Gintaro kelias - 4. Danubės vingiai, 1-4 skirsniai, 2025-04-04

 

  IV. Dalis.

Danubės vingiai

1.

 

Apuokas apsikaišiojęs lapais, ant galvos žolių kupstas – beveik kaip karūna. Bando savo dideliais veizolais spitryti. Beje, maskuotės idėją priėmė su visu smagumu. Medžiotojas iš prigimties – yra medžiotojas. Daug aiškint tokių dalykų nereikia. Na ir jaunas - imlus. Norint išlaukti, kol koks stambus raguotis atsiskirs nuo bandos – dar ne tokių gudrybių prisigalvosi. Tad, tokie fokusai tokiems kaip jis – net ne keistenybė. Tik, kad mes tupėjome ne bandą stebėdami. O žmones. Bandėme suprasti, kur mūsų prapuolę žvalgai.

© Venedų rigis, Saulius Ežeržmogis iš Ulos

 

 

Nors diena ir buvo varginanti, bet keltis man niekada nebuvo sunku. Na taip, kartais nesinori, bet kai reikia tai reikia. Kita vertus, man naktis artimesnė nei diena. Na ir už kitus aš naktį matau geriau. Geriau net negu kuris nors iš Genio jogirių.

Kažkada ir aš prašiausi į jogirius, bet Saulius atkalbėjo. Štai, sako, šimtinės vadu būsi ir įbruko man tuos ne venedus, kuriuos „mužikais“ vadino. Šimtinę į krivūlės kvietimą atsiliepusių vyrų.

Ką reiškia „mužikas“ – nelabai supratau. Saulius bandė aiškinti, tad tai kažkas panašaus į ortajus. Ta prasme, iš žemės gėrybių gyvenančius žmones, žemę įdirbančius. Tai neblogi vyrai, bet ne venedai, o iš kitur atėję ir Sauliau mokymų neragavę, kartu su venedais (su mumis) dar vienoje kovoje nestovėję, šiek tiek laukiniai. Na ir, kurie, po žygio savo dalį gavę (jei grobio bus), į savo šeimas išdundės ir vėl taps orajais – gyvens iš žemės gėrio, aukos Žemei. Nors ne visi jie čia labai jau „mužikai“ - bent apie pusę, gal kiek mažiau - su mumis, su venedais - jau kovoje stovėję, prieš skalotus kartu sieną laikė, bet po to namo grįžo ir vėl atėjo vos krivūlė juos pasiekė. Tai mano šimtinės stuburas. Patyrę sėkmę, su sėkmingu vadu – retai kada bambėdavo, vadams paklusdavo. Gal kas po žygio panorės venedais tapti? Jei žygis sėkmingas bus...

Bet šis žygis, gerai prasidėjęs, užtruko. Lygumas, upes, ežerus, kalnus praėjom, o po to per Deivės upę persikėlėm, ir vėl lygumos, upės ir „pasaulio krašto“ kalnai. Toliau eiti – nebegalėjom. Dievai (Tėvai) uždraudė. Ir žinią ne tik per Saulių davė, bet ir žemę supurtė. Bent jau nuo „pasaulio krašto“ grįžę vyrai taip pasakojo. Ir kodėl manęs tenai nebuvo?!! O gal ir gerai, kad nebuvo – turėjo būti keistas jausmas, kai iš po kojų žemė nori išslysti, kai po padais linguoja... Ir sako, jog kai arklių banda praeina ir žemė suvirpa, tai ne tas pats – net nieko panašaus. Bjaurus ir bauginantis jausmas. Ir suvirpėjo žemė dievų (Tėvų) valią rodydama, kai Surkui panižo žemyn leistis ir matytą vilkstinę ietimi imti...

Globoja mus Tėvai ir dvasios. Neleidžia veltui Anapus keliauti. Štai, Sauliaus kraujo brolio vyrų Tėvai neglobojo, ženklų nedavė ir anapus „pasaulio krašto“ jie galą gavo. O gal ženklus kokius ir davė, bet jie jų nematė ir negirdėjo arba nenorėjo matyti ir girdėti: tas jų bevertis minkštas geltonas metalas juos kurčiais ir aklais verčia. Ir kam jis reikalingas? Bohai sako, jog tai dieviškas (jų ar visų?) metalas, kuris netrūnija, nerūdija, retas ir brangus. Na, gražus, reikia pripažinti. Dirbiniai iš jo gražūs, nuostabūs. Skalotai tokių gražių niekučių nemažai turėjo. Papuošalai nuostabūs, bet šiaip, šis metalas – niekam jis daugiau ir netinka. Netgi su dievais kalbėtis netinkamas. Ne taip, kaip mūsų gintaras, Tėvų ašaros, kurias jie išverkė savo ainius globodami. Juk gintaras tai ne tik puošmena, tai ir vaistas, ir burtai, per kuriuos su dievais mūsų žiniai kalba; ir burtas, kuris padeda iš namų piktas dvasias vaikyti. Ir tai mūsų žmonės jo labai nevertina – eik prie jūros ir žvejok tas ašaras kiek nori. Net sidabras, kad ir apsineša, valyti jį reikia, ir tai naudingesnis – tinka ir žaizdas gydyti, ir vandeniui, kad nesudvistų burti, ir papuošalai pas gerą meistrą ne prastesni už tą minkštą geltoną metalą.

Sauliu tai juokiasi iš to svetimšalių metalo „oru“ – auksu vadinamo. Sako, jog tai dievų atmata ir nieko daugiau. O ką su tokia atmata gali veikti? Na ir kas, jog tai dievų burtų atmata, tokia pati, kaip medį drožiant skiedra? Skiedrą tai dar ir panaudoti gali, o ką daryti su burtų atmata? Ji kaip šlakas iš Giriaus kalvės – tik išmest ir tinkama. O štai nuo Viadvos į pietus – jis vertinamas. Kaip ir pas skalotus jo nemažai radome ir stebėjomės. Štai, Pamedis atvykėlis iš pietrytinių kraštų – taip pat dėl jo iš proto eina, bet jau lyg ir apsiramino. Štai, už vieną to burto atmatos diskelį – Igui žmoną Saulius nupirko, iš nelaisvės vargšę išvadavo. O už du to niekingo metalo diskelius, prie Karnikos, karnikėnai mums maisto atsargas net kelioms dienoms papildė. Turint to aukso – čia, pietuose, daug ko įsigyt gali. Tik tuo jis ir vertingas, kad vietiniams akis ir ausis migla apvataloja...

Tik, kad štai, tuščiomis keliaujam. Pastaruoju metu vėl nepriteklius mus pasivijo. Bet, sako, jog Pizius žadėjo, jog tuščiomis negrįšime... Būrius auką aukojo, iš jautuko vidurių būrė, kalbėjo, jog pavargti teks, bet atlygis viršys lauktuves... Bet kol kas – ramu.

Na, matysim. O dabar, štai – nuostabi naktis. Kokie tai naktiniai paukščiai klykauja, kažkur pelėda suūksėjo. Jaunas mėnulis žvaigždėmis pasidabinęs.

Net lengviau pasidarė, net lengviau kvėpuoti pradėjom atgalios nuo tų aštrių kalnų nulipę, link Deivės upės pasukę. Tarsi kas nuo pečių nusirito. Slėgė tie kalnai vyrus. Vyrai iš kalnų ir uolų išsivadavę, erdvę pajutę, tikrų miškų kvapą užuodę, net pralinksmėjo. Tik tie miškai čia kiek skystoki, bet vis tik gi miškai. Kartais labiau lapuočių brūzgynai, o ne miškai, bet į pietus nuo Lankų, visuomet taip esti, kai link upės artėji. Prie plačios ir milžiniškos upės. Vėl laukia vargingas persikėlimas per šią Deivės (Danubės) upę, tik jau atgalios...

Štai tokie miškeliai ir brūzgynai nušiurusias ir saulės išdegintas, banguotas ir pusplikes lygumas keičia. Bet jie čia išsimėtę tokiais savotiškais lopiniais, kuriuos nesunku apeiti, išsibarstę.

Gyvenviečių kelyje nedaug ir visos palei intakus į Deivės upę išsimėčiusios. Čionykščiai, kaip ir mes – stengiasi arčiau upių, ežerų kurtis. Tik dirglūs jie ir bailūs – pajutę, jog kariauna eina – tai neretai puola slapstytis. Ir čia įdirbamos žemės mažai. Prasta žemė – akmenuota, akmenys negiliai, o deginti miško, kad ją galėtum įdirbti – nėra. Aplinkui labiau ganyklos. Bohai kalba, kad kiek toliau į vakarus prasideda didelės ir milžiniškos girios, kur ąžuolai tūkstantmečius siekia (kaip pas mus). Ten jau bojų gentys su gotonais susiduria amžinoje kovoje dėl miškų ir žemių, pasidalinti niekaip negali. O dar toliau -  jau jiems (bojams) giminingi senonai (jų kalba „senieji“) gyvena, kurie juos į tą pragaištingą žygį keršyti kokiems tai laukiniams romėnams ir pakvietė. Gal ir gerai, kad ten ir nenuėjom...

...pajutau kepštelėjimą per petį – aiškus ženklas - ir sustingau. Na taip, jauno mėnulio tamsoje mano akys, o  Sauliaus ausys aštresnės. O brūzgynu virtusiame miškelyje klausa kartais vertingiau, nei akys. Prastos čia laumės, kad šitaip savo gojus apleidžia arba paliegusios, nes niekas joms neatnašauja – bojai jų labiau bijo ir su jomis draugauti nebando... Pasipūtę jie žmonės...

...Saulius spustelėjo man petį ir mudu pritūpėme. Įsiklausėme...

Kažkur čia turėtų būti mūsų tolimosios sargybos slaptavietė (kaip Saulius sako – postas) ir laiku nedavus sutarto signalo (dažniausiai dvigubas apuoko ūktelėjimas), gali iš savų ir aksties sulaukti ar kirvio smūgio į pakaušį, o Saulius signalo nenori duoti – nori įsitikinti, kad sargyba budri, o ne parpia kur atsilošę. Nesimiega mat jam. Ilgesniam laikui sustojus, neretai sargybą tikrina ir vadus verčia tikrinti – ir ne kartą tai mus gelbėjo, bet šiaip – na koks gi priešas naktį link mūsų brausis? Ką ten tamsoje pas mus įžiūrėsi? Bet kai prisimeni, kaip mes patys, kaip Genio jogiriai, tokiu priešo (ir ne tik) nebudrumu naudojosi – iš kart tokios kvailos mintys išgaruoja... Ir nepavydžiu tiems sargams, kurie ne budi, o po sapnus laksto. Nemėgstu bausmių, bet kai kurie vyrai iš ties tokie tingūs ir buki, kad protą įvaryt gali tik rykštėmis ir sunkiais darbais, o ne gražiais žodžiais ir įtikinėjimais...

Išgirstam trekštelėjimą, po to kažkokį šlamesį... ir... ir stenėjimą... ir atodūsį – tokį... Na, tokį.... kaip čia pasakius – tokį su palengvėjimu, palaimos kupiną, kai žmogus atsidūsta, kada staiga užkietėję viduriai pratrūksta...

Matau, kaip Saulius ištiesia ranką, lėtai nulenkia kelias krūmo šakeles ir jo veidu nubėga juokas, bet čia pat lūpos be garso paleidžia kokį tai keiksmažodį. Ne, ne tą, kuriuo keikiama kai norima kokį gerą ar blogą apžavą pasiųsti, o tokį, kuris lyg ir be prasmės, labiau nuotaiką atspindi, bet vis tiek keiksmas... Ir sunkią akimirką būna, kad tie beprasmiai arba pikti šiurkštūs žodžiai padeda. Piktos ar išdykusios dvasios jų bijo, išsigąsta ir jei prie kokio pokšto savo nagus buvo prikišusios, slepiasi. Toks keiksmas būna, kad jų apžavais išvaiko geriau, nei kas kita.  Na va, kad ir, rodos, padėjai čia pat peilį kokį ar adatą ir pasisukiojęs nerandi, tai meti piktą keiksmą (nusikeiki) ir žiūrėk – praregi. O jei tas daiktas kitoje vietoje, nei manai, kad pasidėjai – tai tikrai padykusių laumių ar dvasių darbo būta. Bijo jos keiksmų, ypač Sauliaus keiksmų. Pastebėjo tą ne vienas. Tik jis sakėsi, kad Velnias barėsi, jog per dažnai jis keikiasi, keiksmus svaido kur reikia ir kur nereikia, tad dabar vis rečiau jį keiksnojant girdim...

...atsargiai ir tyliai, ir aš palenkiu šakelę...

„Bled“, kaip sako/keikia Saulius! Kaip į pranašingą vandenį žiūrėjau: – ogi iš tiesų tarp dviejų medžių koks tai vyriokas savo „sunkius“ reikalus atlikinėja...

Saulius atsargiai apsidairo. Bando tarsi ką įžiūrėti, o po to pasisukęs į mane, prideda pirštą prie lūpų ir duoda ženklą likti čia. O marmūzė suraukta, tarsi ko rūgštaus atsikando.

Linkteliu, kad ženklą supratau, o Saulius, tarsi kokia angis, dingsta tamsoje.

Suprantu, kad Saulius kažkuo nepatenkintas. Na ir kas dabar vėl blogai? Mhm, jau pažįstu aš jį – jei jau piktas – lauk pylos.

Mintyse atsidūstu ir vėl palenkiu šakas. Kad ir silpna ta mėnulio šviesa, bet naktis giedra. Ne ruduo, ne žiema - naktys trumpos ir šviesios. Iš kalnų išlindus – tai net naktimi tos tamsos nepavadinsi. Nespėji bluosto sumerkti ir jau šviesu.

Pamėkliška blankuma, o ne naktis. Sako, Anapus nėra nei dienos, nei nakties, tik štai va tokia ar kiek šviesesnė blankuma nuolatos...

Tuo tarpu sargybinis baigė savo reikalus, atsistoja, žengęs toliau nuo savo „darbelio“ ir tvarkosi, rodos net šypsosi...

„Aha, su palengvėjimu, vyruk(!)“, – kai staiga nuo medžio atsiskiria šešėlis ir tarsi didelė meška užgriūva nelaimėlį...

Tai buvo Saulius – išdygo kaip vaiduoklis, iš už nugaros čiupo vyrioką už gerklės ir spyręs į pakinklius, staigiu judesiu parklupdė.

Prismaugtas ir netikėtai užkluptas sargybinis tik akis vartydamas sušvokštė...

- Tyliai, ramiai, žmogau... – ant klausos ribos išgirdau šnabždant Saulių, kuris laisva ranka mostelėjo mano pusėn ir aš jau nesislapstydamas, bet nekeldamas triukšmo, išlindau iš slėptuvės.

– Ramiai, vyruti, - toliau šnabždėjo Saulius. -  Į Anapus tau dar anksti. Aš Saulius, vadų vadas, o čia Apuokas, tavo vadas. – Saulius atleido pirštus. - Nė garso. Aišku? Apuokai, neįmink į tą krūvelę...

Nelaimėliui sulinksėjus, atleisdamas jo kaklą, Saulius vėl sušnabždėjo: – Klūpėk. Ir nekalbėk. Gali tik linksėti. Tu supranti, kad jeigu čia būtų priešas, tavo siela jau tarnautų priešo protėviams? – bet sargybinis tik akimis suklapsėjo ir kažką sumykė, nors gal veikiau tyliai atsikrenkštė ir linktelėjo.

Saulius ištiesė ranką ir, tarsi tikrindamas jos svorį, pakilnojo į medį atremtą trumpą ietį.

– Nieko tu nesupranti. Bet tuoj suprasi. Kur tavo porininkas? Nekalbi. Galva linkteli.

Parklupdytas vyras išsprogusiomis akimis, vis dar nesuvokdamas kas vyksta, linktelėjo dešiniau link medžių.

- Apuokai, prižiūrėk jį ir pasitrauk į šešėlį... – Saulius, laikydamas ietį vertikaliai, antgaliu žemyn, šešėlyje susiliejo su medžiu. – O dabar garsiai sudejuok, nagi? Ko tyli?

Žengiau link šešėlio priešais, ten, kur mes prieš tai lindėjome.

- Aaaa, ooo... – klūpantysis išgavo kažkokius tokius garsus, pasimetęs ir sutrikęs vyras.

- Ei... Anupai? – iš tamsos pasigirdo tylus balsas.

Saulius kyštelėjęs ietikotį, bukuoju galu sudavė klūpančiajam per nugarą.

- Aaaaa... – jau garsiau riktelėjo Anupu pavadintas nelaimėlis. Bet veikiau ne iš skausmo, kiek iš netikėtumo.

Sutraškėjo krūmai ir antrasis sargybinis, ištiesęs priešais save ietį, visai nesislapstydamas iššoko į šią menką, mažutę aikštelę.

- Anupai?!.. Aaaa!!!

Tai Saulius staiga žengtelėjo iš šešėlio ir ietkočiu trinktelėjo per sargybinio ištiestą ietį, ją išmušdamas iš rankos, ir trumpu, grįžtamu smūgiu plojo šiam per krūtinę...

Ietigalis slystelėjo viršun ir trinktelėjo į žandikaulį iš apačios, kad šiam, Anupo porininkui, net dantys subarškėjo.

- Oaau!!!

- Štai taip, - jau nebesislapstydamas grėsmingu balsu ištarė Saulius. – Apuokai, eik šen. Čia tavo vyrai. Riikiuot! Stojat blet, greta! Čia! – pirštu dūrė į šviesiausią šio tarpumedžio vietą.

Anupas stryktelėjo kaip įgeltas, o antrasis sudejavęs, purtydamas galvą ir čiupinėdamas žandikaulį vis dar nesuprato ko iš jo norima, tad Saulius net užbaubė:

- Stooot čia! – pirštu dūrė į vietą ten, kur turėjo stoti antrasis.

Na taip, Saulius įniršęs. Senokai sargyba nebuvo pagauta taip atmestinai ėjusi sargybą.

Eeech... ir tai iš mano šimtinės! Dabar jau nuo Saulius ir jiems, ir man, ir tųdviejų dešimtininkui klius...

Bet antrasis vis dar negalėjo atsikvošėti, net žiojosi kažką sakyti, tad, nieko nelaukdamas, jau įsikišau ir aš. O tai, jeigu Saulius jam trinktels į marmūzę, tai anam šis ietkočio spragtelėjimas tik sprigtu pasirodys. Tad čiupau nelaimėlį už rankovės ir stumtelėjau ten, kur reikalavo stoti Saulius.

- Raamiai! – iškošiau per dantis. - Ar jūs suprantat, kad jei tai būtų priešas, abu jūs būtumėt negyvi, o stovykloje miegantieji vyrai, jūsų budrumu pasikliovę, užpulti?! – sugriežiau dantimis. – Ar suprantat? A? Išpjauti visi ar daugelis jūsų ginklo brolių būtų, netikšos!

Saulius pritariamai sulinksėjo.

- O mes ką? Juk nemiegojom, - atsigavęs, bet panašu, kad vis dar nuo įbauginimo neatsitokėjęs Anupas pabandė paprieštarauti.

- Nemiegojot, ar ne? Nemiegojot? – suraukęs savo antakius, Saulius grėsmingai net žengtelėjo link varganų sargybinių. - Kiek kartų sakyta? Porininkai viską daro kartu! Vienas myža, kitas jį saugo. Vienas šika, kitas jį saugo! Sargyba turi saugoti. Save ir kitus. O va taip, po vieną – greit galvų netektumėt! Prisėlintų va štai taip kokie goutų miškiniai (jogiriai) ir jūs jau Anapus keliautumėt, o iš jūsų, jų protėviai, žiūrėk ir žvengtų, ir ne sau, o jiems lieptų subines šluostyti, bled!

Senokai, senokai nemačiau Sauliau tokio įniršusio. Nors pastaruoju metu, jis iš ties dirglus. Po to susitikimo su dievais ar tai su savo Tėvo Tėvais, ar netikrais broliais amžinai sudirgęs.

Žmonės visai rimtai liežuviais mala, jog jis kokių tai dievų įbrolis ar tai pavainikis, jog gal net netikras Griausmavaldžio anūkas, bet aš tai tikrai žinau, kad jis toks ir yra, jog jo tėvas Ežerinis. Kažkokios mirtingosios, galgi net raganos kuri sugebėjo jį prisišaukti ir to Ežerinio sūnus, gimęs Anapus. Anapus kariu tapęs ir vienintelis iš brolių Šiapus gyvas likę, kai į Šiapus pikti baubai iš Amžinosios bedugnės brovėsi. Broliai žuvo, bet Vartus užtrenkė, ir išėjęs iš Anapus, jau ten tik negyvas grįžti ir gali. Taip, ir aš vienas iš tų nedaugelio, kurie su juo nuo pat pradžių, jei neskaičiuoti Aistapės, Pelkaus, Moros ir Ulos gyventojų, kuriuos jis nuo priešų slėpė ir nuo priešo gynė. Tad žinau ką sakau...

(Ir kaip jis sužinojo apie mane ir Lokeiną?)

Tad žinau, ką sakau. Ir sakau, jog jis pastaruoju metu buvo dirglus. Ir niūrus. Bet ne toks piktais, kaip maniau. Ta prasme, staiga Saulius sugniaužė kumščius, tarsi arklys šnervėmis, savo nosimi šnarpštelėjo ir jau ne tokiu piktu, bet niūriu balsu ištarė:

- Tebūnie jums tai pamoka. Pamoka, kaip lengva netekt gyvasties, nors jūs ir nemiegojot, tarsi budėjot. Tad pamoką turit, tad ir bausmė bus lengvesnė, - nutilęs iš padilbų dirstelėjo į vieno aki, po to į kito akis. O žvilgsnis sunkus, slegiantis. – Jūsų vardų neklausiu (tiesą sakant, šie „mužikai“ niekuo labai nepasižymėjo, tad Saulius jų vardų ir nežinojo). Ir jūsų vadas Apuokas juos pamirš. Ir baigus sargybą (kiek čia tos nakties liko), kai jus pakeis, prisistatot savo dešimtininkui ir tris dienas be eilės visai dešimtinei putrą verdat, ruošos darbus dirbat, be jokios eilės. Tris dienas, - iškėlęs ranką pamosikavo trimis atlenktais pirštais. – Ir visiems pasakojat, kaip lengva buvo netekt gyvasties. Štai taip. Aišku? Ar aišku?

Abudu subrendę vyrai, tarsi būtu neklusnūs ir prasikaltę paaugliai, įnirtingai sukinkavo galvom. Matyt bijojo net prasižioti.

- Apuokai, - ragindamas prabilti, kinktelėjo kelių dienų šeriais apžėlusiu smakru ir mostelėjo ranka į vyrus.

Linktelėjau ir niūriai ištariau:

- Priesakas aiškus? Vykdyt! Čia mes jau pritriukšmavom, tad atsitraukiat trisdešimt žingsnių ten, ir budit ten, - įsakmiai mostelėjau link krūmyno krašto. – Ir kad man... – dar pagrūmojau kumščiu, o Saulius vertikaliai laikomą ietį, taip kaip laikė, taip ir gana stipriai mestelėjo Anupui...

Khmmm... o šis ją, kad ir sutrikęs, bet instinktyviai ore ir sugavo. Nagų-pirštų neatmušė, tiesiog delnu ir sugavo, ir sugniaužė tarsi didžiausiai geidžiamiausią brangenybę.

- Khmmm... – pritariamai ir jau net patenkintai linktelėjo Saulius. – Gerai. Eikit. Tyliai. Na, o mes grįžtam...

 

2.

 

Likau nepatenkintas naktiniu „reidu“. Kai sėlinau prie to šikaliaus, vieną kartą sušlamėjau ir net porą kartų(!) šakelės po kojom trakštelėjo! Bet šiknius neišgirdo. Matyt palaima ausis užpylusi buvo - kito paaiškinimo nėra, nes žmonės čia dažniausiai turi gerą ir net aštrią klausą. Su regėjimu, kaip pastebėjau, tai visaip būna, o štai kuo jau kuo – bet dažnas gera klausa didžiuotis gali.

Kas būtų buvę jei būtų išgirdęs? Ogi nieko. Būčiau pagyręs už budrumą (jau taip yra buvę) ir čia pat išbaręs už tą patį aplaidumą. Na, gal dar bausmės nebūčiau skyręs. O gal būčiau? Nežinau. Na, bet koks skirtumas? Buvo kaip buvo. Bus kaip bus...

O šiaip tai čia geros treniruotės ir man, ir mano vyrams. Ir pramoga, tuo pačiu. Gal jau kokių tai didesnių įgūdžių, nei įgijęs, ir neprideda, bet ir taukais neleidžia apaugti. O tai aptingti labai lengva. Ypač tame statuse, kuriame esu. Gal kada nors, kai į pensiją išeisiu. Tik pensijos čia niekas nemoka, ir nežino kas tas yra, tad kol sausgyslės valios, kaulai netrupės, pelai nebyrės – reikia palaikyti „tonusą“. Geriau jau tegu vadina „kietu seniu“, nei „kietu pirdžiu“ ar dar kuom tais ten tokiu – fantazija laki, greit kokią pravardę priklijuos – plaukiojom, žinom.

Gerbia čia žmonės stiprybę. Ir protą gerbia. Bet jei abu kartu – tai net garbina, tad „taukai“ ne man... Tai prabanga, kurios negaliu sau leisti. Kurios ir nenoriu.

Tad, kažkaip vienok savimi patenkintas ir kažkiek savimi nepatenkintas, kartu su Apuoku auštant grįžom į laikiną stovyklą. Ta prasme – visiškai laikiną. Vakar anksti popiet sustojom ir šią dieną planavome stovėti, kol žvalgai apylinkių neišžvalgys, kol Kaliusas su saviškiais arčiau mūsų neatidardės, o  tai jie su vežimais, tad vilkosi kaip kokie vėžliai paskui – per tris dienas net atsilikę, bet keliavom tarsi kartu. Žodžiu, dėl dienos ar pusantros poilsio, niekam net į galvą nešovė palapines-pašiūres statyti. Naktys šiltos, kelinta diena be lietaus (o galėtų ir palyti, žemę atgaivinti, dulkes priploti), tad kam čia vargti?

Na, o žvalgybos reikėjo – mūsų paskaičiavimu, kažkur jau netoliese, daugmaž šiaurės kryptimi, turėtų būti ir Danubė - upė, kurią mano aname laike Dunojumi vadino. Tad, kaip žinia, prie tokios plačios ir gausiai apgyvendintos upės artinantis galėjai tikėtis bet kokio siurprizo. Galimai aš tikrai apsidraudėlis, paranojikas. Galimai daugelis šiuolaikinių vadų (bet ne jau dabartiniai mano išdresiruoti vyrai), turėdami tokią jėgą kaip mes, būtų brovęsis link upės kaip įniršęs šernas per brūzgynus, su visais cimbolais ir konkolais, bet... Bet aš ne jie. Ne mano stiliukas, taip sakant. Ir jau ne mano vyrų. Bent jau artimiausių bendražygių. Galvas kilpon visada spėsim įkišti – tik panorėk. Bet nesinori. Geriau jau nerti kilpą, nei pačiam į ją lipti. Na, kažkaip taip.

Žodžiu, planavau atsimiegoti kaip tikras milžinas, padrybsoti bent iki pietų ir vos tik į siaustą įsisupęs, vos tik galvą ant balnakrepšio padėjęs, „nulūžau“ kaip nusilakstęs kūdikis – net šalimais sėdinčio Giriaus tylus niūniavimas ir brūžinimas netrukdė. Ta prasme, jis savo ginklus tvarkė ir tuo metu ragotinės plieninį antgalį galando. Tai tas jo lėtas „šiiirkšt-čiirkššt... šiiirkšt-čiirkššt...“, net lopšinę atstojo. Gera, kai ne vienas, kai draugai šalia, nereikia „miegoti viena akimi“, kaip čia sako.

Bet, eilinį kartą, ramybė mums tik sapnuojasi. Gerai nepamenu, bet rodos sapnavau Aistapę, dukrą ir net... net sūnų? Sūnų, kuris turėjo išvysti pasaulį man dar žygyje esant, bet kažkodėl sapnavau jau ūgtelėjusį, gal jau net dešimtmetį. Štai stovi Aistapė treniruočių aikštelėje, aiškina kaip lanką geriau įtempti, kaip taisyklingai strėlę įdėti. O aš iš tolo šypsausi ir galva linguoju – jis juk jau seniausiai žino ir kaip tą strėlę uždėti, ir kaip tą lanką įtempti...

- Aistape! Darželi! – šūkteliu ir sumoju ranka, o Aistapė atsisuka, susiraukia ir šaukia man atgal, kažkodėl Giriaus balsu:

- Keeelkiiisss...

...ir prabundu...

Akimirką net nesuvokiu nei kur esu nei kas čia darosi. Tik galva purtosi...

...ir skausmas petyje...

- Au, - papurtau galvą ir skausmas atsileidžia – pasirodo, jog tai šalia pritūpęs Girius savo letena, kaip kokiom replėm, mane už peties suėmęs purto, žadina. – Gerai kad ne iš kojos, - sumurmu ir pagaliau atsikvošėju.

- Kas iš kojos? Ką iš kojos?

- Nieko, kas yra? – jau blaiviom akim apsidairau, o šalia jau stovi visi mano artimiausieji bendražygiai: Surkus, Genys, Vaivis, Sėrius, pasišiaušęs ir toks pat, kaip aš apsiblausęs, užmiegotom akim Apuokas, Alus ir dar berods Genio jogiris, tas pats Ilganis. A, na dar Pamedis ir Sprigtas, kas be ko. Už jų dar kažkas iš artimųjų rato.

Aišku, reikalas rimtas – išsivaduoju iš siausto, stryktelėju ir pakartoju klausimą:

- Kas nutiko?

- Ilganis grįžo, - linktelėjo link savo vyro Genys. – Įdomią žinią atnešė.

O kol Genys tuos kelis žodžius ištarė, Sprigtas odinę gertuvę atkišo...

...o, šaltas vanduo! Tas kas reikia!

- Pasakok, - linktelėjau ir gurkštelėjau. Dantis gelianti vėsuma nubėgo per gerklę, supurtė vidurius, atgaivino...

- Mes šalia upės. Arčiau nei menėm, - ištarė Genys. – Per pusdienį kelio. Ir štai... Pasakok, - linktelėjo Ilganiui.

- Taigi, šitai, upė netoli, per pusdienį arkliais.

- Na, ir? – gražinau gertuvę sprigtui. E-ch, ir kada jie išmoks greitai ir tiesiai, ir iš esmės trumpai raportuoti? Matyt nesulauksiu...

- Ten valtys. Dvi valtys. Viena ant kranto ištraukta, o kitas tarsi jį saugo. Tokių didelių valčių mes dar niekur nesam matę. Dešimt kartų didesnės už tas su kuriom net goutonai vaikšto. Bortai aukšti, irklai ilgi. Ir žmonių daug...

- O ant nosies akis nenupiešta? – puse lūpų šyptelėjau. Aha, jiems ar valtis, ar laivas – tai tas pats. Gal tik prie Aistmarių gyvenančios giminės, tame tarpe ir vargiai, jau dideles valtis laivais vadina.

Ilganis kažkaip juokingai čiuptelėjo savo nosį ir ją net patrynė, tankiai sumirkčiojo.

- Ne ant tavo nosies, ant laivo nosies, - jau plačiai išsišiepiau ir vos nenusijuokiau.

- Aaaa... Valties, jo. Didžiulės akys, juodos. Ir tos valtys išdažytos raudonom juostom... A, tos valtys į tą ant taukų puodynės panaši.. na tą, - Ilganis sumosikavo rankomis.

Gūžtelėjau pečiais negalėdamas suprasti ką jis nori pasakyti, bet įsikišo Pamedis:

- Karnikiečiai sulydytais taukais vieną apskilusią puodynę atidavė. Seną tokią, tai ten laivai nupiešti.

- Aaaa... – linktelėjau, nors tokios puodynės net akyse nebuvau matęs, bet tai ir nenuostabu – provizija rūpintis buvo Pamedžio pareiga.

Šiaip tai aš tik pajuokavau dėl akių ant laivų nosių, nes nieko panašaus čia nebuvau matęs, o ilgi irklai ir aukšti bortai, kažkodėl asocijavosi tik su galerom. Graikų galerom, helajų: – Danubės gyventojai, kurie plaustais mus per upę kėlė, mums dar keliaujant link Alpių, buvo užsiminę, jog retkarčiais į viršupį pakyla didžiuliai irkliniai svetimšalių iš rytų laivai, kokių čia niekas nestato. Ir niekada nežino su kokiais kėslais jie čia keliauja: – kartais prekiauja, bet ir paplėšikauti nevengia. Jie jų ir laukia, ir bijo. O porino ta proga, kad išvydę mūsų kariauną galvomis lingavo ir sakėsi, jog greitai perkelti mus tik su tokiais laivais galėtų... Žodžiu, tiesiog iš kalbos išėjo.

 

- ...viena valtis išvilkta į krantą, iškraustyta, stipri sargyba išstatyta. Valtis parversta ant vieno šono ir kažką tai ten svetimšaliai krapštosi, - porino Ilganis. – Per arti nėjom, sunku ką įžiūrėti. Žolius ir Boksas liko stebėti, o aš čionai, va...

Na, taip, pasivaikščiojimas upe ne menkiau pavojingas nei jūra, o galgi net ir pavojingesnis. Užplaukė ant kokio pasislėpusio akmens ir pramušė bortą. Arba tiesiog borto lentos prasiskyrė. Visaip gali būti.

- Khmmm... – į galvą lindo tik „kudlotos“ mintys. Caktelėjau liežuviu ir nužvelgiau tylius vyrus. Žiojausi kažko klausti, bet taip ir neprasižiojau – o ko čia dar paklausi? Pačiam žiūrėti reikia, tad teištariau: - Na ir gerai padarėt, kad artyn nelindot.

Dar kažkiek padvejojau, nužvelgiau vyrus:

- Ką gi, - įrėmęs dešinės rankos kumštį į kairį delną net patryniau, tarsi krumpliai būtų panižę. – Giriau, Genį, josi su manimi, Surkau, lieki vyriausiu. Sustiprink sargybą iš šiaurinės pusės ir tegu jie čiumpa bet ką, kas tik pasirodys. Prigesinkit laužus, kad dūmų nebūtų ir dainų nedainuokit, tylos laikytis.

- Taigi jie tik už pusdienio, - gūžtelėjo pečiais Sėrius.

- Aha, Sėriau, už pusdienio sakai, ar ne? O jei jie irgi žvalgus išsiuntė? A? – palingavau galva. – Nenuvertink priešų, jei nenori nelaimių prisišaukti, - ir vėl atsigręžęs į Surkų tęsiau: - Vyrai tegu būna pasiruošę žygiui. Tegul būna pasiruošę bet kada pakilti. Net ir naktį. Aišku?

- Žinoma, - linktelėjo Surkus. – Bet gal ir man kartu geriau keliauti, o tai...

- Ne, -pertraukiau savo raitelių vadą. – Ten upė, raiteliams nėr ką veikti, tad lieki vadovauti vyrams.

- O kaip Kaliuso bohai? Nelauksim jų? – įsikišo Vaivis.

- Nėr kada laukti, Vaivi, jei laivas nežymiai pažeistas, tai pasiremontuos, užlopys ir į vandenį nustums, ir būsim pražiopsoję Piziaus dovaną. Tad geriau su Apuoku, - kinktelėjau link apsimiegojusio Apuoko, - arklius, vyrus ruoškit, Alau, Giriaus vyrus, - kinktelėjau į Girių ir šis paskui mane linktelėjo. – O mes apsižiūrėsim. Gal ką ir įžiūrėsim. Arkliai turi būti paruošti, kad vos švilptelėjus jokios gaišaties nebūtų. Aišku? – nužvelgiau susirinkusius. – Va, veidą upelyje praskalausiu ir judam lengvomis. Sprigtai, Pamedi, abudu irgi su mumis, gal įžiūrėsi kas ten tokie... viskas aišku? Skirstomės, - įsakmiai mostelėjau ranka, - užteks kalbų...

 

3.

 

Eeechh... gerai ir padariau, kad pats į žvalgybą išėjau. Klausytis ką porina žvalgas ir pačiam pamatyti, ypač, kai kėslai nelabai jau... sakykim taip – nelabai dori - tai šiek tiek skirtingi dalykėliai.

Štai, pavyzdžiui – anapus upės gyvenvietė. Bet laivai šiapus. Ten juk būtų patogiau remontuoti, o lieptas-prieplauka tikrai yra – jas Danubės gyventojai tikrai stato. O tai reiškia, kad štai tie atvykėliai nelabai jau ten su anais draugystėn suėjo. Gal net priešai. Ne be reikalo antroji galera budi – ilgu lynu prie kranto prisitvirtinusi, inkarą išmetusi plūduriuoja – matyt grėsmę nuo anos upės pusės jaučia. O tai vietiniai tikrai valčių turi ir „sužeisto“ grobio iš rankų nepaleistų, tik kinkos matyt per silpnos.

Ir, o taip – tai buvo galeros. Pačios tikriausios! Tik kažkodėl aš jas įsivaizdavau gerokai prabangesnes, puošnesnes ir įspūdingesnes, nei tai ką išvydau. Skirtingai nuo visokių vystuliečių, goutonų ar aistmarių valtelių, kur nesuprasi kur nosis, kur ne – irkluok kaip nori, jos iš ties jau turėjo laivo nosį ir lavagalį. Na taip, palyginus su viskuo ką čia matęs – jos didesnės, ilgesnės (ne mažiau dvidešimties žingsnių), bortai aukštesni. Ko gero ne mažiau kaip penkiasdešimt žmonių, neskaitant krovinio, talpina. Ir su stiebais. Ta prasme – vienstiebės galeros. Patys stiebai, ne tai kad labai aukšti, bet burę kelti gali.

O ir tas Ilganio pasakymas, kad išdažytos – labai sąlyginis. Pilkai juodos, dervuotos ir tik falšbortai ir laivo nosis kažkiek paraudoninti. Ir matyt gana senokai, nes tie dažai kaipo ir nušiurę. Užtat akys taip – įspūdingos. Pailgos, migdolo formos – juodas akių kontūras vidus baltas ir vyzdys juodas. Taip ir norisi blakstienas pripaišyti...

Taigi, ir beveik plokščiadugnėstokios universalios, su menkai išreikštu kyliu: – ramia jūra, pajūriu eiti, ežeru, upe, bet tik ne skersai vandenyną drožti. Ant seklumos užplaukus – lengva nutraukti. Bent jautoji pilnai į krantą ištraukta ir parankinėm priemonėm ant dešinio borto paversta galera būtent tokia ir buvo. Panašu, kad rimtai dugną prakirto: kapstėsi tenai žmogeliai, kalė malė ar dar kažką tai veikė, bet tų darbų aš jau neišmanau ir išmanyti visai neketinu. Man labiau rūpėjo aplinka.

Gulėjom sugulę ant ganėtinai netolimos, krūmynais apžėlusios kalvelės ir stebėjom. Ne, kad žiūronai sublyksės – nebijojau – saulė švietė nugaron. O štai, kad šitie nepažįstamieji, kurie kaip vėliau paaiškėjo, jog atsivilko iš kokios tai Histros ar Istros, pasak jų - poliuso (miesto) įsikūrusio Danubės žiotyse (jie jas ir kontroliavo) - apgailėtini mulkiai: – tai buvo aišku vien iš to, kad ant tokios kalvelės kaip ši, ant kurios slėpėmės, nepastatė sargybos ar stebėtojų. Užtat pompastišką sargybą aplink stovyklos perimetrą išstatė. Tiesiog paradas. Klasika, kaip iš paveikslėlio. Ta prasme, jis skirta ne tiek nuo išorės saugoti, kiek kad kas prie jų iškrautos iš galeros turto nelįstų ir dar saugojo dalį darbais neapkrautų vergų (kiti pusnuogiai vergai, kuriuos vaikė pilvotas čiuvas su bizūnu, vykdė kokio tai rėksnio nurodymus remontuojant galeros dugną). Na taip, be irkluotojų – jiems šakės. Tad ir vergai neatrodė tokie jau varganai nuvaryti kuinai. Visai įmitę.

Tad, kažin ar su tokiu supračiu anie siųs žvalgybą į tolimą reidą. Aišku, kad nori kuo greičiau susiremontuoti ir tept slides iš čia. Tad, jeigu norim juos pačiupinėti – reikia skubėti.

Aha, o skydai apvalūs. Porelė, netgi panašu, kad bronzinių. Ant jų ne tai medūzos galva, ne tai liūto galva pavaizduota. Sargyba laikė rankose ne tik skydus, bet ir pusilges ietis, prie šonų ne tai ilgi durklai, ne tai trumpi kalavijai. Sunkesnės ginkluotės nesimato. Arba neturėjo, arba nematė reikalo kokius tai šarvus kabintis – karšta juk! Net šalmų nesimatė – tik kokios tai plokščios skrybėlės nuo saulės. Visi kaip vienas vilkėjo pilkomis togomis iki kelių (kurios gal kažkada buvo baltos) ir avėjo sandalais, kurių raiščiai vos ne kelius siekė. Kojos nuogos. Išsiskyrė tik keletas veikėjų – tas rėksnys kuris vadovavo darbams ir dar porelė paskubomis suręstoje stoginės pavėsyje sėdintys, kažką gurkšnojantys ir kramtantys. Aha, ir moterų yra – vergių – štai, nuo maistui virti skirto laužo ji kažką ant padėklo atneša, jie tą kažką paima ir vienas gerokai jaunesnis trumpa, juoda, stačiakampiai kirpta barzda, jai net pliaukšteli per užpakalį - palydi atgal prie laužo, kur dar dvi nenusakomo amžiaus moterėlės prie katilo kuičiasi.

Nukreipiau žiūronus nuo stovyklos, įdėmiau į patį reljefą pradėjau studijuoti...

Aha, o gaila – raiteliams čia beveik nėra kas veikti, nebent kaip palaikymas, iš bėdos... Kauburiai ir šabakštynai kliudys. O užtat lankininkams... Khmmm... Na, jo – durną vietą šitie bėdžiai remontui pasirinko. Nors gal jiems rinktis ir neteko, jei dugną taip pramušė, kad vanduo paplūdo? Pabijojo pavyzdžiui, krovinį sugadinti ir puolė kur arčiau? Arba čia krantas pakankamai lėkštas, smėlis – žvirgždas – patogu laivą ištraukti. Neišmanau tų laivybinių plonybių, bet kaip sausažmogis ir dar khmmm... plėšikas – jei tiesiai šviesiai – galiu atsakingai pasakyti – blogą vietą pasirinko. Bet mums nuo to tik geriau, ar ne? Čia taip Pizius pildo savo pažadą? Maladiec, čiuvas!

Kepštelėjau šalia gulinčiam Giriui:

- Atsitraukiam, - sušnabždėjau. – Kalbos yra. Boksai, tu lik stebėti.

Lėtai atšliaužėme atgalios ir jau už kalvos sutūpėme:

- Na, ką manot? – apsidairiau. – Sprigtai, neteko tokių žmonių matyti?

Sprigtas papurtė galvą. Užtat Pamedis įsikišo:

- Iš Istros jie. Daugiau nėra iš kur. Jaunystėje teko su jais susidurti.

Visi susirinkusieji sužiuro į Pamedį.

- Kas ta Istra? – klausiamai kilstelėjau antakius.

- Helenų protėviai, ten, kur ši upė į jūrą išeina, apsigyveno. Prekiauja, žemę aria, žvejoja, kariauja, kaip visi, žodž. Save helenais laiko. Aukštesniais už visus kitus. Miestą mūru apsijuosę ir niekas jų įveikti negali.

- Istra-Pista, didelė chernia, vadinas, - vyptelėjau. – Čimpam juos?

- Imam, - linktelėjo Girius.

Kinktelėjau link Genio, o šis gūžtelėjo pečiais ir savo papratimu sukinkavo:

- Mhm...

- Tada taip: Ilganis tegu ilsisi, ar ne, Genį? Jis jau šiandien prisilakstė. Tegu prie mūsų arklių pasiilsi. O tu, Žoliau, dedi į kulnus link mūsų stovyklos, tegu Sėrius kelia vyrus ir juda du trečdalius kelio link čia. Pameni, tokią lomą prajojom? Aha, tai ten tegu ir glaudžiasi. Laužų nekūrena. Tylos laikosi. Tegu žiūri, kad paukščių kokių į dangų nepakeltų (šie tai geri pasalūnų išdavikai). Perduok, kad Sėriaus lankininkai būtų pasiruošę, o Apuokas ir Vaivis , kad „mužikams“ lieptų lengvai ginkluotis. Be skydų, be ilgų iečių – tik kirviai, durklai, kalavijai. Viską kas blizga, tegu nuo savęs nusikabina, veidus suodžiais išsitrina. O štai Alui perduok, kad Giriaus vyrai pilnai ginkluotųsi. Jų jėgos ir darnos prireiks, jei kas ne taip susiklostys. Tas pats ir dėl Sėriaus raitelių. Aišku?

Žolius sukinkavo. Beveik kaip pats Genys. Net šyptelėjau.

- Tada dumk, o mes dar čia pasėdėsim, pastebėsim, maža kas, - nebaigus man sakyti, Žolius kaip koks žaltys išnyko krūmuose.

- Kažką tokio sumąstei? – kinktelėjo Genys. – Man atrodo, kad lankininkus išstatei ir čiupk ką nori.

- O ne, - papurčiau galvą, - matei, sargyboj ne visi vyrai stovi, kiti ilsisi. Jei jie į falangą sustos, tikrai laiko išloš tam upės laivui artyn prieiti. Kautis jie tikrai moka, gali neabejoti. Tad mes gal ir laimėsim, bet nesinori be reikalo vyrų guldyti.

- Tai kaip darysim? A? – Girius su savo klausimynu irgi neliko nuošalyje.

- Tuoj pasakysiu. Tik po to dar ir savo akimis apylinkes apžiūrėkit, o ne į grobį spoksokit, gal dar geriau ką sugalvosit. Genį, beje, tavo vyrų irgi prireiks...

 

4.

 

- Čia šitoks lobis! Šitoks lobis! – tamsios Pamedžio akys buvo tokios išsiplėtusios, kad rodos iš orbitų iššoks. Net išpūstakis Apuokas, kuris dabar kažkur savo vyrus vaikė, užsipavydėti gali. – Amforos su aliejumi! Aliejumi! Audiniai, metalas, vynas!

- Vynas tai gerai, - kad ir pervargęs, bet beveik nusijuokiau. – Užbaigus šitą, - plačiu mostu apibrėžiau tą chaosą, kuris dabar tvėrėsi aplink į krantą ištemptą galerą, - vyrai ramiai galės prisiliuobti.

- Ir kur mes visa tai panešim? Kaip?!

- Ramiai, vyruti, - Girius uždėjo ranką Pamedžiui ant peties. – Ką nors sugalvosim.

- A??? Sugalvosim? – Pamedžio veidas persikreipė giliame nusivylime. – Belaisviams ant kuprų sukrausim? Ar ką? O kur juos dėt? Juos dar ir maitint reikės, žole kaip arklių nepašersi... – papurtė galvą Pamedis.

Nutraukdamas jo godas, net nusijuokiau.

- Parduosim. Viską. Net belaisvius.

- Kam?

- Va, jiems, – pirštu parodžiau į palei krantą kovai pasiruošusią, ietimis ir skydais pasidabinusią, ilgais irklais retkarčiais sumojuojančią, kad srovė nenuneštų, galerą.

Kai toje galeroje susivokė kas vyksta – stovykloje jau knibždėjo mūsų žmonės, rišo ir guldė belaisvius. Jie nusimetė lyną, subaubė savo kokiu tai trimitu ir pabandė irtis link kranto. Bet trimitais mūsų neišgąsdinsi – patys trimituoti mokame, o štai ant kranto išlėkę lankininkai, kurie link jų paleido strėlių debesį, ir pasirodę skydais pasidabinę ir ietimis pasišiaušę Sėriaus raiteliai dešiniajame sparne, ir iš už kalvų išėjusi tvarkinga Giriaus vyrų kolona – nuo savižudiškų kėslų atgrasė. Tad jie atsistojo per kiek mažesnį nei lanko šūvis atstumą ir dabar dreifavo. Spėju, kad nelengvas darbas dreifuoti upėje – srovė, vis tik. Net porą kartų ratą apsuko, bet kaip įkyri musė neatlipo.

Na ir ko jie tikisi? Atmušti savo laivą, žmones ir krovinį? Na, nebent dar kelios galeros turi pasirodyti. Bet tai kas jiems leis į krantą nebaudžiamai išsilaipinti?

- Jiems? – nerimo Pamedis.

- Jiems, - linktelėjau. – Pats pamatysi. Geriau eik prie belaisvių, gal surasi kokį žmogėną su kuriuo susikalbėti bent kiek eina, na, kartu ir tokį, kuris galėtų su žinia nuplūduriuoti iki tos laivės, - mostelėjau link plūduriuojančios „kovingosios“ galeros.

- Aha, - palingavo galvą Pamedis. – Aha...

- Aha, aha, eik, - kinktelėjau Pamedžiui...

Ir dar kartą aha! Ne, ne taip – o, - Ahaha! Na taip, mums pavyko. Pagaliau gavom tai, ko išėjom! Vyrai bus patenkinti, net jeigu didesnę dalį grobio upėje teks paskandinti. Arba pusvelčiui vietiniams išparduoti. Auksą ar dar ką nors tokio, vis lengviau gabentis, nei štai tas kvailas bure nuo saulės pridengtas amforas, nežinia ko pripiltas, ir vašku užlietas. Vynas ten ar aliejus – koks skirtumas? Čia Pamedis jau spėjo visur savo nosį įkišti, o man organizaciniai reikalai rūpėjo. Ir šiaip, prisėsti kur. O tai jau kojos subinėn po dviejų beveik nemiegių naktų lindo. Po tokio pervargimo paprastai būna labai sunku užmigti, tad taurė vyno neprošal bus. Bet pirma reikia su tais bėdžiais susitvarkyti... O kol šen, kol ten, gal atsiras koks protarpis bluostams sudėti.

Na taip, mums pavyko. Bet ne visai taip sklandžiai, kaip planavom. Bet juk planai tam ir yra, kad kas nors tuos planus šiauštų, ar ne?

Žodžiu, pirmiausia – tai maniškiai sutarton vieton atsivilko kiek vėliau, nei tikėjausi. Tad kol ten, kol  visiems ką nors išaiškinsi, kol ką, prie istriečių stovyklos atsivilkom vos ne per vėlai – dar kiek ir būtų išaušę. Kita vertus – juk tai vilko valanda, būgtais. Bet tik tiek, kad čia žmonės pratę keltis su saule, tad vasaros metu viltis kabinti ant „vilko valandos“ – nelabai dėkingas reikalas.

Labai gerai pasidarbavo Genio jogiriai – jie išnaršė aplinkinius krūmynus ir paaiškėjo, jog tolimos sargybos tie bėdeliai, save helenais vadinantys, neišstatė. Matyt įsivaizdavo ar žinojo, jog šis krantas negyvenamas. Na taip – reljefas toks, kad gyvenimui nelabai tinkamas, nebent buldozerį atvarytum ir viską perstumtum, perkastum. Bet štai toks likimo pirštas – mes ėjome pro šalį, taip sakant – cha!

Taigi, dviems šimtams veidus išsimozavusių vyrų (jie ir dabar suodini kaip velniai vaikšto – nieko – vėliau atsipraus – vandens kiek nori) ir jų kulnis minančių lankininkų užsiglaudus už štai anų kalvelių, Giriaus jogiriams pavyko prisėlinti prie vergų stovyklos, nuimti porelę apsnūdusių artimiausių sargybinių. Tai nebuvo sunku – tie idiotai sėdėjo prie lauželio, o kaip žinia – sėdint prie laužo, pažvelgus į tamsą – nieko nepamatysi. Tačiau jau kitų, kiek tolėliau stoviniuojančių, taip lengvai pimti jau nepavyko...

Kilo triukšmas. Kažkas aiktelėjo, kažkas šūktelėjo... ir supratau, kad gaišuoti nebegalima, kol „stovyklautojai“ nesustraksėjo...

Įsakiau pūsti ragą ir mes jau kaip lavina įsiutusių velnių, kriokdami ir rėkdami, tiesiog puolėm. Tamsūs, juodi, vaiduokliški, greiti ir įsiutę... Ir dar su tokiu atsilupėliu kaip aš – priešakyje. Vuahaa!

Ir nė kiek neperdedu! Tame ir buvo visas išskaičiavimas – netikėtai sukelti begalinį triukšmą, chaosą, priblokšti ir neleisti atsipeikėti. Negana to, lankininkai dar paleido nedidelį spiečių padegamųjų strėlių – ne tai, kad ką nors padegti, bet, kad kuo daugiau siaubo įvaryti. Nors vis tiek padegė – štai, viena pataikė ant tos buriniu audeklu perdengtos stoginės... Bet dėl to tik buvo geriau – ten nakvojo bėdelių vadai ir vietoje to, kad tvarkyti savo karius, anie pradėjo blaškytis lyg juos širšės būtų kandusios...

Vyrai puolė, kirvių pentimis „migdė“ pašokusius, kiti gaudė lakstančius, porelė besiginančių, kurie spėjo ginklus pastverti – vis tik teko pribaigti: – štai, ką tik mačetę išsivaliau ir už diržo kilpos užsikišau...

Kurią tai akimirką, jau norėjau tramdyt Vaivio ir Apuoko  „mužikus“, nes galera pavojingai link kranto pajudėjo, trimitu sugaudė, bet neprireikė – kaip ir buvo įsakyta, lankininkai į bendrą šurmulį nepuolė, o prie kranto išsirikiavo ir strėles link jų paleido...

Taigi, na ir paskui, jau nakčiai blankstant, išžygiavo Girius. Toje pilkynėje, jiems žingsniuojant nuo kalvelių, jų atrodė gal net tris kart daugiau, nei buvo iš tiesų. Neblogai atrodė...

Štai tada net pasidavė ir paskutinieji, kurie rodėsi, jog kovos iki galo, iki paskutinio kraujo lašo. Ta prasme, vis tik penketas ar šešetas pusnuogių istriečių nugarom prisiglaudę prie paverstos galeros kilio, skydais ir ietimis bandė gintis, o lengvai ginkluoti vyrai prie jų negalėjo prisiartinti. Jau norėjau šūktelti Sėriui, kad juos iššaudytų, bet neprireikė: – išvydę niūrią Giriaus koloną, jie, vienas po kito, metė ietis ir skydus... O būsimus kokius tai galeros žygdarbius, dar jiems, tiems žygdarbiams negimus, galutinai palaužė pagaliau pasirodę, kalvas apėję, Surkaus raiteliai...

Bet kaip ir po kiekvienos audros, ateina štilius. Ne rankos mostu, o pamažėle. Taip ir čia. Priešą surišus, išsirėkus ir karingai išsidūkus, vyrai po truputį rimo. Kas myžo, kas troškulį gesino, o kas šiaip sėdinėti kur pakliuvo pradėjo.

- Sėriau, - mostelėjau. – Nuo kranto nesitraukiat! Dabojat galerą!

- Ką tokią?! – stovintis gal per dvidešimt-trisdešimt žingsnių, atsisukęs į mane perklausė Sėrius.

- Laivą, valtį, - pirštu pabaksnojau link upės, - dabojat! Bandys prieiti, keliat visus ant kojų!

- Aaaa!!! Jo!!! Gerai! – pakėlęs lanką juo sumosikavo Sėrius. Kažką išrėkė saviškiams ir ant kažko prisėdo... Aha, panašu, kad šalia jo ir Ražeina. Echhh... porelė...

Kaži, kaip ten Tauragarbyje Aistapė laikosi?..

- Giriau! Surkau! Eikit šen! – sumosikavau, bet Girius neišgirdo, o Surkus pamatęs mostelėjimą labiau suprato ko iš jo norima, nei išgirdo, ir paraginęs savo arklioką atsiskyrė nuo raitelių... – Sprigtai, nesimato čia kokio berniūkščio? Pasiųsk ką nors, kad Girių pašauktų, - pasisukau į savo buvusį vergą ir, šiam linktelėjus, ėmiausi dairytis kur prisėsti. O tai jau kojos linksta...

 

5.

 

Tęsinys planuojamas 2025-04-11

 

Ivlija, biremos rekonstrukcija