„Girinukai"
Kaliusas su savo bičais, aišku, kad liko nepatenkintas. Prabėgo tarp mūsų šioks toks nepasitenkinimo šešėlis, na bet niekis – apsiramins. Ne mažas vaikas, taip sakant. Pas pačius vežimai prikrauti, juda, kaip kokios sraigės. Tad, taip sakant - niekas nekaltas, kad per savo lėtapėdiškumą liko be grobio. Užtat mes patenkinti, kaip kokie katinai grietinėlę nulaižę.
Nors, tiesą pasakius, ir mes nepatenkinti, nes su vietinių pagalba persikėlus per Danubę, mums teko rinktis kitą kelią, traktą, kur gali pravažiuoti ir tie jų (supisti) nelemti vežimai. Teko judėti kilpa gerokai nutolant į vakarus. Ta prasme, kad šiais laikais kokių tai magistralių nėra, o yra traktai.
Lygtais jau buvau minėjęs, kad didelės vilkstinės kuria nori kryptimi nepasuks. Raitas – pėsčias, vasara-žiema, tai vienas dalykas, o štai skaitlinga, pusantros manipulos arba vėlesnių laikų matu matuojant beveik bataliono dydžio junginys su vilkstine – tai visai kas kita. Kelio per daug nepasirinksi, tarp upių ir ežerų, pelkynų ar siaurų tarpeklių nepralysi, tad tenka lankstais judėti – gamta čia valdo. Taip sakant – kryžius po kaklu visokiausio plauko pirkliams ir pirkliukams. Gerai pažinodamas vietovę, puikiai gali nuspėti, kas ir kur judės ir jokiu ten orakulu būti nereikia. Tad, jei visokie prekijai stengiasi upių laikytis (tai tarsi autostrada būsimaisiais amžiais), tai mums keliaujant į Albos slėnį, vos ne tarp dviejų paralelių upių, kurias skiria dar ir kalnai, pasirinkimo nelabai ir buvo.
Kadaise ir buvau išmąstęs, įsitaisius Tauragarbyje, galėsiu per Lankų šalį visokius prekijus lydėti nuo Vystulos iki Viadvos, už tai mokestį imti ir per daug „nesiparinti“. Tik planai planais ir lieka, gal tolimais, gal ir nelabai, bet yra kaip yra, ir dabar jau mes buvome nelabai patenkinti, kad su Kaliusu susidėjome (bent jau aš, o maniškiai į gyvenimą kiek „pofigiškiau“ žiūrėjo, dievais, dievukais ir dvasiomis kliovėsi). Kita vertus, šią kelionę buvo galima laikyti investicija į tolimą ateitį: – Geomekso ir kitų jo bendrų nebėra, užtat jo giminė Alboje liks, o kartu ir mūsų ryšiai. Na, o kelionėje, kaip kelionėje – visokių nesklandumų yra ir bus, kaip ir nesutarimų ar priešgyniavimų iš kurių vėliau patys linksmai juoksimės, jei juos iš vis prisiminsime.
Tiesą pasakius, įžengus į girią, visa tai ir pasiliko užmarštyje, nes kilus grėsmei, grėsmė visus vienija ir visokius tokius „pasibadymus“ verčia užmiršti.
Grėsmė?
Kokia?
Na, štai tokia, nemaloni. Kaip kam ir mirtina.
Kaip čia pasakius, papasakojus? Tad pradžiai užbėgsiu įvykiams už akių ir pasakysiu (pasigirsiu), kad vėlgi, tik mano žygio organizacija mums išgelbėjo, išgelbėjo mūsų užpakalius ir tik su niekingais nuostoliai leido sėkmingai pereiti nuožulnų slėnį ir pasiekti kalnus, už kurių jau Bohijos ribos.
O slėnis tai šlykštus iki žagsulio. Na, ta prasme, tai jei žmogus esi koks tai romantikas – šis slėnis turėtų tapti įkvėpimo šaltiniu: tai tūkstantmečius menanti giria, su nuolydžiu į pietryčius.
Nuostabus pušynas aukštumoje. Ąžuolynai su šimtamečiais ąžuolais, bukais, maumedžiais, kuriuos keitė nepaprastai aukštos ir senos eglės žemumoje. Ir, be abejo, proskynomis, kurios ir tarnavo kaip koks traktas jungiantis Danubės slėnį su Bohų kalnais. Beveik nebaidytų paukščių ir žvėrių galybė, o štai gyvenviečių beveik kaip ir nėra. Jei tiksliau – tai jos yra, bent jau pagal pasakojimus, bet toliau nuo trakto, kažkur glūdumoje. Pirmą kartą čia patekęs, be vedlio, žiūrėk dar ir neatrasi. Na, o iš tų, kurios kadaise stovėjo šalia trakto – kažkodėl nieko neliko. Praėjome tik porelę apsamanojusių griuvėsių. Kaliuso žmonės dėl jų nieko gero pasakyti negalėjo, tad neaišku, ar jas iš čia išmušė kokie tai įsibrovėliai, ar praeiviai, ar čionykščiams žmonėms nepatiko čia gyventi ir jie išsikraustė? Niekas nieko tikro pasakyti ir negalėjo: štai – prieš kelias vasaras buvo, o dabar nėra. Viskas. Jei gerai supratau, tai kadaise ir čia gyveno kokie tai bohams ar bojams giminingi žmonės, bet ne per seniausiai šiose apylinkėse pasirodė kokie tai laukiniai iš šiaurės vakarų – matyt goutonų padermė ar kažkas panašaus, ir jų kaimynyste niekas nebuvo patenkintas. Kokie tai Burgonai ar Bateinojai, nesuprasi. O gal tai dvi skirtingos gentys? Bet, kad ne galai-keltai, tai jau tikrai. Šitų Burg-Bateinų gentys, tarsi pleištas tarp bojų ir senonų, ir jei rytiniams bojams jie dar kažkaip pernelyg nespėjo įkyrėti (pasak Kaliuso, porelę kartų jie sprandan susižvejojo ir apsiramino), tai senonai su jais pastoviai pliekdavosi...
Žodž... kaip visuomet – bet kokį gamtos grožį dergė žmogaus godumas, gobšumas, plėšrumas ir pavydas.
Na, suprasčiau: – išeina koks tūlas „čiuvas“ ir tiesiai- šviesiai sako: „čia mūsų žemė, čia mūsų trakto gabalas, susimokėk ir keliauk sau sveikas, su taika, dvasine ramybe“... ir taip toliau, ir panašiai... Bet ne, landžioja, šmirinėja, stebi, paslapčiomis žygį lydi, keliautojus erzina: tai netikru kokiu sučiulbėdami vienas kitam ženklą duoda, tai paukščius pabaido, tai krūmynuose-papartynuose sušnara ir kaip vaiduokliai dingsta.
Tad, jau kitą dieną, pajutę, jog esame stebimi ir lydimi, judėjome vos ne stovėdami, jei galima taip išsireikšti. Ta prasme, teko judėti kuo glaustesne rikiuote, o kelio ypatumai neleido daugiau kaip trims-keturiems raiteliams judėti laisvai greta. Tad, saugojantis antpuolio, teko susispausti ir judėti vos ne vienas kitam lipant ant kulnų. Ir pavojingiausia, žinoma, buvo ariergardui:– na ką reiškė iššokti iš pasalos, smogti paskui besivelkantiems ir kol apgręši karius – dingti su grobiu kokioje nors nepasiekiamoje dauboje, kur nepažįstanti vietovės persekiotojas pražus, tarsi akivaran panirus?
Galim galvoti ką norim, kaip pavyzdžiui – jei miške slepiasi akivaizdžiai silpnesnė gentis, jie mus lydi vien tam, kad įsitikintų, kad mes dingome sau ir jie mums visai nerūpi. Gal. Logiška. Bet ne mano paranojai. Ir cha! Netgi panašu, jog kitą dieną, ten tie „girinukai“ būtent kažką tokio ir planavo – juk norint užpulti paskui sekančius, pirma reikia praleisti didesnę eisenos dalį, ar ne? Bet mūsų jogiriai ir raitieji žvalgai pernelyg nenutolę nuo avangardo, juos išbaidė kaip kurapkų pulkelį: šie suprato, jog pastebėjome kažką panašaus į pasalą ir išsisklaidė, ir ištirpo tankumyne. Bet ramybėje mūsų nepaliko – kaip kokios hienos sekė įkandin ir kažkur aplink.
Tik, kad dar atviro priešiškumo neparodė...
Aha, neparodė... kaipgi... Trečią šito „šliaužimo“ dieną atskubėjo suplukę žvalgai ir pranešė, jog kelias užverstas šviežiai nukirstais medžiais...
- Apeiti galima? – uždaviau savaime suprantamą klausimą.
Igis sugūžčiojo pečiais ir papurtė galvą:
- Pėstute taip, arkliais tikriausiai, bet ne vežimais. Ten statokas nuolydis iš kairės, dešinė pusė kiek nuožulnesnė, bet apačioje upelis, pakrantė pažliugusi, tankiai apaugusi.
Sukomandavau į priekį praleisti lankininkus, kurie turėjo saugoti vyrus bandančius nustumti barikadą ir liepiau sukviesti vadus, kuriems ir išdėsčiau savo nuogąstavimus:
- Akivaizdu, kad jie nori mus sulaikyti, matyt telkiasi smūgiui, - porinau visu rimtumu. – Jiems trūksta laiko surinkti bent kiek skaitlingesniam antpuoliui... Koks toliau kelias?
- Kelias kaip kelias, - kažkaip abejingai vyptelėjo bohų rigis. – Nieko jie mums nepadarys – mūsų daug.
Aha- aha, daug? Tfu ant tavęs. Kas iš to skaitlingumo, jei negali normaliai rikiuotės išstatyti? Savarankiškai kovos vietos išsirinkti? Nemuštas, blet, dar vyrukas. Nors visi jie čia nemušti, nors ne vieną kovą ir išgyvenę, blem.
- Kelias kaip ne kelias, - susiraukęs palingavau galva. – Priekyje kas? Kas gali pasakyti? Gali pakviesti vedlį?
- Palaukit ginčytis, - kilstelėjau ranką ramindamas vadus, kurie kaip kokie vaikai, gal ir ne aršiai, bet šurmuliavo su savo įspūdžiais ir visokiais pasidrąsinimais. - Kiek kartų šiuo keliu buvai ėjęs garbingas žmogau? – paklausiau priėjusio boho, gana garbingo amžiaus ganėtinai aukšto rudaplaukio ir rudaūsio vyruko su sulopytom kadaise dryžuotom kelnėm.
Vyrukas akivaizdžiai ne iš bohų elito: veidas suvargęs, viršutinės drapanos gerokai padėvėtos, nutrintas platus odinis diržas ir be kalavijo: tik ilgakotis kirvis, ilgas bronzinis trikampis peilis (nenustebčiau, kad dar iš kokio prosenelio paveldėtas), trumpa ietis ir labiausiai statusą išduodantis skydas – ovalus, nedidelis, pagamintas iš trijų ar daugiau sluoksnių pynučių ir trauktas stora oda. Netgi umbonas medinis. Kita vertus – lengvajam pėstininkui po miškus landžioti pats tas – lengvas, patogus, pirmą smūgį atremti kuo puikiausiai tinka.
Prie to žodžio, reikia pasakyti, kad iš galeros ir už išpirką paimtus bronzinius apvalius skydus, nelaukdamas grobio dalybų, kurioms laiko nebuvo, išdalinau saviems vadams (tame tarpe ir savęs nepamiršau), o likusius penkis atidėjau į bendrą iždą, paskelbęs, kad jais bus apdovanoti labiausiai žygyje pasižymėję vyrai. Tegu būna paskata, juk jokių medalių ar ordinų dar niekas nesugalvojo, ar ne? Tik vienintelis dalykas, kuris man nepatiko, tai jų blizgesys. Na, ne tai, kad labai jau jie ten smarkiai nublizginti, bet matyt kiekvienas karys, buvęs savininkas juos prižiūrėdavo kaip dera: poliruodavo ir tepdavo kokiais tai aliejais. Paklausius Giriaus, kaip mūsų geriausio ginklininko ir šiokio tokio kalvio, šis pakraipė galvą ir pareiškė, kad paprasčiau būtų juos aptraukti oda, nei juodinti, nors, kažkurią tai dieną, sumeistravo kokį tai makalą su aliejumi ir pelenais, juo ištepliojo manąjį skydą ir šiek tiek pakaitino laikydamas virš anglių – ne tai kad jau ten labai tas mano skydas pajuodavo, išėjo koks tai suodinas, bet blizgesio jau nebeliko. Tiesą pasakius, likau beveik ir patenkintas.
Na, bet nukrypau, o tuo tarpu tas minėtas vyras susimąstė, skvarbiomis akimis nužvelgė susispietusius vadus taip, lyg mes visi jam ką tai skolingi, viena ranka persibraukė savo nukarusius ūsus ir tarsi ką nusivalydamas delnu nubraukė išskustą smakrą ir lūpas, ir neatsakydamas į klausimą, iškart pradėjo dėstyti:
- Iki vakaro turim pasiekti lanką. Puiki vieta stovyklai, o jei ne, teks nakvot stačiomis, - ranka mostelėjo aplink: tai yra, žinok – štai čia, ant to trakto (neduok Dieve!). - Po to toks pat kelias žemyn tarp dviejų šlaitų, kiek vingiuotas, tarp šimtamečių pušų, visa laiką žemyn ir po pusdienio atsidursime Didžiajame slėnyje. Perbridus per upelį, išeisim iš girios...
- O tai reiškia, kad priešas nori mus sustabdyti, išvarginti ir suduoti smūgį ten, kažkur tarp lankos ir išėjimo iš girios, - linktelėjau išklausęs. – Genį, pasiųsk pašniukštinėti saviškius. Būtų gerai, kad apžiūrėtų ir kelią už lankos. Tik tegul niekur gilumon pernelyg nelenda. Tegu pažiūri ar būriuojasi kas, ar ką negero rezga ir atgal. Ir kol vyrai prie tų užvartų knisasi, tegu neria į mišką, kad niekas nepastebėtų. Subine jaučiu, kad mes stebimi.
- Bus padaryta, vade, - visu rimtumu linktelėjo Genys.
Kaliusas, kai jiems Girius išvertė mano žodžius, su porele savo brateirų pasivaipė, pasiviepė, bet raiškiai kažką balsu neišsakė.
Na ir tegu eina šikt, po teisybei, jei jau tokie asilai.
Tuo tarpu atėjo žinia, kad barikada nustumta žemyn, kelias laisvas ir galime keliauti. Gan greit apsisuko vyrukai! Tie trys nuversti medžiai maniškiams „skruzdėliukams“ netapo kokia tai neįveikiama roda.
Toliau jau rodos lyg ir gerai ėjosi, pamažėle judėjom. Netgi atėjo žinia, kad pieva, apie kurią kalbėjo rudaūsis vedlys, laisva, nieko pikto nesimato, tad lyg ir atsidusti norėjosi. Net slogutis kaip tai sklaidytis pradėjo, bet še tau, kad nori: – man, kaip vadui judant su priešakiniais, jau įeinant į lanką, pasigirdo kanopų bilsmas ir pasirodė grįžtantys iš žvalgybos „niūrieji“ pranašai: – mūsų raitųjų žvalgų būrelis. Bet, deja, ne visi sveiki, gyvi. Tiesą pasakius, gyvi tai visi, bet vienas vos ant aklio nugaros besilaikantis, kruvinu veidu ir nukarusia ranka.
Sužeistąjį vyrai nulaipino ir pasodino prie vieno iš medelio laukti, kol pasirodys Būrius, kuris judėjo kur tais šalia nešulinių arklių.
Vėliau paaiškėjo, kad žvalgai „sugavo“ iš laidynės sviestus akmenis. Tik kliuvo tam vienam: – vieną į petį, ranka pamušta, bet po kurio laiko turėtų vėl pradėti valdyti, o kitas akmuo trinktelėjo per kailinę kepurę, bet šioji smūgį suminkštino, prislopino ir akmuo tik nudrėskė smilkinį. Nieko pavojingo žodžiu, bet ir nieko gero: galutinai tapo aišku, kad prieš mus kas tai rengiama, o ne šiaip sau esame lydimi įtarių žvilgsniukų, kokių tai stebėtojų ar girių dvasių.
Iš žvalgų pasakojimo paaiškėjo, jog išlindus iš po kokio tai vingio, ant trakto netikėtai susidūrė su penketu (šešetu?) kokių tai laukinių: vieni ir kiti kaip tai akimirkai sutriko, bet priešininkai atsitokėjo pirmi – porelė jų staiga pradėjo sukti laidynes ir link mūsų raitelių nuskriejo akmenys, o žvalgam puolus juos vaikyti, šie mikliai dingo nuolydžio tankumynuose, krūmynuose, papartynuose... Persekioti beviltiška.
Taigis... Na ir tos laidynės. Trenktas toks daiktas – minkštas diržas, kuris sulenkiamas pusiau, į jį įdedamas koks tai apie kumščio dydžio akmuo, diržas įsukamas ir vienas galas staiga paleidžiamas ir akmuo nuskrieja link tikslo. Na, mes tokių nenaudojome, bet pas bojus buvome matę. Netgi buvome matę, kad jie tuos akmenis ganėtinai tiksliai paleidžia ir netgi pataiko kur nori. Bet taip kovoje, dar susidūrę nebuvome. Lankai laukuose ir miškuose patogesni. Nors kartais oro sąlygos koją galėjo lankininkams kištu (šaltis, drėgmė, lietus, liūtis, vėtra – kas laidynei pofig). Ee-chh, kad taip arbaletą sugalvojus! Bet neturėjau jokios nuovokos apie jo konstrukciją, išskyrus bendrą vaizdelį. Dar prieš metus, pamenu, bandžiau ką tai tokio sumeistrauti pasiėmęs nebenaudingą „Sako“ buožę, bet... Bet supratau, jog tai ne mano. Šnipštas išėjo toks geras, kad nors plyšk...
Bet tuščia jų...
Vakarėjant įdardėjus į kuriamą stovyklą paskutiniam dviejų jaučių tempiamam siauram vežimui, glaudesniu ratu išstačius sargybą, pasirodė ir Genio žvalgai.
- Vade, - kalbėjo Genio jogiris, berods Šaknius vardu, -ten toliau paėjėjus, aptikome daugybę pėdsakų, bet sargybos nematėm. Stebėtojų neaptikom. Ir prie siauriausios vietos, medžiai pakirsti. Net skiedros nepajuodavusios.
- Į šlaitą nesiropštėt?
- Na, kaipgi, vade? - skėstelėjo rankom jogiris,. – Palypėjom, žinoma. Ten viskas aplink ištrypta. Bet žmonių nebuvo. Bet matėsi proskyna, užuodėm dūmus. Silpnas ir tolimas kvapas. Dar palypėjom ir iš ties toliau pieva, o ten tie laukiniai.
- Daug jų?
- Nemažai, - gūžtelėjo pečiais žvalgai. – Bet ir ne tiek daug, bet panašu, kad kiti lindi pušynėlyje, įsitaisę už pievos. Ten jau lysti... – Šaknius palingavo galva.
Linktelėjau ir mintyse atsidusau: na vis šis tas!
- Puiku, šaunuoliai, eikit ilsėtis. Ką manot, vyrai? – pasidairiau į rūgščiai nusiteikusius savus: Girių, Genį, Sėrių, Surkų, Vaivį, Apuoką, Alų, Sprigtą, Pamedį... ir čia pat uždaviau klausimą Kaliusui: - Kaliusai, ar šitie, - mostelėjau ranka girion, link šlaito: - naktimis kariauja?
Kaliusas gūžtelėjo pečiais.
- O kas gi naktimis kariauja? – keista buvo išgirsti taip sakant bohų vaduką, kai jau iš jo paties buvau girdėjęs, kaip senonai ir bojai bandė naktį Romoje kapitolijų imti. Nors, tai veikiau išimtis ir dar tokia, kuri nepavyko, tad...
Tad aišku - naudos kaip iš ožio pieno. Nenuostabu, kad anapus Po upės į kailį gavo. Net Girius veidu nubėgo skeptiškas šešėlis, Pamedis net nuleido galvą, kad nesimatytų jo šypsnio (jiedu geriausiai mokėjo bohiškai), o Sprigtas, tarsi ko ieškodamas susisuko ir nusisuko, kažką prie diržo krapštytis pradėjo. Mimikos nemačiau, bet reakcija neabejojau: kas jau kas, o jis tai žinojo, jog mes mokėmės kovoti ir tamsoje, naktyje, ir iš pasakojimų jau žinojo, kad sėkmingai net nakčia kovojome, ir ne vieną kartą. Juolab, prisiminus „gauruočių“ istoriją, kuriuos mes išmušėme kartu su Kaliuso tėvu, mane kažkiek nustebino toks atsakymas. Nors, teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad tame naktiniame susirėmime bohai nedalyvavo.
- Ką gi, tad arba galim laukti antpuolio paryčiais, arba puolimo nuo šlaito ten, kur įkirsti medžiai. Ir kuo ilgiau čia sėdėsim, tuo daugiau jų gali susirinkti. Neblogai sugalvota, - vos nepritariamai linktelėjau, bet nespėjus vyrams išsakyti savo komentarų, pridūriau: - bet blogai namų darbai paruošti. Dvejetukininkai kažkokie.
- Kas tokie? -suraukė vieną akį Surkus, bet jį pertraukė Genys:
- Gal reiktų stebėtojus prie tų pakirstų medžių išstatyti?
- Gera mintis, linktelėjau, gera, bet pala, spėsi.
- Geriausiai tai būtų eiti tolyn. Dabar, o ne stovyklauti, kol jie dar nesusirinko ir ant šlaito neįsitaisė, - subambėjo Sėriu.
- Aha, pritariu, - kinktelėjo Girius. – Anapus nakties jau būtume už upės, jei tas ryžius (čia jis apie vedlį) nemelavo.
- Tai, kad bohai su savo volais, - Pamedis linktelėjo link Kaliuso ir jo draugužius.
- Ką tavo vyrai sako? – įsikišo Kaliusas, pastebėjęs Pamedžio linktelėjimą link jų.
- Klausia, ar galėtumėte tęsti kelionę be poilsio?
- Ne, mes ne kiškiai, kad slapstytumėmės nuo kovos.
- Ne to klausiu. Tikra kova būna tada, kai priešas elgiasi taip, kaip mes norime, o ne kai mes turime šokti pagal priešo dūdelę, - palingavau galva. – Tad ar galime dabar pat kilti ir judėti toliau?
Kaliusas susiraukė, susimuistė, pasisukęs į savus vadukus greitakalbe ką tai sumurmėjo. Suprast supratau, apie ką jie, bet tai ir nesvarbu, nėra reikalo atpasakoti jų trumpo apsikeitimo žodžiais. Iš visų gal tik vienas padvejojo, o bendrai paėmus, visi buvo prieš tolimesnį judėjimą.
Tinginiai, ble...
- Ne, - išreiškė visos savo šutvės bendrą nuomonę Kaliusas. – Jaučiai ir žmonės pavargę. Na ir jaučiai naktį sunkiai valdomi.
Baikės kažkokios ir atsikalbinėjimai.
- O kovai žmonės nepavargę? – burbtelėjau.
Bet Kaliusas mano žodžius priėmė visai rimtai:
- Kova yra kova, Sauliuksai, - išdidžiai atsakė „mauglis“, blet, kad jį kur!
Aišku viskas su jais – sąjungininkėliai, blet, kurva, ir kaip čia nesikeikti?
- Eeechh... – palingavau galva ir subambėjau saviška šnekta: - Padegt, tą blet šlaitą nachui, ir dengiami dūmų ir ugnies, ramiausiai praeitume. Net volai (jaučiai) savo kanopas sparčiau dėliotų...
- Bet nepavyks, - įsikišo Genys. – Miškai čia drėgni, va, naktimis rūkas pakyla, nepavyks padegti.
Oooo!!!
- Tu genijus, Genį!
- A?.. – suraukęs kaktą net kinktelėjo Genys.
- Pala, - susimąstęs net suspurdėjau ant to savo akmens, ant kurio sėdėjau ir suraukęs kaktą, net kelis kartus suplojau kumščiu į delną.
Pabandžiau parutulioti ką tik gimusią mintį. Nesutrukdė net koks tai pasišnabždėjimas tarp Kaliuso brateirų (maniškiai niūriai tylėjo ir iš padilbų dirsčiojo tai į mane, tai į bohus)...
Ką gi, jei pavyktų – nušautume du zuikius vienu šūviu. Į durną kovą neįsiveltume ir dar Kaliusas su savo bohais skolingi liktų – o aš jau, reikalui esant - mokėsiu jam apie ją priminti...
O idėja paprasta – pastatyti priešą tarp replių, kaip kokį riešutėlį. Keliaujant vora, vilkstine, tokioje ankštoje vietovėje – mūsų silpnumas, tai, kad antpuolio metu negalime staigiai reaguoti – apsigręži, greit suteikti pagalba, o kovos linija per plona, per siaura... O štai jei priešą pastatyti tarp dviejų vienas į kitą lekiančių garvežių...
- Štai kaip darysim. Klausykit ir prieštaraukit tik pagal reikalą, - išsitiesiau po kurio tylos laiko: - Pamedi, kai baigsim sueigą, trauk nuo nešulių audinius, tuos iš galeros. Geriausia baltus, nuo supjaustytos burės, ir kiekvienai šimtinei išdalink po didelę skiautę. Kiekviena šimtinė tegu kiekvienam vyrui išsirėžia po juostą, kurią kiekvienas prisikabina prie dešinės rankos arba kepurės (kairę ranką dengia skydas, tad to ženklo ir nesimatytų)...
- Betgi... – žiojosi kažką sakyti Pamedis, bet staigiu gestu, nepriimančiu jokio prieštaravimo, jį užtildžiau ir čia pat paaiškinau:
- Tai tam, kad jeigu tamsoje ir ankštumoje teks kautis, savi savus pažintų. Aišku? O tai susimaišius šimtinėms, ir dar su priešais tamsoje... Žodžiu, aišku? (maniškiai sukinkavo galvomis, nors nebuvau įsitikinęs, kad jau ten labai jiems viskas aišku). Genį, nedelsiant siųsk labiau pailsėjusius jogirius kelią pašniukštinėti iki pat išėjimo iš girios. Jeigu įmanoma, tegu atžymas palieka, kad tamsoje ir rūke pažint galėtų – jie priešakiniais vedliais bus. Ant arklių, greitomis, iki tamsos dar spės (jeigu pusdienis pėsčiomis, tai raitam – tris kart greičiau ir pofig tie stebėtojai – jų vadams dar irgi susiorientuoti reikia, bet iki nakties kaži ką jie ten prigalvos, ypač jeigu inertiška mąstysena, kaip pas Kaliusą). Kiekvienas šimtininkas tegu įsako iki sutemų prisikirsti sakingų šakų deglams. Dervos irgi turim. Tegu vyrai ruošiasi deglus, judėsime tamsoje ir rūke. Deglai ir ragai (trimitai) padės nepasiklysti, kelio nepamesti. Judam pėstute, išsiskaidę dešimtinėmis, po tris: vienas veda savo porininkų arklius, o porininkai gina save ir arklininką, kaunamės trejetukais, kaip pratybose mokėmės, pavienių kovų vengti. Laužų sutemoms suėjus nekūrenti, užgesinti. Arklius ėjimui laikyti paruoštus. Ginklai po ranka. Taigi, o tavo Sėriau lankininkai...
14.
Naktinis žygis
Pamenu, jog kažkuriuo tai momentu pagalvojau, jog gal geriau bandyti tylomis smukti per perėją tuo „traktu“, bet atmečiau tą mintį – pasiklys ir išsibarstys žmonės. Tirštas rūkas – ne juokai, užtat procesija su deglais ir „orkestru“ bus įspūdinga. Na ir priešas sutiks, pasimes, ypač turint galvoje, kad naktimis jie čia nelabai kovoja ir dar turint galvoje vietinių visokius prietarus... Na ir skaitlingumo negalės priešas įvertinti – tad rūkas ne prasčiau už dūmų užsklandą.
Och, kai prisimenu, su kokiais sunkumais man savo laiku teko laužti tą pasipriešinimą prieš naktines pratybas!!! Kiek nervų ir kantrybės suėdė!.. Bet pabandė vieną – kitą kartą ir kažkaip apsipratę, supratę, kad jokie baubai ten jų negalabija, jokios laumės į miškus nesitempia ar dar ten kažką tokio su jais nedaro, aprimo.
Žmonės šiaip, bendrai paėmus - drąsūs, stiprūs ir vikrūs, bet prietaringi... Žinoma, jog mąsčiau daugiau saviškių samprata remiantis, bet jie ne išimtis. Spėjant iš to, ką matėm – ta prasme visi amžininkai ta prasme tokie patys...
Žodžiu, kitaip tariant, atsilupeliams naglumas ir įžūlumas – antra laimė.
Viso to naktinio žingsniavimo, kai klaikia eisena ir nepavadinčiau – įspūdingesnė už įspūdingą.
Na, patys įsivaizduokite: mėnulio šviesos nepramušamas rūkas, nors ir netirštas kaip pienas, rūke skendintys medžiai ir giria, tamsu kaip pekloje ir judančios deglų šviesoje pamėklės.
Nuo pašvaisčių rūke, rodos net medžiai atgiję judėjo, braškėjo, papartynai ir krūmynai šokinėjo, vaikščiojo, blaškėsi kaip kokios pabaidytos laumės...
...šurmulys, rikčiojimai-susirikčiojimai-susišūkčiojimai, nepatenkintų arklių prunkštimas...
- Judam, judam, nestoviniuojam... -plyšavo dešimtininkai ir šimtininkai...
- Juuudaaammm...
- Deglus keiskit! – riksmas iš kažkur.
- Arkliai baidosi!
- Tramdyk!..
- ...ant kojų nemink!
- Akių neišdegink, pelkių vaike!
- Judaaammmm...
- Lankininkai!.. – nubaubia ir Sėriaus balsas.
...ir kažkoks tai žvangesys ir net duslus dundenimas į skydus...
...ir laikas nuo laiko priekyje sugaudantis sprigto pučiamas varinis ragas, kuriam atsiliepia ariergardo tauro ragas.
Rodės, lyg tarp medžių, trakte išsivyniojo milžiniška ugninė gyvatė, slibinas ar koks tai sausumos ungurys, baziliskas, kuris gana spėriai juda, šliaužia ir rangosi. Netgi pasakyčiau elektrizuotas koks tai ungurys, įžūlus ir grėsmingas, piktas ir įsiutęs: – laikas nuo laiko viršun, į rūką pakildavo žaižaros – tai mūsų lankininkai kas kažkiek laiko paleisdavo padegtas strėles. Ne, šis „naujametinis fejerverkas“ nieko neapšviesdavo, nieko nepadegė, bet įspūdis!!! Ypač, kai pasisekdavo iššauti daugmaž darniai...
Apakt ir neatsistot...
Na, ne viskas jau taip sklandžiai, užtrukom kiek ilgiau nei norėtųsi, bet tą naktį ne tai, kad dvasios, laumės ir visokie kokie tai baubai po krūmus išsislapstė, užpakalius skalavosi ir paparčio lapais pasturgalius valėsi, bet ir priešas, matyt apsišiko iki pat ausų. Nors už jį sunku pasakyti – nesitikėjo ko gero tokio akibrokšto... Na ir tamsoje leistis statoku nuolydžiu, puolant nežinia ką – tai sau sprandus nusilaužyti, save pražudyti...
...tad mums ir sekėsi...
Ir kaip nekeista – matyt toji tamsos, rūko ir garsų magija taip sutelkė žmones, kad šie visas savo baimes pamiršo ir užmiršo, o tie kas vis tik dar turėjo ką tai tokio – drąsinosi beldimais į skydus.
O taip-taip – triukšmas ir deglai buvo reikalingi! Na tie kas kada nors jūroje į staigų rūką buvo patekę, tie žinos – rūke, kai švyturio šviesa neaiški arba jos nėra, kai sėdi valtyje ir nematai savo laivo – tai tik garsiniu signalu ir gali vadovautis, o tai kitaip pasiklysi ir nuklysi, ir pražūsi – jokios spalvotosios „sos“ raketos nepadės...
Taip ir čia... Tad sunkiausia buvo mums, ir man, tame tarpe, tiems kurie pirmame būryje keliavo – jiems tai kelio gi niekas nenušvietė, jokio garsinio signalo nedavė. Ir klausimas dar kaip ten kas būtų buvę, jei ne Genio medžiotojai. Tie patys, pervargę ir kalio pabaigoje vos ant kojų pastovintys jogiriai, kurie kelią išžvalgė ir sutemose sugebėjo į stovyklą grįžti, o po poros valandėlių jau ir mus vesti...
Kartais pagalvoju, ar man pačiam, vienam, taip būtų pavykę susiorientuoti, ar būtų pavykę žmones per rūškaną ir ūkanotą girią vesti ir atsakymo - nežinau...
Teko, žinoma ir prieš tai, ir po to po miškus ir pelkynus gaubiamus rūko klaidžioti, bet štai taip – vesti virš penkių šimtų vyrų su gerokai daugiau arklių...
Nežinau, atsakymo nėra. Nors kai pagalvoji – kiek čia tas penketas šimtinių? Gyvate nutįsusių vyrų? Na, primetus, jog judama po tris, po keturis, už jų arkliai, tarpas tarp jų po du – tris žingsnius, na, toji „gyvatė“ nuo trijų su puse šimto iki penkių šimtų žingsnio ilgio. Ne tiek jau daug, kaip pagalvoji, ar ne?
- Štai ir upelis... – jau lyg norint švisti, brėkšti, atsigirdo nuo priekyje, kiek toliau nuo visų atitrūkusio Igo – Giriaus jogirio...
- Vietoje, - apsipildamas žiežirbomis, sumosikavo paskutiniu deglu Girius...
Štai ir išėjome iš girios...
Aha, upelis... Net ne upelis, o sraunus upeliokas, kuris tarsi kokia siena skyrė kalvotą ir banguotą lygumą, kuri toliau turėjo remtis į senus ir apžėlusius kalnus, bohų kalnus, nuo tos amžių glūdumas menančios girios...
Sušlapęs kojas, praleisdamas paskui einančius pasitraukiau šonan.
- Sprigtai, pūsk ragą, kad pasiekėm vietą! – riktelėjau kartu atsitraukusiam Sprigtui.
Sprigtas atsikrenkštė, riebiai nusispjovė ir įkvėpė oro...
Nuaidėjo trigubas gausmas, perskrodė rūką...
Kažkur tolumoje atsiliepė tauro ragas...
Deglai geso, vyrai pervargę bet ko tai patenkinti brido per upelį...
Nepatenkinti arkliai prunkštė...
O lyguma, ne miškas – rūkas balkšvesnis, dangus švisti nori, visi slogučiai į plyšelius lindo...
15.
Kaliuso vežimai
- Vade, gal laikas? – sužiuro į mane Girius.
- Nemanau, - atsiliepiau dairydamasis po naująją stovyklą. – Tegu dar vyrai pailsi. Kai rūkas visiškai nublės, tada ir bus laikas.
O stovykla – tai skambiai pasakyta: ji labiau buvo panaši į mūšio laukiančių dalinių rikiuotę, kai kiekviena formuotė užėmusi savo vietą, kai kiekvienam vyrui belieka tik atsistoti ir jau bus kovos frontas. Bet tik tiek, kad jie sėdinėjo, ilsėjosi, už jų nugarų jau liepsnojo laužai, katiluose kaitino vandenį. Dar kiek toliau jau arkliai... Vietos daug, kiek akis užmato ir tik prie horizonto galėjai spėti esančius kalnus...
Vis tik su vadais sutarėm, kad reikia būti pasiruošus – o tai įniršęs priešas, tie laukiniai, netekę grobio, gali štai imti ir plika banda iššokti, bandyti krauju nuplauti savo nesėkmę.
Nors kokia čia jų nesėkmė? Va, jiems grobiui liko bohai ir jų vežimai – ir manau, jog jie jais kuo puikiausiai pasitenkins, jei kas tai jiems leis.
Štai toks ir buvo planas: – išvesti nuo pasalos vyrus, maniškius su arkliais, išsaugoti turtą ir kovingą kontingentą, o ne beprasmiškai kišti jį į pelėkautus. Bet jau pajudėjus bohams - su dalimi vyrų grįžti ir juos pusiaukelėje pasitikti. Jei pasiseks, tai priešas tikrai bohus puls ir maniškiai jau tada netikėtai smogs klastos nesitikinčiam priešui...
Aha, nemanau, kad jie statytų sargybą, postus, mūsų saugotųsi – nuėjom ir nuėjom...
Žinoma, bohams buvo paaiškinta kiek kitaip: mes nueinam kelio valyti, o po to grįžtam ir jiems padedam, be jokių užpakalinių minčių.
Nors, kaip suprantu – jie (bohai) į mus ranka numojo. Net galėčiau lažintis, kad daugelis Kaliuso brateirų pamanė, jog mes bailiai, nuo žodžio „visiški“ – ir juos paliekam. Bailiai, žodžiu. Tik veltis į ginčus privengė, nes formaliai ir nebuvo kaip.
Na, tegu sau mano. Ką nori, tą tegu mano. Galų gale, man pofig. Mano vyrams jie irgi pofig. Maniškiai irgi patylomis postringavo, kad taip ir reikia padaryti: – keliauti mums sau, o jiems sau.
Ne be racionalios minties, tokios kalbos...
Bet ne mano tai stiliukas, ir mano būsimiems planams tai pakenktų, nors - o ko čia į tuos planus įsikibti? Grįžtant į Tauragarbį pasiautėti, dar kokio grobio pasiimti ir bala nematė ten tų bohų ir kaip po truputį aiškėja – nepatikimos jų draugystės. Pasikeitė vadas – keičiasi ir santykiai, o tarp Vystulos ir Viadvos, tarp Aistmarių ir žemutinių pietų pievų, visada rasime ką veikti...
Šiaip atrodo laikas lekia strimgalviais, o štai tokiomis akimirkomis – tarsi jį kas sustabdo, tarsi už uodegos sučiumpa ir nepaleidžia. Bet pagaliau rūkas lygumoje apsėdo, saulės spinduliai ir gaivus vėjelis (aha, išlindus iš girios jis atrodė kaip gaivų gaiva) jį greitai tirpdė, tik giria dar rūke skendėjo, bet ir tai rodos ne ilgai užsibus...
Laikas...
Girius su penkiomis dešimtinėmis susėdo ant arklių (kelias jau žinomas, lėtapėdžiauti nebebuvo reikalo) ir ristele dingo už upelio, tarp eglynų, medžiai juos paslėpė. Ne, arkliai jiems tik, kad greičiau nujoti, o jei teks priešą kirsti, tai nuo jie nusės – ten nėra vietos raitoms kovoms. Jei jos būtų – lėktų Skuras, bet Skuras liko ir liks čia – jei priešas išlys, jis sus savo raiteliais turės darbelio – čia jau vietos ir manevrui, ir įsibėgėjimui į valias...
Po kiek tai laiko išleidom ir Apuoką su penkiomis dešimtimis, o dar vėliau Vaivį su trim dešimtimis. Tiesiog trim bangom, kad jei kas, jei kova, tai netikėtas pastiprinimas ir priešą sutrikdys, ir gal net išgąsdins, nuvys šalin...
Ir vėl laukimas...
Laukimas...
...ir laukimas...
Nors ir nemiegota naktis, bet nusnūsti nesugebėjau. Rodos sudedi bluostą ir nuo negerų minčių pašoksti ir dairaisi į pamiškes...
Ir štai... pagaliau, įdienojus, jau gerokai po pietų, atlekia...
Pirmieji pasirodė Genys su savo žvalgais... Net nuo širdies sunkumas nukrito, kai paaiškėjo, kad vyrai grįžta.
Stovykla sušurmuliavo, daugelis net pakilo...
Tik, tiek, kad jie nieko, apart, jog sutiko apsigręžusius Vaivio vyrus, nieko rišlaus negalėjo pasakyti. Na, taip, buvo kova, bet viskas gerai... Vaivis tuoj pasirodys.
- Na, kaip? – pasisveikindami apsikabinome su Giriumi, po to su Apuoku – jie susiliejo į vieną būrį ir grįžo kartu.
- Viskas gerai, - nusismaukdamas šalmą, perbraukdamas šlapią nuo prakaito galvą, sukinkavo Girius. – Vyrai, nubalnojat arklius, ilsimės!
Palydėjau akimis pervargusius vyrus – kai kurių skydai buvo sueižėję, kai kurie iš vis be jų, drapanos kruvinos. Bet panašu, kad arkliai trofėjais apkrauti, bet n e per gausiausiai – pagrinde kokie tai svetimi ginklai...
Pasisveikindamas palinkčiojau galva, palydėjau akimis, bet pamatęs keletą per arklių kupras permestų vyrų, suniukau:
- Pasakok, - nekantraudamas net sutrypčiojau vietoje, nors jau iš Genio ir Vaivio šį tą žinojau, tai yra, kad į kovą vis tik stoti teko, ir pasala buvo, bet smulkmenų niekas nežinojo. Apie tai galėjo paporinti tik Girius, apuokas ir jų vyrai.
- Kad nėra ką pasakoti, - gūžtelėjo pečiais Girius ir čia pat nuo pečių nusimetė stačiakampėmis, krašteliu viena ant kitos metalinėmis plokštelėmis apsiūtą švarką – vietinį tokį lameliarą, išsinėrė iš arklio ašutais kimšto pošarvio, kaip driežas iš savo odos... Aha, smirdantis ir arkliu, ir savo rūgtelėjusiu prakaitu, visas išsimaudęs savo syvuose... – Kaip ir manėm, Kaliusui paryčiui per rūką pajudėjus, ir pasiekus tą susiaurėjimą, ant jų medžiai ir užvirto – priešakį užtvėrė ir galą – paskutinį vežimą pušis prispaudė. Kas ten dėjosi nežinau, bet kai mes atėjom, priešas būriavosi ant tako, ant priešakinių bohų puldinėjo ir mums smogus išsiblaškė, šlaitu žemyn nulėkė, ant mūsų tada dar iš viršaus pradėjo lėkti, bet čia jau Apuokas priėjo ir jie išsigandę atsitraukė (aha, visai kaip bojai – drąsūs-stiprūs vikrūs, bet kai pirmoji ataka užslopsta bėga ir skuodžia sau iš kur atėję)... Ohhh... gal turi gerti kas? Mano gertuvė tuščia... ei nubalnok arklį, a? - čia jis Pamedžio vaikėzui riktelėjo ir numetė pavadį, o aš nusiėmiau gertuvę ir atkišau ją Giriui.
- Tai, kad mums ir nebebuvo toliau ką daryti, - įsikišo lygiai toks pat pervargęs ir suplukęs apuokas, bet šis jau išsilaisvinti iš savo šarvų neskubėjo ir vienas, be pagalbos nelabai galėjo – jie, skirtingai nuo Giriaus, buvo suvarstomi iš šonų, tad tik atsilaisvino platų diržą su plačia sagtimi, metaliniu skydeliu, atstojančiu pilvo ir dalies krūtinės apsaugą. – Kaliusas nuvedė savo vyrus į kautynes prie paskutinio vežimo, o mes susirinkom kas mūsų ir atgalios. Ko ten mums brautis?
- Na, belem, - palingavau galvą.
- O ką? Kas blogai? Kelią išvalėm, jiems atsimušti padėjom. Žodį ištesėjom, - Girius jau spėjo ne tik gurkštelėti, bet ir vandens užsipylęs ant saujos, juo apsimozoti veidą ir dabar tas vanduo varvėjo nuo smakro ant krūtinės. Toliau jau jo pačio reikalas. Niekaip nesuprantu, vade, ko mes su jais terliojamės, a?
- Eech... – numojau ranka. – Taip reikia.
- Tai kai mes visa kas mūsų susirinkom, tai ir jų pirmasis vežimas pajudėjo, pavyko jų vergams nuo kelio pušį nustumti. Nors gale ten kažkur dar vyrai kovoje stovėjo. Turi ateiti, jei ne žiopli.
- Jei iki ryto neateis, eisim pasižiūrėti, kas ten liko, - linktelėjau. O ką čia dar pridursi? – Žuvusių yra, matau? Kiek?
- Mano du, - liūdnai sulingavo galva Girius ir giliai atsiduso.
- Mano trys, - linktelėjo Apuokas.
- Sužeistų?
Abu vyrai kaip susitarę gūžtelėjo pečiais palingavo galvomis.
- Kas kaip, bet ant kojų kiti, - pridūrė Girius.
- Bet aš suskaičiavau septynetą permestų per arklių nugaras.
- Ai, tai čia porelė sudvisusių belaisvių, - numojo ranka Apuokas, o Girius pritariamai linktelėjo:
- Leisgyviai, bet pakasynoms tiks.
- Gaila žuvusių vyrų, - linktelėjau turėdamas galvoje žuvusiuosius. – Bet protėviai Anapus manau juos priims su visa pagarba... A, Pamedi, gerai, kad čia pasirodei, - pasisukau į šalimais išdygusį Pamedį, - tegu tavo bernai krauna pakasynų laužą, saulei leidžiantis su visa pagarba palydėsim žuvusius.
- Gerai, vade. Gaila, kad palydoms belaisvių nėra.
- Yra gi, - šyptelėjau – Pamedis apie belaisvius neišgirdo, jis per vėlai priėjo.
Aha, kad būčiau žinojęs, kuo gali baigtis geri darbai! Kuo gali baigtis pakasynos!
Sunerimti reikėjo jau tada, kai bohai pasirodė arčiau vakaro, kai pakasynoms laužai buvo sukrauti. Ta prasme, iš miško išlindo pirmoji bohų šimtinė – pervargę, kruvini, vos kojas vilkdami, su Kaliusu priešakyje, paskui juo vežimas, po to kita šimtinė, berods nelabai pilna ir antras vežimas, ir dar keletas paskui „plūduriuojančių“ karių nabagų... Aha, dviejų vežimų vis tik neteko. O ir tie patys nukrauti lavonais, sumestais tiesiai ant krovinio. Kiek jų buvo? Kai mes juos sutikom, apie du šimtus, o dabar panašu, kad dar mažiau. Gerokai mažiau... Ir ant vežimų ne tiek jau daug...
Štai tuomet sunerimti ir reikėjo – Kaliusas net neatsakė į pasisveikinimą, tik iš padilbų niūriai pasižiūrėjo ir nuvedė savo karius dešinėn, nuo mūsų karių...
Na, prašom – vietos daug, bet erdvės, kaip, pasirodė - maža...
...ir aš sunerimau...
Ir ne tik dėl tokio bohų elgesio, o dėl to, kad pamiškėje staiga pasirodė priešai. Upelio neperžengė, bet niūriai ėmė spiestis, grūmoti ginklais...
Sugaudė sargybos ragas ir vyrai, gal ir ne kaip vienas, bet pakilo, sukilo ir labai greitai upelio pusėn nukrypo nuleistos ietys...
Surkaus raiteliai demonstratyviai nubildėjo į dešinį sparną ir pradėjo rikiuotis į koloną... Bet kokiam karo vadui vien tai pamačius – būtų aišku, jog be raitelių – jam čia nėra kas veikti...
Tuo tarpu priešas vis gausėjo...
Bet per upelį nebrido. Tik kažkas paleido akmenį mūsų pusėn, o kažkuris neištvėręs iš Sėriau lankininkų, jų pusėn strėlę... Bet ji nulėkė kažkur tankmėn be jokios naudos...
Sunėręs rankas ant krūtinės, pasirėmęs į koją savo skydą, stovėdamas priešais visą savo kariauną, o šalia manęs Sprigtas su savo varine dūda.
Kažkodėl visai netikėjau, kad mus kas puls. Būtų norėję, būtų jau tai padarę. Nors, gal jei būtų čia vien tik Kaliusas su savo „chebra“, tai gal ir būtų puolę, bet išvydę kariauną – sustingo kažko laukdami...
Ir tas kažkas pasirodė ilgaplaukio, ir barzdoto, ne tai storo, ne tai galingo vyro pavidale: - iki pusės nuogas, o ant pečių vilko kailis. Vilko kaukolė atstojo galvos apdangalą. Vienoje rankoje ietis, kitoje nuleistas kalavijas. Na, toks, gana įprastas tiesus kalavijas, kokius tie patys bojai turi, kokius mes naudojam.
Anapus upelio, minia nuščiuvo...
Tūlas vyras, tarkim jų vadas ar koks tai autoritetas kažką sumaurojo.
- Sprigtai, pūsk ragą, kad lankininkai išeitų į priekį...
Sugaudė varinis ragas, ir dar jo garsui nespėjus aidu ištirpti girioje, į priekį išėjo Sėrius su savo lankininkais – silpna tokia rikiuotė, bet išmanančiam vadui puikiai suprantama – forsavus upelį – kiekvienas spės paleisti po dvi ar tai ir tris strėles, pasislėpti už skydų ir dar kartelį iššauti – tad, jei nori žudyti savo vyrus – mielai prašom...
Bet niekas savo vyrų žudyti nenorėjo. Ta prasme, tas anas karo vadas su vilko kailiu, aukštai pakėlė kalaviją, pagrūmojo, sukeldamas man ironišką ir paniekos pilną šypseną per visą marmūze kažką mums išrėkė – gal prakeikė, gal užkeikė, o gal pagrasino, kad daugiau čia nesirodytume, ir pasisukęs į savus vėl kažką išstaugė...
Khmmm... netikėta... priešo kovotojai staiga pradėjo kvatotis, juoktis, kai kurie apsisukę atkišo užpakalius, per juos patapšnojo ir visa „hop kompanija“ ištirpo miške, girioje.
Net gūžtelėjau pečiais:
- Nu ir nachuj juos, - pasisukau į Sprigtą.
Šis irgi gūžtelėjo pečiais:
- Tai tikriausiai buvo mirtinas įžeidimas, vade, tie iš vakarų turi tokį paprotį.
- Bet mes tokio neturim, - pasukau galvą ten, kur link nuėjo bohai...
Aha, o jie nuėjo, atsitraukė už mūsų ir tik niūriai, nieko neveikdami, net neketindami ruoštis kovai, tarsi kokie žiūrovai spoksojo į tai kas vyksta.
- Geriau kviesk vadus, Sprigtai, kelsim stovyklą tolyn, kad mus nuo bohų skirtų pakasynų laužai...
- Gerai, vade, ten ir vieta patogesnė, arčiau ežerėlio.
- Ten yra ežerėlis?
- Ne tai, kad ežerėlis, bet kūdra nemaža, ten gi Pamedis arklius ir girdė...
16.
Vilkolakių draugystė
Tęsinys planuojamas 2025-05-09 (anksčiau įdėti negalėsiu, komandiruotė yra komandiruotė)
