- ...eina... Čia tie patys venedai...
- Aha, pažiūrėk, juos pasitinka pats Geomeksas...
- Ir Kleoriksas...
Stengdamasis negirdėti karių sapalionių, Gosas papurtė galvą. Net prakaito lašus nuo kaktos nusibraukė ir pasivalė ranką į pašiurusio ir ne pirmo šviežumo languoto sausto skverną. Ir net žengė porą žingsnių tolyn nuo savo vyrų.
Lydėdamas akimis vedančiu į Albos slėnį tarpekliu einančių raitelių koloną, pasirėmęs į ietį susiraukė ir net prikrimto apžėlusį palūpį.
Taip, ten, apačioje, keliavo įspūdinga raitelių kolona, kuri dėl nešulinių ir pakaitinių arklių atrodė gerokai didesnė, nei iš tiesų ten buvo pačių raitelių.
Ooooo!!! Jei tada, prie Neražės (Aistmarių), prie Tauragarbio, judant viršun Notagos upe, būtų žinojęs tai, ką žino dabar!..
Bet vėlu. Metai nuo tų įvykių prabėgo. Daugybė nemiegotų naktų, kai slogios mintys ne tik sapnuose užmigti neleisdavo kai susimąstydavo ar tikrai galėjo išvengti tą patirtą savą-svetimą gėdą.
„Savą-svetimą“...
Gosas net negalėjo suprasti ar tai jo gėda, ar jo buvusio vado Otlavo ir jo brolio Bergaso gėda. Kai kurie vyrai ir dabar dar į jį šnairai žiūri, nors dauguma, naują tėvynę atradusių apie tokius dalykus jau senai nebemąstė. Bet kartėlis stovi. Didis kartėlis. Ir vadas jis dabar šiaip -sau – be ypatingo autoriteto. Nuožmusis Trokas gerokai vyrams simpatiškesnis. Ir tik dėl to, kad tas pats Trokas nenori kvaršinti galvos vadovavimu – Gosas vis dar vadas. Užtektų jam atvirai paprieštarauti ir beveik visi vyrai stos Troko pusėn. Bet Trokas kol kas, bent jau kol kas savo barzdos krauju nedažo.
Anuomet, nuo pat pradžių, kai juos praleido tie mulkiai vargiai ir gulkiai, nuo pat jų susitikimo su Tauragarbio venedais, kai pamatė pasitinkančius karius ir net netoliese demonstratyviai savo jėgą demonstruojančius raitelius, jis bandė sulaikyti Otlavą nuo jo kėslų.
Otlavą ir Bergasą.
Bet tai ne, kurgi tau?! Tai ką į galvą įsikalė Otlavas, net kirviu neišmuši! Ir kur jie dabar? Kur? Ogi - venedų dvasių vergai Anapus. Štai kur jie!
Ir kiek Gosas mąstė-nemąstė – vis tiek primąstydavo tik vieną ir tą patį: – jo būrys buvo menkiausias, tad ir jo žodis Otlavo kariaunoje buvo silpniausias, o priesaika – yra priesaika – turėjo paklausti vadų daugumai. Ir nieko čia nepadarysi. Mąstyk nemąstęs, o vis tiek...
O kodėl mulkiai seimbų vargiai ir gulkiai? Ogi, kad juos praleido. Va, štai – piktai prie Vystulos žiočių iš karto, vos tik sužinoję, kad jie ištremti iš Šlovingosios (Šventosios) salos, kur gimė net patys dievai, kur atsirado pirmieji žmonės, milžinai ir Šiaurės gentys – pakėlė ginklus, užtvėrė Vystulą ir jų nepraleido, o štai anie praleido. Nors tada, žinoma, jau pasimokęs iš piktų, Otlavas visos tiesos nesakė. Prekijais apsimetė. O kokie jie prekijai? Atsargų tik tiek ir tebuvo, kad kur nors netoli nueiti ir įsitvirtinti, žemes paimti.
Pergudravo pats save Otlavas.
Šventojoje saloje, kurią aistai Jūrsale vadino, tai būdavo kaip(?): jei vadas žūsta, tai vadu tampa tas, kas pražudo vadą, o pas tuos aistų venedus viskas kitaip! O juk dar jų protėviai šitaip pas šiaurinius aistus prie Alandos ežero įsikūrė. Tiesa, į kelintą kartą goutai ir patys beveik Alandos ir Bartos giminėmis patapo, beveik goutų kalbą pamiršo...
Tai štai, Otlavas ir Bergasas, pamatę naujakurius, paskaičiavę trobas, pamanė jog bus lengva dar neįsikibusių į šią žemę saujelę venedų prispausti po savimi. Ir kvankštelėjo – pamanė, kad ir jiems pavyks tai kas pavyko jų protėviams. Pavyks įsikurti, surasti naują gimtinę ir, kartu, žmones, žmonas, vergus, kurie jiems tarnautų.
Iš ties Didieji šiaurės dievai jiems akis apdūmė. Tarsi protą atėmė. O juk Gosas, vos tik pamatęs pasitinkančius karius, jų ginklus ir net raitelius, iš karto bandė tam sumanymui prieštarauti. Siūlė neprasidėti, o keliauti toliau, pasiekti Vystulą ir ten, jos aukštumose naujų žemių ieškoti. Bet ne...
O juk vien raiteliai! Raiteliai, su kuriais kautis jie nemokėjo ir negalėjo. Na ir kas galėjo žinoti, jog SaUlius dievų numylėtinis ir jam padeda to krašto dvasios ir dievai?
(a.p.: Skandinavijos šalyse arklių ir žmonių susigyvenimas gana kebli problema. Yra nemažai versijų. Netgi teigiama, kad net pirmieji vikingai dar nemokėjo kautis prieš raitelius. Nors šiais laikais jau iš esmės vyrauja nuomonė, kad karo tikslams arkliai pradėti naudoti tik nuo V amžiaus. Tiesa, nustatyta, kad dabartinėje Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir Suomijoje arkliai pasirodė 3000-2000 m. pr. Kr. Tačiau jų vaidmuo tuometinių gyventojų buityje nelabai žinomas. Manoma, kad jei ir buvo naudojami, tai, kaip ir daugelyje šiaurės Europos šalių – žemės ūkiui ir kaip nešuliniai gyvuliai, o ne kaip karo žirgai)
Gosas beveik buvo teisus, bet Otlavas ir Bergasas jį kvailiu ir bailiu beveik pavadino, kai šis pasiūlė kiek daugiau apie šituos venedus susižinoti, išsižvalgyti...
Ir abu vadai į jį ranka numojo.
Įsikalė mat vadas Otlavas, jog užteks išmušti vadus ir jų prietelius, užimti tvirtovę ir jam pasiskelbus didžiuoju konaugu (vadu), jį juo pripažins ir visi kiti. O kas nepripažins – tą paaukos dievams. O juk puikiai matėsi, kad SaUlius ten didis vadas. Puikia matė, jog karių galimai Tauragarbyje daugiau nei jų pačių - atvykėlių, jog nepasitiki jais – net į tvirtovę, kaip papročiai reikalavo – neįsileido... Tiesa, jų papročiai, o ne venedų. Venedas į savo trobą svetimo nesikvies...
Bet visa to jie dar nežinojo.
Nežinojo jie tuomet ir to, jog venedai save karių tauta vadino. Net pats žodis „venedas“ reiškia karį, kovotoją, karžygį.
Nežinojo, jog net moterys geba su ginklu rankose pastovėti, jog net vaikai nuo mažumės karybos mokami, jog ne artojai jie, o paslaptinga ir dievų globojama gentis iš kažkur iš aistų žemių kilusi, atsibeldusi.
Nežinojo, jog ne per seniausiai jie net skalotus sumušė: - o jei būtų Otlavas ir žinojęs, kažin ar jį tai būtų sustabdę, nes nė vienas iš jų nežinojo kas tie skalotai... jog SaUlius netgi pačių bohų vado Geomekso kraujo brolis, Kleorikso, kuriam jie dabar tarnauja, bičiulis. Ir žemėmis iki pat Oderio ir bohų žemių laisvai keliauja ir niekas jiems kelio pastoti nedrįsta...
...ir jei ne savalaikis bojaus Manikso ir boho Kleorikso įsikišimas – jis, ir jo žmonės, ir kiti Otlavo bei Bergaso kariai, dabar tarnautų venedų protėvių dvasioms... Kaip dabar tarnauja Otlavas ir Bergasas. Otlavo ir Bergaso vėlės... Tebūnie prakeiktas jų užsispyrimas. Tebūnie prakeikti dievai, kuriems jie meldėsi ir atnašavo. Dabar kitos žemės, kiti dievai, kitas gyvenimas, bet širdyje vis vien slogutis...
Nepatiko Gosui Otlavo ir Bergaso planai, bet jų sugalvotai gudrybei nebuvo kaip ir prieštarauti. Ir iš tiesų Gosas krimstis ir pergyventi pradėjo, tik, kai jau išaušus, valtims kylant upe aukštyn, ten prie paplauto ir nuvirtusio gluosnio, sutartoje vietoje, nerado nei vadų, nei jų siųstų žmonių, kurie turėjo juos pasitikti ir pranešti ką toliau jis su atvestais kariais turi daryti. Buvo sutarta, kad jei pavyks paimti gulkių Vydžių ir SaUlių, ir gal net kitus vadus, valtys pradės kilti visomis išgalėmis ir iš karto, tiesiai iš valčių puls Tauragarbį. Planas kaip ir neblogas – išmėgintas: – ginkluotiems vyrams pasipriešinimo neturėjo būti – juk vadai jų rankose, o Tauragarbio vyrai nepasiruošę...
Bet pasiuntinių nebuvo. Trumpam stabtelėjo, pašmirinėjo aplinkui, bet nė gyvos dvasios – jokio žmogaus pėdsako. Tad, kiek padvejojęs, pamanęs, jog planai pasikeitė, Gosas vyrus nuvedė aukštyn. Tik ne taip spėriai, kaip buvo tartasi, o atsargiai ir palengva.
Antrą kartą Gosas sunerimo tolumoje išgirdęs rago gausmą. Tarsi briedis kur tolumoje per rują būtų baubęs. Bet pavasaris įpusėjęs – kokia dar ruja?
Ir trečią kartą nustebo pamatęs visišką ramybę. Rytinis upės rūkas jau buvo nusėdęs, pasirodė tvirtovė. Galėjo net įžiūrėti jos sargybą. O štai piliakalnio šlaite tvyrojo visiška ramybė. Ir prisiyrus arčiau – prie kairio kranto (palei upės tėkmę - kairio) išvydo tik į krantą ištrauktas jų valtis. Ir jokios sargybos...
Gosas sutriko... O lūkuriuoti ir kažko laukti negalėjai – srovė, šiame upės vingyje taip ir norėjo imti valtis ir nešti atgal. Nepaplūduriuosi. Beliko tik arba paskubomis sukti atgal, arba keliauti į stovyklą, išsiaiškinti kas čia vyksta. O kad nieko gero nevyksta – nuojauta tiesiog klykte klykė. Bet, o kaip vyramas paaiškinsi įsakymą bėgti kaip išgąsdintiems kiškiams atgalios, kai pavojaus dar nesimato, net nežino ar kas nutiko, net nežino kur vadai?
Gal vadai tik persigalvojo, gal planus pakeitė ir kramto sau kokį šernienos šmotą, alumi užgėrinėja ir jų laukia? Štai ir dūmelis jų stovykloje matosi. Kyla iš už meldų, iš už krūmų.
Bet, o kur vietiniai? Gyvenvietė tarsi išmirusi...
Bloga nuojauta tiesiog nagais į širdį kabinosi, bet nebuvo ką daryti ir Gosas sukomandavo sukti prie kranto į stovyklą...
Apsidairys, pažiūrės. Vyrams tik švilptelėjo, kad ginklus arčiau rankų laikytų.
8.
Šį kartą aš apsirikau, blemba. Na ir kaip čia neapsiriksi, kai viskas paskubomis ir per subinę?
Vertėjas išgyveno. Gan greitai pavyko jį atgaivinti. Sulaužyta nosis jam kalbėti netrukdė. Netgi atvirkščiai – paskatino pliurpti ir upeliu lietis. Užteko tik pirštu bakstelti ar paspriktuoti į tai kas liko iš nosies ir liežuviu jis malt pradėjo kaip užvestas žaisliukas.
Na taip, toji trijulė – tai Otlavas, Bergasas ir vertėjas... Na ir dar kažkoks „gaidys“.
Otlavui žandikaulis sulaužytas – jis tik mykt galėjo ir akis vartyt... Bergasą paguldė Genys, o „žąsiną“ Sprigtas.
Žodž...
Žodžiu, nebuvo kada „cackintis“. Reikėjo skubėti.
Linktelėjau Sprigtui, kad pribaigtų ir Otlavą – kam jis mums toks reikalingas(?) - ir čia pat nustėrau, net galvą nusukau ir mintyse nusikeikiau...
O laikai, o papročiai, kad juos kur nachui!
Čia pribaigti, reiškiasi? Sprigtas tiesiog užlaužė Otlavui galvą ir... ir ją nupjovė...
Bojų bohas – bohu ir links, nors tūkstančius dievų pakeistų, nors tūkstantį kartų atgimtų! Su krauju šis fetišas pas juos įaugęs.
Dar prieš porą metų būčiau apsivėmęs, o dabar tik atsidusęs papurčiau galvą ir mes, nešini abiejų vadų galvomis, gausiai šlakstydami savo kelią jų krauju, paspadrdydami kaip kokį niekingą galviją vertėją, pasileidom tekinom link Tauragarbio...
Bet šūdžius vertėjas arba kažką ne taip suprato, arba jam ne viskas buvo sakoma, tad ir išėjo taip, kaip gavosi.
Ta prasme, mes laukėme, kad trečiasis atsiblūdijusių goutų vadas Gosas iš karto, tiesiai nuo valčių puls Tauragarbį (kaip vertėjas porino, kad taip sutarta), tad vaikus ir moteris nuvarėm į tvirtovę, o vyrus, kuriuos sušaukė rago gausmas, išslapstėme papėdėje – ale surengėme pasalą.
Na ir kaip, pasakykite jūs man - Genio vyrai - išstatyti stebėtojai - nepastebėjo, kaip stovyklą paliko keturi vyrai? Nežinau. Na, akivaizdu, kad nepastebėjo. Tad jau viskam pasibaigus, liepiau Geniui juos gerai papurtyti ir „ištarkuoti“... Na, gavo jie pylos. Iš žvalgų grupės buvo išmesti. Pažeminti. Taip sakant – pirmieji „štrafnykai“. Pasodinti ant žemės ir ūkio darbų...
Tik mūsų paskubomis surengta pasala nepavyko: Goso valtys su daugiau kaip pusantro šimto vyrų pajudėjo link priešingo kranto – link „savo“ stovyklos, kur, aišku – nieko neatrado. Žvalgai, mano paliepimu, jau buvo išpjovę tuos tris likusius nabagus, stovyklos sargus, ir juos pakišę kažkur miškan į krūmus.
Užtat gulkių Vydžius atsirado! Rado jį leisgyvį kiek tolimesniame miškelyje prie medžio pririštą. Kruviną, sukultą, su sulaužytais šonkauliais, be sąmonės ir leisgyvį. Vis tik išmušė iš jo žinias apie mūsų įpročius – štai ir pasalėlę dabar jau begalviai debilai surengė. Tie šunsnukiai apėjo visus Genio stebėtojus! Nors kokie ten stebėtojai? Įsitaisę karklynuose iš dviejų pusių prižiūrėjo, snaudė, daugiau valtis dabojo, nei judėjimą stovykloje. Ir tiek žinių - po velnių!
Goutai jautė esą stebimi ir puikiai maskavosi. Ne špėtni vyrai, vienok.
Tad, kai tik Goso vyrai pasuko link priešingo kranto, skubiai teko keisti planus... O dar kiek ir tie goutai būtų pasprukę – vaikykis juos po to...
Laimei, Surkų su jo vyrais buvau nuvijęs arklius balnotis – maža kas, o raiteliai čia didi jėga... O brasta – ranka pasiekiama!
9.
Goso valtis į krantą įsirėmė bene viena pirmųjų šalia dviejų be priežiūros paliktų laivelių.
Vyrai, kaip įpratę, mikliai išsilaipino, truktelėjo valtį į krantą ir susigrabalioję ginklus, vadovaujami savo vado, vien tik tam, kad nesipainiotų po kojom jau ir kitiems išsilaipinantiems, patraukė link tos vietos, kur turėjo būti stovykla...
Tik stovykla juos pasitiko visiškoje tyloje. Visi rakandai, laikinos pašiūrės vietoje. Netgi prigesęs laužas, virš kurio kabojo beveik pilnas bronzinis katilas, ruseno.
Nė gyvos dvasios. Rodos net paukščiai nutilo, net vėjas aprimo. Tik saulė ir keli debesėliai.
Apie klastą ir spąstus, pasalą, nė galvoti nebuvo ko – nebuvo čia kur slėptis pasalūnams. Tas retas pakrantės miškelis, šalia kurio kūrėsi stovykla - kiaurai permatomas.
Gosas gerai prisiminė, kad ramindamas savo nerimastį, vis tiek mostelėjo ranka, kad vyrai sektų paskui, o pats, tarsi ruošdamasis sutikti kokį tai piktą lokį, atkišęs ietį, sulėtino savo eiseną. Jo akys bandė apžvelgti visą aplinką. Na, rodos - tuoj, tuoj - kas iš kur išlys. Stovykla lyg ką tik palikta. Nors sukirbėjo mintis, kad gal likę vyrai ir vadai užgėrė? Pašiūrėse dabar sau knarkia? Va, net ietis atremta...
- Ei! Ar yra kas nors?! – riktelėjo Gosas ir stuktelėjo ietikočiu per eglišakėmis dengtos pašiūrės atramas.
Bet jam niekas neatsiliepė.
- O kur visi? – spėjo paklausti kažkuris iš pirmųjų su Gosu išsilaipinusių vyrų, kai tylą pertraukė rago baubimas...
Grėsmingas ir ilgas baubimas kamuoliu atsirito per upę ir nubėgo kažkur tolumon... Trumpam nutilo ir vėl čia pat užbaubė...
Gosą nupurtė šiurpuliai...
- Pavojus! Visi prie valčių!!! Į valtis visi! Visi į valtis! – Gosas apsisuko ir net stumtelėjo porelę lėtapėdžių dar susivokti nespėjusių vyrų...
Bet buvo vėlu...
Nuo kranto ataidėjo šurmulys, šauksmai, netgi klyksmas...
Į stovyklą atskriejo pasiklydusi strėlė...
Goso vyrai užvirto besilaipinančius, o besilaipinantys puolė toliau nuo kranto, puolė slėptis nuo strėlių, bet jos juos negailestingai vijosi.. Porelė vyrų, sukeldami dar didesnę sumaištį krito pamušti strėlių tiesiai po saviškių kojomis.
O ant priešingo kranto stovėjo išsirikiavę šauliai, nebaudžiami laidė vieną po kitos strėles...
Ir sumaištį dar labiau kėlė už jų stovintys skydais ir ietimis ginkluoti vyrai – šie savo ietimis ir kirviais ritmingai stukseno į skydus, ritmingai rėkavo ir šaukė, tarsi skandavo. Šiurpuliai...
Kai kurie anapus kranto stovintys vyrai net atsivedėję mėtė akstis link dar kranto nepasiekusių kelių valčių...
Atrodė, lyg kas surengė varyminę medžioklę... Tik medžiojo ne paklaikusius žvėris, o žmones...
Viena tuščia, nevaldoma valtis jau plūduriavo nešina srovės...
Štai ir antra pasroviui pasileido... Per jos bortą kabaroja pašautas vyras...
- Paskui mane! Paskui mane! – pradėjo mosikuoti Gosas... – Į stovyklą! Į stovyklą! Meskit valtis!
Didžiausias užpuolikų dėmesys buvo sutelktas link valčių, iš kurių išsilaipinti nespėjo Goso atvesti vyrai – visos strėlės ir akstys lėkė į juos...
Tad į krantą išsilaipinusiems atsirado galimybė atsitraukti...
O štai valtimis sprukti – galimybės beveik neliko – upę beveik pertvenkė griūvantis pakrantės medis... Na ir prie upės vingio – siauriausios vietos, taip pat griuvo dar vienas... Ten taip pat pasirodė Tauragarbio kariai...
Nuo priešingo kranto atsiskyrė keltas su triukšmingais kariais... O kai kurie, net numetę ginklus ant kelto, patys plaukte pradėjo keltis į kitą krantą...
Gi ant priešingo kranto liko tik lankininkai ieškodami paskutinių savo aukų...
Goutai nematė, kaip link Bebro brastos nudundėjo raitelių šimtinė...
10.
Tarsi varymo išgąsdinti miško žvėrys, tarsi atsidūrę aklavietėje, goutai netvarkingu būriu susitelkė paliktoje stovykloje kaip kokie išgąsdinti paukščiai. Jie net nesistengė teikti pagalbą sužeistiems kariams, nors tiesą pasakius, tokių buvo ne tiek jau daug. Bet jie savo aimanomis ir keiksmais įnešė tik dar daugiau chaoso.
Vyrai rodėsi, jog tuoj sumindys Gosą. Sutryps. Jis atsidūrė netvarkingos minios viduryje.
- Tylos!!! – giliai įkvėpęs, kilstelėdamas viršun ietį, išrėkė Gosas. – Tylos!
Triukšmas pradėjo rimti...
- Mus išdavė! Išdavė! Rikiuojamės kovai! Kovai rikiuojamės... Ratu! Stojam ratu!
Ką dabar daryti, ir pats Gosas nežinojo – valtys nepasiekiamos, tyrai ir miškelis, ir kalva tolumoje – ne vieta slėptis, bet vyrai išgirdę valdingą balsą pradėjo ramintis, glaustis petys į petį ratu...
- Viodenas (Wōðanaz) su mumis! Haaa!!! – Gosas drąsindamas visus savo žmones net papurtė virš galvos iškeltą ietį, bet jam atsiliepė ne daugelis. Kai kurie vyrai pradėjo čiupinėtis savo amuletus, murmėti užkeikimus.
(a.p.: Wōðanaz – įniršio dievas - protogermanų dievas, vėliau ir dabar žinomas kaip Odinas, nors įvairiuose germanų tautose galėjo būti tariamas kiek kitaip: saksų „Uuôden“, fryzų – Weda ir t.t.)
Gosas puikiai suprato, kad arba turi kur nors trauktis – pavyzdžiui ant kalvos - ir kautis iki paskutinio žmogaus, paskutinio kraujo lašo, arba bandyti vis tik pasiekti valtis, jas atsikovoti bet čia pat aiškiai suvokė, kad jomis atsitraukti niekas jiems neleis. O tiek toli, kad paklaustų savęs, o kas po to – trūko laiko ir toliaregystės... ir dievų malonės...
Nespėjus deramai susirikiuoti ir nurimti murmesiui, atsitokėti, kiek tolėliau nuo jų, palei šiapusinį krantą pradėjo rodytis ir priešų kariai. Kai kurie sausi ir su skydais, su ietimis ir kirviais, kai kurie šlapi, pusnuogiai, bet ginkluoti. Jie rikiavosi tvarkinga eile ir jų vis daugėjo, bet kol kas link gintis besiruošiančių goutų nesiartino... Rikiavosi...
Ir tylėjo. Nerėkavo. O tai dar labiau baugino.
Goso vyrai jau taip pat pradėjo rikiuotis priešo link, Gosas jau žiojosi sukomanduoti pulti ir, kol šie dar tik ruošiasi kovai - įnirtingu smūgiu nustumti pasirodančius vyrus į upę, kol šių nepadaugėjo, bet jau žiojantis išrėkti - pajuto žemės virpėjimą... Sutrikęs atsigręžė į retmiškį...
Iš kitos pusės, per retmiškį sušmėžavo siluetai – link jų judėjo raiteliai...
Ir vienas iš pirmųjų raitelių pasirodė vadas SaUlius. Jojo ristele ant ganėtinai didelio, lyginant su kitais, arklio, bet jo kojos vis tiek vos nesiekė žemės.
Goutai dar nepradėję kovos, jau sudrebėjo - visa netvarkinga ginkluotų vyrų minia tarsi savaime pajudėjo atgalios, link pievų, vedančių link kalvos.
Truktelėjęs vadžias Tauragarbio vadas sustabdė savo arklį. O paskui jį sustojo ir kiti raiteliai.
Vadas iššiepė savo pliką, iki bjaurumo nugremžtą snukį (na koks gi subrendęs karys nenešioja barzdos?!), pakėlė ranką ir kažką riktelėjo.
Paskui vadą sustabdęs savo arklioką, tatuiruotėmis veidą paženklinęs vyras kilstelėjo varinį ragą ir į jį papūtė...
Tai jau buvo nebe paprastas rago gausmas, o šaižiai skardus ir grėsmingas trimitavimas. Tokio baugaus garso dar nė Gosas, nei kuris nors iš jo vyrų, nebuvo girdėjęs – šiurpuliai per nugaras nubėgo...
Pervargusių per naktinį žygį ir dar nespėjusių atsigauti nuo netikėto užpuolimo vyrų karingumas, jei jo dar buvo likę – ir visiškai nubėgo link kulnų.
O už vado pradėjo rikiuotis raiteliai su savo ilgomis ietimis, prisidengę apvaliais skydais...
SaUlius vėl kažką riktelėjo ir jį aplenkęs toks pat bebarzdis raitelis išjojo į priekį. Priešais save permestą per arklio nugarą kokį tai žmogėną vienu ypu numetė ant žemės ir apsukęs arklį grįžo už vado. Iš už diržo išsitraukė ilgakotį plieninį kirvį ir demonstratyviai juo pagrasino goutų pusėn.
Goutai jau ir visai su spurdančiomis širdimis žiūrėjo kaip numestas ant žemės vyras kepurnėjasi, bando keltis...
Gosas atpažino vertėją. Sunkiai, bet pažino – šis išbalęs ir kruvinas žmogus jau vargiai priminė tą žmogėną, kuris talkininkavo Otlavui ir vertėjavo goutams.
Tuo tarpu SaUlius kažką riktelėjo vertėjui ir pasikrapštęs atidarė odinį maišą, ištraukė galvą ir sviedė ją link goutų būrio, po to taip pat į žolę nusviedė ir antrą galvą, o paskui numetė ir maišą. Vėl įsakmiai riktelėjo ant vertėjo.
Goutų tarpe kilo sambrūzdis... Priekyje esantys pažino barzdotas Otlavo ir Bergaso galvas. Jų atmerktos akys tarsi su priekaištu žiūrėjo į savo karius...
Vertėjas pusbalsiu kažką ištarė, bet paragintas SaUliaus balso, sudrebėjo, susikūprino ir jau aiškiau, tarsi į žodžius sudėdamas visą dar jam likusią gyvastį, išrėkė:
- Čia vadų Otlavo ir Bergaso galvos. Jie klasta užpuolė vadą SaUlių ir gavo galą. Tad ir jo vyrai arba turi pasiduoti, arba žūti!
Goutų tarpe kilo murmesys, visi kariai pradėjo sukiotis ir dėbsoti į Gosą, bar šis tik išpūtęs akis sukiojo galvą. Gal ir norėjo ką tarti, bet tik sužiopčiojo kaip žuvis.
- Jie mus išžudys... – kalbėjo kažkas.
- Jie mus paaukos dievams...
- Aš kausiuosi iki galo, kaip tikras Viodeno vyras! – iškėlęs ranką su kirviu riktelėjo vienas iš aukščiausių ir stipriausių karių. – Šlovė Viodenui!
- Šlovė... – bet save drąsinančius šūksnius nustelbė Tauragarbio vadui mostelėjus vėl tas nuožmus varinio rago gausmas ir vyrai paspringo savo šauksme...
- Traukiam ant kalvos, ten nuo arklių bus lengviau gintis! – riktelėjo Gosas.
- Nespėsim, - paprieštaravo kažkuris iš vyrų. – Bet aš žūsiu su ginklu rankoje ir čia! – kresnas, senas susiraukšlėjęs barzdočius, pakratė savo kovos kirvį – skydų nė vienas iš goutų neturėjo – visi jie liko valtyse.
- Jie mus iššaudys kaip kurapkas, - pasigirdo už Goso nugaros.
Gosas pasuko galvą ir pastebėjo, kaip vis dar stovinčių ir gerokai pagausėjusių priešo pėstininkų priešakyje pradėjo šmėžuoti žmonės su lankais rankose. Jie jau visai neskubėdami rikiavosi, bet lankus dar laikė nuleistus.
- Puolam raitelius... – atsikrenkštė Gosas ir jau norėjo kilstelti ietį ir išrėkęs „vardan Viodeno“, pirmas lėkti į pražūtį, bet ir vėl jo nartą pertraukė gausmas... Bet iš kitos pusės... nuo kalvos...
Tai vėl buvo varinis ir dar labiau šiurpesnis, duslesnio trimito garsas... Šiurpulys atsirideno iš už kalvos...
Gosas sudrebėjęs pasisuko į kalvą...
Nespėjus nutilti trimito – milžiniško varinio rago - karnykso su šerno galva – aidui – jis vėl pasikarojo. Tuomet tą siaubingą ir laukinį garsą Gosas išgirdo pirmą kartą. Bet ne paskutinį. Šis garsas rodos nusmelkė net kaulus... Perskrodė sielą... Net dar dabar, po tiek laiko, jau gyvenant kalnuose, kai jį išgirsta – širdyje susigūžta... Įsirėžė kaip peilis į sielą...
Ant kalvos pasirodė raitelis, kuris nušoko nuo savo nediduko arklio ir tvirtai atsistojęs kojomis ant žemės, lėtai kilstelėjo savo tą varinį ragą su šerno galva ir vėl – trečią kartą subaubė...
Raitelių ant kalvos pagausėjo. Kiek tiksliai jų buvo – nesimatė. Bet nemažai... Jie rikiavosi už karnyksą pučiančio vyro keldami grubią grėsmę...
Goutų rankos tarsi pačios nusileido... Kai kam net ginklas iš rankų iškrito...
Net Gosas ir karingasis Trokas – vienas iš pačių nuožmiausių ir stipriausių jų būrio vyrų, sudrebėjo. Tik, kad sutrikusiam Gosui, mestelėjus žvilgsnį į Saulių, pasirodė, jog pasirodę vyrai ir jį nustebino. Skustu vado veidu nubėgo nuostabos šešėlis, bet jį tuoj pat pakeitė plati šypsena. Net dantys sublyksėjo.
Tauragarbio vadas pasisukęs kažką tarstelėjo savo vyrams, o šie džiaugsmingai sušurmuliavo, net pakratė ginklus rankose. Sulialiakavo...
SaUlius ramindamas vyrus kilstelėjo ranką, kažką ištarė, riktelėjo ant vertėjo ir šiam nespėjus išversti, paragino savo arklį link kalvos. Nuo raitelių būrio atsiskyrė dar bent penketas raitelių ir šie, vedini Sauliaus, ristele nubilsnojo link kalvos...
O vertėjas vos ne isteriškai išvertė:
- Meskit ginklus. Net pačius menkiausius peiliukus. Ir apavą! Visi kas liks su ginklu bus išmušti!
Tarsi patvirtindami jo žodžius, atlėkė kelios strėlės, bet ne į goutus – nukrito šalia jų... aiškus ženklas. Kova baigėsi, pasipriešinimui vietos nebeliko...
Gosas žengtelėjo link vertėjo ir jo link numetė ietį. Bet ne kaip ginklą, o kaip kokį baslį...
11.
- Ha! Būk pasveikintas Kleoriksai! – sustabdžiau pakalnėje savo arklioką. – O! Maniksai! Ir tu čia?!
- Aha, žiūriu jūs čia nenuobodžiaujat! – sumojo ranka Maniksas.
- Ramybė mums tik sapnuojasi, - išsišiepiau ir nušokau ant žemės. – Kokie vėjai jus čia atnešė?
- Sakom va, reik užsukt, savo kalavijus pagirdyt! – ant žemės nušoko ir Kleoriksas.
- Ai, tai kad biškį pavėlavot, - mostelėjau link pievos, kur apsupti mano karių, goutai pradėjo nusiginklavimą. – Bet į pergalės puotą, dievus pagarbint, atvykot pačiu laiku.
- Ha! Ir tai gerai, - pūstelėjęs į ūsą, pasisveikindamas bojų papročiu, Maniksas ištiesė ranką (kaip pamenat, Maniksas buvo ne iš bohų, o iš kitos bojų genties). – Sakom, kas čia kovos karnyksą pučia? Reik padėt saviems ant žemės krašto, o tau še kad nori. Čia tu. Cha! Nesitikėjom čia tave rasti. Sakom miškuose lindi, ar ką... Ieškot tos tavo Ūūlos reikės.
- Sveiki atvykę į mano žemes, į venedų žemes, - išsišiepiau. – Po miškus klajot nereikės.
Mudu spustelėjome vienas kitam rankas suėmę arčiau prie alkūnių, paplekšnojom vienas kitam per pečius, kaip seni bičiuliai.
- Būk pasveikintas. Atnešėm linkėjimus nuo tavo brolio Geomekso, - lygiai taip pat sveikindamasis ištarė bohas Kleoriksas, Geomekso bičiulis ir ginklo brolis.
- Jau ir pats norėjau jį aplankyti, bet vis kas nors sutrukdo, - mostelėjau link pievos, kur šurmuliavo mano vyrai.
Jie jau laisvai šmirinėjo po stovyklą, tupdė nusiginklavusius goutus versdami sukryžiuoti kojas taip, kaip buvau mokęs – greit jiems kojos užtirps ir visai apie pabėgimą arba pasipriešinimą nebeliks jokių kalbų.
Tik va, kur dėti beveik šitą dvidešimt belaisvių – drūtų ir karingų vyrų – neišmaniau. Na ne Drakula gi aš, kad visus susodinčiau ant kuolų ar surengčiau masines skerdynes...
Ai, tegu mano vadukai pamąsto...
I dalies (Tauragarbis) epilogas
Kur dėti visus tuos belaisvius? Kur? Ypač kai paaiškėjo, kad jie iš esmės yra paprasčiausi bėgliai iš Jūrsalės, kur po kažkokio vietinio konflikto prisidirbo ir susivienijusių tenykščių vadukų buvo ištremti. Jiems ne tai leido palikti salą ir keliauti sau. O gal jie tiesiog patys išsinešdino naujų tėvonijų ieškoti – nelabai supratau, bet taip sakant – visi jie atstumtieji. Už tenykščių įstatymų ribos. Niekas jokios išpirkos neduos. Patys juos nugalabins vos tik šiems į salą nosį įkišus. Siųsti atgalios – jokios prasmės. Tad vieni siūlė iš ties visus nudobti: – pavyzdžiui nuplukdyti į Neražę (Aistmares) ir ten paskandinti, kiti dar kaip nors dievams ir dvasioms paaukoti – kaip pavyzdžiui nuvaryti į pelkynus..., o kiti siūlė per aistų gentis išdalinti... Bet kas gi norės šalia savęs tokį klastūnyną turėti? Vergovės čia tokios kaip pietuose nėra - kaip jau buvau minėjęs – ji čia tokia šiaip – apie nieką (mano galva) ir labiau simbolinė, ir išimtis iš taisyklės, nei reali. Na, o akmens skaldyklų ir kasyklų, kur juos suvaryti – irgi nėr...
Iš ties pradedi mąstyti, kad kitą kartą geriau mušti tokius atklydėlius be gailesčio kovoje, nei imti juos į nelaisvę.
Bet problema išsisprendė. Išsisprendė kažkaip netikėtai. Dėka atvykėlių bojų. Per pergalės ir jų sutiktuvių puotą...
Bet apie tai – kiek vėliau: - tęsinys planuojamas 2025-01-10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą