis, puikiai gaivina. Vėl prisėmęs rieškutes net gurkšteliu ir likusiu apšlakstau sprandą.
Kaip puikiai pradėjo gelti kojas. Palaima!
Apsisuku, o ant kranto būriuojasi vyrai. Tiek kiek galėjo sutilpti. Ir vienas paskui kitą net per pečius į mane spokso. Tik Būriaus nesimato. Bet pykčio ant jo nelaikau – netgi padėkoti turiu. Ką žadėjo, tą išpildė. Vis tik šiuolaikiniai raganiai, tai ne apsišaukėliai kašpirovskiai visokie. Ekstrasensai-ekstraseksai, blem...
Blem, artistas aš jiems ar kas? Artistas iš sudegusio teatro.
Atsikrenkšiu... aha...
- A, - ištariu bandydamas ar galiu kalbėti. Ką ten sakė būrius? Kaulus laužys, sąnarius suks... Ne, niekas nieko nesuka, tik silpnumas šioks toks, tarsi lengvos pagirios.
Taip, vyrai laukia. Laukia kad kažką pasakysiu?
O taip, aš pasakysiu...
- Grįžtam namo, vyrai, - ištariu. Negarsiai, bet panašu, kad aiškiai. O vyrai vis dar laukia. – Kalbėjau su dievais. Toliau mums kelio nėra. Grįžtam namo, vyrai, bet ne iš karto. Pizius turi parengęs mums gero darbelio. Ir Velnias bus mums teisėjas. Taip, kad ilsėkitės, aštrinkit ginklus, kalkit skydus, arklius ruoškit. Dykom rankom neliksim. O apie visą kitą, pakalbėsiu su vadais, jie jums viską ir papasakos, - numojau ranka. – Duokit kelią, o tai kojas jau diegti pradėjo, - žengiau link kranto. Vyrai prasiskyrė, sušurmuliavo. – Skirstykitės. Užteks veizolus kabinti, skirstykitės. Viskas bus gerai. Dievai su mumis!..
11.
Štai taip ir priėjau prie taip mano pavadinto „reloudo“. Prie laužo dar kažką gurkštelėjau, savo nagines palikęs džiūti persiaviau ir pareiškęs, jog renkamės vakare kalbas kalbėti. Tegu kuria naują laužą nuošaliau nuo stovyklos (tarp pašiūrių-palapinių ankšta) ir visi vadai sukviečia savo šimtininkus ir kas antrą dešimtininką. Svečio teisėmis ir Kaliusas tegu ateina...
O pats dingau iš stovyklos. Va, štai taip – man reikėjo pabūti vienam, apie ką atvirai ir pasakiau, ir dingau. Tiesa, Genys vis tiek nenurimo, kokį tai savo jogerį ne tai pasekti, ne tai kaip apsaugą pasiuntė – eidamas akies krašteliu jį užmačiau. Na ir tiek to – atstumo laikosi, į akis nelenda, o kad ten kažkur pakrūmėje mano ramybę dabos – tai ir gerai...
Reikės pasijuokti iš Genio, kad tegu geriau savo žvalgus mokina. O gal ir nieko nesakysiu. Pratylėsiu. Iniciatyva tai vis tik nebloga...
Ir kur aš nupėdinau?
Tai jau tikrai ne Ožio daubą-įdubą. Kažkodėl apie ją pagalvojus, net nupurto. Štai tokia kažkokia reakcija.
Taigi, o kurgi daugiau, nei į tą apleistą sodą-giraitę. Link tos buvusios maldyklos su apdaužyta statula. Net nežinau kaip ją pavadinti – gi ne koplyčia, tikriausiai? Šventykla? Bet šventyklas bent jau įsivaizduoju dideles ir erdves, o čia tik uoloje išskaptuotas koks tai urvelis. Lurdas. Na, primena mano laike buvusią, tai yra būsimą Birutės kalno koplyčią – lurdą. Žodžiu, buvusią šventvietę.
Tik į tą šiukšliną (pilna lapų ir drėgme, puvėsiais dvokia) tai jau tikrai nelindau – pakilau tarp riedulių aukščiau, už kurių ir užsiglaudžiau. Geras vaizdas į tolį, į priešingą slėnio pusę, į žaluma apaugusį kalnų, į plikas keteras, į slėnį...
Akims atgaiva...
Ir smegenims...
Siaustą pasiklojau ir gertuvę atsikimšau, paplotėlį išsitraukiau...
Tik štai kokie čia vaismedžiai kadaise augo – net neišmaniau. Gal laurai? Gal alyvuogės? Ar dar kažkas tokio, kas galėjo duoti derlių ant šlaito, kur visa dieną saulė kaitina... Nežinau. Niekad šių augalų, žemaūgių medelių ar tai vienkamienių krūmų nebuvau matęs. Kad jau ne obelys, ar kokios tai kriaušės ar slyvos, o juolab vynuogynai – tai tikrai. Nors kodėl ne slyvos? Kažkuo primena tuos geltonų rūgščių slyvukų medelius (krūmus?), kuriuos manajame laike vadino „alyčia“. Arba kaukazine slyva. Ar kažkas panašaus. O koks tikras pavadinimas ir nežinau. Bet koks skirtumas?
Bet ramybė mums tik sapnuojasi...
Aha, nespėjau įsitaisyti, kai išgirdau tylių šnaresį ir tylius balsus...
Jau mintyse spėjęs keiktelti ant Genio jogirių, atsargiai iškišau galvą, dirstelėjau ir mintyse net atsiprašiau Genio vyrukų: apačioje, kiek žemiau lurdo, ant nuolydžio pievelės tarp tų medelių taisėsi sėstis...
Na neatspėsite kas!
Dievaž, neatspėsite – net aš pats nustebau!
Ogi Apuokas! Apuokas su Lokeina!..
Net išsiviepiau. Ir net sukrizenau. Aha, kiba kai mėsos nėra, tai ir žuvis mėsa patampa? Ar čia kaip? Blem, nors jei apie mėsą – tai Lokeina o-hoho! Cha-cha-cha!
Neįtikėtina – Apuokas, kuris laižėsi kiekvieną sijoną pamatęs, prie Lokeinos priskreto. Taip iš pirmo žvilgsnio pažiūrėjus (jie į mane nugara susėdo) atrodo, jog du vyrai susėdo ir vienas iš jų (Apuokas) kitą per pečius apkabino...
Na, dėl skonių taip sakant, nepasiginčysi.
Blem, na tegu ir sėdi. Tikiuosi, jog jei meile užsiims, labai ekstazėje neaimanuos ir man netrukdys. Tegu drožia sau vaikus, stiprius, gražius (blem, čia tai jau...) ir sveikus...
Cha, ir nepavydžiu tam mane pasekusiam jogeriui! Taip jam ir reikia – cha-cha...
Žodžiu, vėl įsitaisiau atgalios ant savo siausto ir įrėmiau akis į vaizdingą peizažą. Eeeechch... tapyt nemoku. Netgi piešti – tikrai teptuko vertas reginys (o jei dar porelę apačioje pridėti...).
Na ką, toks jausmas, kad tie dievukai įlindę į mano galvą paliko ką tai daugiau, nei patys norėjo. Smalsučiai, blyn...
Užtat skaidruma. Viskas į savo vietas atsistojo. Sudėjau du plius du.
Jei trumpai, tai Brenusas – galų vadas, kuris netikėtai pačiam sau Romą užėmė. Išpirkos išsiprašė ir romėnus daugeliui metų į priekį užkrėtė barbarų baime, dėl kurių romėnai tapo tik dar aršesni, ir galų gale įkūrė imperiją. Klausydamasis Kaliuso pasakojimo, aš vis dar negalėjau patikėti, kad romėnai kovėsi falangomis, lygiai taip pat, kaip graikai. Nuo jų ir nusilaižė. Štai tik dabar, galima sakyti, jog nuo šių metų jie ir pakeitė savo strategiją. Štai šis diktatorius Kvintas Longas ir reformuos savo romėnų kariaunas. Suskaldys į mažesnius dalinius... Blyn, išeina taip, kad su savo užmojais gerokai aplenkiau net Romą! Žodžiu, anapus Alpių – nėra dar jokios ten civilizacijos! Ji tik žengia pirmus žingsnius! Civilizacija ten – Graikijoje. Beje, kurią drebina Pilypas. Aleksandro Didžiojo tėvas. O Aleksandras dar tik kelių metų kūdikis! Ir Aristotelis dar jaunuolis, dar tik bus to Aleksandro mokytoju...
Žodžiu – aš dabar sėdžiu metuose, kai žąsys išgelbėjo Romą!
Na ir Romos, sprendžiant iš Kaliuso pasakojimo niekas nesudegino. Gal šiaip – priemiestį. Gavo auksą, išsidalino tarp genčių ir daugelis patraukė atgalios – dalis Senonų patraukė į pietus, kur gavo pakvietimą pasitarnauti samdiniais, o dalis į Venetiją ginti savo žemių, o bojai atgal link Alpių.
Na taip, kitaip ir pasielgti negalėjo – Romos žemės tokio susirinkusio skaičiaus priešų išmaitinti negalėjo – prasidėjo badas ir dar ligos. Tad po aukso dalybų, kai jau generolas Kvintas priartėjo prie savo tėvonijos – ne kažin kas ten iš „barbarų“ likęs buvo, tad juos išmušęs išsiskaidė ir pradėjo gainiotis atskirus išeinančių galų būrelius. Kartu ir auksą susigrąžinti bandė, bet nieko nepavyko, kaip supratau, nors tie atsitraukusieji irgi spėjo susiburti ir net į mūšį stojo – tik šį kartą nesėkmingai – totaliai nepralaimėjo, bet vėl išsibarstė. Štai jame Geomeksas galvą ir padėjo, o Kaliusas tapo Albos slėnio rigiu...
Irgi neblogai. Reginys vertas milijono. Tik nežinau milijono ko? Supuvusių kiaušinių, ar ką? Žodžiu, spręskit patys – sustojo du nuogi tatuiruoti vyrukai vienas prieš kitą. vienas jaunas raumeningas, kumelys dar nejodinėtas, o kitas pagyvenęs su alaus pilvuku, bet drūtas kaip gumbuotas ąžuolo kelmas. Rankose skydai ir kalavijai. Ir štai – pasimaivę ritualiniuose pasimaivymuose, puola vienas kitą... Bam-bam-bam- suduoda kalavijais vienas kitam, smūgius atmuša skydais, bet ne Skalomikso pusėje dievai stovėjo. Kaip jis ten kokiu kampu trenkė per Kaliuso skydą nesupratau, bet jo kalavijas užsilenkė kaip vytelė. Na, va taip – ėmė ir susilenkė.
Skalomiksas metė šalin bevertį kalaviją ir skydu puolė mušti Kaliusą, bet šis savo skydu atrėmė tą galiūno vertą smūgį ir perkirto Skalomiksui kiek žemiau klubo. Perkirto arteriją ir šis greitai nukraujavęs, visą aikštę krauju nušlakstęs greit nusigalavo...
Štai ir kalkis nuogas... Debilai.
Na, štai tai... kažkaip taip...
Aha, o siela nerimsta. Ir vis tik norisi dirstelti anapus Alpių. Iki Resios ežero, sako dvi-trys dienos raitomis? Gal dirstelti? Pasiimti pusę Sėriaus raitelių, kelis Genio jogerius ir nusitabaluoti? Bent jau iš viršaus pasižiūrėti? O vyrai tegu ilsisi. Tegu pratybas rengia – nėr ko atsipalaiduoti! Tiesiog šikna jaučiu, kad nebus jau mums lengvas kelias atgalios, jei jau Pizius akį merkia...
12.
Tęsinys planuojamas 2025-03-28
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą