...Nešeimininkaut jiems šiose žemėse.
(praeitą penktadienį skelbtas "TarpVislos ir Oderio" 1 skirsnis
šiek tiek pataisytas ir papildytas)
2.
Ir vėl sėdėjau, kaip koks valdovas. Tik karūnos trūksta. Vėl koks tai paskubomis suręstas kreivokas aukštas sostelis nuklotas kailiais, ant kauburio. Taip, kad sėdėčiau tarsi ant kokio „žigono“ kapoto ir galėčiau į kokį tai „frajerį“ sarkastiškai spoksoti, padėties šeimininką vaidinti. Psichologinis spaudimas, taip sakant. O kaip kitaip „pacanus“ tramdyti? Nuo pat pradžių reikia jiems jų vietą parodyti. Taigi, tai neįprastai nepaprasta nepagarba, bet būtina. O ko man juos gerbti? Na ir saviškiams save tvirtu vadovu parodyti. Ypač naujokams...
Pasitikau tą dvibarzdį vystuliečių vadą atsainia poza įsitaisęs, rankas ant krūtinės sukryžiavęs.
Ir vis tik jis mane nustebino. Arba labai kietu biču jautėsi, arba bukas kaip „pyzdukas“.
Aukštas vyras. Ne taip jau aš stipriai virš jo ant to savo sosto ir pakilęs buvau. Gal tik per galvą. Ar per pusgalvį.
Taigi, atsistojo priešais, tarsi mane pamėgdžiodamas susinėrė rankas ant krūtinės, vos ne po savo dvileke barzda pasikišo, ir įbedė akis į manąsias. Vešlūs, tamsūs antakiai, akys neaiškios spalvos – kiek tai žalsvai parudavusios. Suraukti antakiai ir plona ilga nosis.
Aha, dėbsok, kiek nori, aš tai sėdžiu, o kojose juk tiesos nėra? A-ne?
Nežinau kiek ta žvilgsnių dvikova truko. Jo palydovai net muistytis pradėjo. Mindžikuoti. Nors ir šalimais stovintis oksavas vertėjas jau pradėjo nerimti. Na ir maniškė sargyba irgi gi ne mediniai. Net Sprigtas koją nuo kojos permynė.
Ir žinot kokie pirmieji žodžiai buvo? Aha...
- Ko jums čia reikia? – galų gale kaip tai kryptelėjęs ir kiektai, matyt tik dėl susikaupusios akių drėgmės sumirkčiojęs, dvibarzdis pasuko žvilgsnį – dabar jau žiūrėjo kažkur tolyn, man pro ausį.
Stiprus vyras. Ko gero iš ties „kietakiaušis“.
Ir balsas tvirtas: toks stiprus bosas, charizmatiškas. Tarsi iš krūtinės eitų. Kokiam tai chore pasisekimo sulauktų.
Kaip priimta, net nemėgino prisistatyti. O tiesiai šviesiai ir kakton „ko jums čia reikia?“.
Pagarba, vadukui.
Ir kurgi tos poetinės kalbos iš sagų ir baladžių? "Ale sveikinu konunge pasirodžius, bet ar nesusimylėtum dingti iš čia, o tai suteikdami malonę tavo subinę išspardysim"... Ar kažkaip taip ir panašiai. Kur tau?! Tiesiai šviesiai – „ko čia atsivilkot, krantus papainiojot?“..
- Visus jus išžudyti, - atsakiau ramiai, be jokios intonacijos. – Kad daugiau nepersekiotumėt keliaujančių venedų ir jų draugų. Kad iš venedų bičiulių ganyklų neatiminėtumėt. Toks atsakymas tau tinka?
Vertėjas vos nesugadino viso „kaifo“ – jo balsas suvirpėjo, akys net ant kaktos išlipo, vos ne žingsnį atgal žengė, bet išvertė. Na ir maniškė ginkluota sargyba vos garsiai nesukrizeno. Patiko jiems mano žodžiai.
Užtat dvibarzdžio sargyba tarpusavyje susižvalgė išpūstomis akimis.
- Khmmm... – atsikrenkštė dvibarzdis. Atrodė, kad jau tuoj kaip spjaus, visi kupranugariai užsipavydės, bet nespjovė. Vietoje to ištarė: - To nebus. Mes kausimės iki paskutinio vyro. Iki paskutinės moters, iki paskutinio vaiko.
O gaila, kad nespjovė. Paprastesnė būtų kalba. Laiko negaištume. Tad jungiam planą „B“. O taip, turėjau ir planą „A“, ir planą „C“ ir dar kokį tai „D“ iš užančio sužvejočiau. Ne tokiose „strelkėse“ teko pabuvoti. Ir pacanai, ir gorilos gal dar net kietesni, ir „vamzdžiais“ ginkluoti, tai ne šis... dvibarzdis...
- O kas kalba apie kautynes? – išsišiepiau. – Mums grobio nereikia. Supleškinsim visus gyvus toje pačioje jūsų irštvoje, - linktelėjau link medinės, man nedarančios jokio įspūdžio tvirtovės, o po to linktelėjau link kelių laužų. – Va, dervą, degutą vyrai jau kaitina.
Derva, degutas ir smala, čia dažnai vadinama žodžiu „sakais“ arba „medžio sula“, nes pats žodis „medis“ dažnai „druva“ vadinamas, kai kalbama apie lapuočius. Gal iš jo vėliau ir kilo tokie slaviški žodžiai, kaip „drova“ arba „derevo“. Na, o pats „miškas“ – „medeinas“. Buvo laikas, kai painiodavausi tarp tų sąvokų.
Na ir nors degutas brangus, ne taip jau lengvai išgaunamas, bet mes galime sau tai leisti. Patys suprantat kodėl.
Dvibarzdis net seilę nurijo, matyt per barzdą nematomas „Adomo obuolys“ aukštyn – žemyn suvaikščiojo. Veidas į buroką pavirto.
- Tai ko nedeginat? – bumbtelėjo. Turėjau pajusti pašaipą?
Gūžtelėjau pečiais ir nuleidau rankas ant kelių:
- Venedai gali būti ir atlaidūs. Nori išgirsti, kada būnam atlaidūs?
- Ne... – lėtai papurtė galvą dvibarzdis. Jei būtų galėjęs, tai savo žvilgsniu būtų mane sutraiškęs.
O! Pyzdec be triusikaičių!
Nustebęs net antakius kilstelėjau, o jis, piktai kandžiodamas žodžius tęsė:
- Stojam į dvikovą, kaunamės kaip vyrai, ir tegu dievai nusprendžia...
- Eik šikt, - išsprūdo man. Piktai iššiepiau savo nasrus. Blem, bled, tūpas šiknius! Užkniso, debilas. – Mano dievai jau viską nusprendė, - kilstelėjau ranką su dviem pirštais viršun. Gal tai iš šono ir atrodė kaip kokia priesaika, bet iš tiesų tai buvo sutartas plano „B“ ženklas.
Šalimais, gal per žingsnį stovintis sprigtas, o paskui jį ir dar porelė vyrų sustukseno ietigalių kotais į skydo kraštus...
Kiek toliau, už mano nugaros, Sėrius ir porelė, nelabai matomų šaulių, pasiruošdami įtempė lankus...
Dvibarzdžio vyrai pradėjo sukiotis, kilstelėjo ietis...
O aš sausom seilėm spjoviau dvibarzdžiui veidan...
Na taip. Spjoviau be skreplių, be atsikrenkštimo, be jokio gilaus įkvėpio... Tai tam, kad jo palyda nematytų, kas įvyko. Na ir kiektai už manęs stovintiems maniškiams nėra ko to matyti. Tiesą pasakius, tam maniškiai ietimis į skydus subilsnojo – kad dvibarzdžio sargybos dėmesį į save patraukti...
Kodėl taip pasielgiau?
Tuoj suprasit...
Na, nėra vyro, kuris į tokį spjūvį veidan nesureaguotų. Tiek šiame laikmetyje, tiek manajame, ir tarpe tarp jų! Tik nususę žemės kirminai nuleisti tokį akibrokštą gali... Bet tik jau ne tie, kurie save laiko „didžiaisiais vadais“...
Tame ir buvo mano paskaičiavimas: – akivaizdu, kad su šiuo vadu nesusišnekėsim, tad vystuliečiams reikia naujo vado! Su kuriuo susikalbėti galima, o tai visai nesinori kelis šimtus žmonių išpjauti ir sudeginti vien tik tam, kad ir visiems toli aplinkui auksinėm raidėm ant kaktos būtų užrašyta „venedai šūdo nemala“.
O tai kaipgi kitaip? Vaikai užauga ir kerštauti pradeda. O man to reikia?
Tad dėl to man ir reikėjo, kad nei iš šio, nei iš to dvibarzdis mane pultų pirmas ir provokacija pavyko...
...dvibarzdis tik akis išpūtė, išsižiojo kriokime ir tiesiog instinktyviai truktelėjo ilgąjį durklą iš makštų...
Dim... zmim... tarkštelėjo templės, prazvimbė dvi strėlės...
...ir dusliai smigo dvibarzdžio krūtinėn...
Dzvimm... trečioji tiesiai į kaklą...
Dvibarzdis net atšlijo, sugargaliavo, paleido iš rankų savo tą trikampį, kaip kokia tai iltis durklą, ir susičiupęs už kaklo kluptelėjo...
...krito konvulsijose ir po kelių pasispardymų sustingo plačiai atmerktomis stiklinėmis akimis žiūrėdamas į dangų...
Vėl dzingtelėjo templė ir... krito vienas iš palydovų. Kairys nuo mano rankos žiūrint...
Jis pakėlė ietį ir užsimojo, todėl ir krito...
- Raaa-miai! – pakėlęs ranką sumaurojau ir atsistojau. – Nuleist ginklus! – šūksnis buvo skirtas sutrikusiam antrajam palydovui (na ir maniškiams, žinoma). Ir jis sustigo.
Protingas vaikis. Vyrukas, tai yra. Nors per tą barzdą, fig jį žino, kokio jis amžiaus.
O aš pašokau nuo savo „sosto“ ir tarsi koks iš žiemos miego pabudintas lokys užriaumojau (vertėjas vos spėjo versti):
- Matei?! Tavo vadas užsimojo į mane, beginklį, per Šventas derybas! Dievai mato!
- Aaaa... – pasimetęs vyras susigūžė, ietis nusileido, skydas vos tik, kad iš rankų neiškrito, o aš sau toliau riaumojau: - Štai! – bakstelėjau pirštu į tvirtovę, kur ant sienų buvo sukilę visi kas tik tilpo ir stebėjo derybas, kur koks akylas tikrai turėjo matyti savo vado išsišokimą ir ginklo ištraukimą. Saulėje gi geležtė blykstelėjo. – Štai! Keliauji į savo skylę ir visiems papasakoji, kaip gėdingai žuvo jūsų klastingas vadas! Papasakoji, kad jis net neišklausė pasiūlymų, kad vystuliečiai liktų sau sveiki ir gyvi! Gyvus į pakasynų laužą norėjo įstumti! Ir į mane, Saulių, venedų vadą, durklu užsimojo! Ir todėl galą gavo! Supratai?! (kaži ką jis ten suprato? Tik, kad galvą kinkavo. Neapsimyžo ir gerai) Tai klausyk atidžiai: - perėjau į tokį savotišką šnypštimą (o-ch, ir sunki ta artisto dalia!). - Iki saulė pasieks štai tų medžių viršūnes, jūs turite išsirinkti naują vadą, - parodžiau į miškelį už jau tik rūkstančios gyvenvietės (vertėjas vertė, o vyrukas galvą kinkavo), - ir jei nenorite, kad jus supleškintume gyvus (nė vienas nepaspruks) ir neorite, kad į miškus ir laukus pasislėpusius pradėtume medžioti, kad jūsų gentį išnaikintume iki pat šaknų, atsiunčiate čionai šito niekalo (pirštu parodžiau į jau dvasną išleidusį dvibarzdį) tris vyriausius sūnus (oksavai pasakojo, kad jis turi keturis, bet jaunėlis dar visai mižnius) su pilna ginkluote. Aišku? Ir dar keturis ginkluotus vyrus. Aišku? Su atsargomis dešimčiai dienų ir arkliais. Aišku? Jie keliaus su mumis į tolimą žygį. Grobį dalinsis kaip visi (na taip, negi potencialius kerštautojus paliksiu be priežiūros? O, kad leisiu sugrįžti – nutylėjau. Jie gi įkaitai, pažiūrėsim, kaip elgsis), taip pat septynias dailias mergas ištekinimui už mūsų vyrų (na taip, mano vyrams mergų trūksta – kaip nekeista, sustabarėję miškų gyventojai su savo vedybiniais ritualais neskuba mums mergų siūlyti, nors pas mane persikėlus nemenkam vyrų skaičiui, jų stygius jau turėjo kai kur ir pasijusti). Su manta, papuošalais ir gyvuliais, kaip pridera nuotakoms! Aišku? Oksavai savo ganyklas atsiima. Aišku? Tai ką mes ietimi ir kalaviju jau pasiėmėm, tai jau mūsų. Aišku? Puiku. O dabar keliauk. Ir atsimink – žinios laukiam iki saulė pasieks štai tas viršūnes, - dar kartą bakstelėjau pirštu link miškelio, - daugiau perspėjimų nebus. Čia vienintelis...
Mostelėjau ranka ir link tvirtovės nuskriejo liepsnojanti strėlė. Net savotiškai suūžė...
Aišku, kad nenuskrido iki pat tvirtovės, juk mes per kokius tris vidutinius šūvius atstumas, o juolab, kad ji deganti – šūvio atstumas keliskart mažesnis.
- Dink iš akių. Ir laukiu žinios, - įsakmiai mostelėjau ranka.
Vystuliečių karį kaip vėjas nupūtė... Ne, paknopstom nebėgo. Bet spėriai nuėjo. Kelis kartus, tarsi laukdamas strėlės į nugarą galvą atgręžė, bet strėlės jo nesivijo... Tik žemė subildėjo – Surkaus raiteliai leliakuodami ir baubdami, mojuodami ietimis per laukymę priešais pilį pralėkė.
Puikumėlis.
Vertėjas nuo įtampos, net sukniubo. Taip ir kluptelėjo ant žolės ten, kur stovėjo ir išplėtęs akis žiūrėjo nežinia kur. Dairėsi kaip kiškis sakalą pajutęs.
Na ir aš pats, stengdamas adrenalino pliūpsnį paslėpti, viena ranka stipriai atsirėmiau į „sostą“. Giliai įkvėpiau, užmerkiau akis ir lėtai iškvėpiau... Ir krūptelėjau...
- Manai, kad pasiduos? – tai Girius uždėjo savo sunkią, kaip kūjis leteną man ant peties.
Ir kada jis spėjo prieiti?
- Manau, kad taip, - linktelėjau pasisukęs.
- O jei ne?
- Deginsim, - tvirtai atsakiau.
- Aš nežinočiau ką vietoje jų daryčiau, - palingavo galvą Girius.
- Jei matysim, kas skubiai semia vandenį ir lieja sienas ir stogus – reiškia, jog nepasiduos, - išsikrapščiau žiūronus. – To kuris yra tvirtovėje, jiems neužteks, tad turės semti iš griovio.
- Vis tiek nepadės, - išgirdau sakant Sprigtą. – Prieš daug metų, Ilyrijoje, katanius taip parklupdėm... ėėėė... parklupdė. Nuo deguto ugnies siautulio net akmeninės sienos trupėjo...
- Mhmmm... – pritariamai sulingavau.
- Ten gyvena akmeniniuose namuose? – kilstelėjo antakius Girius. Pamačiau prieinant ir Sėrių su lanku rankoje ir Apuoką. Jie irgi smalsiai sukluso.
- Pamatysi, brol, - paplekšnojau Giriui per keliasluoknį odinį šarvą ir dar dengtą kailiu petį. – Perlipsim kitus kalnus, kurie už bohų, ir pats pamatysi.
- Akmeninės sienos, - palingavo galvą Apuokas. Sumirksėjo savo plačiomis akimis. Net ilgos blakstienos, kurių galėtų užsipavydėti kokia tai mano anų laikų pakelės šliurė, sulingavo. – Ir kaip ten žmonės tarp akmenų krūvos gali gyventi? Jokios pagalbos iš dvasių nesulauks...
- Aha, ogi pats matei, kad kai kurie ir olose gyvena, - įsikišo Sėrius.
- Ėėėė, ten, - atsainiai numojo Apuokas. – Gi ten laukiniai. Žvėrys.
Šyptelėjau, vos nenusijuokiau. Įtampa matyt atlėgo. Paskui mane sukrizeno ir Sprigtas... ir kiti išsišiepė.
- Ė, vyrai, - numojau ranka, - gertuvę kas turit? Gerklė perdžiūvo...
Aha, iš ties jutau, jog „šachta“ kaip Sachara, tuoj į smėlį pavirs, seilių burnoj visai neliko. O savąją gertuvę pamiršau stovykloje. Ne tas galvoje buvo...
3.
Ne, niekas vandens iš griovio nesėmė. Nuo kuorų stebėtojai kaip vėjo nupūsti dingo. Genio žvalgai pranešė, kad net iš už rąstinių sienų triukšmas ataidi... Kažkoks baltas dūmelis pakilo. Panašu, kad burtus meta ar tai kažkokio naujo vado rinkimų apeigos?
O laikas bėgo nenumaldomai. Bet spėjome ir užkąsti, ir papliurpti. Diena į antrą pusę žiūrėti pradėjo.
Surkus atvilko prie arklio virve pririštus kokius tai du žmogėnus. Na, ne tai, kad atvilko, bet šiems teko tankiai kojas dėlioti, kad nepargriūtų. Šiedu per sienas bandė perlipti, bet žvalgai juos pastebėjo, pačiupo ir štai, pririšti prie balnų, klupinėdami, tekinom ir atlapnojo. Vienas pagyvenęs vyrukas, o kitas toks, kur jau ūsai kalasi, ženytis gal ir gali, bet rimtu vyru dar nepavadinsi.
Vėl oksavus vertėjus ant kojų pastatėm. Oksavai mus iki čia atlydėjo – koks trisdešimt gerai ginkluotų karių: – negi nuošalyje sėdės, kai jų neprietėliams subines spardo? Kaipgi tame nesudalyvauti?
Na, susėdę prie laužo išklausėm belaisvių. Pagūžčiojom pečiais. Pasak jų, jie ne visai vystuliečiai, jie kiek aukščiau viršupyje gyvenantys nendrai ar nandrai. Panašu, kad vardas kilęs iš jų gyvenimo būdo: – gyvena namuose ant polių, nendrynuose ir meldynuose. Geri žvejai, bet ir žemę dirba, gyvulius laiko. Na ir apranga jų aiškiai kitokia: daugiau odos, o oda, tiksliau ploni odiniai vyturai net blizgėjo nuo kokių tai taukų. Dažnai, žodžiu, per drėgnas vietas vaikšto, tad ir apavas toks atitinkamai geras. Net įdomu pasidarė. Visai gal tokio ir norėčiau. Reikia atsiminti.
Trumpiau tariant, druskos ar ko tai tokio pritrūko, tai pas vystuliečius ir atsidangino.
Nendrai būgtai po vystuliečių ranka ėjo, kokie tai giminystės saitai juos rišo, bet, kaip supratau, kažkokios abipusės meilės ir pagarbos vieni kitiems nejautė. Praeitais ar tai užpraeitais metais vystuliečiai grūdų pritrūko, tai net pusę (galimai pasakoriai padaugino) derliaus likučių pavasariop jėga atėmė. Žadėjo grąžinti, bet, aišku, pažado vykdyti net neketino. Ir ne su jais vienais taip elgėsi, kaip paaiškėjo. Žodžiu, oksavai, matyt tik dėl atstumo ir, vis tik, skaitlingumo, dar nepajuto pilnos vystuliečių jėgos. Kol kas tik dėl ganyklų badėsi. Kaipo ir pasitvirtino jų žodžiai išsakyti, kai jie dar tada, kai pirmą kartą pas mus lankėsi – ieškojo stipresnio užtarėjo, kuris mažiau godus...
Žodžiu, oksavai patvirtino, kad tai iš ties nendrai. O šie, sąžiningai porino, kad visai nenorėjo sėdėti už storų sienų ir vienu likimu su vystuliečiais dalintis. Ką gi – suprantama. Tad ir pabandė pasprukti. Tik štai...
Numojau ranka ir vyrams pritarus nuėmėme jiems pančius. Prisakėme keliauti į oksavų stovyklą ir ten sėdėti. Kai viskas baigsis – galės keliauti į visas keturias pasaulio šalis.
Na, tad dar kuriam laikui prabėgus, bet saulei nurodytų medžių viršūnių dar nepasiekus, girgždėdami vartai atsilapojo...
Dėka bėglių, tai jau nebuvo naujiena. Jau daugmaž buvo aišku, kur link linksta vystuliečių smegenėlės, ir mes deguto jau senai nebekaitinom.
Sprigtas išdidžiai atsistojęs pūstelėjo ragu...
Šiurpus aidas nubėgo per lygumas, per gaisravietę, kuri jau beveik ir neberūko, nuaidėjo iki tvirtovės sienų ir aidu pažiro toliau. Eisena net suglumo, kilo trumpas sąmyšis (net šyptelėjau)...
Mano vyrai pašoko ant kojų, lankininkai išėjo į pirmas gretas, o raiteliai kiek toliau išsirikiavo, kad maža kas, įsibėgėjimui erdvės būtų. Na, o aš, nupėdinau link savo sosto, kur gulėjo strėlių pervertas barzdočius ir jo palydovas. Koja nuvijau išnaglėjusį varną ir atsisėdau. Bet dabar jau buvau ginkluotas. Taip kaip dera. Derybų gi nebus? Visi kozeriai jau išmesti ant stalo.
Už manęs vėl Sprigtas su keliais vyrukais sustingo.
Laukiam...
Net nežinau, kaip pavadinti tą būrelį išėjusį iš už vartų. Gal delegacija? Tarp jų buvo ginkluotų skydais ir ietimis, netgi kirviais vyrai, už jų veidus po keistai susuktomis skepetomis slepiančių moterų būrelis... dar kažkiek tai nenusakomų tvirtovės gyventojų...
Tik tiek, kad visi, va taip perėję lieptą-tiltelį ir sustingo. Ant tvirtovės sienų vėl pasirodė žmonės, daugiausia ginkluoti kariai. Bet jau neberėkaujančių, ietimis nemosikuojančių.
Nuo „delegacijos“ atsiskyrė senis, o greta jo, vos ne už parankės prilaikydamas augęs vyras. Vien iš eisenos matėsi, kad tai senis. Per ūsus ir barzdą net burnos nesimatė. Visda stebėjausi kaip tokie barzdonai sugeba valgyti? Šiaip tai matant, kaip jie valgo, ir taukais savo barzdą murzoja, trupinius krato, visada pasidygėdavau. Net žvilgsnį nusukdavau. Man, bent jau – šlykštokas vaizdelis. Apetito nekeliantis. Su tokiais pietaujant, jokių dietų laikytis nereikia.
Matomai koks žynys ar raganius. Balta tiesia lazda pasiramsčiuodamas kėblina. Beformė kepurė akis ir kaktą dengia. O kepurė ne paprasta – panašiai, kaip mano su svastikomis papuošta juostele, bet tik, kad labiau nudėvėta, beformė ir simboliai daug įmantresni.
Na, o vyras, tai kaip vyras. Ne toks aukštas kaip dvibarzdis, bet pečiai galingi. Ir žengia pasitempęs, lyg būtų tarnavęs kokio garbės kuopoj. Ir iš ginklų – vėlgi kalavijas (bronzinis?) ir durklas. Tik, kad apranga kuklesnė – šimtasiūlė metalinėm plokštelėm nenusagstyta, bet už tat, pečius gaubia dryžuotas, įmantriai suimtas, per krūtinę sege susegtas ir diržu perjuostas siaustas.
Naujasis vadas?
Na, taip, neapsirikau – naujasis vadas.
Priėjo šiedu ir sustingo. Senis atsikrenkštė.
Nutariau „pompos“ į medį nevaryti. Užteks šiai dienai. Nėr ko lazdą perlenkinėt.
- Pagarba žilai galvai, - linktelėjau. – Kas jūs?
Vyras dirstelėjo į senį. Matyt pirma „batianios“ į peklą lyst nenorėjo. Etikmat, taip sakant?
Senis vėl atsikrenkštė ir pasigirdo seniokiškai niūrus, bet tvirtas balsas:
- Aš senis Karvas, švento gojaus sergėtojas ir dievų (Tėvų) balso klausantis...
Keistai atrodo toks barzdyla – šneka, o burnos nesimato. Balsas iš po jos sklinda ir tik iš pasišiaušusių plaukų suvilnijimo galėjai spėti, kad jis vis tik žiopčioja.
- ...čia, vadas Dau-Avanas, - nutilo.
Na blem... kas per papročiai?!! Tempia gumą kaip velniai! Ne, kad tiesiai šviesiai pasakytų, pasiduodam. Jūsų viršus. Pasiimkit ką norit ir palikit mus ramybėj! Blem...
- ...? – kilstelėjau antakius.
Bet matyt ne vienas aš toks, tokiuose pamąstymuose – vis tik, tas, įvardintas Dau-Avanu, irgi ne per didžiausias ilgų kalbų mėgėjas. Permynė koją nuo kojos ir išpoškino:
- Ar tai, ką sakė Ramunatas, tiesa?
- Ramunatas, tai tas karys, kuris turėjo jums nunešti mano žodį? – kryptelėjau galvą.
- Taip, - linktelėjo naujasis vadas.
- Tiesa. Ir dar daugiau, - mintyse atsidusau. – Jei jūsų kariai žygyje gerai pasirodys, mes užmiršime visas skriaudas, pavadinsime jus bičiuliais ir visada galėsite pasikliauti venedų stipria ranka. Kelias į Vystulos žemupį jums bus atviras, pirkliai galės keliauti saugiai. Merginų šeimos galės jas lankyti, bendrose šventėse dalyvauti. Bent jau iki tol, kol jūsų piktos valios neįžvelgsim. Toks mano, venedų vado, Sau-Uliaus, dar vadinamo Ežeržmogiu, Užkerėto ežero ir Uždraustojo miško valdovo, žodis. Ir mano pažadą vykdys ir mano vyrai (aha, o apie moteris tai patylėsiu, cha!). Tai Būrius, - mostelėjau link savo žiniuonio, – mūsų žiniuonis ir dievų (Tevų) žodžio klausantis. Patvirtink.
- Tvirtinu kiekvieną vado Sauliaus žodį, - lazda į žemę stuktelėjo Būrius. – Dievai laimina jo žodį. – Stuktelėjo savo kreiva pilka lazda dar du kartus į žemę.
- Mūsų dievai (Tėvai) davė mums tokią pačią žinią, - senis sušnairavo į Dau-Avaną. – Tebūnie taip, - senis trinktelėjo lazdos galu tris kartus į žemę.
Aha, įdomiai čia. Čia, tipo kokstai parašas su antspaudu? Kažkaip anksčiau į panašius žynių trinktelėjimus nekreipiau dėmesio, nors tikrai jų būta. Kchmmm...
Pauzė...
Bet neilga.
- Ką ruošiatės daryti su... ėėė... – Dau-Avanas mostelėjo į negyvėlius.
- Nieko, - papurčiau galvą. - Mūsų protėvių sieloms nereikia dvasių tų, kurie pasalūniškai elgiasi šventų derybų metu. Darykit su jais ką norit. Pagal savo papročius.
Dau-Avanas linktelėjo ir dėbtelėjo į negyvėlius. Gal ir klystu, bet jo veidu tarsi nubėgo kokstai šešėlis. Norėčiau tikėti, kad tas užslėptos paniekos šešėlis skirtas barzdonui, kurio akių vos varnas neišlupo. Beje, jis niekur toli nenuskrido. Ir dar jam kompanija atsirado. Keletas kranklių jau suko ratus ir net kranktelėjo kelis kartus.
- Gerai, - linktelėjo senis.
- Tegu iki vakaro ateina jūsų kariai, kurie keliaus su mumis, ir nuotakos, kurios tekės už mūsų vyrų. Rytoj anksti ryte, mes iškeliaujam. Jūsų žmonės ir gyvuliai netrukdomi gali grįžti iš miškų ir slėptuvių. Niekas jų nelies. Belaisvius paleisime...
Aha! Oplia! Iš susižvalgymo supratau, kad apie belaisvius jie net nenutuokė? Blem, nepagalvojau. Nors kokie ten belaisviai? Vienuolika žmonių, iš kurių du seniai, dvi senės, ketvertas vaikų, kokstai vyrukas ir drūta moterėlė. Saugo juos tik du jaunučiai vyrukai, nesenai venedų priesaiką davę.
Žodžiu, bizūną pademonstravom, saldainiuką įteikėm, o dabar - mostelėjau ranka.
Sprigtas ženklą suprato teisingai ir vėl pūstelėjo savo bronzinį ragą-triūbą. Du kartus.
Lankininkai susimetė rankose laikytas strėles į dėtuves, pasigirdo komandos, ir suirusios bet nepakrikusios rikiuotės tvarkingai apsisuko ir patraukė link stovyklos. Įspūdingai atrodo, vienok.
Surkaus raiteliai apgręžė savo arklius...
Ne, na žinoma Genio žvalgai – stebėtojai liks. Kaip ir laikina stovykla turės sustiprintą apsaugą ir net slapukų slaptavietes...
O rytoj trisdešimt vyrų iškeliaus palydėti „nuotakas“ ir porelę karvių į Tauragarbį (jaučius ir porelę arklių imsim su savimi), perduoti, jog vis tik Aistapė ir Pelkus būtų budrūs pietryčių kryptimi – maža kas. Na, o oksavai irgi grįš. Tiesa, viena jų dešimtinė irgi nusprendė keliauti su mumis...
 |
| Asociatyvi foto. Nedidelės gyvenvietės rekonstrukcija. Punskas. |
Tęsinys planuojamas2025-01-31
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą