Asociatyvi foto iš State Museum for Prehistory in Halle, Germany
(tai prieštaringai vertinamas Nebra Dangaus diskas (Nebra Sky Disk)
ir kiti archeologiniai artefaktai panašiai iš bronzos-geležies amžių sandūros,
tačiau galutinai neidentifikuota)
4.
Štai, nuotaika puiki, kokio tai bevardžio ežero vanduo nuostabus.
Vėjelis silpnokas, šiaušia ežero vandenėlį, vanduo vos vilnija. Ir nuostabiai žydras. Netgi akinanti žydrynė, ypač saulei tekant. Paukščiai kažkur tolėliau čiulba. Čia tai jie visi išbaidyti.
Kiek toliau, prie meldų laukinės antys plūduriuoja.
Šiaip, kaip vietiniai vadino šį ežerą ar kelis ežerus, nes jų čia visas tinklas – nežinau, bet mūsiškiai jį pavadino Kapiniu. Vien dėl to, kad priekin siųsti žvalgai, kurie mums čionai surado kelią, aptiko senas kapavietes ir kokios tai buvusios gyvenvietės liekanas. Senokai apleistos, niekeno. Viskas apžėlę, apsamanoję, apgriuvę. Niekas tenai ir nelindo. O kam?
Nežinia kodėl ir kada žmonės paliko šią vietą. Paprasčiausiai gali būti, kad pavasarį ir rudenį, pakilus vandeniui, didelė šių vietų dalis apliejama, neišbrendama? Lieka tik neapsemti kauburiai? Tad, jei kelios šeimos, tai dar gyventi gali, sutelpa ant kauburių su visas gyvuliais, bet jei giminė – jau ne kas. Sunkoka. Bet visa tai tik spėlionės - nėr ko gilintis.
Tačiau taip tik tarpežeryje - o šiaip, vietovės gyvenamos. Būtų koks stebuklas, jei lengvai prienami ežerei, vandenvietė būtų neapgyvendintos, ar ne? Lankos ne tokia jau ir žalia dykynė, galų gale. Tad, net kelios gyvenvietės anapus ežero. Ir prie kitų ežerėlių smulkesnės yra.
Bet kas drįs tokiai galybei, kaip mūsų, trikdyti ramybę? Kokias tai pretenzijas reikšti? Juolab mes agresyviai ir nesielgėm. Nuo tos vyslos vystuliečių kilpos – iki čia gana geras kelias. Neblogas traktas būtų. Tad negi šiukšlinsi pakeliui? Tad netgi atvirkščiai: - buvom pričiupę kelis vietinius, paaiškinom, kad nieko iš jų nenorim, bet jeigu ką, tai jie gali ateiti, pakalbėti, paprekiauti, ir paleidom įteikę po kelis nedidelius gintarėlius, kaip dovaną. Raiti žvalgai irgi buvo nulėkę prie artimiausiųjų gyvenviečių, išgąsdintiems vietiniams paaiškino, jog mes čia neužtruksim... Bet rimtesnio kontakto kol kas nebuvo. Per dvi dienas jokie vietiniai taip ir nepasirodė, nors valtelės anapus ežero matosi. Ir kitame ne viena ir ne dvi plūduriuoja. Ne tik žvejoja, bet, ko gero, ir mus stebi. Iš tolo. Sargyba ir žvalgai nepastebėjo, kad kas bandytu šnipinėti.
Na, ir tegu stebi. Rytoj planavau iki didžiausios gyvenvietės nujoti, su vadais pakalbėti. Vis tik mums šis kelias ateityje gali būti visai naudingas, tad reikia vietinius savo pusėn kažkaip palenkti ar bent jau nuraminti, kad ateityje iečių nešiauštų, kai mažesnis būrelis keliaus.
O šiaip tai keista: nebaidyti kokie tai čia žmonės gyvena. Nors ką gali žinoti? Gal jau po slaptavietes brangiausius daiktus ir gyvulius išslapstė, ir pakrantėse beliko tik stebėtojai?.. O savų stebėtojų kol kas nenorėjau siųsti: – jei kas juos užmatytų, tai derybos po to sunkokos būtų, piktais kėslais įtarinėt pradėtų...
Nuo ankstesnio buvusio maršruto, aišku, kad nuklydome. Vis tik keliauti su šimtine ir keliauti su keliais šimtais, kiek daugiau nei penkiais šimtais vien tik vyrų, kurie gali stoti į rikiuotę, ir dar nepilna šimtine jaunuolių, kuriems į rikiuotę stoti anksti. Bet jie reikalingi mūsų buičiai, gerbūvį užtikrinti, arklius ganyti, prižiūrėti, na ir iš augesnių karių pasimokyti: – rezervas, vis tik, ir būsima pamaina, taip sakant.
Vėlesniais laikais, berods pas kokius tai anglus, toks karinis junginys jau brigada vadintųsi? Ar tai galiojo tik kavalerijai? Jei tik kavalerijai, tai mums matyt labiau tiktų kokio tai bataliono, kad ir ne pilno, apibrėžimas? Dragūnai berods ne kavalerijai, o pėstininkams priklausė. Na, ta prasme, keliauja arkliais, o kaunasi pėstute. Nors ką ten ateityje kokio tai analogo ieškoti?! Kiek tai gerokai vėliau, gal net po poros mėnesių, sužinojau, jog lyginant su dabartiniais romėnais, tai valdžiau raitelių centuriją ir keturias manipulas – dešimtadalį legiono. Šioms vietovėms grėsminga jėga, bet ne ten, pietuose. Ten tai tebūčiau tik vyriausias centurionas. Tas pats, kaip dabar „vyriausias vadas“. Ne kaži kas, taip pagalvojus. Mano ausiai „majoras“ – vėlesniais laikais - geriau skamba (na niekaip negaliu liautis lyginęs savo laiko su šiuo – buvo dalykų, kuriuos smegenyse pervaręs per štai tokius palyginimus, tik sugebėdavau suvokti realią padėtį – keli metai, o prigyti, bent jau savo esybe – dar negalėjau, nors jaučiu, kad net labai ir labai pasikeičiau).
Nors faktiškai esu koks tai pulkaunykas-karaliukas. O karaliaus sąvokos čia nėra. Tokius kaip aš, ar pavyzdžiui Geomeksas, bohai, bojai ir šiaip, kiti galai - vadina „rig‘ “. Vėliau, maniškiai, po ilgesnio kontakto su bojais (vis tik grįžome namo tik kitais metais), matyt vien dėl žodžio trumpumo ir aiškumo, labai greitai perėmė šį žodį ir mane pradėjo vadinti ne be „vyriausiu vadu“, o tiesiog „rigu“ arba „rigiu“. Taip matyt, ir iš tiesų buvo paprasčiau. Nė kiek neprieštaravau. Gal šis pavadinimas, kreipinys- titulas, ar kaip jį ten pavadinti(?) – nebuvo užmirštas? Pavirto į „rikį“?.. Kuriuo mano laikais jau tik šachmatų figūrą vadino? Nežinau. Niekas matyt to jau nebepasakys ir nepatvirtins.
Taigi, tai visiškai kitoks žygis. Tokiam kiekiui žmonių ir arklių, buvęs kelias nelabai tiko. Netgi dabar, čia, prie šio Kapinio stovyklaudami, sprendėm ar neverta dalintis į kokias tai tris kolonas ir keliauti paskirai iki kokios tai vietos, didesnio ežero ar upės, kur vėl susijungtume. Reikalas tame, kad jeigu, pavyzdžiui, stojame prie nedidelio upelio, tai visi krantai būna ištrypti, nudergti, vanduo susidrumzlina – vis tik tokia gausa arklių ir žmonių pritrypia ir pridergia kaip reikiant.
Tikėjausi, kad kai susijungsim su Geomekso kariauna, pasisemsiu patirties, kaip organizuojami tokie žygiai, kai keliauja dar gausesnės pajėgos, nei mūsų. Bet kol kas teko kliautis tik savo galva ir fantazija. Deja... Na ir užbėgant už akių, nė velnio aš jokios patirties nepasisėmiau. Tie galai taip pat menkai išmanė apie kokią tai žygio drausmę. Palyginus su jais, ta maniškiai tiesiog siektinas pavyzdys, kurį galimai lenkė tik romėnai...
Bet neužbėgsiu už akių...
Na ir buvęs bohas Sprigtas, ir priklydėlis Pamedis, nelabai galėjo kuo pagelbėti. Tas pats Sprigtas - didesnėms pajėgom niekad nevadovavo; Pamedis iš vis- tik su orda ir pirklių gurguolėmis yra keliavęs. O ten jau kitaip žygiuojama: – judama „traktais“, kur vežimai pravažiuoja. Nors iš abiejų, ir dar kelių prie venedų prisiplakusių vyrų, supratau, kad vandens-maisto ir buities kelionės sunkumai bet kokiu atveju kamuoja visus. Ypač keliaujant per kalnus. Neretai kyla masinės karštinės, apsinuodijimai ir visokiausi kitokie nemalonumai. Ir vien tik todėl, kad, atsiprašant ir perfrazavus – šika kur stovi. Todėl, jei tik galima, visi renkasi keliones upėmis ir be gyvulių. Apie klajoklių ordas nekalbu – ten tvarka ir papročiai kitokie – per kartų patirtį įgauti, nusistovėję. Na ir keliauja jie labai ir labai lėtai. Per ilgesnius perėjimus dažnai irgi trumpam ar ilgam išsiskaido į kelias grupes ir susieina ten, kur sąlygos leidžia. Ir dažniausiai prieš žiemą. Iki pavasario...
Bet kol kas labai galvos nelaužiau. Nieko blogo nenutiko. Kol kas į pietus judėjom be nuostolių. Na, kaip be nuostolių? Prie tokio kiekio keliauninkų, porelė susižalojusių, trejeto arklių netekimas - tai niekis. Mažmožis. Tai net ne nuostoliai.
Bet štai, subrendo laikas duoti keliauninkams ir jų keturkojams poilsio. Tiesą pasakius, netgi prieš tris dienas jau reikėjo stoti ilgesnio poilsio, o gera vieta nepasitaikė. Gerai, kad žvalgai, ne be vietinių prirodymo, aptiko šiuos ežerus – tai mums buvo pats tas – puikiausiai tiko. Ideali vieta. Kokias keturias dienas tikrai čia buvo galima pastovėti.
Tarp dviejų ežerų, to pačio didžiojo Kapinio ir mažesnio bevardžio: – ganykla puiki, vietos pakrantėje apsčiai, o palei krantą matyt kokia tai srovė eina, tai su tyru vandeniu ir problemų nėra. Vyrai net porą šaltinių aptiko.
Mano primetimu, galimai čia netgi pusiaukelė tarp Vystulos ir Viadvos. Nors, kaip ateitis parodė – klydau: tai tebuvo tik trečdalis kelio.
Žodž...
Išsimaudęs tyrame vandenyje, kartu su Apuoku, Giriumi, Sėriu, Surkumi ir dar kelias vyrais per stovyklą kulniavome link mano palapinės, kur tikėjomės, jog jau bendras viralo katilas bus „pribrendęs“. Kažkas kažką pliurpė, juokavo. Su stovyklautojais prasilenkdami, pasisveikindami pėdinom kaip kokie vaikėzai tikėdamiesi, kad košė jau pribrendo. O tai pilvai jau gurgė ir nors neįkyriai, bet maršus grojo.
Na, taip, trumpiems sustojimams palapinės neskleisdavau, bet kai štai taip – kelioms dienoms – statydavau.
Kažkaip net malonu matyti tą vangų stovyklos gyvenimą.
Vyrai šurmuliuoja...
Kas prie laužo šokinėja, kas „baikes skaldo“, o kas rūbus, apavą, ginkluotę tvarkosi...
Ataidi ir poškėjimas – kažkas matyt malkas skaldo. Ataidi arklio žvengimas... Skerdžiamo jaučio baubimas...
Tik tiek, kad visa stovykla be ryškios tvarkos: – tiesiog kaip kam šovė į galvą, tas taip ir sustojo. Iš viršaus žiūrint, matyt atrodytų kaip koks kleckas. Nelabai man tai patiko, bet kaip įvesti tvarką – dar nežinojau. Žinoma, būtų gerai stovyklautojus suskirstyti būriais, dešimtinėmis, gražiomis eilėmis laužus išsidėlioti, organizuoti kažką panašaus į „miestelį“, bet... Bet daugumas tokiu oru net kokios tai pašiūrės nestatė. Numetė savo rakandus šalia būsimo lauželio ir stovyklauja, ilsisi, mantą tvarkosi ir viralu rūpinasi, o nakčiai atėjus, susisuka į siaustą: – ir visas stovyklavimas. Tad, koks jau čia „karinis miestelis“?
Na, yra kaip yra. Bent jau šimtinėmis daugmaž išsidalijo ir gerai: – jų vadai daugmaž teritoriją nusakė, sargybą organizavo - ir ačiū dievams-Tėvams, dvasioms ir visokiems kitokiems kipšams. Tiesa, tarp dviejų ežerų, kurie susieina tarsi piltuvėlis arba sparnai, mažiau, nei įprastai, sargybos reikėjo.
Kiekviena šimtinė žardinį iškėlė, ir prie jo ženklus pririšo. Tai buvo šimtinės centras, taip sakant, susibūrimo vieta. Pavojų paskelbus, visi aplink tą žardinį rikiuotųsi.
Ta prasme: Girius vadovavo venedams – „seniams“ - tai ant jų žardino siūbavo jaučio kaukolė; Surkus - raiteliams – ant jų žardinio siūbavo arklio ašutų kuokštas; Sėrius lankininkams – ant jo žardinio jau ruda lapės uodega... Genio žvalgai išsikėlę vilko uodegą... Na, o Apuoko ir Vaivio „mužikai“ – kurių šimtinės sudarytos ne iš venedų, o iš įvairių aistų genčių ir „sąjungininkų“ – labai paprastai: vieno vienas susuktas šieno kuokštas ir kito – du šieno kuokštai. Žinoma, pakeisčiau į vėliavas, bet medžiagos ir audiniai čia brangūs, o su spalvomis ne kas. Tad taip ir palikau. Jiems gerai, o man dar geriau. O įdomiausia tai, kad po kokio mėnesio labai nustebau sužinojęs, jog tai ne mūsų koks tai išsigalvojimas! Bohai pirštais rodė, jog tokią pačią sistemą naudoja romėnų centurijos. Tik jos centurijos centre ne žardinį kelia, o ietį, ir riša šieno kūliukus... Taigis... nieko naujo čia mes neprigalvojome.
Prie to pačio kalbant, tai visi pagrindiniai vadai turėjo savo pavaduotojus šimtininkus ir jie jau dešimtininkus. Visai neblogai prigijo ši sistema – paprasta ir visiems suprantama, reikia pasakyti. Patogi nelygumoje, miškingose vietose, pamiškėse, pelkynuose ir kaip pasirodė – kalnuose – sistema. Ir man galvos skausmo mažiau. Tvarkos daugiau. Dešimtinė, kaip savarankiškas vienetas savimi rūpinasi, o tuo pačiu ir šimtine. Šūdą mals – greit atsiras, kas į vietą pastato. Na, odešimtimis visi skaičiuoti moka ir bent jau kiek bus dešimt po dešimt – kas tai yra - daugmaž visi įsivaizdavo, o kai kurie net turėjo nuovoką kas yra kelis kartus dešimt po dešimt. Na, o kaip kitaip? Suskaičiuok gi tą patį gintarą arba žuvį, kurią reikia išdalinti, ir t.t., ir pan. Tad su šita matematika – tiesiog prigimtinis dalykas.
Na tai štai, nelabai netikėtai, bet ir nelabai lauktai, apsireiškė nedidelė problemėlė su tais vystuliečių įkaitais...
Žodžiu, dar mums žingsniuojant link mano palapinės (pati savaime mano ženklas, bet negana to, šalia jos buvo iškeltas žardinis su pritvirtintais tauro ragais – ta prasme, ne visa kaukolė, o tik kakta ir viršugalvis su ragais: – nuo šio žardinio ir prasidėjo visi tie šimtinių ženklai), atbėgo uždusęs Bumas. Na, taip, tas pats paauglys, Kirčio, kuris praeitoje kelionėje tapo kariu, Aistapės brolio, draugelis. Tik, jei Kirtis tapo Surkaus raiteliu, tai Bumas, tapęs venedu, buvo priskirtas prie Vaivio pagalbininkų. Toks savotiškas puskarininkis – pasiuntinys-ginklanešys. Neblogas vyrukas. Jkudrus, sumanus. Jeigu ką, pavyzdžiui patyrus kokius tai ženklius nuostolius – ir dešimtininku iš bėdos jau galima statyti. Arba pervesti pas Girių į rikiuotę...
- Vade, - mostelėjo ranka pribėgęs Bumas. – Tavęs ieškau.
- Kas nutiko? – suraukęs kaktą stabtelėjau.
- Vaivis ir Uoksas (Vaivio pagalbininkas), ir Raistas (vienos iš „mužikų“ dešimtinės dešimtininkas) prie tavo ženklo laukia. Kartu su vystuliečiais. Kalbėtis nori.
- Na, mes ten ir einam, - gūžtelėjau pečiais ir patraukiau vingiuotu tarp stovyklautojų laužų, jau smarkiai ištryptu takeliu ten, kur ir ėjau.
Nuvijau visas mintis šalin – na, ateisiu – sužinosiu. Labai nesinorėjo pirma laiko nuotaikos gadintis. Nors spėjimas pasiteisino: – subrendo konfliktas. O kaipgi kitaip? Taip ir turėjo būti. Tik galvojau, kad jis įvyks gerokai anksčiau.
- Labs, Vaivi, - kilstelėjau ranką priėjęs prie laužo, kur karaliavo lėtai kunkuliuojančios aromatingos košės kvapai.
Net seilę nurijau. Blem, tuščias skrandis, taip sakant – prastas patarėjas.
– Kas nutiko? – nužvelgiau pašokusius „svečius“.
Visi septyni įkaitai, Vaivis, Uoksas, Raistas, Bumas ir dar pažinau vieną iš oksavų.
Aha, ir vertėją atsivedė. Puiku.
Tiesiog visa delegacija, o aš čia vienmarškinis, bekepuris.
Net šyptelėjau pamatęs ant dvibarzdžio vyresniojo sūnaus akies besipuokuojantį „fanarą“, tai yra – mėlynę. Panašu, kad, jau ir kulokais buvo apsimainę.
Gee-erai!
Ranka perbraukiau savo trumai (vos ne plikai) kirptus plaukus ir klausiamai kinktelėjau.
- Na, šitai, va, - Vaivis pasisukęs mostelėjo link bemindžikuojančios delegacijos. – Kalbėtis vystuliečiai nori.
- Vaivi, gi žinai, vadas turi mokėti pristatyti problemą dviem trim žodžiais. Trumpai glaustai: kas nutiko, ko pats išspręsti negali?
- Nagi va, - kinktelėjo galvą į už jo stovinčia šutvę: - draudei vystuliečius į sargybas, į budėjimus statyti, tai vyrai purkštaut pradėjo. Tintais (tinginiais, išlaikytiniais), vadinti pradėjo. Žodis po žodžio ir apsisnukiavo, tai va, „broleliai“ reikalauja su vyriausiu vadu, su tavimi, kalbėti, - gūžtelėjo pečiais Vaivis. - Aš gi sakiau, tokia vado valia...
- Pala, aišku, - pertraukdamas Vaivį, numojau ranka. Gal kam atrodė, kad piktai, tarsi vilkas dantis rodydamas, šyptelėjau, bet iš tikro mintyse juokiausi. – Matau, kad snukiadaužis buvo. Na ir kas ką?
Vaivis gūžtelėjo pečiais ir raginamai dirstelėjo į dešimtininką Raistą. Šis atsikrenkštė ir tarsi pamėgdžiodamas savo vadą gūžtelėjo pečiais:
- Išskyrėm supuolę. Va. Na, jie tada ir sako, veskit pas vadų vadą. Kalbėtis norim. Skųsis, aišku, - vos ne paniekinančiai nusispjovė. Matomai ir jis jiems jokio prielankumo nejautė. O galgi vienas iš konflikto iniciatorių arba bent jau tyliųjų „palaikytojų“?
Apsidairiau. Pamatę, kad kažkas vyksta, aplinkui pamažėle pradėjo būriuotis vyrai iš aplinkinių dešimtinių. Visiems gi smalsu. O kaipgi kitaip? Tai nedraudžiama. Ir negalėjo būti uždrausta. Vis tik iki kokios tai statutinės kariuomenės dar toli šviečia. Arba – iš vis nešviečia. Aš vis tik kol kas tik vyriausiasis tarp lygių. Iš esmės, tik priesaika ar priesakai, įžadai visus riša. Slidus reikalas, taip sakant.
- Tylos, - kilstelėjau ranką. Sulaukiau, kol šurmuliukas aprims ir ištariau: - Kuris kalbės? A?
Visų akys sužiuro į vystuliečius. Šie net kiektai sutrikę nuo dėmesio susistumdė, susimuistė, kažką tarpusavyje pasilojo ir priekin žengė, kaip nekeista, ne vyriausiasis dvibarzdžio sūnus, o vidurinysis. Šiaip tai jau žinojau, kad vyriausias romesnio būdo. Jų trijulėje, netgi septintuke, lyderiauja vidurinysis.
- Aša, klba, - kilstelėjęs ranką, laužytai, su ženkliu akcentu ištarė.
Kinktelėjau paragindamas kalbėti.
Raistas klydo. Žodis po žodžio, per vertėją, paaiškėjo, kad jei jau paėmėm juos kariais į žygį, lygią dalį grobio žadėjom, tai ir kariais turim juos laikyti, o ne išlaikytiniais.
- ...statyk ir mus į sargybą. Į žvalgybą. Sako Gob-Ajus (čia kalbėtojo vardas), - išvertė oksavas ir pašaipiai išsišiepė. – Betgi pasitikėjimo jais tai nėr. Ar ne?
Blem, dar vienas pylypas iš kanapių. Įtariu, kad visi jie ten pas juos, prieš tuos vystuliečius nusiteikę.
- Yra ar nėra, vadams spręsti, - subambėjau vertėjui. – Viskas aišku. Vaivi, siųsk ką nors pakviesti tuos, kurie snukiadaužyje dalyvavo. O jūs laukit, - mostelėjau ranka, tarsi pasiųsdamas juos velniop. – Bus jums atsakymas. Ir kol kas prisėdam, vyrai, - jau kreipiausi į savo palydovus ir mostelėjau Vaiviui, kad prisijungtų. - Kol peštukai ateis, užkąsim, ar ką? O tai tušti pilvai Velniui juokas, kipšams medus. Beje, o Genio niekas nematė? Man jo irgi reikės.
- Čia aš, - pro apsupusius vyrus prasibrovė Genys. – Manęs reikia?
- Aha, bus ir tau darbelio. Bet viskas po to, o dabar sėdam, ar ką? Kur mano šaukštas?
Vienas iš vaikinukų, kurie košę virė, šoktelėjo palapinėn ir atnešė mano mėgstamą kelioninį gilų šaukštą. Netgi pusiau samtį. Varinį! Čia gi kaip? Kiekvienas šaukštu rūpinasi pats. Semia iš bendro katilo sklidiną „šaukštą-samtį“ ir iš jo valgo. Dar duona prisikanda, jei tokios yra. Daugumas, kaip kokį šventą atributą tokį šaukštą šalia peilio prie diržo nešioja, bet metalinius mažai kas turi. Beveik niekas neturi – pas didesnę daugumą mediniai tokie samtukai, vienok.
Stengdamasis užgriebti ir kokį mėsos gabalėlį, oriai semtelėjau košės, prinešiau šaukštą prie lūpų, papūčiau, pauosčiau...
- Ble, karšta, kad ją kur, - paragavau iš šoniuko. - Va, - pasisukęs į berniūkštį, kuris katilą prižiūrėjo, parodžiau pakeltą nykštį: - Puikumėlis!
Na taip, čia mano privilegija - pirmam iš katilo semti!
Tarsi atsibudę, vyrai sušurmuliavo. Aplinkui susirinkusieji kažkiek išretėjo, bet kaip mačiau, niekas toli nenupėdino, dauguma prie artimesnių laužų įsitaisė. Pramogų maža, o čia, štai, bręsta kažkas.
Įsitaisiau ant savo „mylimo“ kelmuko, pasimėgaudamas košę ragavau. Beje, jau kaip ir mano suklegėję senieji bendražygiai...
Žodžiu, nekreipdami dėmesio į tiesos ieškotojus, ramiausiai pietauti susėdome.
Bevalgydami, štai ir sulaukėme niūriais veidais atsivelkančių „mužikų“. Tik jie iš kitos pusės, nuošaliau nuo vystuliečių sustigo, Vaiviui mostelėjus, susėdo.
Na, palaukite brolyčiai, papietausim, ir bus jums šokiai su kardais, tamtamais ir skudučiais visokiais.
Tarsi atsiliepdamas į mano mintis, semdamas gal jau trečią porciją, Girius paklausė:
- Ką sumąstei, vade?
- Tuoj sužinosi, - vyptelėjau aplaižydamas šaukštą. Vėliau išsivalysiu-išsiplausiu. Nors daug kas dėl to nė kiek „nesiparina“ – kiša už diržo ir tiek žinių. Na, nebent dar į alkūnę pavalo. Vis tiek jie (medinukai) greit sulūžta, tad šaukštadrožių meistrų čia netrūksta. – Na, ką, vyrai, baigiam košę už žando kišt. Kur ten tie visi nevidonai? A? Mostelk, Vaivi, kad prieitų. Kur ten tas vertėjas.
5.
Ir vėl vyrai sušurmuliavo, arčiau patraukė. „Delegacija“ priėjo arčiau, sustojo mindžikuodami, rūškanais veidais, surauktomis kaktomis.
Blem, nervina mane tos barzdos. Ne tik labai jau sendina jaunus vyrus, bet ir dalį mimikos, dalį emocijų, maskuoja. Nors šiaip, visi atrodo ryžtingai nusiteikę. Netgi piktokai irzlūs.
Na, o mes, vadai, likome sėdėti, kaip sėdėję, tik, kad dauguma sužiuro į mane.
A-ha... Ką gi...
Nužvelgiau susirinkusiuosius. Įkvėpiau ir tingiai kilstelėjau ranką su ištiestu delnu.
Šurmulys aprimo, apslopo.
Blem, saulė pasislinko, nelabai malonu, kai kažkaip taip kampu jos spinduliai per dešinę akį „traukia“. Bet tiek jau tos.
- Tam, kad tapti mūsų kariu, išties reikia pasitikėjimo. Abipusio, - pradėjau aš. – O kaip gi kitaip? Taigi, pirma, - iškėliau nykštį: - Jūs nemokat kalbos...
- Jau mokėti, - subambėjo Gob-Ajus, o porelė jo sėbrų sulinksėjo, bet aš piktai mostelėjęs kita ranka nutraukiau jo bandymą įsiterpti ir tęsiau:
- Taigi, nemokat kalbos, nežinot visų sutartų signalų, ar ne Vaivi? (šis sulinksėjo – aišku, negi beveik svetimiems visas mūsų gudrybes išduosi) Įžadų savo vadui, - vėl kinktelėjau Vaiviui, - o tuo pačiu ir kitiems vadams, venedams, nedavėt. Ar ne? Išvertei?
Aplinkiniai vyrai linkčiojo, vadų veiduose švietė smalsumas.
- Tai galim įžadus duot, gi į vieną žygį traukiam. Ar mes belaisviai? Tada kodėl nesurišti, kodėl ginklų neatimat?- išvertė vertėjas Gob-Ajaus žodžius, kuriam pritariamai sulinkčiojo jo palydovai.
- Atsakysiu taip: jūs ne belaisviai. Kol nėra įžadų, galite traukti į visas keturias puses, - plačiai mostelėjau ranka. – Keliaukit sveiki ir drūti. Bet tada ir mano, ir venedų žodžio, duoto jūsų genties vadui Dau-Avanui ir seniui Karvui, nebeliks. Taigi? Štai taip. Na, o tam, kad priimtume įžadus, jūsų įžadus, už jus turi kas nors laiduoti. Pasakyti, kad vyrai esat, kuriais pasitikėti galima, jog kovoje į jus nugarą, kurią pridengsite nežiūrėdami savo gyvasties, atsukti gali.
Pauzė. Skambūs žodžiai, bet patvirtinti reikale, dar šiais laikais turi prasmę. Jau pripratau prie to. Prie to, kad mano laike – skambūs žodžiai - tik farsas, priedanga ir širma ramiai tvarkytis piktiems reikalams, žmonių smegenis zombinti, o čia – vis tik rimtas reikalas. Už kiekvieną skambų žodį gali tekti krauju pasirašyti.
Paniuro vyrai. Puikiai suprato, kad niekas iš čia esančių už juos nelaiduos. Dvibrzdžio vidurinysis ir jaunesnysis, net kojom sutrypė. Mačiau, kaip kumščiai iki krumplių pabalimo susispaudė.
Ką gi, pataisysim šią padėtį.
- Ir štai ką aš pasakysiu. Jūs esat trys broliai, jūsų septintuko stuburas. Bus pasitikėjimas jumis, bus pasitikėjimas visais. Ar taip kalbu, vyrai? – klausiamai pervedžiau akimis vadus ir kitus vyrus už jų nugarų.
- Taip, tai taip, - linktelėjo Girius, Genys savo papratimu juokingai galva sulingavo – na tikras drožtas Genys (net lūpų kampučiais šyptelėjau).
Vėl kilstelėjau ranką tildydamas šurmulį.
- Mes čia stovėsime dar tris dienas, bet mums reikia žvalgų keliui surasti. Ir su jumis eis jie, - bedžiau pirštu į tuos peštukus, kuriuos pasikvietė Vaivis. – Po du. Vienas brolis ir vienas Raisto vyras. Kas su kuo, trauksit burtus. Trumpas šiaudas su trumpu. Tyliai, vyrai (paraminau Raisto vyrų purkštavimą). Eisit trimis kryptimis ir kelią žvalgysit, - tarsi pyragą pjaustydamas mostelėjau ranka tris kartus nurodydamas kryptį (cha, gal taip ir gimsta pasakos – „išjojo trys broliai, kur strėlė nuskriejo“?). Dvi dienas į vieną pusę viską išžvalgyti reiks, kur mūsų kariauna gali praeiti, ir diena bei naktis atgal. Štai, sugrįšit, ir jei Raisto vyrai pasakys, kad kieti vyrai esat, tai ir priimsim įžadus ir juos žilagalvis Būrius dievų vardu patvirtins. Ir tebūnie tada Velnias jūsų teisėju. Netgi dar daugiau – tapsite nepilna dešimtine. Štai taip. Arba telieka viskas taip kaip buvo. Ir tegu kovos kraujas jus broliauja.
Pasigirdo niurnėjimai...
Aha, o nėr ko čia peštis. Vienu šūviu du zuikiai, taip sakant.
- Na, kas paduosit šiaudus ar šakeles burtams? – neleidau per daug įsisiūbuoti... – Vaivi, priimk burtus, te dievai sprendžia kam su kuo eiti.
O štai ir atrakcija...
Susišaudymas niūriais žvilgsniais...
Matyt ir su keiksnojimas mintyse, ir mano adresu - taip pat... Bet tebūnie, ištversiu jau kaip nors tuos keksnojimus. Ne pirmi – ne paskutiniai, cha!
Tiek Raisto vyrams, tiek vystuliečiams vyriškas pasipūtimas neleido visus nafig pasiųsti. Na ir gerai.
O aš sėdėjau ir mintyse šypsodamasis žiūrėjau kaip Vaivis šakeles traukti duoda...
Atrodo tokia smulkmena, o įspūdis, lyg hipodrome aistros virtų. Na, tiesą pasakius, hipodrome aš nesu buvęs, tik iš kokių tai filmiūkščių spręst apie jį galiu, bet štai su sirgaliais ir pokerio ar biliardo partijos lošėjais, tai panašumas begalinis. Ir dar viskas iškilmingai apstatyta. Moka čia žmonės tokį niekalą į pompastišką ceremoniją paversti. Kita vertus – bet koks burtas – čia dvasių arba dievų (Tėvų) valia. Netgi toks burtas – su trumpu – ilgu šiaudu...
- Tu tikras, kad taip bus gerai? – sušnabždėjo Girius.
- Tikrų tikriausias, - linktelėjau atsakydamas tokiu pačiu šnabždesiu.
- Ten jie vieni bus, vienas kitam galą padarys, - nepatikliai sulingavo galva Girius.
- Tokia bus dievų valia, o štai, jeigu grįš ir dar bent jau bendrą kalbą suradę, tai turėsim stiprią dešimtinę. Susicementavusią...
- Kokią?
- Bendri vargai net priešus vienija, - palingavau galva. Jo... jau tiek metų, o vis dar mano slengas pats kaip iš kokios tabokerkos šokinėja...
- Aaaa... – pritariamai linktelėjo Girius. – Khmmm... – palingavo galva.
O tuo tarpu ir burtai baigėsi.
- Štai poros... – Vaivis pagaliau mostelėjo ranka į jau poromis sustatytus vyrus.
Na, tiesiog vaikų darželis, žiūrint į juos. Niūrūs vyrai, dantys kietai sučiaupti, akyse blyksniai. Panašu, kad nė vienas savo pora nepatenkinti. Rodos tuoj vienas kitam liežuvį iškis ir „be-be-be“ pasakys. Gerai, kad nors snarglių šluostyti nereikia.
Taai-p. Bus dabar vyrams apie ką plepėti. Bent jau iki vakaro, tai tikrai įspūdžiais dalinsis, o tai ir ilgiau, kol pasakos tiems, kas šio „cirko“ nematė.
Taigi,ir nurodymai, priesakai: „nesikeikti“, „neburnoti“, „į burną apmyžto piršto nekišti“, „mamą-tėvą mylėti“... Juokauju, žinoma. Aš apie nurodymų žvalgybai davimą: kokia kryptimi keliauti, į ką dėmesį atkreipti, kad į riaušes nelysti, į vaidus nesikišti, na, jei pasitaikys draugingų gyvenviečių, pabandyti kontaktus užmegzti... Genio vyrams jau senai tokių dalykų aiškinti nereikia...
Beje, o kur Genys? Reikės jam patylomis pašnibždėti, kad per pusdienio atotrūkį savo vyrukus paskui tas poreles paleistų – vis tik nėra ko jau taip viską palikti likimo valiai...
6.
„Netepsi, nevažiuosi“, kaip sakydavo mano senelis, kai jo kas paprašydavo „kolchozo“ traktoriumi apeiti kokius tai laukus. Tik tiek, kad tie „tepalai“ jį po kurio laiko ir „sudegino“. Nepadėjo nei barniai, nei „arielkos“ slėpimai... Bet anų laikų mintis – nuostabi. Tinka ir šiam laikmečiui. Štai, asmeniškai, su nedidele palyda apjojau ežerą, aplankiau didžiausią gyvenvietę, kuri, kaip ir spėjom, buvo šių vietovių centras. Įbrukau dovanėles tenykščiam vadukų vadukui (ne kaži kas: keli kailiai, medaus puodynė ir plieninis Giriaus kaldintas peilis su labai vykusia elnio rago rankena) ir visi vieni kitais likome patenkinti. Netgi apie vedlius (už atskiras “dovanas“) pažadėjo pagalvoti...
Ir vis tik, tai pakankamai lėti laikai. Skuba tik kai tikrai reikia skubėti, tad po dienos ir atsakomojo vizito sulaukėm. Bet irgi su dovanom – atsidovanojimu: trys didelės pintinės šviežios žuvies ir avinas. Ir pažadas rytojui dar žuvies atvežti, bet jau mainams. Ir vietinis alus. Na, kaipgi be jo? Juolab, mūsų pačių atsargos tai baigėsi! Ne kaži kas, bet malonu.
Štai taip, nelauktai, bet visai numanomai – pasilikome dar dienai ir užtrukome dar dviem ilgiau.
Bet kur kas labiau neramino, jog porelė žvalgų negrįžo. Dvi poros grįžo vienas kito nepaskerdę, o trečioji vis dar negrįžo. Ir paskui juos siųstas Genio pėdsekys nepasirodė. Genys iš nekantrumo net trypčiojo, pats „rovėsi“ jų pėdsakai pasileisti. Vos apraminti pavyko.
Bet štai, galų gale, pasirodė ir jie. Ir visi trys kartu. Ir iš visų trijų tik Genio žvalgas – Ilganis - sveikas ir drūtas, ant vieno arklio susodinęs Gob-Ajų perverta strėle ranka ir Raisto vyrą su suplėšyta ir vis dar kraujuojančia šlaunimi...
Kitaip tariant, sėdėjome mes su tuo Kapinio ežerų vadu Gubu (jie patys save Mogylais vadino) ir jo palydovais, alų siurbčiojome ir vangias derybas vedėme (vyliausi, kad joms pavykus, čia ateities kelionėms bus puiki tarpinė stotelė), kai stovykla staiga sušurmuliavo: vyrai stojosi, kleketavimai ir įprasti stovyklos garsai nurimo. Tarsi prasiskyrusiu taku link mūsų artėjo Ilganis, vedinas už pavadžio savo arklioku, ant kurio suvirtę, beveik be sąmonės, o gal ir iš tiesų be sąmonės, kažkokiu stebuklu dar vis laikėsi tiedu purvini ir sudriskę žvalgai.
Net ir mes, sėdėję prie laužo - atsistojom-pašokom.
- Štai, parvedžiau, - beveik sustingusioje tyloje ištarė Ilganis. Piktai kinktelėjo link dviejų „kelmų“ ant arklio nugaros sugriuvusių vyrų: – Abu sužeisti. Galvojau jau galą gaus. Reikia senio Būriaus.
- Tfu, bled, - nusikeikiau. - Nuimkit juos kas nors nuo arklio! Bled, ne kaip rąstus, po velnių! Neškit prie senio Būriaus laužo! Kur Genys, po velnių, bled?! Suraskit kas Genį! O tu, sėsk, gerk, - ištiesiau Ilganiui savo puodelį brudno vietinio alaus. - Pasakok. Ir pripilkit jam dar... – pridūriau pamatęs kaip Ilganis vienu mauku ištuštino gana nemenką puodelį ir jį ištiesė man atgalios.
Mostelėjau ranka, kad tą medinį puodelį pasiliktų sau, ir laukdamas Genio pasirodymo ir pasakojimo, atsisėdau.
Svečiai irgi nutilo, susižvalgė, bet subinių nepakėlė. Smalsučiai bled, ir neišvysi gi! Įsižeis. Tai po to krapštyk makaulę, kaip čia toliau elgtis. Tik kaži kiek jie supras? Per dvigubą vertėją gi kalbam.
A, bala nematė...
Genys išdygo kaip vaiduoklis. Blykst ir atsirado – net nepastebėjau iš kur jis išdygo. Įsitaisė tarp Apuoko ir Giriaus.
Šalimais sėdintis Vaivis niūriai akimis lydėjo vyrus, kurie jau nešė sužeistuosius link Būriaus laužo.
- O dabar pasakok, - kinktelėjau Ilgainiui, kuris apsiramino tik ties trečiu puodeliu ir jau taip aršiai to gėralo į skrandį nebesipylė. Tik akimis nulydėjo savo arklį, kurį bernai nuvedė link Genio šimtinės laužo (jo šimtinė sąlygina: – nebuvo ten šimto žmonių - būrys, ne daugiau, bet vis tiek visi vadino šimtine)
- Khmmm... žodžiu... nusekiau aš tų dviejų pėdsakais...
7.
Gob-Ajus
„- Tai galim įžadus duot, gi į vieną žygį traukiam, ar mes belaisviai, tada kodėl nesurišti, kodėl ginklų neatimat?- išvertė vertėjas Gob-Ajaus žodžius, kuriam pritariamai sulinkčiojo jo palydovai...“
tęsinys planuojamas 2024-02-07
