8.
(Tuo tarpu
Tauragarbyje - 1)
- Štai čia, ta vieta... – senas, raišas piemuo savo kreiva lazda parodė į krūmynus.
Aistapė, kietai sučiaupusi lūpas, žengtelėjo link pamiškėje augančios vienišos liepos ir pamiškės krūmų. Tie, kurie jos nepažinojo, iš pirmo žvilgsnio galėjo supainioti ir su berniūkščiu ar vaikinu – apsirengusi kaip garbus vyras. Juosmenį juosė net platus diržas, prie kurio kairio šono prikabintas puikavosi durklas, kurį veikiau jau kalaviju galima būtų vadinti, ir prie dešinio ilgas peilis siuvinėtose makštyse. Nebent tik galvos apdangalas išdavė, kad tai visai ne vyras: lengvo lino šviesi skraistė perjuosta įmantriu sidabriniu lankeliu su prikabintais suplotos spiralės formos antsmilkiniais.
- Apžiūrėkit, - įsakmiai, tarsi ant žvėries pjudytų šunis, Aistapė krestelėjo galva savo negausiems palydovams, trims lengvais kirviais ir ilgais peiliais ginkluotiems jaunuoliams. – Gal dar ką rasit?
Snukius, Virpas ir Zylius – likę Tauragarbyje mažosios apsaugos šimtinės, kuriems burtas lėmė namus saugoti, o ne į žygį leistis - išsiskirstė apžiūrinėdami krūmynus.
Šie vyrai – iš tos nepilnos šimtinės, kuri buvo atleista nuo kasdieninių lauko darbų, kuriais galėjo užsiimti tik tiesioginio vado Aistapės ar Pelkaus paliepimu arba laisvu nuo budėjimo laiku. Tik, deja, Pelkus su didesne šimtinės dalimi iškeliavo link Oksavų, link Vystulos, iš kur atėjo žinia, jog Vystula žemyn, pagaliau, po ilgos pertraukos, atėjo pora dešimčių valčių su druskos kroviniu iš Vysulos aukštupio, tad tokios progos praleisti nebuvo galima.
Tad štai – Tauragarbis dabar, kaip niekada – buvo ištuštėjęs ir pažeidžiamas. Tačiau bėdų niekas nelaukė: nei iš šiaurės, nei iš vakarų, kur gyveno tolimesni ar artimesni giminaičiai, kurių kai kurie nenuoramos vyrai išėjo su Sauliumi; nei iš pietų, kur papajų vyrai taip pat iškeliavo žygin; ar rytų. Vienintelė rytinė grėsmė – vystuliečiai - jau buvo pažaboti, jų įkaitai – vyrai - išėjo su Sauliumi, o įkaitės moterys, kol nesuras sau porų tarp venedų – gyveno Tauragarbyje, ištuštėjusioje tvirtovėje. Kol kas nelabai dar pritapo, bet panašu, kad stengėsi. Ypač viena – kuri save vadino Kata. Daugumos laisvų vyrų širdžių ėdikė – dėmesio iš vyrijos jai netrūko.
Kata - berods našlė, jei Aistapė gerai ją suprato. Pilnas vardas Kat-Aja, bet šeimos priedėlio „Aja“ kratėsi ir net pykteldavo, jei ją kas iš tų pačių įkaičių taip pavadindavo. Jei gerai Aistapė ją suprato, tai „Aja“ šeima jai buvo ne tikra: ji į ją buvo patekusi kaip marčia ir su Vystulų Ajais jai santykiai nesusiklostė. Užtat dabar, apsipratusi, nors kalbos dar dorai nemokėdama, tarsi pražydo: šypsosi, dainuoja, darbus dirba, savo „gentaines“ vaiko, vyrams akutes marksto ir stora juoda kasa puikuojasi.
Ji gan greit Tauragarbio venedų-aistų kalbos mokėsi, bet kiek čia to laiko prabėgo? Pora mėnulių? Ne kažin ką dar išmoko, bet buvo stropi. Ir virš savų mergų „giminaičių“ viršų ėmė, gana į kietą nagą jas gniaužė. Iš šono stebint, tarsi bandė atsigriebti už tuos laikus, kai buvo Ajų šeimos galvos engiama ir mušama. Tad, bendraujant su įkaitėmis, kurios rodos taip pat dabartiniu gyvenimu nesiskundė (ir nepanašu, kad jau labai Vystulos ilgėtųsi), pamažėle tapo kokia tai Aistapės pagalbininke, kai reikėdavo darbus dalinti. Na ir pakluso ji tik pačiai Aistapei, Kiaunei ir tetai Morai, Pelkui - vyresniesiems, o visus kitus vydavo šalin.
Na, o bendrai paėmus - vyrams moterų trūko. Ir nežiūrint to, kad atidardėjo dvi šeimos: viena gana gausi ir net su savais gyvuliais, kurioje buvo ir kelios nuotakos, o kita – driskiai ir vargdieniai. Pastarųjų giminę ankstyvą pavasarį kokia tai karštinė iššlavė ir liko tik tie, kurie tuo metu po miškus bastėsi, dervą varvino. Tad šie, kaip papročiai liepė, sudegino savo gyvenvietę ir link giminių patraukė - į pietus, kur seimbai juos link Tauragarbio ir nukreipė, o tai ir patiems seimbams ankšta.
Na, o laisvų žemių yra – imk kiek nori, ypač anapus upės, tad pirmieji atvykėliai, naujakuriai dabar ten ir kuriasi. Tik pagal naująjį paprotį vyrai penkis kartus per mėnulį turi Pelkui prisistatyti, karybos mokytis, Tauragarbį stiprinti, o venedais, jeigu ir taps, tai nebent kitais metais, ir tai, jeigu pasirodys, jog geri kariai. Na, o dešimtinę į Tauragarbį neš, kai jau derlių pradės gauti, kuris leis išmaitinti šeimą, atsargai-sėjai ką tai atidėti. Tiesa, o tie driskiai, dervos varvintojai, iš kart pasiprašė į miškus – gyvulių jie neturėjo, maitintis iš ko taip pat – pusbadžiu besigaluodami atėjo, bet dervai ir degutui – medžio syvams – išgauti, to ir nereikėjo, o derva ir degutas – tai net labai reikalinga medžiaga visur ir visiems, tad šie be duonos kąsnio neliks, o po žiemos ir ant žemės sėsti galės, ras Tauragarbis ką jiems išskirti, kad tik žmonės geri būtų.
Tad, labai gaila, kad įkaičių (nuotakų) iš Vystulos, per šias Rasas ištekint nepavyko: – nebent po metų. Na, arba rudenį, jei Saulius su vyrais iki rudens grįš (bet mažai tikėtina). Per anksti joms - nepažįsta šios mergos dar nei papročių, nei kalbos žino, tad kokios iš jų žmonos venedų vyrams? Jokios. Užtat laisvų darbo rankų – net septynios poros...
O šiaip, vyrams išvykus į žygį, Tauragarbis rodės, kad vos alsuoja. Ypač, kai prieš kelias dienas Pelkus su didesne puse šimtinės druskos išvyko...
- Panašu, kad jie čia ilgai buvo, - stebėdamas, kaip vyrukai akylai, stengdamiesi neužtrypti pėdsakų, naršo pakrūmius, sau toliau ramiai porino piemuo. – Išgulėta ir ištrypta čia aplinkui. Na aš ir pagalvojau, jog čia savi tikrai nelindėjo. O kam? Ir dar per vakarykštį krapnojimą...
Na, taip, vakar visa diena buvo apniukusi, įkyriai nuo pat ryto krapnojo, ir tik paryčiais išsigiedrijo. Tad, dar ir krūmai šlapi, ir išmindžiota žolė ir samanos nespėjo atsigauti - drėgmės prisisunkusios sunkiai atsigauna...
Aistapė prikandusi lūpą kantriai linktelėjo. Ji jau antrą kartą girdėjo šį pasakojimą, bet senyvo kerdžiaus pliurpalų nepertraukė.
- ...kvailas teliukas atsiskyrė vakar. Visur ieškojom, štai ir aptiko šią vietą mūsų vaikiai...
- O teliuką radot?
- Radom. Aha. Vilkai dabar sotūs, tad radom. Neužgriaužė. Jo, radom, netoliese į brūzgynus įlindo ir kriokė lyg pjaunamas, nors nesitikėjom, jog pernakt išgyvens, - sulinksėjo Klabis.
- Auštant, ko gero pasitraukė, - pasikasęs pakaušį, čia pat ant skruosto skambiai priplodamas uodą, iš krūmų išlindo Snukis.
- Ne mūsiškiai čia buvo, - pasirodė Zylius, kuris dviem pirštais laikė atkišęs kokią tai skiautę, kurią ištiesė link Aistapės, Klabio ir Snukio.
Panašu, jog tai buvo plonytė išdirbta žuvies oda. Tokias anapus marių, Neringoj gyvenanti giminė naudojo.
- Lašinius į ją matyt vyniojo, - sulinksėjo Snukis.
- Ir krūvelės ten kelios, khmmm... – suraukęs nosį išlindo ir Virpas. – Ne mažiau porą dienų ir naktų lindėjo. Niekšai, - pridūręs papurtė galvą taip, kad vos ant pakaušio nusmaukta kepuraitė nenukrito, kurią jis sugriebęs laisva ranka, gražino ant trumpai apipjaustytų plaukų.
- Laužo nekūreno, nėra laužo pėdsakų. Sausai lašinius ėdė, - Zylius mestelėjo skiautę ant krūmų.
- Kur nuėjo? – suraukusi kaktą, klausiamai kinktelėjo Aistapė.
Visi vyrai, kaip susitarę gūžtelėjo pečiais.
- Link upelio musėm, ten toliau smėlis su skaldute, tai... – palingavo galva Snukis.
- Supratau, - visai kaip Saulius, linktelėjo Aistapė. – Tad taip: Zyliau, saugai šią vietą, kad kas neištryptų (Zylius linktelėjo), Snukiau, leki pas Kalvelį, imk jį ir jo tą šunį Bū (tai buvo vienas geriausių medžioklinių neišvaizdžių šunų, kuris pasižymėjo dar ankstyvą pavasarį, kai jo pagalba pasiklydusią Voverių mergaitę rado), pabandykit pėdsakais paeiti – gal suuos ką... Ir tu, Zyliau su jais, maža kas. Ginklus pasiimkit.
- Gerai vadiene, lekiu, - visu rimtumu linktelėjo Snukius.
- O aš? – patempė lūpas Virpis.
- Tu? Paimk laisvus vyrus, kurie ne sargyboje, ir apeikit apylinkes, ypač ten iš kur gali būti patogu gyvenvietę stebėti. Gal dar ką rasit? O tu, kerdžiau Klabi, per žmones pereik, perspėk, kad žmonės per petį dairytųsi, gyvulius į gyvenvietę nakčiai varykit, perspėk, kad nakčiai šunų trobose nelaikytų...
- Tad vasara gi, vadiene, kas juos namuosna laiko?.. – papurtė galvą raišius.
- Aha, - nepatenkintai krestelėjo galvą Aistapė. - Tai gerai... Tegu ginklai maža kas paruošti būna. Aš pasirūpinsiu, kad sargyba būtų stipresnė išstatyta...
9.
(Tuo tarpu Tauragarbyje - 2)
- Tpruuuu... stok... La-abaaa, - priešais ataugusi ganyklos pievą, kur pjautuvais darbavosi trejetas vienmarškinių vyrų, prilaikė savo kumelę Balinis
Tai buvo šiemet prisiplakę naujakurių šeimos vyrai, kurie įsikūrė anapus Nogatos upės.
Nugaros šlapios, veidai išrasoję. Per barzdas prakaitas varva. Jie dar nebuvo pripratę prie venedų papročio skusti barzdas ir trumpai kirpti plaukus, bet jokios barzdos, šiaip į juos žiūrint, neslėpė, kad tai vieno ir to paties pero žmonės. Tėvas, kurio barzdoje jau švietėsi žilos sruogos, ir pametinukai (o gal ir ne) suaugę sūnūs: apie tai bylojo visų trijų akys, tiesios nosys ir kiek iškilūs skruostikauliai.
Tiek su Baliniu, tiek su Virpu jie jau seniausiai buvo pažįstami, tad vieni į kitus žiūrėjo be jokio įtarumo.
- Tepadeda pievų laumės, broliai, - linktelėjo greta Balinio sulaikęs arklį Virpas. – Įtaraus nieko nematėt, neregėjot? Svetimi nesišlaisto? – uždavė budintį klausimą, nors atsakymą ir taip žinojo: būtų kilę kokie įtarimai – jau senai visas Tauragarbis žinotų.
Paskutinę savaitę, kol negrįžo Pelkus su vyrais, druska ir ją atgabenusiais mainytojais bei keletu juos atlydėjusių vystuliečių (veikiau iš smalsumo ar noro pasimatyti su keitylėmis (įkaitėmis), į nuotakas išduotomis merginomis, nei iš reikalo), Tauragarbis gyveno tarsi priešo apgultas. Vyrai taip ir nerado paslaptingųjų stebėtojų. Priartėjus prie upelio, šuo pradėjo čiaudyti, nusimušė uoslę – kaip seni medžiotojai kalbėjo ir jiems ragana Mora pritarė - atėjūnai matomai bus gausiai išbarstę trinto deguto su džiovintu ir trintu laukiniu česnaku, mėta ar kažkuo panašiu. Visiškai šuniui uoslės nesugadina, bet jau pėdsakais tą dieną šunytis sekti nebegali. Na, o išnaršius upelio pakrantes – vėlgi nieko tokio neaptiko. Stebėtojai tarsi skradžiai žemę prasmego.
Bet grįžus Pelkui su vyrais, Tauragarbis tarsi atlėgo. Visos druskos venedai, aišku, imti neketino, bet tai buvo patogi vieta, kai prekiautojams toliau niekur eiti nebereikėjo: – Pelkus pasiųs algius (pasiuntinius: – algoti, alginti, alkinti – tai reiškė „šaukti“; algys – „šauklys“) su žinute link Gulkių, o ten jau žinia greit išplis ir neužilgo pradės rinktis tie, kuriems druska reikalinga. Tad greitai į gyvenvietę prie Notagos prigužės artimesnių ar tolimesnių giminių ,joks priešas lysti neišdrįs.
Šiaip nejudrūs žmonės vasarą – ypač po Rasų. Tai pats darbymetis, kai darbai vienas kitą veja, tik spėk suktis, jei nori žiemą išgyventi, bet druska – tai šventa. Dėl jos galima ir kai kuriuos darbus palikti ramybėje ar atidėti, jei įmanoma atidėti. Tad greit gyvenvietė anapus Notagos bus perpildyta šurmulio.
- Ir jums karoriai (kariai, sargybiniai) Karorius tegu kelią nedulkėtą kloja (tai šiaurinių giminių dievas ar dvasia, kuri arkliais, jaučiais ir kariais rūpinasi, nors venedai labiau linkę kario malonės pas Griausmavaldį, Velnią ir Pizių prašyti). Neaaa... – palingavo galvą vyresnysis. – Nieko tokio nematėm. Ane, bernai? – labiau iš kokio tai seno įpročio, nei iš būtinumo perklausė sūnų.
- Nea, tėve, - braukdamas prakaitą nuo nosies burbtelėjo vyresnysis, o jaunėlis, skysčiausios barzdelės savininkas, pasinaudojęs nelauktu poilsiu, nukiūtinęs prie krūvon vyrų sumestų daiktų ir iš po jų ištraukęs kokį tai sulinkusį beformį molinį ąsotį, kuris tik į laukus nešiotis ir tinkamas, jį įbruko tėvui į rankas.
- A? – klausiamai kinktelėjo kilsteldamas ąsotį link raitelių vyresnysis.
- Mhmmm, - papurtė galvą Balinis ir patapšnojo per puspilnę odinę gertuvę pririštą prie balnakrepšių. – Tad geros... – mostelėjo ranka ir raiteliai neskubomis pajudėjo link puikiai jiems pažįstamos miškelio properšos, kuri turėjo juos nuvesti prie tolimosios Nogatos brastos.
- Geros, - linktelėjęs vyras gurkštelėjo kelis gurkšnius aitraus, jau sušilusio žolių raugo gėralo ir jį įbrukęs vyresnėliui, ranka nusibraukė netvarkingai atžėlusius ūsus. Palydėjo raitelius akimis ir kilstelėjo ilgakotį plieninį pjautuvą: didžiausią šeimynos brangenybę dar nuo senelio laikų likusią.
Ganėtinai sausas miškas ir gaivino, ir dusino: tarsi šešėlis nuo skaisčios saulės, bet be vėjo – tvanku... Nors nuo vaikystės po miškus landžioti pratusiems vyrams buvo tas pats. Yra kaip yra, taip turi būti...
Įpusėjo vasara. Tad apypietę net paukščiai nutilo, saulės alinamas miškas paniuro. Gal tik kažkur toli kranklys sukranksėjo, genys sukaleno, vabzdžiai zyzia, net kraujasiurbiai kokie tai vangūs...
Ramuma tiesiog lipino akis, migdė, o ritminga ir lėta kumelės žinginė tiesiog lenkė link miego taip, kad net silpna darėsi. Virpas net nepajuto, kaip akimirkai paniro į kokią tai būseną tarp miego ir budrumo.
Tiesiog – klapt – akys užsimerkė, meili miego deivė apkabino, pabučiavo ir papurtė...
Vaivis net krūptelėjo, akis pastatė ir galvą papurtė.
- Kur joji, ar akis rupūžė apmyžo!!! – atlėkė Baliaus balsas...
Vaivis timptelėjo vadžias: – iš ties - vos ant staiga sustojusio Baliaus neužvirto. Jo kumelės uodega per jo Šyvio snukį vos neuždrožė.
Mažasis Šyvis piktai prunkštelėjo, o kumelė pasukusi galvą tarsi tik nusipurtė ir tarsi atsakydama į kokį tai arklišką keiksmą, nučiaudėjo, tarsi nusikosėjo ir piktai treptelėjo kaire koja ir čia pat kluptelėjo ant dešinės, ir nerimastingai tyliai bet piktai prunkštelėjo.
Balius nuskriejo žemėn, paplekšnojo kumelei per kaklą ir čia pat kilstelėjo jos dešinę koją...
...riebiai kažką po nosimi nusikeikė...
- Kas nutiko?! – Virpas neskubėjo lipti nuo savo Šyvio nugaros.
- Raišuot pradėjo! – išgirdo atsiliepiant Balinį. – Kad ją kur galais! Ne tave brangute, ne tave, - ramindamas kumelę, išsitiesęs vėl paplekšnojo jai per kaklą ir pradėjo knistis balnakrepšyje. – Rakštis į padą įlindo, va tokia... – kilstelėjęs ranką pirštais parodė Virpui vos ne pusę sprindžio.
- Mhm... – palingavo galva Virpas.
Žinoma, kad tokio dydžio rakštis negalėjo būti, nes tuomet kumelė iš kart būtų suklupusi, bet kas tai kieto, per pusę nykščio narelio padan įsmigt galėjo...
Ne kitaip, kaip Miškinis bus ką pakišęs.
Virpui tingėjosi lipti žemėn – dviem vyrams prie vienos kumelės vis tiek nėr ką veikti, tad mieguistai sulaukė, kol Balinis dorojosi su kanopa ir galų gale, staigiu judesiu truktelėjo:
- O, va ji! – tarsi parodydamas tą kažką Virpui, rakštį nusviedė šonan. Kas tai galėjo būti, Virpas net nespėjo suregėti.
Kumelė sušnarpštė, galva užkabino, tarsi plekštelėjo Baliniui per kuprą.
Balinis paleido kumelės koją, paplekšnojo per jos kaklą ir išžvejojęs iš krepšio nedidukę morką, ant delno kištelėjo savo keturkojai draugei.
- Joti galėsi? – nuobodžiaujančiu balsu paklausė Virpas.
- Kaži... – nepatikliai palingavo galva Balinis, ir timptelėdamas priekin kumelę už kamanų, privertė ją žengtelti kelis žingsnius.
Akivaizdžiai matėsi, kad kumelė vengia visa jėga ant jos stotis, dirgliai muistosi.
- Negalėsi. Teks grįžt pėstute, - palingavo galva Virpas.
- Aha, gerai, kad dar netiek toli nupėdinom, - susiraukęs palingavo galva Balinis. – Tai grįžtam?
Virpas suraukęs nosį, pakišo ranką po kepure, pasikrapštė pakaušį ir pagalvojęs, jog grįžus reikės su Pelkumi aiškintis, kodėl neapjojo, neapžiūrėjo jiems skirto „sargybinio rato“ (a.p.: kaip žinia, „patruliavimas“ sąvokos dar nebuvo, nebent Saulius galėjo ją įnešti, netgi bandė, bet pats žodis neprigijo, tad liko „sargybinis ratas“) palingavo galva. Dar gerokai dienos likę, tai ir prie kokių darbų pristatys arba jei ant piktos nuotaikos pataikys, žiū – ir naktinėn sargybon pastatys. Kita vertus, gal išbars, kad po vieną vaikšto – vadai tą daryti nepatarė. Bet bent jau naktinėn sargybon nestatys. Bet rytinėn? A... vis tiek tingisi grįžti prie kokių tai darbų stoti...
- Tai tu pamažėle grįžk, o aš apjosiu sargybinį ratą, pasidairysiu, - po akimirkos pamąstymų ištarė.
- Taigi negalima, - nepatikliai sulingavo galvą Balinis.
- Galima, galima, jei ką pamatysiu, „į puodą nelysiu“, skuosiu kaip akis išdegęs, - numojo ranka Virpas.- Bet užtat bus ramu, apžiūrėta...
- Oj..., - sulingavo galva Balinis. – Na, žiūrėk, jei nuo Pelkaus ar vadienės gausi pylos, tai aš čia nė prie ko.
- Aha, - linktelėjo Virpas. – Pėdink tik namo pamažėl. Joju?
- Eech... – tarsi sakydamas „daryk ką nori“, netekęs nuotaikos Balinis atsainiai numojo ranka ir suėmęs už vadžių ėmėsi gręžti savo kumelę atgalios, o Virpas caktelėjęs liežuviu paragino savo Šyvį kulniuot tolyn..
Po kurio laiko vienišam Virpui nusibodo nuobodžiai kinkuoti, ir išėjęs į atviresnę vietą, paragino Šyvį ritele, bent jau per tą pavasariais apsemiamą pievą, su nežymiu ištryptu takeliu link kito gojaus. Vis tiek ramu. Nieko pikto nesimato. Visiška ramuma, jokių pabaidytų paukščių, gyvūnų ar ištryptų pievų, aplaužytų krūmynų...
Bet tik įlėkus į pievą, iš po kojų šoktelėjo kiškis – paliegęs, jaunas – šiuometinis. Ir dingo žolėje...
- Tprrr... – Virpas iš netikėtumo vos ne piestu sustabdė arklį ir ranka apsuko atvirkštinę svastiką (saulės ratą) sau prieš veidą. – Kas čia šiandien darosi po galais? Gerai, kad ne per kelią!
Na, taip – iš po kojų liuoktelėjęs kiškis arba per kelią perbėgęs kiškis – tai nelaimės ženklas. O štai, kaip dabar – liuoktelėjęs šonan, šalin, nekirtęs kelio – tai dvasių perspėjimas!
- Negerai, - subambėjo Virpas, - ramiau, Šyvi, ramiau...
Raitelis prisidengė delnu nuo saulės ir atidžiau apžiūrėjo apylinkes: tarp brūzgynų įspraustą pelkėtą sočią pievą, pačius brūzgynus ir nepatiklai palingavęs galva, vis tik išlaisvino savo kovos kirvį iš diržo kilpos, nuėmė ašmenų apsaugą ir sprigtelėjo per ašmenis, nes su pasigėrėjimu plekštelėjo liežuviu per gomurį: plieninė galvutė! Aštri ir patikima! Mažai kas, jei nėra venedas, gali pasigirti tokiais kirviais. Kovos kirviais!
Pasisukiojęs atkabino lengvą nedidutį apvalų skydą, perisimetė jo diržą per kaklą, pataisė diržą ant dešinio peties: tegu dengia kairį šoną, o maža kas greit gali ir rankeną sugriebti, ir, jau tarsi pasiruošęs kovai, kaire ranka suėmė pavadžius ir kulnimis paragino Šyvį... Bet lėta žingine, dairydamasis į visas puses...
10.
(Tuo tarpu Tauragarbyje - 3)
Tai buvo netikėta...
Kata, tarp grįžusių su druska vyrų, išvydusi ir buvusio-pražuvusio vyro pusbrolius Dren-Ajų ir Pek-Ajų, net susipurtė. O rodos gyvenimas tik prasidėjo!
Dren-Ajus tai niekis – vyresnysis brolis, visada rimtas, bet malonus, niekada net piktu žodžiu jos neminėjęs, bet štai Pek-Ajus!.. Šis jaunėlis, tikro brudo priėdęs, visiems su savo eibėmis įgrisęs. Ir gelbėjo jį tik šeimos vardas „Ajus“. Šis tai kiekviena proga pasitaikius, po vyro žūties, nuolat priekabiavo, amžinai po sijonu lyst bandė, visokias užuominas laidė ir tik senio Ajaus gašlumas ir nenoras dalytis, nors pats „vyriškumo“ jau seniausiai buvo netekęs, ją nuo šito Peko saugojo...
O dievai! Kokia ji buvo laiminga ištrūkusi iš tos šeimos! Ir štai – jie čia...
Visa gyvenviete pasitinkant keliautojus, kad ir trumpai, bet Pek-Ajaus ir Katos žvilgsniai susidūrė...
Trumpai, bet išraiškingai: Pek-Ajus bjauriai vyptelėjo, mirktelėjo akimi ir sučepsėjo lūpomis. O gal ką tai nebylomis tarė...
Katai net kojas pakirto ir ji pasistengė dingti šalin... Nedalyvavo, net sutiktuvių puotoje.
Nedalyvaut tai nedalyvavo, bet vis rodėsi, jog štai, iš už kokio kampo ar medžio išnirs Pekas, ar įeis į gryčią ir garsiai kvatodamasis... Bet ne, į Tauragarbio tvirtovę jokie svetimi neįleidžiami. Čia ji saugi. Bet negi pasislėpsi nuo visų ir čia? Štai, vadienė Aistapė greit pastebėjo, jog ji amžinai pilies menėje sukiojasi, niekur eiti nenori. Bet, ačiū dievams, kažkaip pavyko paaiškinti, kad su giminaičiais Kata nenori susitikti, tad kitą dieną ji jai paliepė:
- Tad keliauk pas tetą Morą, o ne čia tuščiai trinkis. Pagyvenk pas ją, kol svečiai neišvyks. Jai pagalbos reikia, o aš neturiu kada...
Pas paslaptingą raganą? Gal ir gerai...
Bet su ragana Mora kalbos nerado. O gal ir rado. Kata nesuprato. Mora kapoti ir trinti sausas žoleles pirmą dieną liepė, bet panašu, jog buvo nepatenkinta jos darbu. O kaipgi kitaip, kai trintuvė išslydo iš rankų ir žolelės išsibarstė?
Teta Mora jos nebarė. Bet to ir nereikėjo. Jai žodžių iš vis nereikėjo. Ir taip pasijuto. Ir iš povyzos, ir iš bambėjimo po nosimi, kuris labai jau priminė lokės urzgimą. Mora pakilo, piktai atėmė trintuvę, o į rankas įbruko tošinį krepšį ir parodžiusi kokią tai žolelę su geltonu žiedeliu, mostelėjo upės link:
- Eik. Ieškok. Rink. Prie upės auga. Ar supranti? Prie - UPĖS. Prie kranto. Ar supranti? – šaižūs kapoti žodžiai, bet paprasti. Ir mostelta ranka – nurodanti kryptį.
- Va, tokias rasi, ir dedi, - kreivu pirštu parodė į krepšį. Moros ant akių užbrauktos kasytės net lingavo.
Kata sulinksėjo.
- Suprasti, suprasti...
- Eik, - treptelėjo koja Mora ir nusisuko.
Viskas būtų gerai, bet artėjant link upės, ten kur ranka buvo mostelėjus teta Mora, jau gerokai už pilkapių, Katą apėmė jausmas, jog kažkas ją stebi.
Apsidairė, bet nieko tokio nepastebėjo. Staigiai apsisuko – net jos pasididžiavimas – ilga juoda kasa per pečius trinktelėjo, bet irgi nieko, tad panosėje šnabždėdama apsaugos kerus, dairydamas kaip išgąsdinta putpelė, nupėdino toliau. Grįžti, net minties nekilo. Grįši ir ką pasakysi? Kad vaidenasi? Ir taip kaip nevykėlė pas raganą pasijuto, tai dar, kad ji ją išjuoktų? Na, jau ne...
Lėkštas krantas, lėtai tekantis vanduo ramino.
- Na ir kur tos žolelės ieškoti? – sumurmėjo Kata sukiodama tarp pirštų jai nepažįstamą, į plūgę panašią gėlytę.
Gūžtelėjo pečiais, pritūpė prie vandens, šalimais pasidėjo krepšį ir atsisėdus ant akmenėlio, persimetė kasą priekin ir nejučiomis, kaip buvo pratusi, kai užeidavo slogutis, pirštais pradėjo taršyti jos galiuką.
Giliai atsiduso...
Ir vėl tas jausmas, kad kažkas nugaron žiūri...
Palingavo galva ir pasisuko...
Išvydo šešėlį, išgirdo šlamėjimą ir žingsnius.
Pakėlė akis – ir nustėro...
Link jos išsiviepęs žengė Pek-Ajus. Ranka glosto už diržo užkišto kirvio galvutę...
- Na, ką? Galvoji, jog paspruksi? Tik ne nuo Pek-Ajaus!
- Neee!!! – nuspirdama krepšį Kata šoktelėjo. Ranka pati truktelėjo trumpą, moterišką peilį iš makštų ir atkišo priekin. – Nesiartink!
O nekenčiamasis Pek-Ajus sustingo, įrėmė rankas į šonus ir garsiai nusijuokė.
Gal ir ne garsiai, bet pasityčiojimo pilnu balsu.
11.
(Tuo tarpu Tauragarbyje - 4)
Štai ir upė! Gaiva!
Virpas nerangiai nusirito nuo arklio, kuris taip ir taikėsi įmerkti savo snukį vandenin...
- Pala, pala, ne laikas, - sulaikė savo Šyvį Virpas ir užkišęs už diržo kirvį, pasitaisęs skydą, kurio taip ir nenusikabino (grėsmės taip ir nepajuto, bet gi kiškis – laumių algius!), paėmęs už kamanų truktelėjo arklioką nuo kranto. Arklys įkaitęs nebuvo, bet vis tik geriau pradžiai ramiai paėjėti...
Nuolaidžia pakrante žengtelėjo kelis žingsnius prieš srovę: šiek tiek per toli nuo brastos prie upės išėjo – ji už vingio...
– O ne! – įtariai dirstelėjo į vandenį: akis užmatė pakrančia srovės nešamą kokį tai boluojantį daiktą.
Prisimerkęs įsižiūrėjo, pakraipė galvą ir atsidusęs paleido arklį, žengė į vandenį...
Teko įbrist net iki kelių, kol sužvejojo ką tai tokio, akivaizdžiai rankų darbo...
Ištraukęs kilstelėjo...
- Tfu... negerai... – tai buvo tošinis krepšys, nuo kurio kapsėjo vanduo. Dar visai nepermirkęs. Tuščias.
Krepšys kaip krepšys, bet šioje vietoje? Gyvenvietė žemiau. Čionai gyventojai ne taip dažnai užklysta. Nelabai yra čia ką veikti – bent jau kitame krante: spanguoliauti ir brukniauti dar anksti, o grybai ten neaugo. Nebent pelkiniai nevargomi musmėriokai visokie...
Aha, o arklys, pasinaudojęs proga, nulenkęs galvą jau gurkšnoja. Jokio jaudulio nerodo. Bet Šyvis šiaip ramus. Kartais net pernelyg. Net ir pernelyg draugiškas kastratas. Svetimus lengvai prisileidžia, spardytis nemėgsta... Nors kūdikį ant nugaros sodink – nenumes, nenupurtys, neįkas...
- Khmmm... – išbridęs numetė šlapią krepšį ant kranto pasidairė, užmatė tinkamus krūmus ir sučiupęs pavadį užmetė ant jo:
- Pastovėk, parupšnok, - Virpas paplekšnojo per arklio kaklą ir nusimetęs ilgąjį skydo diržą, suėmė jį už rankenos, išsitraukė kirvį ir susilenkęs, kad labiau jį slėptų pakrūmiai ir arčiau vingio ir brastos augantys meldai, įtempęs klausą ir akis, tarsi koks vilkas nusėlino pakrančiui...
Pirmiau išgirdo, nei pamatė: tarsi šlumštelėjimą, tarsi sumurmėjimą, tarsi keiksmą, o gal visa tai kartu.
Susigūžė, prilėtino žingsnį, stebėdamas kur stato koją nusėlino per karklyną kuris rėmėsi į pakrantę, kurio šakos susiraičiusios, bet tarsi kokiu labirintu pro jį prasibrauti buvo įmanoma. Ir jei žinoti kaip – net arklį prasivesti. Nori-nenori, bet takelis pramintas. Apžėlęs, bet akylai akiai matomas...
Prieš pat brastą sustingo, užsislėpė už šakų. Štai dabar jau ne tik išgirdo, bet ir išvydo, ir tai ką išvydo, Virpui nepatiko.
Nepažįstamas barzdotas vyras, aiškia šlapias iki juosmens, jei ne iki pažastų – matomai perbridęs brastą – iki kulkšniukų įbridęs vandenin, ką tai traukė iš meldų...
Na, ką gi daugiau, jei ne Luotą?!
O štai ant kranto gulėjo kas tai tokio pailgo ir beformio. Per žolę nelabai ir matėsi. Bet tam, kažkam suspurdėjus, Virpas puikiausiai suprato, jog tai žmogus.
Nepažįstamasis paleido taip ir neištrauktą luotą, išsitiesė ir mestelėjęs akį į belaisvį išbrido iš vandens. Sustingo šalia spurdančio žmogaus.
- Na, ką? Atsipeikėjai nelaboji? Muistykis muistykis kiek nori... – ištarė ir be jokio užsimojimo, tiesiog naginėm apautų kojų pirštų galiukais, spirtelėjo gulinčiam.
Virpas jo žodžių, aišku nesuprato, bet to ir nereikėjo. Jis tik atidžiai dairėsi per aplinkinius krūmynus ar kartais neišlys dar kokie nevidonai.
Tuo tarpu belaisvis besirangydamas staiga atsisėdo, sumykė, susimuistė ir įnirtingai pasispirdamas, padėdamas sau surištomis kojomis tarsi koks vėžys truktelėjo atbulomis sliuogdamas užpakaliu per žolę.
- Ot, tai tau! – Virpas mintyse net išsižiojo: tai buvo Kata. Iš Vystulos atsivežta gražuolė nuotaka, įkaitė, kažkurio tai venedo būsima žmona, tik, kad, laukinė – kratėsi bet kokių meilikavimų. Bet jau sava. Vietinė. Tik dabar ji į gražuolę visai nebuvo panaši: antakis praskeltas, akis pasruvusi, o paakyje sodri mėlynė, veidas krauju išmozotas, o burna jos pačios kasa užkišta-užrišta, tad ji galėjo tik mykti ir rangytis (rankos surištos už nugaros).
- Cha, cha-cha-cha... – atstatęs priekin koją, rankas įrėmęs į šonus, linguodamas galva pusgarsiu nusikvatojo nepažįstamasis...
Virpas neištvėrė...
- Khaaaa!!! – Virpas, kaip koks velnio pasiuntinys, atkišęs skydą, su paruoštu kirčiui kirviu rankoje, iššoko iš už krūmų, bet paskutinę akimirką skydas užkabino kokią tai šaką, kita šaka nubraukė kepurę šalin, o kojos praslydo ant drėgnos žolės ir tai davė laiko nepažįstamajam iš už diržo truktelti ilgakotį karo kirvį... ir net užsimoti...
...svetimšalio kirvio smūgį sugavo skydas (gaila skydo, dabar įrantą teks tvarkyti, bet tam skydas ir yra), o Virpas mostelėjo savu kirviu iš po skydo iš viršaus žemyn – į klubus, į kojas, bet priešas smūgio išvengė, atšoko atgal... kažką riktelėjo, bet Virpas nieko ir nelaukė – atakavo savo skydu jį atkišdamas priekin briauną.
Jei tai būtų venedų vyrų mokslus ėjęs vyras, jis galimai būtų perėmęs kirvį į kairę ranką ir smogęs iš kairės ir priekin stumtelėjęs kirvį, kad palysti po priešo skydu ir stuktelėti priešininkui į smakrą, priversti atsiverti ir tuo pačiu surakinant jo kirvio smūgį ilgu kotu... Galimai, po to, būtų virtęs visa mase ant priešo ar dar ką daręs pagal aplinkybes, kas geriau pasirodys, bet svetimšalis nebuvo venedų karo mokslų ragavęs, tad tik žengtelėjo atgalios ir kaip daugumas kovotojų, kurių amatas nebuvo kova, dviem rankom suėmęs kirvio kotą, ašmenimis plojo per skydą stabdydamas antpuolį, ir, tuo pačiu, gana vikriai išsisuko nuo į jį lekiančios skydo briaunos, bet jau antrą kartą užsimoti nespėjo: Virpas smogė kirviu įžambiai iš viršaus apačion ir tik paskutinę akimirką suktelėjo ašmenis, tad tik pentimi kirto vyrui kažkur tarp smilkinio ir kaktos...
Svetimšalis vos ne kūliais virto, taip ir nepaleidęs kirvio koto...
...be jokios dejonės šlumštelėjo žolėn, veidas pasruvo krauju...
12.
(Tuo tarpu Tauragarbyje - 5)
Jau iš tolo matėsi, kad priešpilio gyvenvietė dūzgia, kaip suerzintas širšių lizdas. Vartai per sankasą atlapoti, sargyba dairosi ne ten kur derėtų, o vis labiau vidun, ištiesę kaklus bandė gaudyti kas ką kalba, ką tai naudingo iš to klegesio išžvejoti. Ir savi, ir svečiai, susimaišę aikštėje tarp trobų, kur rinkdavosi per skubiais sueigas, kažką rikčiojo, šurmuliavo, ratu aplink vadus sustoję. Net šunys nelojo, po kojomis liovėsi painiojęsi, o vištos slapstėsi patvoriais, kad tik jas kas nesumindžiotų.
- ...gulkių Vydžius neateis, - greitakalbe porino jaunas vyras, Virpui pažįstamas, kaip Vydžio jaunesnysis brolis. – Neramu pietvakariuose. Plėšikai pasirodė, ir štai, einant link jūsų, štai... – pritrūkęs žodžių skėstelėjo rankomis ir pirštu parodė į du pusnuogius, kraujais pasruvusius vyrus. – Einant pas jus, per pusdienį nuo čia, krūmuose slapstėsi, iššoko kaip pabaidyti kiškiai, kai mes juos vos neužmynėm, - sumosikavo rankom tarsi demonstruodamas kaip iššokstama iš už krūmų. Net porelė kartu atėjusių gulkių vyrų nuo jo atšlijo.
- Pala, pala, - kilstelėjo ranką Pelkus. – Ei, žmonės, tylos, duokit žmogui žodį sakyti!
- Kas jie tokie? Tokių dar neteko matyti, - Aistapė, kai tikras vyras, išsitiesusi, užkišusi rankų nykščius už diržo, nužiūrinėjo paguldytą negyvėlį.
Iš ties buvo kuo stebėtis – niekas čia tokių nematė. Tatuiruoti ne tik veidai, bet ir kūnai. Kokie tai ratilai susipynę į pynutes, kurių vaizdai priminė kokias tai gyvatės pavidalo pabaisas, ratus ir ratilus. Tiesą sakant, net baltos odos nesimatė. Žmonės buvo regėję Pelkaus tatuiruotas rankas, bohus, kurie nevengė savo totemus ar apsaugos, ar vyresnybės ar kovų sėkmės ženklais kūną puošti (net Kiaunės kaklą įmantri gija suko), bet kad šitaip – neregėta. Kaip ir plaukai: lygtais turėtų būti pošviesiai, bet kažkokiu juodimu ištepti ir suimti virvute ant viršugalvio į didžiulį kupstą. Ne, į bojišką čiupą nepanašūs, smilkiniai neskusti, o tiesiog visi pilnai plaukai (jei paleistum, tai matyt vos ne juosmenį siektų) suimti ir į kupetą perrišti – net jokios kepurės nereikia. Ką ten kepurės? Šalmas net nereikalingas. Ant juosmens iki kelių siaustai, kaip sijonai parišti, kojos vyturiais iki kelių apsuktos. Bet tai jau niekis – karštą dieną ir vietiniai nevengia taip siaustus nešiotis ir po jais nieko nedėvėti, bet štai tie smalini plaukai, barzdos ir tatuiruotės juos vertė į kokias tai miško pamėkles, pabaisas išlindusias iš kokių tai nežinomų raistų.
- Piktai jie, matyt, tikrai piktai, - įsikišo šalia Vydžio stovintis vyras. – Neringos aistai apie juos taip pasakojo. Bet kad taip toli nueitų?.. – skėstelėjo rankom ir papurtė galvą tarsi netikėtų tuo ką mato.
- Iš bado dar ne ten nukeliausi, - burbtelėjo Vydžio brolis.
- Kokio dar bado? – suraukęs kaktą klausiamai suktelėjo galvą Pelkus.
- Na, bado, kaip bado. Kai pradėjom ieškoti, kas mūsų žemėse, pietuose plėšikauja, gyvulius vagia, pasėlius niokoja, žmones gąsdina, nuo Neringos atėjo žinia, kad šiemet pas piktus baisus badas. Daugiau nėra kam, gi.
- Khmmm... – nepatikliai garsiai atsikrenkštė Pelkus ir dešinės rankos krumpliu patrynė nosį. – O gal čia tie patys, kurie Tauragarbį stebėjo?
- Ar jų daiktuose žuvies odos neradot?
- Ko tokios? – suraukė katą Vydžio brolis.
- Buvo, buvo, vytintai (vytinta, saulėje džiovintos mėsos griežinėliai) jų krepšyje į tokią suvynioti buvo, - sulinksėjo kitas gulkių vyras.
Susirinkusiųjų tarpe nuvilnijo nauja šurmulio banga.
- Bet negi jie nematė, kad jūsų tiek? – Pelkus ranka skėstelėjo link šešeto suplukusių ir dar iš po kelinės nepailsėjusių vyrų.
- Taigi Kapis, jam mat į krūmus prireikė, o ten jie... O taip būtume praėję pro šalį it tiek. Bet mūsų vyrai ohoho! Tik Kapio gaila, gal jūsų ėėė... močia Mora jį pažiūrėti gali? Rankos nenulaiko, va sėdi be amo, - pirštu dūrė sau už nugaros, kur žardinių tvorelę nugara atsirėmęs, ant kokio tai rakando atsisėdęs, užmerktom akim sėdėjo perbalęs gulkių vyras. – Gerai, kad rankos nenukirto, spėjom. O kirviai jų! Oho! Gimiau, parodyk jų kirvį...
- Žinoma, - linktelėjo Aistapė. – Iki tetos Moros valios nueiti?
Bet nei jai atsakyti kas spėjo, nei Gimius kirvio parodyti nespėjo: nuo vartų atidėjo šaižus švilptelėjimas ir riksmas:
- Duokit kelią! Žmonės! Kelią!
- O siaube... – sumurmėjo kažkas...
- Kas per dienos atėjo?..
- O tu vargšė kokia, kas čia su ja taip?..
Minia prasiskyrė ir tarsi kokiu tarpekliu link sueigos aikštės pasirodė Virpas: paskui save vedė Šyvį, ant kurio leisgyvė lingavo sumušta ir sutinusi Kata, o paskui, prie arklio abiem rankom pririštas, slėpdamas akis ir krauju apsruvusį veidą, nenoriai vilkosi nuginkluotas Pek-Ajus, kurio vardą čia susirinkęs retas žinojo, jei iš vis žinojo. Bet, kad tai su Pelkumi atvykęs vystulietis – pažino kas netingi.
- Ghraaaa... to dar betrūko, – po nosimi sumaurojo Pelkus. – Kas čia dabar?
- Kas nutiko? – įsakmiu balsu, nejučia pačiai sau, grėsmingai uždėdama ant kalavijo rankenos ranką, pasiteiravo Aistapė.
Bet Virpas tik palingavo galva ir nekreipdamas dėmesio žengtelėjo link Katos, ištiesė rankas ir padėjo jai nusiropšti žemėn, ir jau stojusioje tyloje trumpai ir aiškiai išdrožė:
- Sukant saugos ratą aptikau. Jis pagrobė Katą, norėjo į luotą įbrukti (jis liko ten, prie brastos), na aš ją ir išlaisvinoau, o jį, štai, - mostelėjo ranka link belaisvio.
- Pagrobti? Tai tiesa? – Aistapė žengtelėjo link Katos.
- Sia, fairin, - linktelėjo. – Tysat (tiesa), - merginai iš ties matyt buvo bloga, nes jis susvirduliavo, vos nepraklupo ir pati sau netikėtai atsirėmė į Virpą, kuris ją sugavo už alkūnės.
- Blaaad, kurva, - Pelkus per dantis iškošė Sauliaus mėgstamą keiksmą. – Kur Dren-Ajus? Va, kur tu?
Kažkaip savaime aplink vystuliečių vyrą susidarė atšiaurus ratukas.
- Ar tu žinai ką tai reiškia? Ar tu apie tai žinojai? – pabaksnojo pirštu į paniurusį, pečius nuleidusį ir susigūžusį prie arklio trumpa virve pririštą belaisvį. – Išverskit jam kas nors! Ganiau? – čia jis kinktelėjo vienam iš besisvečiuojančių oksavų.
Galius kažką svetima tarme burbtelėjo Dren-Ajui, o šis palingavo galva, niūriai dėbtelėjo link brolio ir ištarė:
- Ne, nieko nežinojau ir apie jokius pagrobimus negirdėjau, - žodžius tarė aiškiai, jokio slapukavimo jo balse nesijautė
Ištaręs žengtelėjo link savo brolio ir prisigretinęs kažką subalmatavo. Jam brolis kažką niūriai atsakė. Bet nespėjo Pelkus ar Aistapė paprašyti oksavo išversti, kai Dren-Ajus staigiu mostu kumščiu trenkė belaisviui į paširdžius ir kažką sumaurojo.
Pek-Ajus gaudydamas orą susirietė, o Dren-Ajus jau atsisukęs, tiesmukai ir be jokios klastos žiūrėdamas Pelkui į akis kažką balmatavo savo suokiančia kalba ir dešinės rankos kumščiu trinktelėjo sau į krūtinę ir nusilenkė.
- Jis sako, kad jo brolis taip elgėsi be jokios jų, tracinų, žinios. Supranta ką tai gali reikšti bet prašo pasitikėti tracinais ir vertinant draugystę jį atiduoti jiems. Pek-Ajui bus skirta bausmė pagal jų papročius.
Pelkus susiraukė ir visiškoje tyloje (susirinkusieji labai jau nenorėjo praleisti nė vieno vadų žodžio) paklausė:
- Ką manai? – pasuko galvą į Aistapę.
- Durnių visur pilna, dėde, - Aistpės kumštis taip suspaudė kalavijo buoželę, kad rodos krumpliai pamėlo ir tuoj tą buoželę sumaigys kaip kokią varškę. – Bet geriausia kai durniui proto įkrečia durniaus šeima. O tai be pagiežos daugiau nieko nebus. Geriau jau iš kart užmušti, kol naujų eibių neprikrėtė, - per pussprindį truktelėjo kalaviją iš makštų ir atgal įstūmė.
- Gerai pasakyta, - linktelėjo Pelkus. – Išversk jam, kad mes pasitikim Dren-Ajaus žodžiu. Tegu pasiima sau savo gentainį ir baudžia pagal savo papročius...
Vertėjas išvertė, Dren-Ajus vėl sau trinktelėjo per krūtinę ir nusilenkė, bet Aistapė papurtė galvą ir ištarė:
- Ne.
- Ne? Bet žodis jau tartas.
- Tartas. Pasiims kai keliaus namo, o kol keliaus, tegul jo brolis atolą ima. Darbo rankų trūksta. O jei pabėgs, vystuliečiai pataps priešais, taikos vėl nebus. O darbas ne bausmė, o malonė - jei nenubausite grįžę pagal savo papročius, taikos irgi nebus. Ir tegu jis, - pirštu dūrė į Pek-Ajų, - niekada nepasirodo Tauragarbyje, nebent bus pakviestas. Štai dabar žodis pasakytas.
Žmonės sušurmuliavo, o kol vertėjas vertė, Pelkus nuleidęs galvą šyptelėjo. Beveik sukrizeno.
- Tebūnie taip, - linktelėjo Dren-Ajus ir grėsmingai dėbtelėjo į Pek-Ajų, žengtelėjo link jo ir vėl kažką barmaliuodamas savo ta kalba, ėmėsi atrišinėti šiam rankas.
Pek-Aajus tik nudelbęs žvilgsnį klausėsi...
- Virpai, - jau nebesidomėdama vystuliečiu, Aistapė staiga pasisuko į Virpą ir Katą, - vesk Katą pas tetą Morą ir Kapį palydėk, kelią parodyk, - įsakmiai mostelėjo. – Gal pagelbės teta Mora...
Virpas be kalbų linktelėjo, klausiamai dėbtelėjo į Vydžio brolį ir atsidusęs ištarė:
- Sodinkit jį ant arklio, ar ką?
Vyrai susizgribo, kilstelėjo Kapį ir paaiškėjo, jog šis išties sėdi be jokios sąmonės...
Jau užkėlus nabagą ant arklio ir arklį apgręžus, vienam iš gulkių Kapį prilaikant, kad šis nenukristų žemėn, procesija pajudėjo link atvirų vartų bet jau einant pro juos, pavojingai susverdėjo Kata, vos nesuklupo, bet ją sugriebė plačiapetis Virpas ir greitu mostu tarsi tai būtų ne subrendusi merga, o plunksna, ją užsimetė ant rankų.
Kata nesipriešino, tik prigludo prie peties, o nuostabioji kasa vos nesiekdama žemės, liko mataruoti kaip švytuoklė lydėdama kiekvieną žengtelėjimą.
- Galva sutrenkta, ramybės ir medaus reikės, - palingavo galva Aistapė. – Jei nepykina, tai gal greit atsiratavos.
- Aha, tikrai taip. Bet ana va, viena nuotaka savo pusę jau surado, - šypsenoje suraukė lūpas Pelkus. – Eeechh... kur mano dienelės...
- Visos su tavim, dėde. Geriau sakyk ką su šitais darom? – Aistapė linktelėjo į link negyvėlio ir šalimais sėdinčio ir paklaikusio šuns akimis į visus spoksančio pikto.
- O ką su jais daryt? Nieko. Negyvėlį į pelkes pakišim, kad čia nedvasnotų, o šitą į duobę įmesim, gal pračiulbint pavyks. Na, o jei ir taip toliau klosis, tai Sauliui grįžus karu ant piktų eisim, ar ne Vydžiuk?..
13.
Gotonai
Tęsinys planuojamas 2025-04-25 arba, jei jau nespėsiu, tai tik 2025-05-09 (deja)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą