I dalies (Tauragarbis) epilogas
Siųsti atgalios – jokios prasmės. Tad, vieni siūlė tiesiog visus nudobti: – pavyzdžiui nuplukdyti į Neražę (Aistmares) ir ten paskandinti; kiti dar kaip nors dievams ir dvasioms paaukoti – kaip pavyzdžiui nuvaryti į pelkynus..., o kiti siūlė per aistų gentis išdalinti... Bet kas gi norės šalia savęs tokį klastūnyną turėti? Vergovės čia tokios kaip pietuose nėra - kaip jau buvau minėjęs – ji čia tokia šiaip – apie nieką (mano galva) ir labiau simbolinė, ir veikiau išimtis iš taisyklės, nei reali. Na, o akmens skaldyklų ir kasyklų, kur juos suvaryti – irgi nėr...
Iš ties pradedi mąstyti, kad kitą kartą geriau mušti tokius atklydėlius be gailesčio kovoje, nei imti juos į nelaisvę.
Bet problema išsisprendė. Išsisprendė kažkaip netikėtai. Dėka atvykėlių bojų. Per pergalės ir jų sutiktuvių puotą...
Per netikėtai prailgusią puotą. Sužinoję apie svečius iš tolimų kraštų, nepatingėjo savo darbus mesti netgi vargių vadai, tad čia dabar ir jie, tame tarpe ir Žyižagas – Giriaus tėvas, sėdinėja, midų - alų gurkšnoja. Apie Vydžių net nekalbu – didvyriškai įsiveržęs savo šonkaulius kilnoja bokalą – tai yra kaušą... papajų vadukai... dar keletas menkiau pažįstamų seimbų, na, o iš Ulos seimbų ir notagų – dar laukiame atvykstant...
Tiesą pasakius, kažkokia vietinė euforija su tais svečiais. Visi nori juos pamatyti. Vyrus iš už Laukų, iš už kalnų, apie kuriuos girdėjo iš mūsų paskutinio žygio, ir kuriais nelabai tikėjo. Jei, pavyzdžiui, ne rudaplaukė Kiaunė ir jos tarnaitės-palydovės-šeimynykštės, ar Sprigtas, ar Uoksas ir Kūjis – kaži ar labai jau ten tikėtų visomis tomis pasakomis, kurias grįžę sapaliojo mano bendražygiai? Klausimas dar tas...
Žodžiu, atvykėliai sukėlė ne mažesnį „bangavimą“, nei iš šiaurės būtų atlapnojusi baltoji meška, iš girių glūdumos išlindęs paskutinis mamutas, ar iš kokio Afrikos, ar Indijos atklydęs dramblys.
Štai, sėdi – kvatojasi visi, bendrai. Eilinį kartą žvengia iš pasakojimo, kaip pasiuntinukas iš papajų atlėkė jau po viskam, kai jau ir belaisvius į nebaigtą statyti namą-baraką suvarėme, kai jau visą mantą-grobį skaičiavome, trofėjines valtis į krantą tempėme (nuostabus grobis – norinčių jas įsigyti apstu, netgi kokį tai savotišką aukcioną galime rengti).
- Senis (vyriausias seniausias vadas-senis, aksakalas, taip sakant) liepė perduoti, kad link jūsų juda daug vyrų iš kalnų. Jie rodė tavo ženklą, tai mes praleidom. Vade, būk atsargus, liepė perduoti Senis.
- Pala, pala, vaikėze, - nustebusiomis akimis, kaip koks veršis, pasižiūrėjau į besistaipantį ir su Giriumi besišnekučiuojantį Kleoriksą, - o tai kur judu iki šiol buvot (dviese ant vienos kumelės atsidangino)? Jie jau čia.
- Kaip tai čia? – pasiuntinukai, du vaikėzai, išpūtę akis susižvalgė. – Mes labai skubėjom!
- Betgi mes dviese ant vieno arklio... – pridūrė žemesnis atlapausis.
- Jooo! Pamatėm svetimų stovyklą, ir aplinkiniu keliu patraukėm... – paantrino aukštesnis juodaakis.
- Aha, ir taip ilgai traukėt? – pašaipiai vyptelėjau.
- Mes šitai...
- Jooo, šitai... Na taip, - sulinksėjo žemesnis pasiuntinukas.
- Pasiuntiniai, bled. Nežinia kur šlaistėtės, - apsimestinai suraukiau kaktą, o viduje juokas virė matant jų pasimetimą, bandymą pasiteisint.
Kita vertus, kaip pasirodo, siuntinėjami per mūsų teritoriją patruliai nelabai pasiteisino. Bent jau šį kartą. Negerai. Ir sutapk tu man taip, kad iš slaptaviečių dėl tų sušiktų goutų buvo atšaukti visi vyrai. Reiks daryt išvadas.
- Štai ką aš jums pasakysiu, - į balsą pabandžiau įstatyti metalines gaidas, - kai sutiksiu Senį, tai jam viską pasakysiu. Tegu jis jums įkrečia pylos. O dabar dinkit iš akių!
- Jo gerai, - traukdamas atatupstas sulinksėjo vienas iš pasiuntinukų – tas kuris aukštesnis.
- Tai mes tada aplankysim savo „brolius“, aha?
„Broliais“ jie vadino savo gentainius, kurie buvo mano žinioje kaip „įkaitai“ – keitylos. Nors vienas iš jų dar pernai jau tapo pilnaverčiu venedu.
- Bryyis! – sužaibavau akimis ir pasiuntinukai vos neklupdami dingo iš akių.
Tik dabar, pasakojimuose, viskas buvo gerokai pasūdyta ir padailinta, pagražinta, ir maktelėjusiam Sėriui, kurio liežuvis tabalavo kaip kokios bobos pridurkas šiai skalbinius prie upės drožiant, vyrai net ašaras šluostėsi. Nesugebėčiau atkartoti. Čia reikia ir matyti tą jo veido pantomimą ir balso intonaciją. Na, o padūmojusiems vyrams kiek čia tereikia? Neįmantrios čia pramogos. Neįmantrūs juokeliai, žmonėms ne tiek jau daug ir reikia.
- Na ir kokios pylos jie ten gavo, a, Seni? – kažkas paklausė papajų seniūno-vaduko.
- Eeee... – numojęs ranką kažką neaiškiai subalbatavo Senis, ir pridūrė: - Jie dabar belaisvius daboja, kartu su Genio prasikaltėliais...
Na taip, kai beveik visi linksminosi, tie prasikaltę žiopliai, Genio buvę vyrukai-žvalgai – dabar buvo paskirti belaisvių stebėtojais ir sargybiniais. Ir, reikia pasakyti, kad bandydami išsitarnauti, uoliai vykdė savo pareigas. Netgi „lazdą perlenkdavo“, bet tegu. Niekas niekam nežadėjo, kad nelaisvė saldžiais pyragaičiais grįsta.
- Jie jau ne mano vyrai, - subambėjo ir susiraukęs, tarsi kokio rūgštimo paragavęs, savo įpratimu sulingavo galvą Genys. – Jie nebe žvalgai.
Teko Girių visaip raminti ir įrodinėti, kad tam laiko nebuvo, jog įvykiai taip spėriai ritosi, kad nebuvo kada jo iš tų pelkių traukti. Jog, kol mano trijulės klastingai neužpuolė, niekas nenumanė, kad taip gali nutikti.
Na taip, nuojauta rėkte rėkė, Moros burtai – pranašystė - akis badė, bet va štai taip. Smegenys kažkur paskui ritosi. Nors toji Moros pranašystė... Eina ji velniop. Dabar, kai jau viskas praeityje, bepigu būt išminčium, o štai tada – bandyk, kad durnas, tas pranašystes iššifruoti!
Nusišaut su durų rankena.
Na ir Sprigtas... Per Sprigtą irgi vos vaidas su Kleoriksu nekilo. Laimei šalia ir aš, ir Maniksas stovėjo, o tai šventos dvikovos būtume neišvengę. Kažin kuo viskas dar būtų pasibaigę?
Kitaip tariant, bojai, netikėtai sau, priešais save išvydo Sprigtą.
- Ką čia veikia tas Fermokso šuo?! – suvirpėjęs, net apatinį žandikaulį atkišęs, vos tik kad seilės netiško, pirštu į Sprigtą dūrė ugniaplaukis Kleoriksas. – Nusususios ilyrų mergšės išgama?!
Na taip, nors nepriimta venedų klausinėti apie jų praeitį, bet kai dar Sprigtas buvo mano „vergu“, iš skūpių paaiškinimų žinojau, kad jis, buvęs Aleksis, nepilnakraujas bojų bohas, o jo tėvo ir sugulovės, belaisvės iš Ilyrijos, benkartas. Kita vertus – tėvas šį vaikį pripažino ir tai jam nesutrukdė tapti Feromokso brateira. Tokių maišyto kraujo galų, kaip supratau, ypač pietinėse gentyse, kad ir anapus Alpių, jau etruskų žemėse įsikūrusių bojų – nors vežimu vežk ir dar vagoną prikabink. Visiškai ne retenybė.
- Stop! Pala! – laiku sureagavau. – Tai ne Feromokso šuo. Tai ne Aleksis! – stabdydamas karštakošį net riktelėjau. – Tai Sprigtas. Mano karys. Aleksis mirė ten, - mostelėjau kažkur pietų pusėn, - žuvo ten, prie Viaduvos (Oderio). Šis vyras be praeities. Jis venedas. Venedas, kuris meldžiasi mūsų dievams, - parodžiau pirštu į gintarinį jaučio galvą simbolizuojantį pakabuką.
Maniksas net uždėjo ranką ant Kleorikso peties ir regimai stipriai jį suspaudė. Gal dėl to, o gal ir dėl mano žodžių, šis durklo taip ir neišsitraukė, o tik akimis nepatikliai piktai varstė mane ir Sprigtą.
- Visi Feromokso brateiros, kurie norėjo mums keršyti, buvo sugauti. Jų nebėra. Jie mirė, - pasistengdamas balsą nuteikti kuo įtaigesnį, raminau atvykėlį.
- Turėsi man viską papasakoti, - atrodė, kad per šnerves iškošė Kleoriksas.
- Žinoma, - skėstelėjau rankom. – Susėsim prie alučio ir papasakosiu, - linktelėjau ir pasisukau į Sprigtą, kuris įraudęs kaip burokas, stovintis pasiruošusio pulti ar gintis šuns pozoje, ir bohų kalba, kad Kleoriksas ir Maniksas suprastų, griežtai paliepiau: - Sprigtai, keliauk Vaivio žinion. Buruzagas (vadas/lyderis) Kleoriksas tave supainiojo su Aleksiu, niekšo Fermokso brateira. Keliauk...
Sprigtas pakluso.
Tiesą pasakius, vėliau Feromoksas išgirdęs pasakojimą palinkčiojo ir pripažino, jog „Aleksis mirė“. Šventas apeigas ne jo valioje atšaukti.
Tačiau Sprigtas vengė vaideliantis jų akyse. Ta prasme, ne tai, kad vengė – kai reikėdavo išdygdavo ir ačiū dievui (dievams-Tėvams, kaip čia įprasta) iššaukiančiai nesielgė. Visa povyza ir elgsena rodė, jog dėl „apsirikimo“, supainiojimu su kokiu tai Aleksiu, neįsižeidęs. Tai pabrėždamas net visiškai ir švariai nusiskuto, ir plaukus nusitrumpino, visa povyza pabrėž, kad jis – Sprigtas – venedas. Bet elgėsi šaltai. Štai ir čia, prie bendro stalo, mūsų numylėtoje laukymėje, jo nebuvo. Jis tabalavo ten, minioje, kuri „baliavojo-triukšmavo-vakarojo“ pievoje. Vertėjavo atvykėliams svečiams (bohams) ir maniškiams (venedams) ir mūsiškiams (svečiams aistams).
Žodž...
Aha, ko čia dar prie stalo nėra? Aistapė prieš kurį laiką pasišalino. Pasėdėjo, pakramsnojo, pasišypsojo, priėmė pagyrų duoklę ir su kokia tai kompanione nukeliavo į tvirtovę. Dukra gi būgtais ten laukia...
Aha, o štai Kiaunė (Kunirnga-Kuinga), Geomekso dukra, sėdi šalia Giriaus. Išsidabinusi, pasipuošusi kokiais tai auksiniais pakabukais – perduota per Kleoriksą tėvo dovana. Įraudusi ir įkaitusi.
Na, iš moterų dar Ražeina sėdi - įsiterpusi tarp Genio ir Sėriaus lankininko. Akytėmis laikas nuo laiko į jį šaudo, tarsi flirtuoja. Panašu, kad mintys nuo manęs „periskabino“ ant Sėriaus. Na ir gerai...
Šiaip tai pas bohus neįprasta, kad per baliavones – uliavones moterys prie vieno stalo su vyrais sėdėtų. Ir pas aistus, irgi ne visur, bet jau pasitaiko, o pas mus – venedus – įprastas reikalas. Nuo pat pirmos dienos prilipo pagal mano ir Aistapės pavyzdį. Vienok, pas aistus moterys gerokai savarankiškesnės nei pas bojus. Bet šie - žiū – prisitaikė. Priima ir nesistebi. Supranta, kad čia kiti papročiai, kitas pasaulis.
Na, dar va, Pelkaus ir tetos Moros vietos tuščios – jie po vakar net nepasirodė. Su teta Mora tai viskas aišku, o štai Pelkus numojo ranka ir ištaręs, jog jis jau per senas bezdėt su jaunimu prie vieno stalo (kokie jo metai!) nupėdino sau – pas tetą Morą. Na ir tegu. Vertėjo, kaip anksčiau – jau nereikia. Vis tik, kaip ten bebūtų, būdamas šalia bojų, jis jautėsi ne kaip – „senos dvasios žaizdos“, taip sakant. Vergystės tatuiruočių neištrinsi, nors jį pavergusios kadaise genties jau nėra ant šios žemės (pasak bohų, jie ją per kokį tai konfliktą sunaikino).
Kilstelėjau kaušą vyno. Na taip, vyno. Geomeksas perdavė dovanų net dvi vašku užlietas puodynes, kurias bohai kažkodėl vadino amforomis, nors mano supratimu – jokios ten amforos. Puodynės. Na, paprasčiausios storų sienelių puodynės su ąselėmis, kaip auselėmis. Tik vieną paslėpiau sau, o kitą - štai vadams ir vadukams prie stalo atidaviau. Tik tas vynas, nors ir atgaiva sielai – kažkoks rūgštokas ir su tarsi aižiu kauliukų – odelių prieskoniu. Kiektai tvartu atsiduoda.
Bohų Albos slėnyje geresnio ragavau. O gal jį miežti reikia? Ar kokiu medum saldinti?
Nežinau.
O štai duonelės, kurias moterėlės tikroje duonkepės krosnyje didžia proga iškepė – tikrai nuostabios! Plutelė traški, o po ja žolelėm pagardintas minkštimas. Kokiais tai vaisiais atsiduoda. Net mėsos ar sviesto, sūrio nereikia. Pati savaime skanėstas ir prie šio vynelio-rašalėlio puikiai tinka.
Kodėl taip šiomis duonelėmis žaviuosi? Ogi nedažnai tikra duona čia kepama. Tai kas vadinama duona – tai dažniausiai, mano supratimu – labiau kietoki blynai, koks tai lavašas ar paplotėliai ant akmens kepti, o tikro raugo duona ne dažnai būna. Su raugu ne taip jau čia paprasti reikalai, reikėtų pridurti. Nors gal ir ne vietoje apie tai kalbėtina. Ta prasme, kad kas tai yra mielės – savaime suprantama, niekas net negirdėjęs. Fermentacija ir rūgimas - paliktas gamtos, tai yra dievų ir dvasių valiai. Tą raugą ar mielių skystį, kurį raugu vadina – ne taip lengva išlaikyti. Ir ne visada jį pavyksta „užkurti“, tinkamą išgauti. Gali gauti kokio tai rūgštaus dumblu ar „š“ atsiduodančią marmalo masę ar kažką panašaus į actą (kai vaisus gėrimams naudoja). Ir jis, šiose žemėse, ir šiaip – daug kur – toks pat šventas dalykas, kaip ugnis ir druska. Tik, jei ugniai įskelti skeltuvai yra, o druskos galima per mainus prasimanyti, tai „raugas“ – Dievų-Tėvų-Dvasių dovana – nepaprasta šventenybė, kurią draudžiama parduoti, mainyti, pirkti ar atimti. Jį, tą „raugą“ - galima tik dovanoti. Štai ir būna, kad kai kokia šeima, gentis ar giminė praranda raugą, ar jis tiesiog išsikvepia, sugenda – ir naujo užsitaisyti nepavyksta (duonai, tai tiesiog užpila miltus vandeniu; padaro tai kokią tai košytę; dubenėlį uždengia; pastato prie ugniakuro, kad šilčiau jam būtų, ir retkarčiais pamaišant laukia kol burbuliukai pasirodys, kol ta masė suskystės, geras ir malonus kvapas pasijaus – apie tris dienas terliojasi), tai tampa tikra tragedija. Tada lekia pasiuntinukai į aplinkines gyvenvietes, o atsisakyti pasidalinti – draudžiama – prietarai neleidžia. Na, kažkaip taip. Jis net priešus sutaiko. Kaip? Na, pavyzdžiui – dvi giminės vaidijasi (nebūtinai ginkluoti susirėmimai, o gal tik šiaip šnairai vieni į kitus žiūri) ir jei kuri išdrįs kitos to raugo paprašyti, anie negalės atsisakyti duoti – ir prasidės taika. Bus užmiršti vaidai (bet tai nereiškia, kad po dienos nekils nauji). Bet tarp giminių tai retas atvejis. Dažniau tarp šeimų. Cha, susivaidijo dvi bobelės, subinėm išsibadė, liežuviais apsilojo ir žiūrėk, kitą dieną kuri tai pas kurią tai nupėdino, raugo pasiskolino, ir jau tarp jų taika ir ramybė – jau tą pačią dieną liežuviais maskatuoja, pletkavoja, paskalas nešioja... Iki kito barnio...
Žodžiu – tikra duona tik šventėms. Tai ir pyragas, ir ragaišis, ir visas tortas. Netgi daugiau negu tortas mano anais laikais! Tai stebuklas, Tėvų ir dvasių dovana...
- O ką su belaisviais darysit? – nebaigus man sukramtyti, po to kai baigėsi juokeliai apie nevykusius buvusius „žvalgus“, išgirdau Manikso klausimą.
- A? Ką? – spėriai gromuliuodamas, praskalaudamas gerklę, nugėriau vyno. – Su belaisviais? Dar neapsisprendėm. O ką?
Maniksas mąsliai apsidairė. Dirstelėjo į Kleoriksą, kuris pajutęs žvilgsnį staiga nutraukė kokį tai tylų pokalbį su Giriumi ir net pakreipęs galvą pasižiūrėjo į mane. Paskui jį ir kažkokios nedidelės brateiros buruzagas Georas – kartu atvykęs garbingas vadukas, kurį pažinau dar Albos slėnyje, bet iki šiol labai su juo nebuvau bendravęs.
(a.p.: apie brateiras – žr. „Gintaro kelias – 2“)
Ką jie čia rezga, po velnių?..
Nejučiom net susiraukiau. Įsitempiau.
Iki šiol apie rimtus dalykus dar net nekalbėjom. Kad jie atsigabeno mums reikalingų prekių mainams į ruonio taukus, kailius ir gintarą (pagrinde geležį ir bronzą), tai kaip ir suprantama. Kelionė turi atsipirkti. Ir dar uždirbti reikia. Negi koks naivuolis patikės, jog tik dėl to?
Kas po tuo slypi?
Dar nežinojom.
Aišku, kad buvo potekstė, tik per visus tuos „baliukus“, rimtos kalbos kaip ir nebuvo. Niekur nepriimta kaktomuša apie reikalus kalbėti. Taip sakant, pirma vieni kitais pasidžiaugti privalo, o jau nurimus įspūdžiams, po visų vaišingumo ir svetingumo ceremonijų, kokios ten ir kur yra, tik tada apie reikalus kalbėti.
Nors, tiesą pasakius, ir apie mainus dar nebuvo kalbos. Visokios tokios derybos gali net savaitėmis trukti.
Trumpiau tariant, netikėtai bohų ir mano veiduose atsiradęs susirūpinimas su lengvos įtampos gaidele, suveikė tarsi koks domino efektas – prie mūsų stalo kalbos apslopo. Kas suprato, ir kas nesuprato bohų kalbos, kažkodėl vis tiek aptilo, sužiuro į mus, pabandė pagauti apie ką čia mes rimtaujam.
Tik greta pievoje žmonės dar šurmuliavo, linksminosi. Koks tais skudutis negarsią trielę traukė. Lygtais kažkas pusgarsiu dainavo (tie jų dainavimais, kartais kokie tai nesuprantami bambėjimai, rypavimai į taktą pamuzikavimui, arba atvirkščiai – „fig“ suprasi).
Tiesą pasakius, jau nelabai taip aršiai, kaip vakar, pavyzdžiui, triukšmavo. Išsikvėpė – daugiau šiaip koks tai pasibendravimas. Štai taip ir nuslopsta „baliai“, ir stoja kasdienybės rutinos. O tada jau ir kalbama apie rimtus reikalus.
Bet štai išsprūro...
Ką gi...
- Na šiaip, paklausiau, - gūžtelėjo pečiais Maniksas.
- Turi pasiūlymų? – paragindamas jį prabilti, tarsi saliutuodamas kilstelėjau medinį puodelį su beveik nenugertu vynu. Per daug jau man – nelabai lindo.
- Atiduok juos mums.
O tai tau! Taip jau imk ir atiduok?
- Su jų ginkluote.
O čia tai bent!
- ...??? – dar labiau nustebęs, net kilstelėjau antakius. - Kodėl turėčiau? Maniksai, jei tu man draugas, neslapukauk. Klok visą tiesą, - nuleidau puodelį ant stalo. – Prasižiojai, tai jau ir kalbėk. Tiesiai-šviesiai.
- Khmm, - atsikrenkštė Maniksas.
Linksmumas išgaravo. Iš visos jo povyzos matėsi. Gal net mintyse susikrimto, kad per anksti prasižiojo. Ne vieta prie baliauno stalo apie tokius reikalus kalbėti.
Maniksas suraukė savo vešlius, jau keliais žilais plaukais pasipuošusius antakius. Net kokia tai įmantrių ratilų tatuiruotė ant kaktos rodos subangavo.
Krestelėjo galvą, kad net suimtų plaukų kuokštas, primenantis čiubą sulingavo ir tarsi rinkdamas žodžius, visai aiškiu, rodos net neragavusio midaus žmogaus balsu ištarė:
– Albės bohai ketina prisijungti prie Felsinos bojų (etruskams iškraipius bojų vardą – šios žemės tuo metu jau buvo žinomos kaip Bononija). Tenykščiai bojai ruošiasi žygiui. Reikia karių. Tiesą pasakius, tam ir atvykome, kad vyriausiojo buruzago Geomekso kraujo brolį pakviesti į didįjį žygį. Štai taip.
Atsirėmęs alkūnėmis į stalą, piramide sunėriau rankas.
- Įdomu, - sumurmėjau ir pasukau galvą į Kiaunę. Akivaizdu, kad ir ji suklususi girdėjo Manikso žodžius, ir net persikreipusi ištempė ausis. – Kunirnga, išversk vyrams buruzago Manikso žodžius. Vyrams reikia tai girdėti.
Na taip, Kiaunė mūsiškai geriau kalbėjo, nei Girius bohiškai. Šis galėjo ir kokio tai niuanso nepagauti.
Kol Kiaunė vertė, Manikso „chebra“ sėdėjo įsitempusi, o aš mąsčiau. Buvo apie ką pagalvoti.
Šimtas dvidešimt goutonų – pakankami nebloga jėga, kurią be gailesčio galima pavaryti ant iečių smaigalių. Na, o jiems šansas įsilieti. Savotiški samdiniai be savo šaknų, už duoną ir vandenį, kurie neturi kur bėgti, sprukti ar kvailystes krėsti. Neblogas variantas, reikia pasakyti.
Na, o mes? Mes???
Su Geomeksu, savo laiku, buvo sutarta, jog kai bus organizuojamas koks žygis į pietus, už Alpių, išsiųstų kvietimą. Bet matomai ir mes ko gero tokia pat „patrankų mėsa“. Tiesa, iki patrankų čia dar daug šimtmečių prabėgs, tad gal labiausiai tiktų - „karo šunų“? FAssss!!! Ir pirmyn nuoga subine ant šakių...
Blem...
Bet ar ne to aš norėjau? Kažkas tokio mintyse ir pleveno. Nuo pat pradžių. Juk minėjau.
Galų gale, visi maniškiai vyrai žinojo, jog ateis laikas, kai trauksim į žygį, į pietus. Ir ne tik, kaip kokie pirkliokai, prekijai, bet ir kalavijus, kirvius šipinsim...
- Štai kaip, - pusgarsiu ištariau, kai Kiaunė baigė versti.
Bet mane girdėjo – stalas nuščiuvo. Visi ausis ištempė.
Linktelėjęs Kiaunei, kad ši verstų toliau, ištariau jau mūsiškai, kad maniškiai ir mūsiškiai tiksliai suprastų mano žodžius:
– Galėsiu atsivesti tris kart daugiau kovos brolių, nei praeitą kartą. Ir jei kas dar norės prisidėti, - nužvelgiau visus vadus ir vadukus, - jų bus dar daugiau. Gerai ginkluotų ir stiprių karių. Bet...
Sužiurau į Maniksą ir jo „šoblą“, sulaukiau kol Kiaunė baigs versti ir šiems galvom sulingavus, tęsiau:
- Tad rytoj šaukiam sueigą, kurioje garbieji svečiai įgarsins kvietimą iš pagrindų, esant skaidriai galvai. Išklausysim, ar ne, vyrai?
Pasigirdo pritariamo balsai.
Pritariamai sulingavo ir bohai, kai jiems Kiaunė išvertė mano žodžius.
Be abejo, ir jiems tiko mano žodžiai. Ypač, jog leidau suprasti, kad maniškiai, su manimi priešakyje – kaip jau beveik ir davė sutikimą, o dar bus galima ir dar daugiau savanorių užverbuoti.
- Ir dėl žygio sąlygų pasiderėsim. Ar ne?
Pritarimai...
Labai gerai, kad nemažai čia visokių kitų giminių vadukų atsibastė. Gandas pasklis greitai. Nei krivūlės per gentis nereikės siųsti. Mažiau maivysis, mažiau „sau kainą kels“.
- O kaip jūs žadate šituos goutus pas save varytis? Mes tiek arklių neduosim, o pėstute per Lankų kraštą pėdinant, kaži kiek jų teliks? – perėjau į bohų kalbą.
- Mhmm... – pakraipė marmūzę Maniksas, o Kleoriksas atsainiai mostelėjo ranka:
- Norės gyventi, nupėdins...
Na, žinoma, nupėdins. Ne lepūnėliai. Aha.
- Per Lankų kraštą? – vos nenusijuokiau. – Aha, man tai kas, - gūžtelėjau pečiais.
- Tai mes tuos skalotų vežimus galime duoti, vis tiek be naudos tie vežimai pas mus riogso. Pasitaisys ir nudardės jau kaip nors. O nuvykę į Albę atsiimsim. Bus kur grobį dėt, - netikėtai įsikišo Pamedis. Plačiai nusišypsojo.
Dirstelėjau į jį. Visai laiku įsikišo. Išgirdę apie grobį ir vadukai sušurmuliavo.
Kilstelėjau ranką visus ramindamas:
- Rytoj, vyrai, rytoj. Sueigoj aptarsim, o dabar jau vakarėja. Geriau pakeliam „ragus“ (to biš daugumas siurbčioja iš medinių ir molinių puodelių ir kaušų, bet taip priimtina sakyti) už Rytojų, - atšlijęs nuo stalo, kaip ir priimta rimtam tostui sakant, nupyliau gurkšnį vyno dievam-Tėvam-dvasiom, ir ragindamas prisijungti atsaliutavau. – Saulė jau prie laidos. Paklausykim geriau dainių.
(a.ž.: „daina“ – kilęs iš sanskritų ir vedų – dhainā, tas pats žodis likęs netgi rumunų „doina“, o Transilvanijoje irgi „daina“, su ta pačia mums įprasta reikšme)
Na taip, saulė arti laidos, šešėliai jau regimai ilgėja, vakariniai paukščių kleketavimai ir čiulbėjimai jau slopsta.
Tuoj ir lakštingalos savo trieles paleis, o štai „baliavot“ sutemus ir per naktį nepriimta. Pagal kažkokius tai prietarus negalima. Tiek pas mus, tiek pas bohus...
Na ir puiku...
„Gintaro kelias“ – 4, pirmos dalies pabaiga.
II dalis. Anapus kalnų
 |
| Asociatyvų paveikslėliai į būsimą pasakojimą |
Tęsinys planuojamas 2025-01-17
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą