5.
Viena vertus, derėtis su žmonėmis, kurie jau turi nusistovėjusią piniginę sistemą (irgi mistinė tokia kažkokia!) patogiau, bet kita vertus – o kas gali pasakyti kiek auksu kainuoja laivas, įgula, vergai (irkluotojai – jie ne įgula), belaisviai kariai, aišku vadai – karininkai ir – prekės, kurios gabenamos tuo laivu?! Ir dar, kai mūsų vertybės absoliučiai skiriasi nuo tų helenų-istriečių? Dviejų civilizacijų susidūrimas, taip sakant, jei mus galima vadinti civilizuotais. Mūsų gyvenseną civilizacija. Nors ne, mūsų civilizuotais nepavadinsi: miestų neturim, valstybės neturim, rašto neturim. Gal tik specifinė architektūra ir paprotinė teisė? Anuomet atrodė rimtas dalykas, o gyvenant čia – pasakėlė už tris kapeikas, kurią kiek pamenu, sugalvojo tik aštuonioliktame ar devynioliktame amžiuje (a.p.: civilizacijos sąvoka atsirado XVIII a.), laike, iki kurio dar pusantro tūkstančio metų, laike iki kurio dar turėtų nugyventi kokis tai penkiasdešimt kartų, kokie tai ant kušečių besivartantys namudiniai filosofai. O čia niekas apie tai net nesusimąsto. Bet, jei kam patogiau – tai vadinkit mus barbarais, kaip mus vadina pietiniai Po upės ir Peloponeso „civilizuotieji“.
Tad, žodžiu, koks vertės matas, kai susiduria civilizuotieji šikniai ir barbarai?
Man, bent jau nuo pat pradžių, buvo aišku, kad šitie istriečiai vaikščiodami Danube (Dunojum) varė dvigubą ar net keturgubą biznį. Jų supratimu, be abejo! Bet ne mūsų. Jų supratimu, jie mainais supirkinėjo jiems reikalingas prekes pusvelčiui, kurios vėliau nusėsdavo Istrijoj arba iškeliaudavo trigubai ar net dešimt kart brangiau per jūras į kitas šalis, iš kur jie parsigabendavo vėlgi tai, ko jiems reikėjo. Tad, kokiu ekvivalentu skaičiuoti išpirką? Pagal Danubės kainą? Pagal Istrijos kainą? Ar pagal būsimą uždarbį, kai mūsų akimis žiūrint – visas tas turtas ir neįkainuojamas, ir kartu - nepaklausus. Na, pabandykit jūs Aistmarės kraštuose į ką nors išmainyti tą alyvuogių aliejų! Arba vyną. Ar net auksą. Žmonės prie viso to nepratę. Galima pripratinti, žinoma, bet tam reikia organizuoti nuolatinį tiekimą, o su vienkartiniu atvežimu nieko neužkiši. Išjudinti pagal papročius gyvenantį žmogų – labai sunku. Na, paragaus, pasidyvins, ir vėl kris į savo guolį. Belieka visa tą gėrį tik išmesti „nafig“. Bet kam jį išmesti, jei čia yra tų, kurie tai mielai perka? Štai, po nosim stovi visas laivas...
Tačiau metalai! Sidabras, bronza ir geležis (plienas)! Tai, ką galėjome „nuraškyti“ nuo laivo, tai ką ginklu paėmėme iš laivo apsaugos - mums tikras lobis, kai istriečiams tai tik nedideli nuostoliai. Grįždami žemyn Dunojumi, ką nors apiplėš ir kompensuos, taip sakant.
Kai taip pagalvoji, tai susikrovei visą tą metalo laužą ir rastas brangenybes, skersą dėjai ant laivo ir tų žmogėnų, ir keliauji sau. Vyrai, kurie to gėrio nevertina – supras, bet aš pats savęs nesuprasiu. O kaip gi kitaip?
Na, tad, sakykit – kaip įvertinti štai visą tą laivą su visais jo „pribumbasais“?.. Kiek užsišaukti?..
Štai, su kažkokiomis tokiomis mintimis, jaukiai įsitaisęs ant nesudegusios kušetės aš ir užmigau ir pabudau. Ne, net ne užmigau, o išsijungiau. Lyg kas būtų „štepselį“ iš rozetės ištraukęs – pyst ir juoda... Ir pabudau lygiai taip pat – pyst ir akys stulpu stovi. O priešais kažką mekenantis Pamedis su tarp belaisvių rastu vertėju - kokiu tai tatuiruotu seniu ir gyslotu pusnuogiu šviesiaplaukiu vyruku, nuo kurio dar varvėjo Danubės vanduo. Net ne pusplikiu, o tiesiog tik su klubų raiščiu. Mūsų plaukikas, taip sakant: kiek supratau – vienas iš irkluotojų vergų.
Dirstelėjau į saulę: - ne tiek jau daug atsijungęs ir buvau. Bet ir to pakako, kad po bemiegių naktų jausčiausi žvaliau. Na, taip, kelionėse prie to pripranti...
- Na, ką, patogus gultas? – permušdamas kažką sakantį Pamedį, lygiai taip pat staigiai pakilo ir nuo kušetės kojas nuleido Alus. Jis susimuistė, nusižiovavo, ir alkūne trinktelėjo per gana patogią pagalvėlę.
- Čia ne gultas, čia kušetė, - ištariau perbraukdamas ranka plaukus. Blem, kirptis reikia – apaugau, kaip koks hipis. Na, ne hipis, bet plaukai jau erzint pradėjo. – Šitie, - mostelėjau link plūduriuojančio laivo, - turtingi vadai ant jų gulėdami valgo ir geria, - nusižiovavau ir aš, ir pasilenkiau kilstelėti kokio tai kažkieno paslaugiai ant žemo staliuko pastatyto gėralo.
- Kaip tai valgo ir geria? Gulėdami? Jie ką? Ligoniai? – Alus suklapatojo akimis, o ant kokios tai kaladės šalia kušetės sėdintis ir ką tai su peiliu rankoje knibinėjantis Sprigtas net prunkštelėjo.
- Va, taip, štai taip paprastai, guli ant kairio šono pasirėmę į šitas pagalves ir ėda, puotauja, mergoms užpakalius žnaibo. Jei netiki, Genio ar Giriaus paklausk, jie patys matė, - numojau ranka...
- Dyvų dyvai, - nepatikliai linguodamas galva subambėjo vienas iš Sėriaus, kuris kartu su savo lankininkais budėjo prie pakrantės, vyrukų, sargybinių, atlydėjusių Pamedį ir tuos du belaisvius.
Alus, kaip ir tas sargybinis, nepatikliai sulingavo galva ir kažkaip vos ne pasišlykštėdamas nužiūrėjo tuos du sveikus išlikusius į prabangą pretenduojančius gultus, bet aš, nesileisdamas į jokius disputus, tik numojau ranka ir kinktelėjau kantriai belaukiančiam ir nutilusiam Pamedžiui:
- Na, kaip?.. – ir gurkštelėjęs gėralo nusikeikiau: - Fu, bled!
Tai buvo gėralų gėralas, blem(!) – skiestas ir dar kažkuo pagardintas rūgštus vynas, jei ne koks actas, ir pakirdus iš po tokio „nulūžimo“, net ir tas truputis alkoholio iki šleikštulio nupurtė (blem, pasakytų man kas anksčiau, kad taip gali būti!). Užtat galutinai pažadino.
Viską kas buvo burnoje, čia pat išspjoviau (tatuiruotas vertėjas, matydamas tokį barbariškumą, net veizolus išpūtė):
- Brudas, - subambėjau valydamas lūpas. – Ne laikas vyną maukt, blet, normalaus vandens nėra?
Stovintis Pamedis tik gūžtelėjo pečiais ir žiojosi ką tai sakyti, bet įsikišo Sprigtas:
- Prastas čia vanduo, upė dumblina (Dunojaus vanduo iš ties neskaidrus), o kelis šaltinius arkliai sutrypė. Tai yra, kaip yra, - ir pagrabaliojęs palei tą savo trinką, ištraukęs gertuvę ištiesė man. – Geras vanduo net už kalvos, tad Girius ten stovyklą įsakė statyti, o čia vandenį berniūkščiai nešioja.
- Girius? – net susiraukiau.
Sprigtas žiojosi kažką sakyti, bet jį aplenkė Alus:
- Nenorėjom tavęs žadinti, vade, matom, gi, ne žvėrys kokie...
Apsidairiau. Na, šiaip gal ir gerai, o tai iš to nuovargio ir nesąmonių pridirbčiau. Štai – sargyba išstatyta, belaisviai saugomi, trys dešimtys raitelių palikti, budėtojai prie kranto...
- Ir jis pats ten?
- Aha, - linktelėjo Alus, ir Apuokas, ir Vaivis, bet tuoj sugrįš, o štai Genys išdūmė su savo jogiriais...
- Kur? – nustebau, bet po to prisiminiau, jog kalbėjau, kad reikia upės pakrantę per pusdienį viršun ir apačion išnaršyti, o tai maža kas. Tad, matyt, Genys ir išdūmė žvalgybon, o Alus tarsi atsiliepė į mano mintis:
- Žvalgybon palei upę...
- Gerai, - linktelėjau. – Labai gerai. Na, Pamedi, tai kokios žinios iš tų baibokų? – linktelėjau link plūduriuojančios galeros, kuri kaip tik sumosikavo irklais bandydama išlaikyti dreifą.
- Blogos, - niūriai kinktelėjo į vertėją.
- Labai?
Bet Pamedis neatsakęs linktelėjo ir pasisuko į senį:
- Kalbėk, Hamusai...
Senis papūtė lūpas ir kaip koks indusas, sudėjęs rankas delnais, nusilenkė. Laužyta ir nerišlia bojų-bohų kalba pradėjo porinti...
Tik keli žodžiai, bet jie privertė mane susiraukti...
Hamusas – taip jis save vadino, o jo šeimininkai jį vadinu Harpiu...
Jei trumpai, tai tas senis šiaip toks kažkoks „nečeslis“, ar ką? Amžinai žvilgsnį nuleidęs, į akis nežiūri, bet jei tą jo akių kirpimą ir tamsias akis pamatai, tai jis labiau primena kažkokį tai kipšo žvilgsnį. Ar katino, kuris pats sau mintyse?
Žodžiu, tarp belaisvių atsirado senas tatuiruotas vergas kilęs iš gališkos Gotinų genties, kuri ribojosi su Volkajais ir rytiniais Bojais.
Šis senis, taip sakant, panašu, kad įgijęs savo šeimininkų pasitikėjimą ne pirmą kartą keliavo Danube. Na, gal ir ne senis, bet toji jo reta, tarsi išpešiota kvaila blyški barzdelė, kaktos ir skruostų tatuiruotės, susiraukšlėjusi kakta, amžinas susikūprinimas, kuris buvo ne įgimtas, o akivaizdžia įgytas amžinai lankstantis prieš šeimininkus - jį labai sendino.
Tad tas Hamas (ir kam mums visi tie „usasai“?), matyt labai vertingas vergas - kažkoks tai poliglotas, o ne senis. Pamedžiui su juo pabendravus paaiškėjo, jog su „figi-migi“, gestais ir „joptvajumat“, ir pačiais elementariausiais žodžiais, galėjo susišnekėti beveik su visomis prie Danubės prisišliejusiomis gentimis. Na, savaime suprantama, jog filosofiniams traktatams jo kalbinių žinių, aišku, nepakako ir daugumoje atvejų galėjo tik pasisveikinti, atsisveikinti, skaičiuoti iki dešimties. Na dar populiariausių prekių pavadinimus žinojo ar kažkaip taip, ir panašiai. Bet to ir pakako. Tad, kaip ten bebūtų, laužyta bojų-bohų kalbėsena su juo bendrauti buvo galima: – jis kilęs iš genties, kuri matomai kadaise turėjo bendras šaknis su bojais. Juolab, kad bojų gentys palei Danubę visai net ne menkai nusidriekę gyveno. Panašu, kad net iki Balkanų. Anąkart, juk, mus per Dunojų viena iš bohams draugiškesnių (už atlygį, žinoma) bojų genčių perkėlė. Mhm, tik Kaliuso patarimu, nuo to kelio mes nukrypom. Jau kuris kartas gailėjausi, kad tarsi kartu keliauti suderėjom...
Žodž...
- ...tai atsisakė derėtis, kaip suprantu? – pasikrapščiau pakaušį.
Blem, ir šiandien bus karšta dienelė. Tik prie upės ne taip pleškina, kaip kokioj lomoj.
Pamedis skėstelėjo rankom.
- Na, atsisakė, tai atsisakė, - linktelėjau ir apsidairiau.
Aha... ir taip... Ką gi, ne tokius tramdėm...
- Alau, - pasisukau į vis dar su dešrelės pavidalo pagalvėm „kariaujantį“ Giriaus pavaduotoją. Jis kažkodėl išsitraukė mažąjį valgymo peilį ir pradėjo rakinėti užrišimus, raištukus – matyt norėjo pasižiūrėti kuom ji čia prikimšta. O gal tiesiog viską išpurtyti ir užvalkalą nusiglemžti. Beje, gera mintis! Geri ir tankūs audiniai mums irgi reikalingi. – Alau! Alio.
- A? – kilstelėjo į mane akis ir sustingo su peiliuku rankose.
- Baik čia rakinėti tą pagalvį. Imk kelis vyrus ir iš belaisvių atskirkit tuos tris jų vadukus. Veskit prie upės link Sėriaus. Gerai?
- Tuos tris sijonuotus? (po togomis jie be klubraiščio – alia „triusikų“ nieko nedėvėjo, tad ir sijonuoti)
- Aha, jei jų dar patys vergai nepriplojo.
- Kaip gi jie priplos? Jie gi visi surišti.
- Žodžiu, vesk ir virvių paimkit (Alus kažkaip su gailesčiu numetė pagalvį ir pakilo eiti), o tu Sprigtai, čiupkit su vyrais šitą staliūkštį, - koja spirtelėjau į žemą stalelį, kurį mano aname laike pavadintų arba žurnaliniu, arba šiaip – kojom pasidėti, kai į fotelį įsmengi. – Neškit jį prie kranto...
6.
Tie, kas neturėjo aiškių užduočių ar sargybos vietų, ar šiaip, po naktinio žygio nedrybsojo, žodžiu - ginkluoti smalsuoliai, išvydę kokį tai nelauktą judėjimą, pradėjo būriuotis aplinkui. Tad, kaip žinia, pagalbininkų netrūko.
- Ei, atsitraukit kiek toliau, duokit vietos ir kranto neužstokit, - sumosikavau rankom.
Smalsuoliai šurmuliuodami kiek atšlijo, atsitraukė, o tuo tarpu Sprigtas su padėjėjais pastatė tą nesusipratimą, kurį turėčiau vadinti stalu. Įdomu tai, kad skirtingai nuo giminės ar tarmės, tas pats „stalas“ arba „stolas“ galėjo reikšti ir kėdę ar kėdutę.
Paėjėjęs prie vandens, vos neįbridęs, pasižiūrėjau kaip jis matosi nuo upės pusės ir man toji vieta nelabai patiko – kiek žemoka ir ištrauktos galeros fone nuo vandens galėjo būti blogai matoma.
- Ne, negerai, perneškit čia, - parodžiau į kauburėlį per kelis žingsnius nuo dar išlikusios laivo šliūžės. – Aha, va, gerai, - linktelėjau. – Kur tas Alus? A?
Tarsi atsiliepdamas, perrėkdamas negarsų šurmulį, pasigirdo Alaus balsas:
- Ei, duokit kelią, ko čia susirinkot, a? A darbų neturit? Kelią sakau duok!
Susirinkusieji prasiskyrė ir į erdvę, tarp smalsuolių ir upės, pasirodė Alus su keturiais lengvai ginkluotais vyrais ir su trejais tais laivo vadukais ar kilmingaisiais, ar kas jie ten tokie buvo.
Vienas dar visai jaunutis (tas kuris plojo per užpakalį patarnaujančiai vergei). Vos nuo lūpų pienas nudžiūvęs, bet elgėsi kaip koks povas.
Arba didelis šaunuolis, arba pasipūtęs kvailys.
Antrasis - jau subrendęs juodabarzdis. Net po nakties ir nelaisvės jo kuo tai tepta kvadratinė ar stačiakampė, kiek pagarbanota barzda, nebuvo išsiplaiksčiusi, bet toga suplyšusi, paakyje pasruvusi mėlynė ir jis labiau priminė kokį tai iš lovos pakeltą bomžą inteligentą.
Na, o trečiasis – gana dar visai puikų stotą išlaikęs, subrendęs vyras. Šis atrodė rimčiausiai – kad ir amžiuje, bet matyt jaunystėje buvo itin geros fizinės būklės, tad ir dabar jį gadino tik paputusi gašlaus turtingo pijoko veido išraiška (net kadaise laužyta nosis negelbėjo) ir toks į priekį išsikišęs dramblavotas „alaus“ pilvukas. Jo nepajėgė paslėpti net palaida toga. O štai pečiai atlošti, eisena ir stovėsena tvirta. Toks savotiškas į atsargą išėjęs pulkaunykas. Net žvilgsnis išliko koks tai ereliškas.
Elitas blem?
Rankos visų surištos už nugarų (draudžiau rišti iš priekio).
Tarp jų to storuliuko, kuris kaip matėm, komandavo laivo taisymui, nebuvo. Na ir nereikia – toje stoginėje nakvojo tik šie trys, o anas, kaip supratau, tai tik koks tai amatininkas – laivo dailidė ar kažkas panašaus, tad nė kiek ne vadas arba vadas tik tiek, kiek vadai jam leidžia šakotis.
- Kuris iš jų vadas? – pasisukęs bohiškai paklausiau Hamo.
Šis iš padilbų pasižiūrėjo ir vėl nuleidęs akis, kiek susilenkęs, linktelėjęs ne tai man, ne tai belaisviams, ištarė:
- Laivo vadas Odesas, - tarsi maldai sudėjęs rankas, tarsi prašydamas savo ponų atleidimo, nusilenkė Hamas link to „pulkaunyko“, - pirklys Elajus ir jo sūnus Ilajus, - į kiekvieną sulinkčiojo senis.
- Pirklys, sakai? Kam priklauso šis laivas?
Senis kiek sutriko, sumindžikavo ir labai tyliai ištarė:
- Elajuj.
- O ano laivo savininkas kas? A? – kilstelėjau antakius.
- Elajus.
O blyn! Net išsiviepiau ir rankom sutryniau. Viskas dar paprasčiau!
- Mes savo rankose turim laivų savininką ir jie dar atsisako duoti išpirką? Taip?
- Taip.
Kažkas čia ne taip. O kas ne taip? Akivaizdu, kad vergas savo savininkų akivaizdoje bijo prasižioti. E-ech, reikėjo ištardyti anksčiau, bet pervargimas paėmė viršų, tad dabar, ką jau bedarysi?
- Kodėl? A? – demonstratyviai išsitraukiau AKM‘o „irklo“ (to biš „47“) durtuvą (jis visada šiuolaikiniams žmonėms darydavo įspūdį) ir demonstratyviai į jį pasižiūrėjęs, iš padilbų mestelėjęs trumpą žvilgsniuką link Hamo, demonstratyviai durtuvo smaigaliu tarsi išsivaliau panagę. – Kodėl? A? Kodėl atsisakė? Sakyk, jau, sakyk. Šeimininkai mūsų belaisviai, bet jei tylėsi, pirma jų pas Hadą keliausi. O gers būsi, tai ir su savimi pasiimsim (aha, poliglotų man reikia, ir pakalikas pravers – suktas intrigantas aferistas puikiai moka tarnauti savo šeimininkui, tik pačiam šeimininkui reikia būti atsargesniam, o tai „išdurs“ ir net nežioptels).
Hamas palingavo galvą ir kaip koks prasikaltęs vaikis ištarė:
- Jam vadovauja Elajaus svainis. Jei Elajus ir Ilajus žus... – Hamas nutilo ir palingavo galvą.
- Paveldės turtą, ar ne? Sakyk, aha, o jei į Hisriją ateis gandas, kad jis juos pražudė? Išvys ir užmėtys akmenimis?
Senis nustebęs pritariamai sukinkavo. Mano žodžiai kažkodėl nustebino ne tik vertėją, bet ir Pamedį – jie abu kažkaip sinchroniškai sulingavo.
Užtat aišku, kodėl laivas nespruko. Jame yra laisvų žmonių, liudininkų, taip sakant. Kaip ir viskas aišku: sprukti nieko nesiimant, kad išvaduotų savininką arba įsitikintų jo žūtimi, tai reikštų, kad špygą taukuotą tas Elajaus svainis gaus.
- Khmmm... – pasigirdo Sprigto atsikrenkštelėjimas, bet jis nieko neištarė.
- Gerai, aišku, - linktelėjau: - Alau, šitą (parodžiau į Elajų) klupdykit prie stalo, šituos šalia. Įremkit į juos iečių smaigalius, kad per daug nesirangytų. Sprigtai, to Elajaus kairę ranką dėk ant stalo ir tvirtai pririšk, dešinę rišk prie kairės kojos... Na, padėkit kas nors Sprigtui!
Aha, negalvokit – tarp ginkluotų smalsuolių greit atsirado entuziastų: – net pačiam atsitraukti teko, kad netrukdyčiau, kai šie į pagalbą sušoko.
- Ne taip klupdykit, ant sukryžiuotų kojų klupdykit! – riktelėjau pamatęs, kaip vyrus spyriais klupdo.
Atsitraukiau ir piršteliu pamojau vertėjui, kuris matydamas tokį elgesį, atrodė vos ne stabligės ištiktas
- Ei tu. Ir tu, tu-tu, - pirštu pabaksnojau jau apdžiūvusiam plaukikui (kartu prisiartino ir Pamedis). – Kaip jį vadinti? – vertėjui parodžiau į šviesiaplaukį vyruką, kuris, matydamas savo vergvaldžių kančias, net puse lūpų šyptelėjo.
Senis, pasisukęs į žemesnės kastos vergą, staiga išsitiesė kaip koks tikras šeimininkas, įsmeigė akis į plaukiką ir kažką subalmatavo. Neįtikėtina metamorfozė! Tikras šiknius. Klastūnas.
Hmmm... O plaukikas ne toks jau labai užsigujęs! Nuolankumo nesimatė. Net iš tolo. Man visai patiko, kaip jis atlaikė senio žvilgsnį ir į įsakmų toną tik burbtelėjo:
- Race.
- Race... Race... Racis mūsiškai, - burbtelėjau ir susimąsčiau, kur aš jau tokį žodį girdėjęs. Racis arba racas, pas serbus, nežinau ar žargone, ar tikrinėje kalboje, racas, tai sargybinis. - Dabogda te majka prepoznala u bureku, - šypteldamas ištariau dar po „Jūgus“ blaškantis išmoktą palinkėjimą, kuris priklausomai nuo intonacijos ir konteksto, turėjo labai jau nevienareikšmę prasmę („Kad tave močia atpažintų farše (bureko įdare)“).
Aha, iš aplinkinių reakcijos supratau, kad nieks čia nieko nesuprato, bet tai ir nenuostabu – jokių tokių slavų šiame laike net su žiburiu nerasi, o tuo pačiu ir jokių serbų ar tai ko nors panašaus. Na ir Balkanuose dabar fig žino kas ten „rulina“.
Tad tik šyptelėjau ir ištariau:
- Pasakyk jam, kad jam teks dar kartą nuplaukti iki laivo ir perduoti antrą žinią.
Hamas išvertė, o Racis įnirtingai papurtė galvą, sukleketavo ta kažkokia kalba, kurios net žodelio atkartoti nesugebėčiau.
- Jis sako, jog jie pagrasino, kad jei dar kartą pasirodys – nudobs pasiuntinį, - išvertė Hamas.
- Cha! Pasakyk jam, kad nenudobs. Aš padarysiu taip, kad nenudobtų. Ir štai dar ką jam pasakyk: jei nuneš žinią ir grįš, galės keliauti su mumis kaip laisvas žmogus. O jei gerai pasižymės, galės tapti venedu. Įsilieti į karių šeimą. Versk, versk, sakau...
Kol tas Hamas vertėjavo, Sprigtas su Alumi baigė tvarkyti belaisvius, pagalbininkai atsitraukė ir nužiūrėjęs jų darbą, pats sau patenkintas linktelėjau. Nuo galeros turėtų atrodyti įspūdingai: suklupdytas elitas, už jų nuožmūs barbarai su ietimis ir neaiškios paskirties staliūkštis, prie kurio viena ranka pririštas laivų šeimininkas. Gaila, jog iš mano vietos jų marmūzių nesimato.
Aha! O panašu, kad šurmulys pakrantėje patraukė galeros dėmesį: gerai matėsi, kaip ant laivo nosies išdygo to laivo vadai, kažką šūkčioja, rankomis mosikuoja. Bet ne mums – tarpusavyje matyt ginčijasi.
- Ką toliau darom, vade? – priėjo Sprigtas.
- Štai tau durklas, - suėmęs už geležtės plokštumos durtuvą, rankeną atkišau Sprigtui. – Atsistok šalia stalo. Pasistenk, kad saulėje ašmenys pablizgėtų, pažaisk su juo, ir kai pasakysiu, smeik šali to šikniaus rankos. Gali net biškį bakstelti, kad jis garsiau rikteltų, išsigąstų. Ir tegu durklas stykso įsmeigtas, kad iš galeros matytųsi. Gerai?
- Bus padaryta, - linktelėjo Sprigtas ir kaip žonglierius mestelėjo durtuvą aukštyn, pagavo už geležtės, ir taip atsainiai mėčiodamas pasitraukė link suklupdytų belaisvių.
- Neįsipjauk, blem, - šyptelėjau ir jau vėl kreipiausi į Hamą ir Racį: - Na? Koks atsakymas?
Bet vertėjo net nereikėjo. Šviesiaplaukio plaukiko smegenys matyt virte virė, net dangtį rovė: jis nuleidęs galvą iš padilbų žvilgsniu nulydėjo Sprigtą, ir jau po to išdidžiai kilstelėjo smakrą, įsmeigęs į mane akis (o akys žydros!) ir nespėjus Hamui išsižioti, pats kažką subalmatavo.
- Jis sako, kad sutinka, bet su sąlyga, jog kartu su juo, kaip laisvas žmogus, keliaus ir jo brolis. O jeigu žus, brolis bus laisvas. Tomis pačiomis sąlygomis, - senio kalboje kažkodėl nuaidėjo nepasitenkinimo gaidos, bet kažkaip taip išvertė. Eech, senas šiknius. Gaila, kad neturim vertėjo, kuris pasiklausytų to jo vertėjavimo, o tai dar šūdo šiknius primals.
Linktelėjau.
- Žodis. Tebūnie taip. Ir dar daugiau: jei yra vyrų, stiprių ir drąsių, kurie garbę turi, galės vykti kartu. Pala, versk lėtai, kiekvieną žodį atskirai.
Racis vėl kažką ištarė ir piktai linktelėjo link belaisvių ir vėl įsmeigė į mane savo akis, bet ne kokiai akių dvikovai, o tiesiog akivaizdžiai bandydamas nuskaityti mano emocijas.
Kuo toliau, tuo labiau jis man patiko.
- Jis sako, jog brolis sužeistas. Jį ėėė... – matyt nesuradęs tinkamo žodžio savo šeimininkams apibūdinti, jį tiesiog prarijo ir vietoje to kinktelėjo link belaisvių, - nuplakė. Už tai, kad irklas iš rankų išsprūdo. O irklą paleido, nes prievaizdas jam per alkūnę lazda stuktelėjo. Gal net sulaužė.
- Khmmm... - sunėriau rankas ant krūtinės ir pasukau galvą į Pamedį: - Būriaus nematėt?
- Jis ten, prie arklių. Sužeistųjų nebuvo, tai subambėjęs, kad čia bloga (prakeikta) vieta, susisuko guolį ten, - Pamedis neapibrėžtai mostelėjo ranka kažkur tolyn nuo kranto.
- Kuo vardu jo brolis?
- Izgledas.
Khmmm... kažkokie normalūs, blem, vardai. Įdomu, kas tie broliukai pagal prigimtį? Bet dar bus laiko su jais pasikalbėti.
- Pamedi, pasiųsk porelę savo vaikėzų (Pamedis, kaip intendantas, vadovavo nerikiuotiniams, apie kuriuos jau buvau minėjęs) prie belaisvių, tegu suranda tą Izgeldą ir tempia jį pas Būrių. Turės ans pagaliau ką veikti (Pamedis linktelėjo ir pasisuko akimis ieškoti ar nesiblaško kuris nors iš jo pavaldinių). O tu Raciui pasakyk, kad jau paliepiau surasti jo brolį ir vesti pas Eskulapo magisą, - paskutinius žodžius tyčia ištariau graikiškai, kad Hamas, kaip gudri gyvatė, per daug neįsijaustų. O Eskulapas, berods helenų medicinos dievas?
Išklausęs Hamo vertimo, Racis linktelėjo ir ištarė:
- Kalbėk. Ką perduoti?
- Pasakyk trumpai ir aiškiai, o tu versk garsiai, kad ir tavo šeimininkai girdėtų, o ne marmaliuok puse lūpų... Taigi (dviem pirštais parodžiau į saulę), perduok, kad jei nebus išpirkos: trys bronziniai skydai (aspiai, paimti keli dipylono skydai mums nafig nereikalingi, sunkūs, nejudrioje falangoje stovintiems neturtingiems hoplitams, bet išsaugosim - vis tik įdomūs jie), dešimt kalavijų (sprendžiant iš paimtų ginklų, kažin ar daugiau turės) ir štai tokia puodynė (bent pusmetrį skėstelėjau rankomis) aukso ir sidabro arba atitinkamai brangenybių metalu arba brangakmeniais, arba ginklais, su kiekvienu saulės pajudėjimu Elajui bus nukertamas pirštas, kai baigsis pirštai, ranka, po to kita ranka, po to ausys, nosis ir, galų gale, galva (giliai širdyje tikėjausi, kad to neprireiks – ne žvėrys gi). Aišku?.. Po to imsimės kitų. Jei išpirka bus, išlaisvinam juos, paliekame jiems visą krovinį, laivą. Aišku?
Vertėjas vos nespringo žodžiais, iš susijaudinimo net sustraksėjo, kartą net užsikirto, bet gavęs niuksą į paširdžius, vis tik išvertė.
Racis linktelėjo ir, netaręs nė žodžio, apsisukęs, basom kojom nutapnojo link vandens, ranka apsibraižė kokius tai savo genties ar dievų apsaugos ženklus ir žengė vandenin.
- Pala, - paėjęs link jo, uždėjau ranką jam ant peties ir jis kryptelėjęs galva sustingo. – Sprigtai! - mostelėjau ranka.
Sprigtas mane teisingai suprato: – išmetė į orą durklą, krentantį sugavo už rankenos ir čia pat demonstratyviai jį palydėdamas smaigaliu žemyn, subarė šalia Elajaus dilbio (iš smalsuolių karių pusės pasigirdo smagūs pritarimo šūksniai – kažkas panašaus į „bravo“).
Aha, sprigtas vis tik truputį neapskaičiavo ir ašmenimis brūkštelėjo per dilbį – Elajus iš siaubo riktelėjo, kraujas pasruvo per stalą (kaip vėliau paaiškėjo – šiek tiek kliudė kaulą), o kiti du belaisviai pradėjo muistytis. Ilajus, Elajaus sūnus net suvapėjo „Patera! Patera!“, bet iečių smaigaliai greit juos sutramdė. Tiesa, laivo vadui „pulkaunykui“ net perrėžė petį, kai šis muistėsi.
Na ir puikumėlis... Galeroje visi nuščiuvo, kas galėjo – bortus aplipo...
- O dabar eik, - lengvai stumtelėjau Racį ir šis pabridęs kelis žingsnius, nėrė į drumzliną Danubės vandenį...
7.
- Kas čia vyksta? – nuo netikėto Giriaus balso net krūptelėjau. Kartu su juo atėjo ir Vaivis.
- Tfu, kad tave kur bala, - nusispjoviau ir vėl pasisukau link plūduriuojančios galeros. – Duoklę imam.
- Aaaa... – Girius apžvelgė šurmuliuojančius vyrus, sukniubusius belaisvius ir šalia Elajaus stypsant, ant krūtinės sunėrusį rankas Sprigtą. – Nenuobodžiaujat, o manėm, kad dar į ūsą puti, - prisidėjo delną prie kaktos, kad saulė netrukdytų žiūrėti.
- Ha, norėtum, - vyptelėjau žiūrėdamas, kaip Racis, pradžioje kažką rėkavo plūduriuodamas prie galeros, o jam garsinamai kažkas purtė pakeltą ietį, tarsi žeberklą, o dabar jau tas kažkas ietį nuleido, Raciui leido įsikibti į irklą ir jis jau ramiai kažką postringavo.
Panašu, kad galeroje prasidėjo kažkoks sąjūdis, kažkas įnirtingai pradėjo traukti prie borto prie laivagalio pririštą plūduriuojančią nedidukę valtelę.
- Na, štai, panašu, kad pirštų kapoti neprireiks, - linktelėjau.
- Kokių dar pirštų?
- Jojo, - kinktelėjau link perbalusio Elajaus, kuris panašu, jog jau buvo arti alpulio ir keliais žodžiais paaiškinau kas čia vyksta, o tuo tarpu ir Racis pasiekė krantą, uždusęs nuo plaukimo ir kovos su srove, išsilapatojo krantan.
- Na? – neleidau jam atsikvėpuoti.
- Tiek aukso nebus, tiek aukso nebent Istrijoj gali būti, tad atveš ginklus ir dar kažką... – išvertė Hamas uždususio plaukiko žodžius.
- Pamedi, imk tą Racį į savo būrį, pristatyk kokį vaikėzą, tegu kalbos mokina, na pats supranti...
- Žinoma, vade, - linktelėjo Pamedis, o aš priėjau prie Racio ir jam linktelėjau.
- Šaunuolis. Tu laisvas. Giriau, gal žinai kais galėtų nuimti tą jo antkaklį?
Aha, šiaip tai įdomu. Jis neturėjo jokio metalinio vergo antkaklio. Tik siaurokas (piršto storio pločio) ir laisvas, odinis su metaliniu žiedu (Hamas ir to neturėjo), diržas. Ir nebuvo išdeginta jokia vergo žymė. Be to hipsteriško antkaklio, vienintelis – tai pančių pėdsakai ant kojų ir rankų, kurie kadaise matyt buvo pratrynę odą, o dabar tik iki gyvenimo galo likę randai. Na ir nuospaudomis nusėtos šiurkščios rankos. Tatuiruočių jokių nėra. Kaip pas daugelį iš mūsų.
Muskulinga viršutinė dalis - prie irklų labai nepatinginiausi...
Kaip gerokai vėliau, kai jis jau mūsiškai pramoko, sužinojom, tai paaiškėjo, jog Istrija buvo vienas iš tų poliusų, kur, kaip ir Atėnuose, vergų dalia, skirtingai nuo kokios Sicilijos ar pietinių kraštų, dar buvo kokia tai švelni. Išdegindavo žymas tik prasikaltusiems vergams, o kaustydavo (rišdavo) tik laukuose, darbo metu. O miestui priklausantys vergai arba jei šeimininkai leisdavo – galėjo turėti net savo turto. Galėjo būti ir išperkami, ir šeimininko išlaisvinti. Net išsipirkti galėjo! Netgi buvo kokia tai Vyno dievo (Bacho) šventė, kai vergams buvo laisvadienis. Žodžiu, ne taip jau viskas žiauriai, kaip vadovėliuose rašydavo, bet ir ne taip jau nominaliai, kaip pas mus ar pas bojus. Žinoma, tai liečia tik tuos, kurie labiau buvo tarnai, nei darbininkai, o į laukus, šachtas ar kasyklas patekusių vergų dalia – labai trumpas gyvenimas. Manau, numanot kodėl.
Žodžiu, vienaip ar kitaip, o išpirka už belaisvius pas helenus buvo norma. Ta prasme, antpuolio metu paimtas į nelaisvę žmogus dažniausiai vergu tapdavo tik jei negalėdavo išsipirkti ar jo neišpirkdavo giminaičiai (išimčių buvo, ir labai daug), tad mūsų elgesys – nė kiek neprasilenkė su jų pačių papročiais. Galimai tai dar vienas paaiškinimas, kodėl antroji galera plūduriavo, o ne nešė kudašių ir tai buvo nė jokia ne svainio klasta ir noras užgrobti Elajaus turtą...
Nors... Nors kai pagalvoji, jog tik grubiu grasinimu privertėm mokėti išpirką, tai vėl gi antraip imi galvoti...
Bet kas čia dabar pasakys kokie geniai jų makaulėse stukseno?..
Girius priėjo prie mūsų, pasižiūrėjo, pasukiojo galvą, trumpai pamąstė:
- Bet kuris berniūkštis nuims, tik peiliuko mažo gero reikia, - numojo ranka.
- Girdi, Pamedi?
- Aha, aha, girdžiu, susitvarkys jie kaip nors ir be mūsų, - subambėjęs numojo ranka Pamedis ir jau Hamui pridūrė: - Išversk jam, kad jis laisvas. Antkaklį kas nors nuims... - ir čia pat, pamatęs tarpo vyrų stypsantį vieną iš jam pavaldžių paauglių, riktelėjo: - Ei, Anti! Eik čia!..
Toliau, kaip jis jau bėrė nurodymus Ančiui, nesiklausiau. Įdomiau buvo pažiūrėti, kaip į valtelę, be jokios tvarkos buvo metami kažkokie daiktai, rakandai, tame tarpe ir skydai, ietys ir valtelė ruošėsi judėti link mūsų.
Galų gale, valtelė su dviem irkluotojais prisiyrė prie kranto, šliūžtelėjo smėliu ir irkluotojai sustingo laukime.
Pasižiūrėjau į valtelę.
- Khmmm... Hamai, eikš čia... Pasakyk jiems, kad čia maža.
Hamas strapaliodamas trumpai kažką sulojo, jam atsakė:
- Dar tiek pat bus, ir kapšas auksinių, bet kai paleisite juos, - Hamas dirstelėjo į savo klūpančius šeimininkus.
Tie tai nabagėliai – jie kurį laiką net atsikelti negalės – kojos jau užtirpusios. Bet niekis – nemirtina. Galės „svainius“ kaltinti, kad ilgai sukiojosi. Nors prakeksmus svaidys ir kaltins mus. Kokioje nors Nemezidės šventykloje melsis, atnašaus ir Nemezidės pagalbos šauksis. Tik mes būsime labai ir labai toli. Jiems nepasiekiami.. Ir ne tik jiems, bet ir jų dievams. Cha (tris kartus)!
Khmmm... ko tai apie visokius tokius dievus, dievukus ir dvasias pradedu rimčiau galvoti...
Belieka tik atsidusti...
- Aišku, - linktelėjau į Hamo vertimą. - Vyrai, iškraukit valtelę, tįskit gėrį į stovyklą. Nuleiskit ietis, užteks ten juos badyti. Leiskit normaliai atsisėsti, tegu kojos kraują atgauna. Sprigtai, išvaduok Elajų, o tą jo sūnų, jaunėlį, vesk čionai, sodink į valtį.
- Tu tuo tikras? – įsikišo Girius.
- Kame tikras?
- Kad neapgaus, jei šitą atiduosim?
- Aha, tikras, - linktelėjau. - Kol tėvas su mumis, o jis pats ten, tai aniems neleis krėsti kvailysčių, - gūžtelėjau pečiais. – Tėvas yra šventa. Ar ne, Pamedi? – tyčia vyptelėjau įsijautusiam Pamedž-iui, kuris manęs negirdėjo: – jis jau apžiūrinėjo išpirkai skirtą duoklę.
- Ot tai jau „baracholščikas“, - palingavau galva.
- Bara... kas? Tu kartais kalbi nesuprantamai, - palingavo galva Girius.
- Nesvarbu, - numojau ranka. – Žinai, geriau pasirūpink kad viskas ką norime išsigabenti jau būtų tvarkoma...
- Tai jau, - numojo ranka Girius. – Visi surinkti ginklai, brangenybės, jau stovykloje.
- Puiku, - linktelėjau. – Tada dar tegu vyrai aplandžioja šitą galerą, ką reikia metalinio dar susirenka, medžiagas (audinius) būdinai prigriebia, ir vyno kažkiek. Kad visiems užtektų. Visa kita, paliekam.
- Aha, taip viską ir paliksim?
- Na jo, o kur dar kišim? Žodis duotas. Laivo ant pečių nenusinešim, vergų neišmaitinsim. O kur Sėrius? A, štai kur tu! Klausykit, ir kitiems perduokit, ryt auštant iškeliaujam. O taviškiai, Sėriau, nuo kranto pasitrauks paskutiniai. Eisim lankstu į viršupį, grįšim senuoju keliu Danube aukščiau... Kaži, kur Genys bastosi?..
8.
(Tuo tarpu Tauragarbyje)
Tęsinys planuojamas 2025-04-18
_________________________________________
Tai "aspis" skydas. Dažnai dengiamas bronziniu lakštu. Gerai žinomas iš visokiausių "vadovėlių". Jis daugiau buvo naudojamas turtingųjų arba kilmingųjų karių. Dydžiai buvo įvairūs, priklausomai nuo paskirties. Ir įdomu tai, kad jau buvo naudojama rankenų sistema, kuri efektyviau leido jį naudoti, kaip smogiamąjį (puolamąjį) ginklą arba atlaikyti ataką, smūgį, ilgam laikyti rikiuotę (toks savotiškas graikiškas "now-how"), kai tuo tarpu ilgus amžius naudojami vienos rankenos skydai nepilnai galėjo susidoroti su darnios rikiuotės (falangos ar linijinės) išlaikymo uždaviniais (ką ten holivudas ir visokie fantastai besakytų)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą