II dalis. Anapus kalnų
II dalies įžanga. Teta Mora
Vis tik tas amžinas viešas gyvenimas žudo. Rodos, jau ne pirmi metai šiame laike, o iki galo priprasti negaliu.
Tas amžinas šurmulys, amžini žvilgsniai, kalbos, vaikų čiauškėjimai ir cypimai, netgi gyvulių šnopavimai, kriuksėjimai ir gagenimai kartais išveda iš pusiausvyros. Tiek, kad nors į kokį užpakalio pasikrapštymą niekas dėmesio nekreipia...
Užsisėdėjau. Viskas pradeda užknisti. Jau tiesiog veržte veržiausi į nors kokį tai žygį. Ten bent jau yra kažkoks tikslas, o ne tūpčiojimas vietoje ir kokio tai karaliuko ir pulkaunyko vaidinimas, amžinas plūduriavimas organizaciniame ir net politiniame liūne. Niekada nesiveržiau tapti kokiu tai „bosu“, o va, kaip gyvenimas viską sudėliojo...
Jei ne praeitais metais Kleorikso ir Manikso pasirodymas, tai šiemet vis tiek būčiau ėmęsis įtakos teritorijos plėtimo. Nebenusėdėčiau vietoje. Gi, vėliau ar anksčiau subręs reikalas susidurti ir su piktais arba kaip juos dar vadina piktšais, kurie sėdi Vystulos (Vyslos) žemumoje ir, su kuriais, nėra kokio tai kontakto. O jo reikia – jie ten įsitvirtinę palei visą įlankos pakrantę, kur mano laiku matyt buvo Gdanskas ir Gdynia, ir į kontaktą neina. Link mūsų nelenda, bet iš esmės ir visą žemupį užblokavę. Laukiniai kažkokie. Ne be reikalo piktais ar piktšais vadina. Kitaip tariant, pikčiurnomis. Tiesa, piktšas – tai kažkokia tai prasme pikta, eibes krečianti dvasia. Na, ale mano laike – kipšai. Tiesą pasakius, gal jie save ir dar kažkaip kitaip vadina, nes šis pavadinimas kiektai pašaipus, kiektai pagiežingas. Bet apie juos tik kažkokios žinių nuotrupos, gal tik Neražės Neringos aistai – pagudai (tolima gulkių atšaka) su jais kokį tai šiokį tokį ryšį palaiko.
Bet jie palauks. Sėdi sau ramiai ir tegu sėdi. Link mūsų nelenda. Tad nėra kur skubėti. Grįšiu, o tada jau jais ir užsiimsim, jei noro, blem, bus.
O dabar tiesiog norisi ramiai atsipūsti. Be triukšmo, be erzelynių. O tai viskas užkniso (ir užpiso) iki beprotybės...
Visą dieną su savo bendražygiais – vadais (Giriumi, Vaiviu, Apuoku, Surkumi, Alumi, Sėriumi ir kitais) jodinėjome po pievas ir laukymes ieškodami tinkamos vietos rytojaus mankštynėms. Ta, prasme, manevrams. Tai mano įvestas naujadaras. Nėra čia tokių dalykų, bet ne pas mus, ne pas venedus, kaip save vadiname. Prieš žygį reikėjo užtvirtinti visus mokymus. O reikalas tame, kad po bohų apsilankymo, jų padaryto įspūdžio (drūti tatuiruoti vyrai, su bronziniais ir metaliniais šalmais, su kalavijais, dryžuotom kelnėm ir dar varinėm triūbom!!!), paplitus gandui, jog mes ruošiamės žygiui į turtingus kraštus, per kurį bus galima daug naudos įgauti, pas mus atsibastė krūva savanorių. Vieni savo genčių – giminių - siųsti, o kiti šiaip kokie tai atskalūnai iš kokių tai miškų ir pelkių glūdumų. Bent porelė šimtinių susidarė. Ir ką su jais tokiais „žaliais“ liepsite daryti? Vyrų vien tik dėl skaičiaus man nereikia. Naudos jokios, o alkanus pilvus maitinti reikia.
Ir štai tų atvykėlių suvokimas apie kovos tvarką – suprantama - joks. Pratę paprasčiausia minia – gauja – „siena ant sienos eiti“. Išimtis tik gulkiai ir vargiai, kurie jau nuo mūsų šį tą nusižiūrėjo, susigraibė. O šie tai tinkami tik ietimis ir akstimis apsisvaidyti ir gerai patriukšmauti. Ir tai tik geriausiu atveju. Nieko šioms vietovėms ir šiems laikams neįprasto tame nėra, netgi, tarkim, ir tie patys bojai kažkokios tai rimtos rikiuotės ar disciplinos neturi. Tie patys skitai-sarmatai iš jų gali žvengti. Trimituoja – priešą gąsdina - ir lekia kaip siautuliai, o gavę atkirtį spėriai traukiasi ir vėl puola nauja gauja, nauja banga... Tik vyras prieš vyrą, tai jau rimtas ir net labai rimtas priešas.
Ir tai tik geriausiu atveju.
Ne, man tai netinka. Aš nenoriu praradinėti savo vyrų. Tad tegu dabar geriau kenčia čia, nei po to kurti begalę pakasynų laužų. Medieną irgi gerbti reikia...
Ciniška? Galbūt. Bet ne visai. Gerokai vėliau, tai, ką dabar tik planavau, o vėliau ir įvykdžiau – tai iš ties buvo ciniškumo viršūnė. Bet toks jau tas gyvenimas. Ir apie tai dar bus kalba.
Taigi, nors tai ne pirmas kartas, o ir patirties jau turėjau, bet vis tiek visa tai vargina, nervus ėda. Čia tau ne mažą būrelį apmokyti, o iš kart šimtinę ir daugiau.
Tad, mano suvokimu, toji šiaip ne taip ginkluota minia – balastas. Jau su savo vadais žinom, kaip su tokiais elgtis. Pavyzdžiui – stovi jie sau kokioj tai nelygioje rikiuotėje, aršiai nusiteikę, visam pasauliui dantis šiepia: - „nagiš, tuoj parodysim, ką mokam, kailį išpersim, patys pamatysit“, bet priešais išrikiuotų ir tylių „senių“ (maniškių) rikiuotei prasiskyrus ir žemei sudundėjus nuo Surkaus raitelių arklių kanopų, kai jie juos praleidžia, iš netikėtumo tiems „mužikams“ staiga veidai ištįsta. Pamatę raitelius sutrinka, o kai tie raiteliai atstatę bukas ietis net nemano sustoti ir kaktomuša atlekia – neatlaiko ir pabyra į visas puses... Tik spėk laukuose vėją gaudyti. Štai taip, ir panašiai, pradžioje, tokiems „mužikams“ ragus ir aplaužai. O po to jau gali juos minkyti kaip molį.
Na, o tuos, kurie nepatenkinti muštra, kurie sužievėję ir patys iš savęs labai jau „mandri“, kurie slepiasi už savo protėvių (iš serijos „mano tėvai taip darė, seneliai taip darė, ir pro-pro-seneliai taip darė, tad nesukit man smegenų ir aš darysiu kaip jie darė, nes dievai-Tėvai užsirūstins“) – tariu „viso gero“, „sudiev“ ir varykit namo.
Bet viskas turi kainą. O kaina – tai nervai ir pasiutėliškas nuovargis. Netgi ant išsekimo ribos. Gerai, kad dalį tos naštos jau galima ant savo vadukų ir „senukų“, tai yra veteranų (nors tokios sąvokos dar nėra ir kaži kada bus) perkrauti. Per tuos, pastarųjų metų susidūrimus ir kovas, jie jau storą odą užsiaugino, ir jau suvokė ką ir su kuo ėsti (valgyti čia nesakoma).
Na ir kur Tauragarbyje galima ramią ir tykią vietelę rasti?
Teisingai! Tik pas tetą Morą! Prie senųjų pilkapių!
Bet matyt atsipūsiu, atsigausiu gal kur nors ir kada nors, bet tik ne čia ir ne dabar. Svajonės pildosi, bet dažniausiai ne taip, kaip norime. Jeigu prie Ulos atsiskyrėlės tetos Moros stengėsi niekas be reikalo netrukdyti, jeigu jos bijojo iki šiurpuliukų nugaroje, iki žagsėjimo, tai čia, Tauragarbyje – ji tapo tarsi kokia močių močia. Be reikalo netrukdė, bet...
Ir jai tai kažkodėl patiko – nebevaikė ir aršiai nebegąsdino žmonių. Jos bijojo ir privengė tik svečiai. Bendraujant su jais – radusi progą – ji vėl atvirsdavo į žiežulą. Na, tokia jau ji.
Štai ir dabar, palikę dukrą Kiaunės priežiūrai (mažiukai vaikai čia iš vis be priežiūros nelabai ir būdavo – aplink vien dėdės ir tetos, bobutės, močiutės, diedukai ir šiaip visokie saviakai), kartu su Aistape atsliūkinom iki pilkapių. Norėjome pasisėdėti, pasikalbėti ar tiesiog ramiai pavakaroti, bet kurgi tau!
Radome tetą Morą zujančią aplink kokį tai Apuoko vyruką, kuris skeldamas rastą smailai nulaužta šaka persivėrė sau visą blauzdą. Tad dabar, prilaikomas pačio Apuoko ir dar dviejų vyrukų, gulėjo įsikandęs pagalį, mykė ir akis vartė, o teta Mora su Būriumi baigė žaizdą prideginti, siūti siūlais iš avies gyslų ir teplioti kokia tai derva...
Štai ir pavakarojom, taip sakant. „Ramiai“. Pasitraukėm į šalį, link pašiūrės.
Ko tai Pelkaus nesimatė – matyt su savo bitėmis kurtai bastosi...
Galų gale aimanos baigėsi – panašu, kad vyrukas neteko sąmonės. Ką darysi – laikai tokie. Nors, žinant tetą Morą, gi galėjo nabagą apsvaiginti kokiu tai musmirių nuoviru, bet to nedarė. Kodėl? Ne mano reikalas. Jai geriau žinoti. Galėjau ir Aistapės paklausti, bet, o kam? Juolab pašnabždomis mes tuo momentu kaipo ir ginčijomės. Eilinį kartą Aistapė prašėsi į žygį, o aš ją atkalbinėjau:
- ...na suprask gi tu pagaliau, mielas Darželi! – sudirgęs, bet stengdamasis tvardytis, suraukęs antakius tyliai košiau per zaptas: - Reikia gi, kad Tauragarbyje liktų šeimininkas! Reikia! O kas gi daugiau, nei tu? Tavęs vyrai klauso. Ir moterys. Pelkus lieka, tad ir iš jo paramos sulauksi. Na negalim kitaip...
- Sauliau, negerai taip, - lingavo galvą Aistapė. – Negalim skirtis...
- Dar ir kaip galim, - nutraukiau. – Tai neilgam. Ir p-a-ž-a-d-u, jog tai paskutinis žygis, į kurį tu nekeliausi. Na ir dukrą gi reikia prižiūrėti...
- Bus kas prižiūri, - piktai mostelėjo ranka Aistapė. Vos bronzinė – iki blizgesio nušveista apyrankė, prilaikanti rankogalį nenuskriejo, tad ji piktai ir irzliai kilstelėjusi ranką ją pakratė susigrąžindama apyrankę ir pradėjo vėl po ja brukti rankogalį.
Žiojausi kažką atsišauti, bet tuo tarpu teta Mora išsitiesė ir garsiai ištarė:
- Neškit jį iš čia. Viskas. Tvarsčio nelieskit, rytoj pati apžiūrėsiu, - mostelėjo ranka link takelio.
Vyrukai paskubomis nualpusį nabagą grubiai, vos nenumesdami, perkėlė ant neštuvų, o Apuokas atsisuko į mane:
- Mes jau eisim vade...
Vietoje atsakymo mostelėjau ranka, linktelėjau galva.
Užtat teta Mora vėl įsikišo:
- Nešdinkitės ir greičiau, o tai paprašysiu Sauliaus, kad jums įspirtų, kad greičiau judėtumėt...
Nebūčiau nustebęs, jei ji dar būtų pridėjusi porą riebesnių žodelių, ir dar iš mano leksikono, bet vyrai nelaukė – paskubomis čiupo neštuvus, sumurmėjo padėką ir vos ne paknopstom dingo takelyje tarp jau vakaro šešėlių gaubiamų medžių.
- Eikit čia, prie laužo, ko ten sėdit, kaip varlės prie kūdros kiaunę pamatę, - piktoku balsu sumurmėjo teta Mora ir pritūpė prie savo ant demblio išdrabstytos „greitosios pagalbos“ mantos. Tyliai kažką sumurmėjo Būriui ir šis, persimetęs per petį savo krepšį, pasiglostęs žilstelėjusią barzdą, atsisveikindamas mums palinksėjo ir taip pat patraukė link gyvenvietės. Tik jau ne paskubomis, o oriai ir išdidžiai. Net šyptelėjau – dėl aukštos ir smailėjančios veltinės kepurės ir palaidų rūbų, medžių šešėliuose jis man kažkodėl priminė kokį tai „merliną“, tokį klasikinį viduramžių burtininką. Tik dar reiktų tą jo aprangą sidabrinėmis žvaigždėmis ir mėnuliais išsiuvinėti – ir tiesiog tikras drožte išdrožtas kerėtojas...
Pakilau, ištiesiau ranką Aistapei, kad padėt atsikelti, bet ji ją ignoravo ir tik suraukusi nosytę, pati pašoko, ir, vos ne pečiu piktai kliudydama, pirma manęs spėriai nukeliavo link ugniakuro.
Gūžtelėjau pečiais, palingavau galvą. Oi, bleee...
Sunkiai atsidusau ir nupėdinau paskui. Nors kiek čia pėdinti? Penkis žingsnius?
Prisėdau prie ugniakuro. Labai maloniai kvepėjo kažkokiomis smilkstančiomis žolelėmis. Demonstratyviai nežiūrėdamas į Aistapę, pritrėškęs ant veido bandantį tūpti uodą, ištiesiau link plevenančios ugnies ir tų malonių smilkstančios žolės dūmų rankas. Labai jau norėjosi pajusti tą malonią šilumą. O gal šiaip – instinktyviai.
- Mergaite mano, - mums prisėdus, baigdama tvarkytis savo rakandus, ištarė teta Mora. – Nesispyriok kaip ožka. Saulius tiesą sako.
Opa! Malonu girdėti. Tik keista, kad ji, užsiėmusi sužeistuoju, girdėjo mūsų šnabždesius. O gal tai nebuvo toks jau tylus šnabždesys? Blem, jei jį girdėjo ir tie vyrukai – tai dabar visas Tauragarbis žinos apie mūsų ginčą, nesutarimą. Ir dar savaip išvartys. Oooooo... Na, kodėl čia nėra didmiesčių!!! Kur visiems ant visų nusispjauti!!!
Teta Mora pagaliau išsitiesė. Įrėmusi rankas į juosmenį pasirąžydama linktelėjo atgal (galiu lažintis, kad girdėjau kokį tai trakštelėjimą) ir staigiu judesiu atverdama veidą, užmetusi tas savo tabaluojančias šamaniškas kasytes atgalios, mikliai prisėdo ant kelmuko priešais mus.
 |
| Asociatyvu, bet tai ne rytietiškos šamanės atvaizdas, o tai vidurio Europos, pagal archeologinius radinius stilizuota rekonstrukcija ir daugmaž atitinka kalbamą laikotarpį |
- Nesiraukyk. Tiesą sako, - pasikartojo ir kažkodėl taip pat link ugnelės ištiesė savo artrito iškraipytus gumbuotus ir įdiržusius pirštus. Nors, miklius, reikia pridurti. – Aš taip pat niekur nevyksiu. Liksiu čia.
- Ką??? – net mano akys ant kaktos užvirto, o antakiai net kilstelėjo užmaukšlintą kepurę. Pilnai buvau įsitikinęs, kad ji vyks kartu. Juk pati labai norėjo! Kažkada norėjo. Bet juk teta Mora vis tik moteris – jai persigalvoti – kaip diržą persijuosti. O gal kokį burtą metė?
- Aha, va taip. Nevyksiu, - sulinksėjo ir pašaipiai išsišiepė. Tą šypseną, prie jos tos ilgos nosies kitaip kaip velniška net nepavadinsi. O akys spindi – juokiasi. – Užteks jums ir Būriaus. Lūžį kokį sutvarkys. Jei kas suviduriuos, gėralo parūpins. Na ir arklius moka prižiūrėt, gydyt, karštinę vaikyt. Nė ko man čia su jumis vilktis. Aš lieku.
- Betgi...
- Jokių „betgi“. Cic, - pridūrė pamačius jog žiojuosi prieštarauti. Ir net tarsi tildydama ranką ištiesė. – Vakar turėjau regėjima. Dukrele mano, - įsmeigė savo akis į rūškaną Aistapės veidelį. – tu pati dar nežinai, bet tu vėl laukiesi.
Žandikaulis atkaro ne tik man...
- Aha. Taip-taip, - nusijuokė, tarsi kaip varnas sukranksėjo. Patiko jai padarytas įspūdis. – Bet regėjimas ne apie tai. Ši kelionė ne mums. Ji Sauliui. Joje jis turi galų gale nugalėti savyje glūdančia piktą dvasią...
Ale savo demoną, jei leisite man patikslinti jos išsireiškimą...
- ...pagaliau jis suvoks, kad ten, pietuose, jis savęs neatras. Jog jo pasaulis čia, o ne poliusuose. Tauragarbyje. Jog pagaliau jis čia įaugo, jo dievai čia. Jo dvasia čia. Jo ir jo vyrų. Juk pats apie tai numanai, bet neprisipažįsti? Ar ne?
„Bled, kurva, nachui, psichologė mat iš pakrūmių išlindo. Kad kur šunys...“ – ir čia pat savo keiksmų virsmą nutraukiau. Pats savęs susigėdau. Nuleidau galvą. Jos žodžiai permušė visą nuovargį, visą irzlumą.
- Va, va, - jau visai rimtai sulinksėjo teta Mora.
- O juk visada sakei, kad ant manęs niekada nebursi, - dar kažkiek pabandžiau atsiloti.
- Aš ir nebūriau. Sakau – tai buvo regėjimas. Dievų (Tėvų) siųstas...
Aha, argumentas. Tiesiog toks super-puper geležinis. Na ir nafig, tuos jų visus prietarus! Ir niekur nesidėsi – tenka susitaikyti ir priimti kaip gryną pinigą. Aš ne mesijas – pasaulio vartalioti nesiruošiu.
Įsivyravo tyla. Baigė smilkti žolelės, dūmelio neliko – tik lengva liepsnelė ir rausvi angliukai. Ir uodai vėl panoro grįžti...
- Na, pasibučiuokit ar ką? Ar kaip jūs ten taikotės? – nutraukdama tylą suniurnėjo teta Mora. – Visai jau sutemo.
Aha, sutemo – net nepastebėjau, kaip laukymę apgaubė ganėtinai šviesi tamsa. Dar ne ta nyki naktinė, bet jau vakaru ir nebepavadinsi.
Ištiesiau ranką ir apkabinau Aistapę per pečius. Ji prisišliejo. Dar ne visai atitirpo, bet jau...
- Ir dukrele, atnešk iš pašiūrės tą pundelį. Na, žinai, vakariniam gėralui. Pavakarosim, pakalbėsim...
Tarp Vystulos ir Viadvos
(tarp Vyslos ir Oderio)
1.
Tuščia gyvenvietė liepsnojo. Degė trobesiai. Net tvorelės aplink juos.
Liepsna siautėjo, o tirštus dūmus vėjas nešė kažkur link rytų.
Bejėgiai tvirtovės gynėjai liūnais, ištįsusiais veidais spoksojo į savo buvusį turtą. Kai kurie žiopčioja, ietis krato, matyt prakeiksmus mūsų pusėn siunčia.
Na, taip jiems ir reikia...
Aha, štai - prasiveria tvirtovės vartai, per griovį numetama kokia tai lenta-lieptas ir juo atpėdina stotingas vyras. Tamsi barzda į du ragus padalinta. Per kailinę kepurę – šalmą akių nesimato. Vilki arklio ašutais muštą šimtasiūlę. Netgi kokiais tai metaliniais, saulėje blizgančiais diskeliais nusagstyta. Šarvas, čia to vaduko toks. O, kad tai vadas – ne tik iš kepurės ir trumpo kalavijo makštyse ir durklo prie diržo, galima spėti, bet ir iš povyzos, ir tai, kad jį lydėjo du nedideliais pailgai ovaliniais skydais ir ietimis nešini kariai. Vienas, netgi, panašu, kad su kokiu tai šalmu – labai bojų šalmą primena – nublizgintas katiliukas ant kepurės.
Drąsus, reikia pasakyti, vyras. Eina link mūsų – link nelabai darniai išsirikiavusių, bene kokių trijų šimtų karių. Dar porelė šimtų apsupę tvirtovę iš kitos pusės. Nors drąsus – ne drąsus, o kaip vadui – kitos išeities nėra. Papročiai tokie.
Nuleidau žiūroną. Grąžinau jį dėklan. Na, prieis, paklausysim, pačirškėsim. Liežuviais pamaskatuosim.
Dabar jau aš jiems sąskaitą pateiksiu. Ir už anuometinę paramą „ožiniams“, ir už mūsų persekiojimą (vis tik iš oksavų sužinojom, kad tai jie). Na ir už oksavų ramybės drumstimą pabarsim. Na, taip, tų pačių oksavų, kurie norėjo prie mūsų – prie venedų – šlietis. Jie dabar tarsi giminė, tarsi esam susigiminiavę.
Anuomet paklausiau Sprigto patarimo ir septynios mergos už mūsų vyrų ištekėjo. Kaip ir ne venedai jie, bet prie giminės. Pažadų ir įsipareigojimų nėra, bet kaipo ir „savi“. Ir pretekstas geras – tie vistuliečiai vis labiau įžūlėjo ir oksavų gyvenvietes spausti pradėjo. Ganyklas atiminėti. Klajokliai pro šias vietas nėjo, tai jų ir neapipešiojo. O gaila – skundų jau į valias prisiklausiau. Jaučiasi galingi.
Jautėsi galingi... iki man nutarus (formaliai pasitaręs su saviškiais) į Albės slėnį traukti ne tiesiai į pietus per Lankas, o „senuoju“ keliu.
Aha, per Lankas. Mano buvusiam laike – tai Lenkija, per kurią ne kartą riedėjau. Ratais dardėjau. Bet dabar nėra čia jokios Lenkijos. Net slavų jokių nėra. Ir dar tūkstantmetį nebus. O gal ir ilgiau – dar vis nelabai suprantu, kokiame laikmetyje ir kokiame amžiuje iki Kristaus gimimo esu. Šiek tiek dirgina tokia nežinomybė, bet jau apsipratau. Štai, aistai-baltai - yra. Netgi kalba su mano laiko lietuviška kalba bendrą sąskambį turi, o štai jokių tokių slavų ir nėra. Net artimos kalbos nėra! Su žiburiu gali ieškoti ir nerasi. Šios žemės tarp Vyslos ir Oderio (mano laikų terminais) tai kažkoks genčių kratinys. Kas iš rytų ir pietryčių atvytas bandė įsikurti, o kai kas net iš vakarų, iš gotonų atsivilko. Žinoma neįskaitant čia nuo nežinomų amžių gyvenančių, bet jie nunykę, o erdvės į valias. Tad po truputį dabar maišosi tarpusavyje. Na ir tarp Oderio ir kalnų - netgi galų kelios gentys apsigyvenusios, ir jų įtaka net šiapus Oderio jaučiama. O dabar - dar ir mes į „areną“ po ilgos pertraukos išeiname (sprendžiant iš legendų, kadaise dažnai lankydavosi, net gyvenvietes turėjo, Vysla aukštyn-žemyn judėdavo, bet kažkodėl atsitraukė). Žodžiu – toks savotiškas tautų kratinys. Tautų katilas. Štai, iš viso to, kažkada ir atsiras kokie tai mozūrai, lenkai. O dabar, tai tiesiog Lankų kraštas. Pilna ežerų, upių ir upelių, o štai miškai retenybė. Lygumos, kai kur kalvos, bet iš esmės – pievų lygumos – Lankos. Gyventojų ar gyvenviečių tankumas mažas. Toks įspūdis, kad prieš keletą kartų koks tai uraganas ar tvanas prašvilpė ir pusės gyventojų neliko. Bet gal tik taip atrodo. Gal buvo koks kraustymosi – judėjimo metas, kai patrakėliai savo mantą susirinko ir patraukė geresnių vietų ieškoti. Kas ten žino? Va, kaip dabar aistuose, kaip pavyzdžiui. Nebūtų manęs, jie vis tiek kažkaip pajudėtų: gi žemės tarp giminių senai nusistovėjusios ir jau išmaitinti kai kurios vos savo gyventojus pajėgia. Apdirbamos ne tiek jau daug. Ir vargingai (mano požiūriu) ji apdirbama. Na, kad ir viena didžiausių genčių – Seimbai: vargiai – dar viena karta ir netilps jie čia, ta prasme, žemė pagal dabartinį jos apdirbimą neišmaitins...
Bet mes jau atitraukėm teritoriją link pietų... Ir rezervo dar į valias. Tegu eina ir ima plėšinius, o mes juos saugosim... Kažkaip taip...
Bet ne apie tai.
Žodžiu, jei oksavų gyvenvietes raitas ir skubantis būrelis nuo mūsų galėjo pasiekti per kokius keturis perėjimus, tai štai penkios šimtinės su trupučiu ir su kelionine manta – čionai keliavo dešimtį dienų. Lankstas vienok. Bet ir dar viena potekstė buvo: – prisišliejusius „mužikus“ reikėjo realioj kovoj pratąsyti, duoti kraujo pauostyti, galgi net grobį pasičiupinėti, o tai lemiamą valandą, nežiūrint visokių mankštų ir treniruočių – ir pavesti gali. Pats iš savęs žinau – skambūs žodžiai turi būti patvirtinti skambia moneta, o tai kitaip jie lieka tik lozungais, kuriais niekas netiki. Na ir už tuščiažodžiavimą, šias laikais, ir kirvį į kuprą gali gauti...
Perdedu kiektai - kirvio į kuprą negausi, bet garbės neteksi ir niekas su tavim nebeprasidės. O tai net daug blogiau, nei kirvis į kuprą...
Va, štai čia – jau ir tikras cinizmas. Ką darysi – o kitaip, nieko gero nebus. Mums gero, man gero, bet ne vistuliečiams.
Suuodė jie, aišku, kad ateiname. Didesnė dalis gyventojų išsislapstė, netgi gyvulius spėjo paslėpti, bet ne visus. Ir nieko tame blogo. Gerai spustelėjus – visas savo slaptavietes išduos, tik spėk rinkti. Nors to daryti nesiruošiau. Šis reidas ne tam, ne grobiui. Nebent gyvulius su savim nusivaryti vietoje „gyvų konservų“. O skaldyti karių, kurie gabentų grobį į Tauragarbį, o po to mus vytųsi – nesinorėjo. Bet, jei staiga taip atsitiktų – tai taip ir tektų elgtis. Na, matysim. O gal gi pas oksavus pasaugojimui paliksim. Nedrįs apgauti.
Taigi, atėjome, ką galėjome nusiaubėm, siaubo įvarėm, papilės gyvenvietę padegėm, jėgą pademonstravom, tad dabar jau galima ir pasiderėti. O tai kitaip nieko nebūtų. „Gumos tąsymas“ tik.
Bet idealiu atveju, kad ir kaip tai skambėtų – būtų gerai juos ir visai išmušti, o tai jie kerštaudami ir pasalą mums grįžtant iš už kalnų gali surengti. Ką ten grįžtant?!! Jie ir pasiuntinius su žiniomis galėjo perimti, o pasiuntinius siuntinėti ruošiausi. Reikia palaikyti ryšį, ar ne? Ir man, ir vyrams ramiau, kai žinai kas namuose dedasi. Ir namiškiams taipogi – kaip mums klojasi. Nors šiame laike, šiuose kraštuose, tas nebuvo daroma. Čia ne „progresyvūs“ pietūs su savo miestais, vynu ir visokiais finikais...
„Kraujo brolystė“, kaip brolystė, kuria aš nelabai tikiu ir pasitikiu, nors čia į tai labai jau rimtai žiūrima, bet, taips sakant, net savas šiknius yra savas...
Tad, tiesą pasakius – užnugaryje turėti tokius klastūnus - „ožinius“ dundukus – visai nesinorėjo.
Štai jums ir joks cinizmas – vientisas praktiškumas, kitaip tariant. Vienu šūviu krūva zuikių.
...Nešeimininkaut jiems šiose žemėse.
 |
| "Helenistinis" laikotarpis. Daugmaž atitinka pasakojamąjį periodą. |
Tęsinys planuojamas 2025-01-24
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą